Muzikos ir šiuolaikinių medijų sandūra

Kai medijos objektai tampa suskaitmeninti jie tampa lengviau produkuojami, lengva padaryti jų tobulas kopijas; juos lengva rinkti, kataloguoti ir jų ieškoti; tokie medijos objektai gali būti lengviau pakeisti ir jungiami. Muzikos objektų suskaitmenimą teoretikai vertina skirtingai: vieni teigia, kad skaitmeninėms muzikos sistemoms trūksta socialinio interaktyvumo, kuris, savo ruožtu, prisideda prie prasmės kūrimo, kiti žiūri daug optimistiškiau – teigdami, jog skaitmeninė muzika leidžia miksuoti jau esamus medijos objektus, o tai veda prie naujų ir visiškai unikalių patirčių, kuriomis taip pat galima dalintis idėjų lygmenyje. Pvz., naudoti dainas iš albumų ir kurti grojaraščius, juos remiksuoti, jungti su kitais medijos objektais (Skageby, 2011).

Muzikos mediatizacija šiuolikiniame kontekste, anot Kramer (2011), pasireiškia tuo, kad muzika yra vartojama naudojant naujųjų technologijų mediumus, jų apibrėžiama ir jais kuriama. Naujoji medija apima tiek technologinius, tiek organizacinius prietaisus, naudojamus muzikos produkcijai ir jos platinimui. Naujosios technologijos konstruoja muzikos patyrimą, kuris priklauso nuo naujųjų medijų struktūros. Taigi, galima gilintis, kaip yra keičiama muzikos industrija, produkcija, socialinis elgesys susijęs su muzikine informacija.

Muzikos industrija

Muzikos industrija buvo pirmoji iš medijų industrijų, kuriai teko susidurti su skaitmeninimu (angl. digitization). Ekonomistas Joel Waldfogel pažymi, kad kai informacija transformuojama į skaitmeninė formą, ji gali būti labai lengvai kopijuojama ir platinama – neišvengiamai iškyla nemažai naujų klausimų apie autorines teises, skaitmeninį piratavimą. Tyrimai rodo, jog piratavimas tikrai prisidėjo prie to, jog drastiškai sumažėjo muzikos pardavimas. Visgi, autorius mano, jog būtent naujosios medijos ir muzikos skaitmeninimas lėmė ,,auksinį muzikos amžių“. Muzikos produkcija dėl technologinių galimybių smarkiai atpigo, todėl natūralu, jog padaugėjo muzikos produktų. Musicbrainz.org duombazės duomenimis (atviros muzikos enciklopedijos) 1988 m. kasmet atsirasdavo apie 50 000 naujų dainų, 2007 m. šis skaičius pasiekė 350 000 (Waldfogel, 2017).  Keičiasi tradicinės muzikos industrijos institucijos, blanksta didelių įrašymo studijų reikšmė – iškyla nepriklausomos studijos, muzikos leidėjai. Taigi padidėja muzikos pasirinkimas, taip pat iškyla tokie muzikos kūriniai, kurie didesniųjų ,,leiblų“ būtų vertinami kaip nesėkmingi, o dabartinėmis sąlygomis mažiau populiaraus žanro kūriniai gali gyvuoti dėl to, jog nebereikia tokios muzikos studijos kaip 80s, tam jog išleistų tavo kūrinį – gali viską padaryti vienas savo kambaryje, turėdamas kompiuterį ir DAW (angl. digital audio workstation). Taigi, atsiranda ,,miegamojo prodiuseriai“, o su jais ir dar labiau didėjanti muzikos demokratizacija (Paškevičiūtė, 2018).

Taip pat, galima pastebėti, jog tam tikri žanrai yra organiškiau įsipaišę į naujųjų medijų kontekstą. Anot Kramer, popsas ir rokas yra iš esmės yra arčiausiai šiuolaikinės medijos logikos – pvz., prie tokios muzikos ir taip anksčiau buvo kuriami video klipai, paliekama vietos kitoms medijoms; šie žanrai labiausiai priklausomi nuo ,,žvaigždžių“ ir personalizuoto požiūrio į muzikos atlikėjus. Šiuose žanruose įrašai yra centrinis dalykais, tuo tarpu klasikinėje muzikoje, džiaze vis dar dominuoja atlikimo svarba. Kita vertus, net ir dabar vis dar tikimasi iš įrašų būti ,,pseudo-performansais“, kuriuos būtų galima lengvai atkartoti realybėje. Vienintelė unikali išimtis – elektroninė muzika, kurioje svarbiausią vietą užima įrašai, tačiau, kaip bus aptarta vėliau, šiuolaikinių DAW galimybės leidžia suteikti atlikimui vis daugiau reikšmės.  

