Stebėjimo kapitalizmas, Google ir algoritmai

Kadangi gyvename informacijos amžiuje, tai yra logiška, kad tobulėjant gyvenimo sąlygoms ir kokybei, esame įsitraukę ir į technologijų naudojimą. Daugelis turime išmaniuosius telefonus, kompiuterius ar kitokias skaitmenines technologijas, kuriomis kasdien daugiau ar mažiau naudojamės. Dabar kaip niekada anksčiau yra labai lengvai prieinama informacija ir greita jos sklaida. Užtenka vieno raktinio žodžio „Google“ paieškos sistemoje ir galima rasti atsakymą į praktiškai bet kokį iškilusį klausimą. Užtenka užtrukti vos kelias sekundes, kad susisiektum su draugais ar artimaisiais ar dalintis savo gyvenimo įvykiais tokių platformų kaip „Facebook“ ar „Instagram“ pagalba. Akivaizdu, kad vis tobulėjant technologijoms toks patogumas ne tik palengvina mūsų gyvenimus, bet ir sutaupo nemažai laiko. Tokie dalykai atrodytų nesuvokiami praeities kartoms, tačiau mums tai atrodo natūralu ir netgi būtina. Tik kyla klausimas, ar besinaudodamas technologijų teikiamais patogumais, vidutinis vartotojas susimąsto, kas slypi kitoje technologijos pusėje, ir ar jis gali jaustis dėl to saugiai. Iškart, nieko negalvojant, bet kuris iš mūsų pasakytų, kad jaučiasi saugus, tačiau geriau pagalvojus nuomonė greičiausiai pasikeistų. Į šį klausimą padėtų atsakyti trys koncepcijos: stebėsenos kapitalizmas, „Google“ ir algoritmai. Neįskaitant „Google“, kitos dvi idėjos iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti mažai ką sakančios, bet iš tikrųjų yra pagrindinės kalbant apie naujųjų technologijų naudojimą ir kelia labai rimtus klausimus dėl jų legitimumo (Zuboff 2019). Žinoma, yra ir daugiau niuansų, iš ko susideda išmaniosios technologijos, bet, aiškiausią vaizdą parodo prieš tai minėtos trys.

Taigi šiame tekste bus aptariama, galima sakyti „tamsioji“ technologijos pusė, liečianti vartotojų saugumą, kuri sudeda iš ką tik minėtų trijų glaudžiai susijusių koncepcijų: stebėjimo kapitalizmo, „Google“ veiklos ir algoritm.

Stebėjimo kapitalizmo idėja

“Nors ir stebėjimo kapitalizmas priklauso nuo algoritmų ar jutiklių, mašininio intelekto ar platformų, kad išreikštų savo valią, tai nėra tas pats. Jeigu technologija yra kaulai ir raumenys, stebėjimo kapitalizmas yra minkštasis audinys, surišantis elementus ir nukreipiantis juos į veiksmą. Stebėjimo kapitalizmas yra ekonominis kūrinys, todėl jis yra demokratinių varžybų, diskusijų, revizijos, spaudimo, neapsižiūrėjimo objektas ir netgi gali būti uždraustas” (Zuboff 2019, p. 11). Ši S.Zuboff citata, ko gero, yra geriausias pradžios taškas, nuo kurio galima pradėti diskusiją, kadangi ji padaro konceptualų rėmą ir apima bene visas šiame tekste nagrinėjamas temas. Pagrindinis apibrėžimas čia, nuo kurio ir bus pradedama, yra stebėjimo kapitalizmas. Shoshana Zuboff šią koncepciją apibūdina ją lygindama su industriniu kapitalizmu, kaip primityvios akumuliacijos idėją, tačiau svarbus momentas čia yra tas, kad skirtingai nuo industrinio kapitalizmo, kuris pasisavindavo gamybos priemones, stebėjimo kapitalizmas pasisavina privačias patirtis, kurios yra paverčiamos į greitai įsitraukiančias į rinką pakeičiamas prekes (Zuboff  2019, p. 11). Kitaip tariant asmeninai duomenys skaitmeninėje aplinkoje yra suprekinami ir dėl to be jokios abejonės galima kelti privatumo ir saugumo arba netgi, S.Zuboff žodžiais, legitimumo klausimus, nes stebėjimo kapitalizmo taikinys esame būtent mes, todėl negalime galvoti apie šią koncepciją, kaip tiesiog kažkur egzistuojančią. Šios naujosios ekonominės sąrankos pradininkais S.Zuboff įvardina puikiai žinomas bei plačiai naudojamas „Google“, kuri dabar bus aptarta, su „Facebook“.

„Google“ kaip stebėjimo kapitalizmo pradininkė

Šiai dienai apie „Google“ žinome labai daug, nes jos pėdsakas yra praktiškai kiekvienoje technologijos srityje. „Google“ turi tokius produktus, kaip savo paieškos variklį, kuris jau tapo kasdienio gyvenimo dalimi bei simboliu, ir netgi yra įgavęs atskirą terminą – „gūglinti“ (Willson 2017, p. 139), kuris praktiškai pakeičia žodį „ieškoti“, taip pat turi savo žemėlapį, kuris yra interaktyvus, suteikdamas galimybę naudotis „Google street view“, elektroninis paštas „Gmail“ – kurį veikiausiai turi kiekvienas elektroniniu paštu besinaudojantis asmuo, vaizdo įrašų platforma „YouTube“, „Android“ – mobiliųjų įrenginių operacinė sistema ir „Google play“ – programėlių parduotuvė. Visi šie produktai yra tiek prieinami, tiek patogūs naudotis, todėl nenuostabu, kad jie yra ir populiariausi, kas reiškia, jog „Google“ turėdama tokį platų produktų spektrą, gali pasiekti tokią pat plačią auditoriją, o tai reiškia didelį duomenų kiekį, kuriais „Google“ gali disponuoti.

