Tai vis dėlto, turinio personalizavimas gerai, ar blogai?

Ko gero, nei vienam ne naujiena yra tai, kad kiekvienas mūsų žingsnis naršyklėje, socialiniuose tinkluose ir bendrai daugmaž visur, kur naudojame internetą, yra „sekamas“. Atsiranda net įvairių „conspiracy theories“ apie tai kaip mūsų išmanieji ne tik naudoja mūsų duomenis turinio personalizavimo tikslais, tačiau taip pat ir klausosi mūsų pokalbių, seka mūsų buvimo vietą, turimą pinigų kiekį ir šiuos duomenis parduoda Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ar Kinijos šalių karinėms tarnyboms 🙂 Šiuo trumpu intro bandau pasakyti, kad kol kas turinio personalizavimas socialiniuose tinkluose dar nėra pilnai ištyrinėta sritis, o požiūrių į patį procesą yra labai įvairių. Tad, šiame bloge pateiksiu „už“ ir „prieš“ argumentus socialinių tinklų turinio personalizavimo klausimu, galbūt tai kiek praplės tiek mano, tiek Jūsų žinių ribas šiuo klausimu.

Pirmiausia, trumpai paaiškinsiu, kas tas turinio personalizavimas socialiniuose tinkluose ir kaip tai veikia. Žinoma, viso ko pradžia yra socialinių tinklų taikomi algoritmai. Informacinių mokslų šakos atstovai Zimmer, Scheibe ir Stock viename savo straipsnių pateikia technišką algoritmų apibrėžimą. Jų teigimu, algoritmai – tai taisyklių rinkiniai, nulemiantys konkrečių operacijų seką, kurie gali būti implementuoti kaip kompiuterinės programos įvairiuose skaičiavimuose. Šis apibrėžimas yra pakankamai platus ir gali būti taikomas bet kokiems egzistuojantiems skaičiavimams. Mąstant konkrečiai apie socialinius tinklus, algoritmai būtų tam tikrų konkrečių, programuotojų suformuluotų, komandų rinkiniai, nulemiantys taisykles, pagal kurias bus koduojami mūsų duomenys ir, tam tikrų statistinių skaičiavimų dėka, bus surastos konkrečios temos, kurias socialiniuose tinkluose prieš akis matysime dažniausiai. Aktyvus įvairių medijų tyrinėtojas Brent Barnhart į socialinių medijų algoritmo sąvoką žiūri kiek paprasčiau ir ne taip techniškai. Jis pateikia apibrėžimą ne bendrai visiems algoritmams, o konkrečiai socialinių medijų algoritmų sąvokai. Šį reiškinį autorius apibūdina kaip turinio rūšiavimo būdą, remiantis turinio aktualumu vartotojui, o ne publikavimo laiku. Tai reiškia, kad algoritmai renka informaciją apie mūsų, kaip „userio“, veiksmus, šią informaciją statistiškai apdoroja ir tokiu būdu supranta, kokia informacija mums yra aktualiausia. Kitas žingsnis ir yra turinio personalizavimas, nes algoritmas, žinodamas, kas mums įdomiausia, asmeniškai parenka informaciją, kurią pateiks pirmenybės tvarka, nepaisant to, kada ta informacija internete buvo paviešinta.