Muzikos produkcija

Sociologas Nick Prior teigia, kad technologijos ne tik veikia ar formuoja muziką – muzika yra įterpta technologinėse formose ir jėgose, ji yra technologijose ir kylanti iš technologijų (Danielsen, 2017). Muzikos technologijos ne tik suteikia įrankių įrašyti muziką, bet keičia jos pobūdį, stilistiką, jų dėka formuojasi nauji žanrai. Svarbu paminėt, kad dabar daug lengviau kurti profesionaliai skambančią muziką dėl Youtube tutorialų, pigesnės technikos (Paškevičiūtė, 2018). Dėl šiuolaikinių programų struktūros nebereikia žinoti nei muzikos teorijos, nei skaityti natų. Mano nuomone, keičiasi supratimas apie tai, kas yra muzikinis talentas, kaip niekada anksčiau  iškyla intuityvumo, konceptualumo ir kūrybiškumo prasmė, nes dabar profesionaliai skambančią ir techniškai nepriekaištingą muziką gali kurti bet kas, įdėjęs palyginimai mažai pastangų; keičiasi muzikos kūrinio vertės konstruktas.

Mano nuomone, atsiranda dar vienas įdomus reiškinys, kai performuojamas atlikimo suvokimas apskritai. Manau, jog tai, didžiąją dalimi, atėjo su ,,Ableton Live” DAW pasirodymu. Anot Paškevičiūtės, būtent šios programos dėka muzikos atlikimas gyvai ir kūrybos procesas yra neatsiejamas – joje galima gyvai groti ir kartu tarpusavyje derinti įvairius muzikos ,,klipus“ – muzikinės medžiagos informaciją. Šioje programoje yra realiu laiku veikianti klipų ,,paleidimo bazė“. Klipais galima nevaržomai manipuliuoti, improvizuoti, įmanoma atlikti tokius veiksmus, kurti daugiasluoksnius takelius, kurių nebuvo įmanoma kurti ankstesne elektronine technika, pvz., sintezatoriais.  Ši programa kaip meta-instrumentas veikia ir bendruomenę, kurdamas elektroninės muzikos kultūrą realioje ir internetinėje erdvėje. Apskritai, manau, jog tokių naujų muzikos produkcijos technologijų pasirodymas veikia visai skirtingai, negu, pvz., naujo tradicinio instrumento atsiradimas, tokios technologijos iš pagrindų keičia muzikos kūrimo formą ir dėsnius.

,,Ableton Live” įjungtas ,,Session view”. Paimta iš ableton.com

Naujos muzikos technologijos ir muzikos socialinė reikšmė

Muzika atlieka didelį vaidmenį žmonių kasdienybėje, keičia žmonių nuotaiką, prideda papildomos emocinės reikšmės rutinoms, ritualams, susitikimams; ji gali tapti produkuojamų socialinių, psichologinių ir emocinių struktūrų resursu. Tai prisideda prie ryšių su kitais kūrimo, kolektyvinės prasmės ir konstruojant kolektyvinius ,,mediatizuotus prisiminimus“ (Leong & Wright, 2013).

Pasirodžius skaitmeninėms technologijoms žmonės performavo būdus, kuriais muzikos dėka jungiamasi, bendraujama, dalinamasi  su kitais žmonėmis. Tuck W. Leaong ir Peter Wright atliko kokybinį tyrimą, kurio metu norėta išsiaiškinti kaip keičiasi ir formuojasi naujas socialinis muzikos vaidmuo, naudojantis naujomis technologijomis. Jie tyrinėjo žmones, gyvenančius po vienu stogu – šeimas, kartu gyvenančius studentus, draugus. Jie norėjo sužinoti, ar naujųjų medijų įtaka muzikai paskatina socialumą, ar kaip tik jį pamažina. Tyrėjai žiūri į rezultatus optimistiškai. Jie pastebėjo, jog nauja galimybė per susibūrimus leisti muziką bet kuriam žmogui padidina galimybes socializuotis – pvz., per vakarėlį dabar galime leisti muziką iš vieno laptopo prisijungdami prie jo su skirtingais iPhonais. Taip atsiranda galimybė daug spontaniškiau sužinoti kito žmogaus preferencijas, kilti diskusijoms. Vakarėliuose prie muzikos daug lengviau negu anksčiau gali prisidėti visi žmonės. Taip pat tyrėjai pastebėjo, jog naudojantis nuotolinėmis ausinėmis dviem žmonėms namuose vienu metu galima ,,persijungti kanalą“ ir išgirsti ką tuo metu klauso kitas žmogus – tai unikali galimybė priartėti prie kito žmogaus. Stebint šeimą, kuri augina mažus vaikus, tėvai išsireiškė, jog jaučiasi ,,muzikaliai izoliuoti“ – jiems atsiranda galimybė nepalikus namų grįžti prie kartu anksčiau veiktų užsiėmimo – ėjimo į koncertus. Dabar tai atstoja Youtube platforma, kurioje labai lengva ne tik žiūrėti koncertų įrašus, tačiau rasti ir naujų atlikėjų rekomendacijų, komentarų dėka. Taip pat autoriai pastebėjo, jog technologijų naudojimas yra performuojamas taip, kad atitikti socialinius poreikius siejamus su muzika  – pvz., televizorius naudojamas kaip radio šaltinis. Taigi, žmonės sugebėjo naująsias technologijas išnaudoti taip, kad jos prisidėtų prie socialinės muzikos reikšmės plėtojimo.