Tačiau, savaime suprantama, „Google“ neatsirado iškart kaip tokia didelė ir populiari kompanija, todėl verta retrospektyviai pažvelgti, nuo ko prasidėjo šios įmonės kelias į sėkmę. Čia svarbiausias pradžios taškas būtų 2001 m., kuomet, įsibėgėjant WEB 2.0, reklamuotojai rinkosi paieškos puslapius investicijoms, ir „Google“ puikiai atitiko šiuos kriterijus. Todėl įmonė nusprendė pabandyti didinti pajamas iš įvairių skelbimų, pritaikydama savo analitines galimybes, siekdama didinti tų skelbimų atitikimą vartotojams, o iš to kilo vertė patiems reklamuotojams. Čia atsiranda svarbus apibrėžimas, tapęs istoriniu lūžiu – elgsenos duomenys. Jie pradžioje buvo nurašomi kaip nereikšmingi, o vėliau tapę elgsenos pertekliumi, buvo iš naujo „atrasti“ ir naudojami kaip priemonė pajamoms gauti. Kadangi „Google“ sugebėjo suderinti skelbimus su puslapiais, tai elgsenos perteklius įgavo transformacinę vertę kaip priemonė pajamoms gauti, o tai reiškė, kad investicijos virto pinigine išraiška. Ši idėja veikė, nes buvo savotiškai kitokia, kadangi mainai vyko ne tarp vartotojų, o tarp įmonių, supratusių, kaip uždirbti pinigų iš būsimos vartotojų elgsenos. Prie to paties, vartotojai tapo priemone, tarsi „žaliava“ naujajam „gamybos būdui“, teikiančia duomenis skirtus tokiems produktams kaip skaičiavimams, numatantiems, ką žmonės veiks dabar arba netolimoje ateityje, gaminti naujose elgsenos rinkose. Kuo daugiau žaliavos, tuo galingesni buvo prognozavimo produktai (Zuboff 2019, p. 12-13). Iš pradžių tos žaliavos buvo tiesiog „rastos“, o vėliau tai buvo tiesiog pašalinis vartotojų paieškos produktas.

Svarbu čia pabrėžti, kad „Google“ sėkmę lėmė, ne elgsenos duomenys, o „Google“ sugebėjimas numatyti žmogaus elgsenos ateitį. Nuo pat pradžių „Google“ rinko duomenis apie vartotojų elgseną, susijusia su paieška, kurie pasitarnavo ir nuolat tobulinant savo paieškos variklį, kuris „išmoksta“ apie vartotojų pageidavimus ir norus, nes apjungia informaciją apie galimus tų vartotojų ieškojimus. Maksimalų pelną „Google“ padidina užtikrinusi prieš tai minėtus vartotojų produktus, kurie išlieka patrauklūs vartotojui ir būna pirmasis pasirinkimas. Taip pat duomenų analizės, tikslinės reklamos ir programų pirkimo bei platinimo platformos pagalba palengvinanti ir teikianti pramonės produktus. Tai reiškia, kad daugybė panašiai suprojektuotų ir įgyvendinamų algoritmų reikalingi skirtingiems poreikiams ir funkcijoms patenkinti, kartais vienu metu. Šie reikalavimai reikalauja įtraukti pakartotinį grįžtamojo ryšio procesą ir pakeisti, kad būtų pritaikytos besikeičiančios aplinkos, kuriose veikia algoritmai. (Willson 2017, p. 141-142).

Čia į darbą ateina algoritmai, kurie „sužino“ daugiau apie vartotojų paieškas, todėl pačios paieškos ir tikslinės reklamos tampa efektyvesnės ir tai „leidžia geriau numatyti vartotojo elgsenos ateitį. (Willson 2017, p. 143). Tai reiškia, kad „Google“ renka mūsų informacija ne tik kad gerintų vartotojų patirtį savo kuriamuose produktuose, bet dar ir tuos duomenis suprekina bei pasipelno. Tuomet galima čia kelti dar ir moralinį klausimą, ar tai, kad mes be atlygio duodame informacija milžiniškai korporacijai nėra nemokamas darbas ar vis dėlto galimybė naudotis „Google“ teikiamomis paslaugomis yra atlygis, nes „Google“ šiai dienai nebūtų tokia didelė ir sėkminga kompanija, jeigu ne nuolatinis tobulinimas vartotojų duomenų rinkimo pagalba.

Algoritmai

Apžvelgus stebėjimo kapitalizmą ir „Google“, kaip to pradininkę, dabar dėmesys bus nukreiptas į jau kelis kartus minėtus algoritmus. Visų pirma reikia pradėti nuo pačio apibrėžimo, kas yra pats algoritmas. Cituojant M.Willson: „Algoritmai priverčia įvykius įvykti – jie skirti vykdyti ir pasiekti tam tikrus rezultatus atsižvelgiant į tam tikrus norus, poreikius ir galimybes. Internetinėse erdvėse algoritmai yra svarbiausi komunikacijos ir informacijos nustatymo, gavimo, filtravimo, pateikimo būdai“ (Willson 2017, p. 140). Prie to paties M.Wilson teigia (Willson 2017, p. 137), kad algoritmai yra visur plačiai paplitę. Tai reiškia, kad su jais greičiausiai susiduriame kasdien. Jų pavyzdžiai būtų „Twitter“ tendencijose ir rekomendacijose, čia prie to paties galima būtų įtraukti ir „Facebook“ bei „Instagram“ rekomendacijas bei naujienų kanalus, „Google“ suasmenintuose paieškos rezultatuose arba „Google“ žemėlapio nuorodose. Pats algoritmas internete yra įdomus dėl to, kaip jis gali veikti pusiau autonomiškai, o tai reiškia, kad jis nereikalauja sąveikos su vartotojais. Jis tiesiog perduoda užduotį ar procesą ir tai, kaip jis yra išprovokuotas ir su kuo susijęs, savo ruožtu daro įtaką tiems dalykams, žmonėms ir procesams, su kuriais sąveikauja (Willson 2017, p. 139).