Tęsiant mintis apie pastarąjį socialinių tinklų taikomų algoritmų apibrėžimą, iš karto darosi neramu dėl to, kad iš esmės savo išmaniuosiose įrenginiuose mes galime net nepastebėti svarbiausių pasaulyje vykstančių įvykių. Juk algoritmas tiesiog gali juos praleisti per savo filtrą kaip mums neaktualią informaciją. Pavyzdžiui, jei socialiniuose tinkluose daugiausiai domimės mada, drabužiais, aksesuarais ir mums neteko užeiti į naujienų portalų tinklapių paskyras – didelė tikimybė, kad apie didelius politinius pokyčius įvairiose valstybėse realiu laiku nesužinosime, o jei ir sužinosime, tai gerokai pavėluotai. Autoriai Zimmer, Scheibe ir Stock iškelia naują aido kambarių (kitaip – filtro burbulų) sąvoką. Šiomis sąvokomis autoriai apibūdina metaforišką situaciją, kai žmonės keičiasi tik tam tikromis konkrečiomis mintimis, idėjomis, vertybėmis. Tokiu būdu formuojamos panašias nuomones ir įsitikinimus turinčios asmenų grupės, o šių grupių nariai supanašėja savo pomėgiais, mąstymu, nes domisi labai panašia informacija, tad visas matomas turinys socialiniuose tinkluose automatiškai tampa personalizuotas. Autoriai pabrėžia, kad šis reiškinys yra pats save pastiprinantis, nes kokia informacija dalinamės, kokios informacijos ieškome, tokią nuolat ir turime sau prieš akis. Iš dalies galima teigti, kad netgi ne pilnai patys esame atsakingi už savo nuomonės formavimą, nes pakliuvus į tokį filtro burbulą mus supa ribotas informacijos kiekis, kuris yra iš esmės apie tą patį. Mus pastiprina mus supantys „bendraminčiai“, kuriuos algoritmas su mumis susiejo labai apgalvotai. Socialiniams tinklams veikiant tokiu būdu, atsiranda nemaža tikimybė „atbukti“, nes dalies svarbaus turinio mums gali tiesiog neparodyti. Tačiau pagrindinė problema, mano nuomone, yra tame, jog žmonės tiesiog nesusimąsto apie šiuos mechanizmus, nepagalvoja, kad algoritmai mus veikia kasdien, kad vienus ar kitus dalykus ekrane matome visai ne atsitiktinai. Žinant visą šią situaciją, ko gero, kiekvienas bus linkęs ugdyti savo kritiškumą matomo turinio atžvilgiu ir mums pateikiamos informacijos nepriims, kaip nenuginčijamos tiesos. Tad, tikiu, kad ši informacija skatins tiek mano pačios, tiek skaitančiųjų kritinį mąstymą kasdien matomo socialinių tinklų turinio atžvilgiu. 🙂