,,Lėtos” ir ,,greitos” technologijos

Jorgen Skageby taip pat nagrinėja, kaip socialinę muzikos reikšmę formuoja į greitį sufokusuotos technologijos, pakeitusios lėtesnes – tokias kaip kasetės. Iki pat dabar yra žmonių, kurie naudojasi senesnėmis muzikos technologijomis, ir ne vien dėl nostalgijos, tačiau ir dėl specifinio socialinio dėmens, kuris yra joms priskiriamas. Taip pat, kai kurie vis dar naudojasi senesne muzikos medija kaip prieštaros šiuolaikinio kapitalizmo mechanizmams simboliu. Autorius nagrinėja grojaraščių (angl. playlists), kurie kuriami tokiose platformose kaip Spotify ar Last.fm, ir takelių kasetėje (angl. mixtapes) skirtumus. Anot jo, grojaraščiai yra meta-medijos, jie ne patys ,,talpina“ muziką, tačiau greičiau į ją nurodo. Kasetėje muzika yra linijinė, analoginė, jos naudojimas užima daugiau laiko; grojaraščiai skaitmeniniai, greiti, ne linijinai (hyper-linked). Autorius nagrinėja greitas ir lėtas technologijos iš joms priskiriamų vertybių pusės – vartojimo keitimosi ir socialinio susietumo.

Kasetės pasiūlė pirmąją mobilią galimybę klausytis muzikos, pvz., Walkman.  Tai buvo pirmasis žingsnis link socialinio atsiskyrimo ar net ,,elektorinio narcicizmo“, kadangi su kasetės pasirodymo visuotinai paplito muzikos klausymasis vienam, nepaisant to, mixteipai tapdavo dažna fizinė dovana draugams (nors įrašai yra nefiziniai, tačiau pati kasetė yra fizinis objektas). Tačiau, dabartiniai grojaraščiai taip pat gali atlikti socialinę funkciją ir be savo fiziškumo – galima juos rodyti draugams, dalintis, nusiųsti, net ir dovanoti. Tarp tyrinėtojų nėra bendro sutarimo tarp to, ar muzikos suskaitmenimas pakeitė socialinį ryšį ir patirtį – vieni teoretikai į tai žvelgia pesimistiškai – teigdami, kad muzika online nereikalauja žmogiškų pastangų įrašinėjant takelį skaitmeninėje formoje – tokiu būdu muzika jau tiesiog yra čia, be jokio socialinio konteksto; kiti mano, kad skaitmena kaip tik pasiūlo daug kūrybingesnių būdų miksuoti muziką ir surasti naujų būdų kaip ja dalintis (Skagebym, 2011).

Taigi, nors senus CD ir kasečių grotuvus supa nostalgija ir 90s romantika, galima teigti, jog, visgi tai, kad muzikos objektai dėl naujųjų medijų nebėra fiziški, jie nepraranda savo socialinės reikšmės. Taip pat, online platformos gali atstoti erdvę, kurioje žmonės fiziškai susėdę klausydavo ar dalindavosi muzika, dabar socialiniuose tinkluose, tarkim ,,Facebook“ irgi galime dalintis muzika; atspindėti ir mūsų pačių identitetus, parodydami kitiems, kas tokie esame, rodydami savo mėgstamą muziką , ja dalindamiesi, kalbėdami virtualiose erdvėse (Leong & Wright, 2007).