Išsiaiškinus pačio algoritmo apibrėžimą, svarbu ir apibūdinti algoritminius procesus, kuriuos Willson aprašo, teigdama, kad algoritme yra atsižvelgiama į tam tikrus kintamuosius ar elementus, kuriuos reikia įtraukti arba neįtraukti, tam tikrus veiksmus, kurių reikia laikytis tam tikra tvarka, ir kelis sprendimus ar veiksmus, kuriuos reikia nustatyti ir derinti, kad galiausiai būtų pasiektas norimas rezultatas arba galutinis taškas. Labai svarbu paminėti, kad algoritmas be duomenų yra bevertis, tai reiškia, kad jie nėra tiriami kaip savarankiški procesai. Kitas svarbus dalykas, kad algoritmai būna dvilypiai: formuliniai, su nustatyta funkcija ar vaidmeniu, kuris nustato veiksmus ir procesus, kurie naudojami ir taip pat santykiniai, turi sąveikauti su kitomis sistemomis ir struktūromis (Willson 2017, p. 140-141). Dabar žinant tai, kyla klausimas, ką tai reiškia kasdieniame technologijų vartojime? Kaip pavyzdį galima paimti rekomendacines sistemas, kuriose algoritmų pagalba yra nustatomos ir pateikiamos rekomendacijos, atsižvelgiant į vartotojo paieškas ir elgseną internete (Willson 2017, p. 144). Kitaip tariant, daugeliui yra buvę, kad prisireikė kokio nors daikto, tarkim šaldytuvo, nes turimas sugedo. Tuomet internete ieškom, kur galima nusipirkti šaldytuvų. Tuomet vėliau, tarkim vėliau, naršant kuriam nors iš socialinių tinklų, mums pasirodo reklama su šaldytuvais ir dar prie to paties labai gerais ir patraukliais variantais. Taip atsitiko algoritminių procesų dėka. Yra tekę girdėti, kad žmonėms atsirasdavo reklamos, internete neieškojus nieko, o tiesiog tarpusavyje pakalbėjus, bet čia yra klausimas: ar išties mūsų dar ir klausomasi, ar čia tiesiog sutapimas ir paprasčiausia sąmokslo teorija, bet vis tiek tokiam teiginiui reikia įrodymų, kad galima būtų pilnai patikėti. Vis dėlto lieka klausimas ar tokie algoritminiai procesai, kuomet yra renkami vartotojų duomenys yra pagalba ar visgi tai kelia nesaugumo jausmą ir sukelia nerimą.

Kalbant apie algoritmus dar svarbu paminėti ir jų veiklą, socialinių tinklų ir turinio kūrimo platformų sferoje. Atsakydamas į šį klausimą, pasinaudosiu socialinio tinklo „Instagram“ ir jame veikiančių nuomonių formuotojų (toliau influencerių) pavyzdžiu. Algoritminis reitingavimas šioje platformoje yra lemtinga sąlyga tokiame fenomene, vadinamame „matomumo žaidimu“. Tai reiškia, kad „Instagram“ influenceriai, norėdami pasiekti auditorijas arba, kitaip tariant, būti matomi, turi vykdyti matomumą reguliuojančių algoritmų nustatytas sąlygas, kad tai būtų įmanoma (Cotter 2018, p. 2). Taip gaunasi, kad tie žmonės, jausdami nematomumo grėsmę normalizuoja savo elgesį pagal nustatytus rėmus. Algoritmas tuomet yra kaip drausminimo priemonė, kuri nustato dalyvavimo normas. Ir, kuomet jos yra įvykdomos, tuomet algoritmas būna palankus ir leidžia influenceriams būti matomiems. Prie viso to prisideda ir tas faktas, kad „Instagram platformos savininkai užsiima taip vadinamu „matomumo valdymu“, kas reiškia, kad informacija apie algoritmų veikimą yra prieinama arba neprieinama tam tikriems vartotojams. Todėl šis algoritminis neskaidrumas iš savininkų pusės lemią neigiamą požiūrį į pačius algoritmmus ir jų veikimą (Cotter 2018, p. 4)

Palyginimui, verta paminėti dar vieną pavyzdį, tik šįkart su “YouTube” platforma, nes joje taip pat yra veikiantys algoritmai, kurių sąlygas įgyvendinę turinio kūrėjai yra „apdovanojami“ matomumu. Kitaip tariant yra „YouTube“ rekomendacijos sistema, kuri atsižvelgdama į kurio nors kanalo turinį tiksliau tokius aspektus, kaip kiek kartų buvo paspausta ant to kanalo vaizdo įrašų, peržiūros laikas, kiek vaizdo įrašų iš to kanalo buvo peržiūrėta vieno vartotojo ir kiti, ir pagal tai „YouTube“ algoritmas nusprendžia ar rekomenduoti to kanalo vaizdo įrašus kitiems vartotojams ar ne (Covington, Adams, Sargin, 2016). Kitas svarbus aspektas yra vaizdo įrašų monetizavimas, kuomet turinio kūrėjai gauna pinigus už reklamas esančias vaizdo įraše. Tačiau pats „YouTube“ nusprendžia, kokius vaizdo įrašus monetizuoti, o kokius ne, kadangi yra tam skirtos taisyklės ir užtenka menkiausios deviacijos, kad vaizdo įrašas būtų domonetizuojamas. Tokie dalykai kartais skatina dirbtinį turinį, kadangi pats turinio kūrėjas dėl įvairiausių taisyklių ir reikalavimų būna įspaustas į rėmus ir negali laisvai kurti mėgstamo turinio ir gauti už tai atlygį.

Kalbant apie šiuos du pavyzdžius yra svarbu pažymėti tai, kad „Instagram“ priklauso „Facebook“, o „YouTube“ – „Google“, todėl svarbu turėti omenyje, kad kalbame taip pat ir apie pastarąsias kompanijas gigantes arba S.Zuboff žodžiais stebėjimo kapitalizmo kūrejas.

Alternatyvos?