Kitavertus, ėmiau mąstyti apie tai, ar socialiniai tinklai ir informacijos personalizavimas mus veikia kažkaip labai išskirtinai, lyginant su elgesiu kasdieniame „realiame“ pasaulyje. Linkstu prie išvados, kad iš esmės, ko gero, milžiniško skirtumo nėra, nes socialinių tinklų algoritmai naudojasi tuo, jog esame socialinės būtybės ir elgiamės pagal tam tikrus bendrus principus. Žymus mokslininkas Solomon Asch, į psichologijos istoriją įsirėžė dėl savo pasiūlytos ir plačiai tyrinėtos konformizmo sąvokos. Remiantis šiuo autoriumi, konformizmas yra socialinės įtakos nulemtas elgesys, apimantis įsitikinimų ar elgesio pasikeitimą tam, kad individas pritaptų grupėje. Toks elgesys yra atsakas į spaudimą, daromą realiu laiku individą supančios žmonių grupės. Spaudimas gali būti realus (pvz.: fizinis aplinkinių spaudimas) arba įsivaizduojamas (pvz.: socialinių normų / lūkesčių spaudimas). Bandysiu pateikti pavyzdį, kad būtų lengviau suprasti esmę: įprastai klausausi klasikinio roko muzikos stiliaus, tačiau išvažiuoju į kelionę su grupe žmonių, kurie nuolat klausosi popso. Yra galimybė, kad klausysiuosi savo muzikos tyliai pasislėpus kampe su ausinėmis, tačiau vidiniai socialiniai mechanizmai visgi mane skatina atitikti socialines normas ir pritapti grupėje, o ne gyventi atsiskyrėlės gyvenimą atostogų metu. Labiausiai tikėtina, kad daromas bendrakeleivių spaudimas kiek pakeis mano požiūrį į popsą ir norėdama įsilieti į grupę prisitaikysiu klausydama popso kartu. Didelės žmonių grupės yra labai pajėgios daryti spaudimą individui, jis viduje net gali pergalvoti ar pakeisti savo įsitikinimus, norėdamas sėkmingai būti grupėje ir pritapti. Kitaip tariant, buvimas grupėje žmogui malonus, tai yra jo saugi zona, kurioje jaučiasi esantis bendruomenės dalis. Žymi rašytoja Jess Mahler aido kambarių apibrėžimą siūlo keisti komforto zonos sąvoka ir tarp šių dviejų sąvokų deda lygybės ženklą. Toks požiūris paremtas tuo, jog veikiant socialinių tinklų algoritmams, jiems personalizuojant mūsų turinį ir „uždarant“ mus į filtro burbulus, įžengiame į konforto zoną, nes grupėje jaučiamės saugiau, nei vienumoje. Nemanau, kad tai yra labai gerai, tačiau manau, jog tai tiesiog yra lengviausias kelias, nulemtas psichologinių socialinių mechanizmų, kurį tikrai renkasi dauguma. Visu šituo norėjau pasakyti, kad iš esmės tas pats socialinis mechanizmas – konformizmas – atsispindi mūsų kasdienėje veikloje tiek socialinių tinklų platformose aido kambarių pavidalu, tiek ir realiame gyvenime, kasdien susiduriant su įvairiomis žmonių grupėmis. Tad, žiūrint į situaciją per konformizmo prizmę, nematau didelio skirtumo tarp kasdienio realaus gyvenimo ir aido kambarių fenomeno, nes mūsų elgesyje atsispindi bendra tendencija susivienodinti su kitais, vardan pritapimo prie grupės. Vadinasi, socialinių tinklų algoritmai, uždarydami mus į filtro burbulus, kažkaip ypatingai mūsų nenuskriaudė ir kažko, kas prieštarautų mūsų prigimčiai, nepadarė.

Taip pat, kalbant konkrečiai apie patį turinio personalizavimą norėčiau pabrėžti kelis svarbius dalykus, kurie, mano manymu, turi teigiamą potekstę. Pabandykime pasižiūrėti į situaciją visiškai priešingai. Socialiniuose tinkluose matome personalizuotą turinį, o tai reiškia, kad mus nuolat supa tai, kas mums daugmaž įdomu ir malonu matyti. Mums metamos įvairios akcijos daiktų, kurių nenusipirkome anksčiau, nes jie buvo per brangūs. Mes iškart gauname mums aktualiausias naujienas. Mes labai lengvai galime rasti žmones, panašius į mus, tad jei mums labai sunku užmegzti santykius ir rasti bendraminčius realiame gyvenime – personalizuotos informacijos dėka socialiniuose tinkluose užmegzti kontaktą kur kas lengviau. Pabandykime pagalvoti, kaipgi atrodytų pagrindinės socialinių tinklų platformos, jei dingtų turinio personalizavimas. Mes kasdien matytume sau visai neaktualią informaciją, atsitiktines reklamas, atsitiktinius žmones ir atsitiktines naujienas. Gali būti, jog tokiu atveju netgi dingtų noras naudotis socialiniais tinklais, nes juose nuolat matytume sau neaktualią informaciją. Jei bandytume žvelgti dar liberaliau, tam, kad matomas turinys tikrai būtų nepaveiktas išoriškai – turime kalbėti ir apie turinio cenzūravimą. Šiuo metu pagrindiniai socialiniai tinklai turinį cenzūruoja, tad, netgi nekreipiant dėmesio į turinio personalizavimą, pagal mūsų atliktų veiksmų istoriją, matome kiek iškreiptą pasaulio vaizdą. Tačiau, jei panaikintume tiek turinio personalizavimo algoritmus, tiek cenzūros filtrą, manau, kad labai greitai socialiniai tinklai artėtų prie http://4chan.org/ tipo turinio, t.y. skrolindami būtume priversti matyti pornografiją, smurtą, žiaurius trolių „juokelius“, šiaip iš esmės viską, apie ką tik galėtume pagalvoti, ir tai, apie ką negalėtume pagalvoti, nes niekad negalėjome įsivaizduoti, kad tai išvis egzistuoja. Į tokią turinio formą, ko gero, galima žiūrėti labai dviprasmiškai. Vieniems tai gali atrodyti gerai, nes žmonės matys pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nebeliks iškrapymų ir jokių papildomų filtrų. Tačiau, mano nuomone, remiantis tuo, ko išmokau per šiuos 4 metus psichologijos studijų, labai svarbu saugoti pažeidžiamus asmenis. Visiškai laisvas turinys kurtų nuolatinį nesaugumo jausmą ir skatintų nerimą, kas nėra labai gerai visuomenei. Kalbant apie save asmeniškai, man patinka, kad nematau visiškai neaktualaus šlamšto savo ekranuose, kuris niekaip nesisieja su tuo, kas man įdomu. Dėl cenzūros, lygiai taip pat, visiškai nenorėčiau, kad mane nuolat pasiektų nerimą didinanti informacija, nes tai pakenktų mano kasdienei psichologinei būsenai. Bendrai, šia pastraipa norėjau pateikti kelis galbūt labiau „basic“ argumentus, kurie pagrindžia mintį, kad visgi, į socialinių tinklų turinio personalizavimą galima pasižiūrėti ir iš teigiamos pusės.