,,Walkman” pristatytas 1979m. Paimta iš wikimedia.org

Apibendrinant, į muzikos objektų suskaitmenimą ir sandūrą su naujosiomis medijomis bei technologijomis žiūriu optimistiškai – muzika nepraranda savo socialinės reikšmės, kaip tik – užima naują vietą, įsipaišo į socialinius tinklus, dalijimąsį su draugais ar identiteto konstravimą online. Naujos technologijos, kaip niekada ankščiau, suteikia patogių būdų klausytis muzikos kartu, atrasti naujos muzikos; griūna standartinės muzikos institucijos ir muzikos kūrimo taisyklės, kurios smarkiai ribojo muzikos produkciją.

Adelė

Literatūra:

Danielsen, A. (2017) Music, media and technological creativity  in the digital age. Nordic Research in Music Education, 18, 9–22

Kramer, B. (2011) The Mediatization of Music as the Emergence  and Transformation of Institutions: A Synthesis. International Journal of Communication, 5, 471–491.

Leong, W. W. & Wrigt, P. (2013). “Revisiting Social Practices Surrounding Music.” Proceedings of the SIGCHI Conference on Human Factors in Computing Systems – CHI 13

Paškevičiūtė, M. (2018). Ableton Live kaip 21-ojo amžiaus elektroninės muzikos kūrimo ir atlikimo metainstrumentas (Magistro darbas). Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Kompozicijos katedra.

Skageby, J. (2011). Slow and fast music media: comparing values of cassettes and playlists. TRANSFORMATIONS Journal of Media & Culture, 20, 1-19.

Waldfogel, J. (2017). How Digitization Has Created a Golden Age of Music, Movies, Books, and Television. Journal of Economic Perspectives, 31(3), 195-214.

One thought on “Muzikos ir šiuolaikinių medijų sandūra

  1. Kai užsiminei apie muzikos industrijos susidūrimą su skaitmeninimu ir su tuo atėjusia galimybe kopijuoti ir platinti muziką (ir apskritai informaciją) iš kart pagalvojau apie tokį dalyką kaip samplinimą. Paprastai tariant tai yra garso įrašo dalies „iškirpimas“. Šis iškirpimas/įrašymas iš tikrųjų visiškai skiriasi nuo analoginio muzikos įrašinėjimo – na, visų pirma tai dėl to nes viskas paremta skaitmenizuotomis technologijomis -, tačiau į techninius dalykus per daug nesigilinsiu. Dažniausiai ši technologija yra naudojama norint iš iškirptos įrašo dalies atskirti vokalinius ar instrumentų garsus/partijas (Houle, 1992). Atskyrus ir įrašius partijas jas galima įvairiai keisti, tobulinti, kitaip sakant – kurti. Čia atsiranda galimybė manipuliuoti įrašais, susirinkti įvairas dalis iš skirtingų muzikinių kūrinių ir sukurti (ne?)savo naują kūrinį. Šis technologijų sąlygotas pokytis muzikos industrijoje iš esmės, na jeigu nekeičia, tai bent jau provokuoja darbo autorystės klausimus. Nors dažnai samplai būna ir išperkami susitariant su originalaus kūrinio autoriumi, tačiau pasitaiko atvejų kuomet autoriai nesutinka jų parduoti (ir jie vis tiek yra naudojami), arba, jų tiesiog neklausia. Taigi, ar surinkus skirtingus samplus iš įvairių muzikos kūrinių ir iš jų padarius naują muzikos kūrinį galima jį laikyti kaip autorinį darbą? Ar apskritai tokia technika kuriant muzika yra laukiama ir toleruotina? Taip tiesmukai žiūrint (na, bet negali labai ir ginčytis), jeigu samplas yra paimamas nesusitariant su pačiu autoriumi, tai čia yra paprasčiausia autorinio darbo vagystė. Žinoma, čia galima kalbėti apie idėją, kad galbūt tokia – muzikinė – informacija turėtų būti nemokama. Nors ir šiek tiek paradoksalu, tačiau tai galėtų skatinti kūrybiškumą, pavadinkim, iš kito kampo; na, reikia galvoti ir pastebėti, kaip tas iškirptas kūrinio dalis būtų galima įterpti kažkur ir taip sukurti kažką naujp. Taip pat tai potencialiai galėtų supažindinti didesnę auditoriją su originaliu kūriniu ir jo autoriumi. Be to, galbūt tai yra tiesiog naujas muzikos evoliucijos etapas atėjęs su technologijomis, taip pat, kaip kažkada su technologijomis leidžiančiomis gaminti gitaras atėjo etapas, kuomet muzikos kūriniuose pasirodė gitaros.

    Benas B.

    Jeffrey R. Houle, Digital Audio Sampling, Copyright Law and the American Music
    Industry: Piracy or Just a Bad Rap, 37 Loy. L. Rev. 879 (1992).

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s