Kadangi technologija jau yra tapusi mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, tai mes neišvengiamai esame ir stebėjimo kapitalizmo ir algoritminių procesų dalimi. Visiškai nedalyvauti juose, deja, pasirinkti negalime, tačiau yra galimybė bent kažkiek apsaugoti savo privatumą, nenorint tapti statistika, todėl galima rinktis alternatyvas, mažinančias stebėjimą. Yra nemažas kiekis tokių priemonių, keli pavyzdžiai būtų VPN (virtualus privatus tinklas) naudojimas, kitų paieškos sistemų nei „Google“ naudojimas, kitų naršyklių nei „Chrome“ naudojimas ir kita. Žinoma socialinių tinklų ir informacijos laikais privatumas tampa savotiška vertybe vien dėl to, kad yra labai lengva savo privatų gyvenimą paversti viešu, su kuo gali ateiti ir neigiamų padarinių. Vis dėlto yra pasakymas „kas patenka į internetą, iš jo nebeišnyksta“, todėl netgi bet koks žmogaus veiksmas internete gali tapti algoritminio proceso ir didelių korporacijų dalimi, kuria gali būti disponuojama.

Literatūros sąrašas:

  • Cotter, K. 2018. Playing the visibility game: How digital influencers and algorithms negotiate influence on Instagram. new media & society, 1-19.
  • Covington, P., Adams, J., Sargin, E., 2016. Deep Neural Networks for YouTube Recommendations. RecSys ’16: Proceedings of the 10th ACM Conference on Recommender Systems, 191-198
  • Willson, M. 2017. Algorithms (and the) everyday. Information, Communication & Society, 20:1, 137-150
  • Zuboff, S. 2019. Surveillance Capitalism and the Challenge of Collective Action. New Labor Forum, 28:1, 10-29
  • Zuboff, S. 2015. Big other: surveillance capitalism and the prospects of an information civilization. Journal of Information Technology, 30, 75-89

Paulius Česnulevičius

Skaitmeninis aš

,,Facebook pradžioje niekas nenaudojo tikrų tapatybių – viskas buvo anonimiška arba pseudoanonimiška – ir aš maniau, kad mūsų tikrasis identitetas turėtų būti svarbesnis nei yra“ – Facebook įkūrėjas, Mark Zuckerberg

Pasaulyje 1.79 milijardų žmonių prisijungia prie Facebook paskyros kiekvieną dieną (2020 birželio 30 duomenimis) ir dauguma jų naudoja savo tikras profilio nuotraukas, tikrą vardą ir pavardę. Panašu, kad Mark Zuckerberg svajonė matyti Facebook tinklalapį su tikrais žmonėmis, išsipildė. Dauguma žmonių naudojasi ir kitomis platformomis – Twitter, Instagram, Reddit ir pan. – o  jų realus identitetas persipina su naujausiomis technologijomis.

Bet ką reiškia realus identitetas?

Skirtingos disciplinos skirtingai apibrėžia, ką reiškia būti savimi. Asmens ,,aš“ suvokiamas kaip kažkas, priklausantis individualiai kiekvienam asmeniui. Kartas nuo karto žiniasklaidoje išgirstama tapatybės vagystės sąvoka ir dauguma žmonių identifikuodamiesi savo vardu, pavarde, išvaizda ar pasiekimais nesutiktų, jog kitas asmuo tuo pasinaudotų. Aš yra tai, kas mus atskiria nuo kitų. Tačiau tuo pačiu, mūsų identitetas susijęs su kultūra, socialiniu sluoksniu. Mes galime save nusakyti kaip priklausančiais vienai ar kitai žmonių grupei. ,,Aš esu moteris“, ,,aš esu katalikas“, ,,aš esu daktaras“ – tokiais ir panašiais apibūdinimais asmuo pasako, jog yra panašus į tam tikrą grupę žmonių ir su jais susitapatina. Mūsų identitetai tradiciškai buvo formuojami pagal įvairias struktūras visuomenėje, ar tai būtų šeima, kultūra, ar įvairios subkultūros.

Kai kurie kalbėdami apie ,,savęs atradimą“, ,,tikrojo aš“ paiešką, nusako egzistuojantį pamatinį žmogaus asmenybės branduolį. Bet užtenka apžvelgti asmens elgesį skirtingose vietose ir matyti, jog tokia idėja greitai žlunga. Kiekvieno žmogaus ,,aš“ kinta pagal situaciją ir priklauso nuo prisiimto vaidmens – aš kitaip elgsis atlikdamas mokinio vaidmenį, dar kitaip elgsis, būdamas draugu. Sakyti, jog vienas ar kitas vaidmuo yra labiau ,,realus“ atrodo klaidinga. Galiausiai, ką žmogus gali padaryti, tai sukurti savo gyvenimo istoriją, susiejančią kiekvieną patirties aspektą, kiekvieną vaidmenį ir pomėgį.

Frith (1996) mano, kad buvimas savimi yra kintantis procesas. Kiti autoriai priduria, jog identitetą formuoja pats žmogus, tačiau jis turi būti atpažintas ir patvirtintas aplinkinių (Buckingham, 2008). Panašu, kad realus identitetas yra sunkiai apčiuopiamas konstruktas, kintantis laike ir veikiamas kitų žmonių.

Kaip kuriamas skaitmeninis aš?

Nors anksčiau buvimas savimi realybėje ir buvimas savimi virtualioje erdvėje buvo suvokiami kaip atskiri fenomenai, vis labiau plečiantis technologijoms matyti, jog nebėra tokios aiškios atskirties. Realus identitetas yra papildomas skaitmeniniu aš. Priešingai, nei tradiciškai suvokiamas identitetas, šis suteikia galimybę pačiam aktyviai įsitraukti į jo kūrimą – jį formuoti per pomėgius, įrašus, muziką, nusprendžiant kokią informaciją ir kada pateikti kitiems žmonėms.

Perteikti save skaitmeninėje erdvėje galima įvairiais būdais, ir šių būdų su lyg kiekvienais metais daugėja. Rettberg (2017) išskiria tris kelius, kuriais galima save reprezentuoti socialinėse medijose:

  • Vizualiniu būdu perteikiant save naudojamos nuotraukos, kurias keliame ar dalinamės interneto erdvėje, bei visa kita vizualinė informacija – nuo memų kūrimo iki savo puslapio dizaino keitimo;
  • Rašytiniu būdu asmuo pasako apie save pateikdamas gyvenimo aprašymą, įkeldamas blog‘o įrašą, pats rašydamas ar komentuodamas Facebook įrašus ir t.t.;
  • Kiekiniu būdu įvairių prietaisų pagalba žmonės skaičiuoja savo nueitus žingsnius, sudegintas kalorijas, nuotaikų kaitą ir pan., o tai išreiškia grafikais ar lentelėmis.