Paveikslėlis paimtas iš: https://www.paceco.com/insights/strategy/how-personalization-shaped-media/

Pabaigai, norėčiau pabrėžti, kad, šiuo atveju negaliu parinkti vieno teisingo atsakymo, sprendžiant klausimą, ar socialinių medijų turinio personalizavimas yra gerai. Juk negyvename juodai baltame pasaulyje, kur visad turime konkretų atsakymą į bet kokį klausimą. Pati iki šiol nesijaučiu priėmus nuomonės, ar socialinių tinklų personalizavimo algoritmai veda į teigiamas, ar neigiamas pasekmes, esu kažkur per viduriuką tarp šių dviejų polių. Vienavertus, mes tikrai užsidarome į tam tikrą burbulą, kur mus pasiekia tik ta informacija, kuri mums įdomi, tad kaip ir prarandame galimybę matyti bendrą vaizdą. Kitavertus, mums nereikia matyti visiškai neaktualių reklamų ir informacijos, nesusiduriame su „trigerinančiu“ turiniu, tad socialiniuose tinkluose jaučiamės kaip saugioje zonoje, kur mums būti malonu. Mano nuomone, svarbiausia yra sąmoningumas ir kritinis mąstymas stebint tai, ką mums siūlo socialininai tinklai. Nėra taip, kad visa informacija nuo mūsų slepiama, nes neseniai atsiradęs GDPR įstatymas įpareigoja gauti mūsų sutikimą dėl bet kokio mūsų duomenų panaudojimo. Tad, iš esmės, visada esame informuoti, jog mūsų duomenis naudoja turinio personalizavimo tikslais. Kalbant apie tai, jog, užsidarius burbule, dalis naujienų mūsų išvis nepasiekia – manau, jog, vėlgi, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Juk beveik nėra tokios informacijos, kurios neįmanoma „išgooglinti“, reikia tik mokėti „googlinti“. 🙂

Monika R.

Šaltiniai:

https://sproutsocial.com/insights/social-media-algorithms/

Zimmer, F., Scheibe, K. & Stock, W. (2019). Echo Chambers and Filter Bubbles of Fake News in Social Media. Man-made or produced by algorithms? 2019 Hawaii University International Conferences.

The Guardian (4.12.17). Echo chambers are dangerous – we must try to break free of our online bubbles.

Asch, S. E. (1956). Studies of independence and conformity: I. A minority of one against a unanimous majority. Psychological monographs: General and applied, 70(9), 1-70.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s