Visa tai yra tikslingai skelbiama siekiant, jog įrašus pamatytų kiti žmonės – ar tai būtų artimieji, draugai, kaimynai, o gal visai nepažįstamieji. Tokiu būdu, kiekvienas gali pasirinkti, ką nori atskleisti apie save socialinėse medijose.

Kaip ir realybėje prisiimdami skirtingus vaidmenis, taip ir socialinėse medijose mes galime atlikti skirtingas roles. Daugelis jaunų žmonių per dieną ,,apsilanko“ skirtingose interneto svetainėse – Instagram‘e pasidalinama nuotrauka iš kelionės, Facebook‘e pasveikinamas tėtis su gimtadieniu, o Youtube sukuriamas grojaraštis ateinančiam savaitgalio vakarėliui. Kiekvienoje erdvėje publika, kuri pamatys žmogaus veiklą yra skirtinga, todėl ir skiriasi kuo dalinamasi, o kas pasiliekama sau.

Vis sparčiau populiarėja ir išmaniosios apyrankės, išmanioji buitinė įranga. Dabar dar daugiau informacijos galima surinkti apie save, atsiranda dar daugiau informacijos, kurią galime pateikti ir kitiems. Nebereikia draugams pranešti, kiek kilometrų nubėgai per pastarąjį mėnesį – užtenka pasidalinti savo veiklos grafiku programėlėje. Net ir visai nepažįstamų žmonių mėgstamiausias knygas lengvai atrasi Goodreads svetainėje, o apie kaimyno muzikos skonį greičiausiai lengvai sužinosi panagrinėjęs jo Facebook paskyrą.

Autentiškumas socialinėse medijose

Jeigu realiame gyvenime yra sunku tobulai sukontroliuoti savo įvaizdį, tai atrodo daug lengviau pasiekiama interneto erdvėje. Daugeliui pažįstamas jausmas atsakingai skirti laiką atrenkant nuotraukas, kurios bus keliamos į Instagram, koreguojant savo įrašus, ar paskutinę minutę ištrinti jau parašyta žinutę. Atrodo, jog internete galima tapti bet kuo, tačiau kiti autoriai mano, jog skaitmenio identiteto kūrimas nėra žmonių sąmoningoje kontrolėje (Elwell, 2014). Nors rodos, socialinėse medijose galima sukurti tobulesnį savęs vaizdą, panašu, kad ne ivsada tai įvyksta. Jau dabar naudojantis algoritmais vien tik iš asmens veiklos Facebook paskyroje galima apie jį daugiau pasakyti, nei papasakotų jo artimieji. Vien tik iš 10 pamėgtų nuotraukų Facebook‘e, algoritmas gali suteikti daugiau informacijos apie asmenį, nei asmens bendradarbis, o su 300 pamėgtų nuotraukų algoritmas įveikia ir žmogaus sutuoktinį (Youyou, Kosinski, & Stillwell, 2015).

Manoma, kad pažinčių portaluose gausu melagingų savęs reprezentacijų, tačiau tyrimai parodė (Ellison, Heino, & Gibbs, 2006), jog net ir ieškodami partnerio, žmonės būna sąžiningi. Tyrimo dalyviai teigė, jog jiems svarbu pateikti kuo tikslesni savęs vaizdą, o tuo pat metu ir atskleisti  savo pomėgius bei geriausias būdo savybes. Panašu, jog daugeliu atveju, ypač kai galimas realus susitikimas su kitais, žmonės nori ir siekia pateikti kuo tikslesnį savęs profilį. Skaitmeninis aš net gali nulemti, ar būsi priimtas į darbą ar ne. Didžioji dalis darbdavių, prieš priimant į darbą ir nusprendžiant ar kandidatas turi tinkamas kvalifikacijas ir savybes, peržiūri būsimo darbuotojo socialines medijas (Guiseppi, 2016). Socialinėse medijose gali parodyti ne tik tai, kas esi, bet kuo ir norėtum tapti. Šis potencialo atskleidimas dažnai yra užgožiamas realybėje, tačiau neretai gali pasakyti daugiau apie žmogų, nei jo dabartiniai veiksmai.

Autentiškumo siekia ir kitos įvairios grupės internete. Jaunų merginų tarpe populiarios #nofilter, #nomakeup grotažymės, nurodančios siekį socialinėse medijose išlaikyti tikrumą ir nuoširdumą. Tačiau tokiu būdu gali būti pateikiama ir iškraipyta informacija su tikslu apgauti žiūrovą ir susidaryti klaidingą įspūdį apie žmogų. Kaip pavyzdį galima įsivaizduoti asmenį, pateikiantį internete nuotrauką, kuriame jis medituoja, meldžiasi ar užsiima joga – žiūrovas neturi priemonių įvertinti, ar ši informacija autentiška (o tokiu atveju dažnai atsiranda dvejonių, ar nuoširdžiai šiomis praktikomis užsiimantis žmogus jaus poreikį tai fotografuoti)

Nors dažnai socialinės medijos yra naudojamos reprezentuoti autentišką aš, neretai galima išvysti, jog įvairios platformos yra naudojamos ir žaidimui vaidmenimis, apsimetinėjimu kitu, įsijautimui į ,,kas būtų, jei būtų“. Tokių pavyzdžių galima atrasti online žaidimuose, kuomet žaidėjai įsijaučia į savo avatarą, bendrauja su kitais iš kitos būtybės perspektyvos. Turbūt visiems girdėtas ir catfish terminas, kuomet asmuo sukuria netikrą paskyrą apsimesdamas esantis kažkas kitas ir tokiu būdu manipuliuoja aplinkiniais. Nors tapatybės vagystės, kaip minėta, yra itin smarkiai kritikuojamos mūsų visuomenėje, įsiliejimas į kito vaidmenį žaidimo forma yra laikoma pramoga ir savęs pažinimo forma.

What could go wrong?

Socialinių medijų pagalba žmonės susipažįsta su antrosiomis pusėmis, dalinasi savo gyvenimo akimirkomis, parodo savo gerąsias savybes būsimiems darbdaviams – tai kas gi gali nutikti blogo? Dalis mąstytojų mano, jog mūsų gyvenimas ,,kompiuteriuose“ meta iššūkį tradiciniam požiūriui į identitetą. Thoreau manė, jog siekiant atrasti save, privalu gyventi apgalvotai, privalu gyventi savo gyvenime ir gyventi be atsitraukimo (Brings). Bet ar dabartinė interneto karta taip gyvena? Prieš keliant nuotraukas į savo paskyras jaunimas neretai apmąsto, kiek  dėmesio sulauks fotografija, kiek draugų paspaus ,,patinka“. Lev Vygotsky mintis, jog per kitus mes tampame savimi, įgauna naują prasmę šiame kontekste – tik sužinoję, kaip sureagavo kiti, galime susidaryti savo nuomonę. Rodos nebėra laiko apgalvoti, kaip AŠ noriu gyventi, kas AŠ esu, visas dėmesys okupuojamas kitų žmonių veikla internete. Jau nekalbant apie tai, kad atsakingam savo įvaizdžio formavimui socialiniuose tinkluose prireikia daug laiko – nuo nuotraukų redagavimo iki tiksliai apmąstytų statuso atnaujinimų.

Taip pat, ne tik asmuo veikia savo skaitmeninį aš, bet ir skaitmeninis aš veikia žmogų. Tyrimai parodė, jog prisiimtas vaidmuo medijose veikia žmogaus elgesį – negražūs avatarai iššaukia šiurkštesnį bendravimą, kai tuo tarpu simpatiški avatarai žmogų padaro draugiškesniu (Yee & Bailenson, 2009). Sukurtas tam tikras aš vaizdas virtualioje erdvėje galiausiai formuos patį žmogų ir skatins nuo žmogaus nepriklausomus pokyčius. Jau dabar nuolatinio buvimo ,,online“ pasekmės matyti jauniausios kartos atstovuose – amerikiečių paauglių savižudybių, savęs žalojimo skaičius nuo socialinių medijų prieigos atsiradimo telefonuose sparčiai didėjo (iš Netflix’s dokumentinio filmo ,,Social Dilemma“).

Taip pat yra sąsajos tarp daugėjančių valgymo sutrikimų skaičiaus jaunose merginose ir įvairių socialinių medijų (ypač Instagram) naudojimo (Klein, 2013). Dėl filtruojamos ir atrenkamai skelbiamos informacijos, dauguma mato iškreiptus kitų gyvenimus – neproporcingai išpučiami geri dalykai ir nuslepiami blogi. Itin kitų nuomonei jautrūs paaugliai neturi išteklių įvertinti visos informacijos – gali susidaryti liguistas polinkis kitų gyvenimus matyti kaip produktyvesnius, sveikesnius, gražesnius. Dėlto naujoji karta yra labiau nerami, turi daugiau kompleksų ir psichologinių problemų.

Neretai pastebimas ir per itin didelis įsitraukimas į socialines medijas. Savo įvaizdžio kūrimas internete tampa it obsesija, kuomet dalis žmonių nepradeda valgyti prieš tai nenufotografavę ir nepaskelbę apie tai savo sienoje, arba nuliūsta, jog išėjo pabėgioti prieš tai neužsidėję išmaniojo laikrodžio, skaičiuojančio nubėgtą atstumą. Atsiranda jaunuolių sąmoningai kelioms dienoms atsitraukiančių nuo socialinių medijų vien tam, kad pailsėtų, o tėvai nebesugeba jaunus paauglius nuplėšti nuo Tik Tok ar Instagram.

Tačiau tuo pat metu, kiti teigia, jog naujoji karta išsilaisvina medijų pagalba – jie labiau atviri, demokratiški, kūrybingi ir inovatyvūs. Medijų pagalba jaunuoliai gali išsiveržti iš rėmų, atrasti grupes, su kuriomis jie identifikuojasi, ir taip praturtinti savęs vaizdą.

***

Socialinių medijų amžiuje mūsų skaitmeninis aš tampa integruota realaus aš dalis. Nepaslaptis, jog neretai, medijos gali būti naudojamos klaidinant kitus, kuriant neautentišką savęs vaizdą. Nemažai emocinių ir elgesio problemų yra siejamos su per dažnu socialinių medijų naudojimu, o jaunuoliai gali tiesiog pasiklysti informacijos gausoje ir nesugebėti atrasti, kas visgi yra tas ,,aš”. Tačiau iš kitos pusės, vis noriau žmonės dalinasi savo gyvenimu internete, seka savo elgesį išmaniaisiais prietaisais, ir taip vis geriau ir geriau pažįsta save ir kitus. Internetas suteikia daugybę galimybių tyrinėti save ir atrasti savo asmenybės kertelių, kurios įprastai nebūtų apčiuoptos.

Monika B.

Šaltiniai:

  • Brings, A. (n.d.). An Analysis of Sherry Turkle’s Ideas on the Influence of Technology on Identity .
  • Buckingham, D. (ed.) (2008). Youth, Identity and Digital Media. Cambridge (Massachusetts, US): The MIT Press.
  • Ellison, N., Heino, R., & Gibbs, J. (2006). Managing Impressions Online: Self-Presentation Processes in the Online Dating Environment. Journal of Computer-Mediated Communication, 11(2), 415–441. doi:10.1111/j.1083-6101.2006.00020.x
  • Elwell, J.S. (2014). The transmediated self: Life between the digital and the analog. Convergence. 20(2):233-249. doi:10.1177/1354856513501423
  • Frith, S. (1996). Music and Identity. in: Gay, P. Du. and Hall, S. (eds.) Questions of Cultural Identity.  London: Sage Publications Ltd.
  • Guiseppi, MM 2016, ‘Mind Your Online Reputation: The Personal Branding Social Proof Paradigm  and Two Little-Known Ways To Master It’, Career Planning & Adult Development Journal, vol. 32, no. 2, pp.101-106, Education Source, EBSCOhost, retrieved 27 March 2017
  • Klein, Kendyl M. (2013). Why Don’t I Look Like Her? The Impact of Social Media on Female Body Image” CMC Senior Theses. Paper 720. http://scholarship.claremont.edu/cmc_theses/720
  • Rettberg, J. W. (2017). Self-Representation in Social Media. The Sage handbook of social media.
  • Yee, N., & Bailenson, J. N. (2009). The Difference Between Being and Seeing: The Relative Contribution of Self-Perception and Priming to Behavioral Changes via Digital Self-Representation. Media Psychology, 12(2), 195–209. doi:10.1080/15213260902849943
  • Youyou, W., Kosinski, M., & Stillwell, D. (2015). Computer-based personality judgments are more accurate than those made by humans. Proceedings of the National Academy of Sciences, 112(4), 1036–1040. doi:10.1073/pnas.1418680112 
  • 1 paveikslėlis iš https://blog.adobe.com/hlx_be10a4c57f3c8204dcaa61c0fc71bef1fb8a0d35.jpeg?width=1081.5&auto=webp
  • 2 paveikslėlis iš https://pbs.twimg.com/media/EPOsbhjU0AAqP0l.jpg
  • 3 paveikslėlis iš https://blogs.psychcentral.com/stress-better/files/2017/10/Depositphotos_30500587_l-2015.jpg

Skaitmeninė tapatybė ir selfiai

Dabar kaip niekada anksčiau aktyviai dalyvaujame skaitmeniniame pasaulyje. Galima sakyti, kad internetas ir išmaniosios technologijos praplėtė mūsų gyvenamąją erdvę – kasdien atrašydami į žinutę draugui, patikrindami orų prognozę ar skaitydami karščiausią naujieną nukreipiame savo dėmesį ir energiją į neapčiuopiamą skaitmeninį pasaulį. Internetas taip giliai įsiskverbęs į mūsų gyvenimus, kad sunku būtų įsivaizduoti sritį, kurios jis nepaliestų – šiame skaitmeniniame pasaulyje viskas yra įmanoma. Tai yra erdvė, kurioje atsiveria galimybės laisvai reikšti savo autentiškumą. Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių žmonija dėkinga internetui – galimybė bendrauti su žmonėmis per didelį atstumą; palaikyti ryšį su tais, kurių šalia nėra, plėsti verslą nepaisant kilometrų – internetas neturi sienų. Koja kojon su internetu čia didelį žingsnį žengia socialiniai tinklai, kardinaliai transformavę mūsų socialinį gyvenimą, išplėsdami socialinių ryšių užmezgimo ir palaikymo galimybes. 

Leisdami laiką interneto platybėse mes tampame virtualaus pasaulio “skaitmeniniais piliečiais”, o tai mus įgalina kurti naują, savotišką interneto ID. Tai yra būtina sąlyga, norint išlikti socialiai aktyviu interneto vartotoju. Dar 1984 metais socialinių mokslų profesorė Sherry Turkle padarė išvadą, kad skaitmeniniame pasaulyje turime “antrąjį save”, kuris yra žymiai plastiškesnis negu mūsų įkūnytoji tapatybė (Turkle, cit. pg. Elwell, 2013, p. 3). Reikalas tas, kad internete, prisidengdami kompiuterio ekranu, žmonės turėjo galimybę įkūnyti bet kokį kiekį skirtingų personažų, prisiimti bet kokios formos tapatybę ir ja prisidengdami aktyviai dalyvauti internetiniame gyvenime. Šiuo aspektu skaitmeninis pasaulis buvo liberalesnė terpė žmogaus individualumui reikštis negu realus, kuriame noras parodyti savo įvairiapusiškumą tam tikrose situacijose galėtų brangiai kainuoti. Tačiau kuo giliau internetas skverbiasi į mūsų kasdienį gyvenimą, tuo greičiau nyksta riba tarp realaus ir skaitmeninio pasaulių. Facebook’as ir visi jame esantys draugai ranka pasiekiami – kaip niekada anksčiau. Technologijos suprojektuotos taip, kad būtų kuo patogesnės vartotojui naudotis bet kuriuo metu, o kai kuriais atvejais ir keltų priklausomybę – internete kasdien praleidžiame daug laiko. Tokiu būdu technologijos tampa natūralia ir nepastebima kasdienybės dalimi, o kartu keičiasi ir asmens tapatumo suvokimas, kuris yra dalinamas tarp dviejų pasaulių – šiandien mūsų įkūnytosios tapatybės yra tiesiogiai susijusios su “antruoju savimi” dėl aktyvaus įsitraukimo į skaitmeninį-socialinį gyvenimą. Mūsų įkūnytoji tapatybė ir “antrasis aš” šiandien kuria bendrą, esančią kažkur tarp realybės ir skaitmeninio pasaulio, tapatybę (Elwell, 2013, p. 3).  

Kuo pasireiškia šios susipynusios tapatybės?  

Interneto ID socialiniuose tinkluose yra palaikoma asmeninio profilio priežiūra bei bendravimu su kitais žmonėmis (Cover, 2012, p. 186). Asmeninio profilio priežiūra socialiniame tinkle yra amžinas procesas, pastoviai pildomas ir keičiamas. Socialiniuose tinkluose mes pristatome visą savo asmeninę informaciją: vardą, pavardę, amžių, lytį, gyvenvietę, darbovietę, šeiminį statusą, nuotraukas, politines pažiūras, pomėgius. Naudodamiesi internetu socialinėmis paskatomis mes visuomet paliekame pėdsaką: viešai užrašome savo mintis, reiškiame savo nuomonę komentaruose, keliame savo nuotraukas, dalinamės turiniu, kuris mums patinka ir t.t., o visa informacija “internete išlieka amžiams”. Tai nėra vien tik paviršutiniškos informacijos apie save dalinimasis, bet taip pat ir viešas savo vidinio pasaulio atskleidimas, dažnai nepažįstamiems žmonėms: drąsiai rodome, kas mums iš tikrųjų patinka, o kam aršiai priešinamės; kurį visuomeninį judėjimą palaikome, o kuriuos moralinius nusižengėlius smerkiame – pasirenkame viešai rodyti savo vidų (Elwell, 2013, p. 5). Mūsų elgesys skaitmeninėje erdvėje praplečia mūsų tapatumą į naują erdvę; jis neturėtų būti suprantamas kaip visiškai atskiras ir nepriklausomas nuo mūsų pačių.  

Taip pat mūsų tapatumą internetinėje erdvėje kuria ne tik mūsų kuriamas ir keliamas turinys, bet ir kitų žmonių dalijamasis informacija apie mus: taginimas nuotraukose, postuose ir pan. Ryšių palaikymas socialiniuose tinkluose taip pat prisideda prie interneto ID formavimo. Robas Coveras išskiria dvi ryšių socialiniuose tinkluose palaikymo prielaidas: draugų sąrašo kūrimas ir modifikavimas bei bendravimas su jais (Cover, 2012, 183). Abi prielaidos kuria priklausymą bendruomenei, kuris yra būtinas tapatybės egzistavimui. Šios bendruomenės viešinimas ir ryšių su ja demonstravimas yra tai, kas kuria mūsų tapatybę socialiniame tinkle. Svarbus gali tapti draugų kiekis ar konkretus žmogus draugų sąraše, pavyzdžiui, turint didelį kiekį draugų, iš šono gali atrodyti, kad žmogus yra labai populiarus, socialus ar draugiškas, o drauguose turint įžymybę, tarkime, sėkmingas. Toks draugų sąrašo demonstravimas prisideda prie mūsų interneto ID kūrimo. Draugų ratas rodo, su kokiais žmonėmis turime kažką bendro, su kuriais mus sieja socialiniai ryšiai, o kartu su tuo – kokie mes esame.  

Priešingai nuo internetinės tapatybės kūrimo, pasirinkimas likti anonimišku kokiame nors internetiniame puslapyje, ar naudojantis netikru vardu gali lemti savotišką tapatybės kitimą: bendraudamas gali tapti drąsesnis, iškalbingesnis ar atviresnis negu įprastai esi. Šis pavyzdys parodo, kaip socialiniai tinklai formuoja mūsų pačių tapatybę. Mes ne tik kuriame technologijas, bet technologijos kuria mus. Anot Marshallo McLuhano (1964), naudodami technologijas mes turime joms paklusti. Pavyzdžiui, socialinio tinklo programėlėje atsiradus naujiems emoji, mes automatiškai paklūstame siūlomam medijos formatui galvodami, kokį emoji panaudoti atsakant į draugo žinutę. 

Selfiai – tapatybės kūrimo įrankis 

Virtualioje erdvėje perteikiamos mūsų reprezentacijos formuoja mūsų supratimą apie save ir kitus, o taip pat leidžia tikslingai kurti norimą įvaizdį. Turbūt greičiausiai norimą įspūdį sukuria nuotraukos: užtenka užmesti akį ir galvoje iškart kuriasi nuotraukoje vaizduojamo žmogaus asmenybės įspūdis. Pavyzdžiui, keliant skirtingas nuotraukas į FacebookąInstagramą ar LinkedIną sukuriamos skirtingos tapatybės. Turint omenyje tikslinę kuriamo turinio auditoriją galima sukurti skirtingus tapatybės vaizdinius (pašėlusio vakarėlių liūto draugams, ar pasitempusio ir kompetetingo darbuotojo potencialiems darbdaviams). Vizualinėmis priemonėmis, tuo tarpu ir selfiais, kuriame savo reprezentacinę tapatybę, kuri atstoja mus skaitmeninėje erdvėje. Tačiau reprezentacija niekada negali būti tiesioginis realybės atspindys, nes kiekvienas realybę suvokiame skirtingai, be to, ištraukus reprezentaciją iš konteksto, ji gali reikšti skirtingus dalykus naujiems žmonėms. (Rettberg, 2017, p. 4). Skirtingų nuotraukų kėlimą tikslinėms auditorijoms galima interpretuoti pasitelkus sociologo Ervingo Goffmano dramaturginę analizę. Anot autoriaus, žmogaus tapatybė nėra vientisa ir stabili, ji yra kintanti, priklausomai nuo “vaidmens”, kurį jis atlieka. Pavyzdžiui, aš, būdama studentė, paskaitų metu “scenoje”, t.y. auditorijoje, atlieku studentės vaidmenį: elgiuosi strategiškai taip, kaip yra tikimasi iš studentės: klausau dėstytojų, konspektuojuosi, nepertraukinėju, laukiu paskaitos galo, kol išeinu iš auditorijos ir t.t. Tačiau manyje telpa ir daugiau vaidmenų; aš nesu vien studentė: esu ir dukra, ir draugė, ir klientė, keleivė, ar dar tūkstantis kitų vaidmenų. Socialiniai tinklai tėra dar viena terpė, kurioje mes atliekame savo vaidmenis. 

Amžiaus pradžioje atsiradę išmanieji telefonai su pažangiomis fotokamerų technologijomis ir galimybe talpinti didelį kiekį duomenų sudarė sąlygas socialinių tinklų klestėjimui, o kartu su jais – selfių įsigalėjimui. Niekada anksčiau nebuvo taip lengvai prieinamos priemonės save įsiamžinti. Žmonės nuolatos fotografuoja tiek save, tiek svarbias akimirkas, nebūtinai su siekiu kelti nuotrauką į socialinius tinklus. Tačiau kodėl taip išpopuliarėjo selfių dalinimasis? Viena selfio funkcijų – pasidalinti pokyčiu – nauja šukuosena, draugu, kelione ar daiktu. (Donnachie, 2015, p. 7). Taip pat selfių fenomenas dažnai aiškinamas kaip narcisizmo manifestacija, tačiau ginčijamasi, kad selfiai greičiau tėra tik žmogaus atspindys, avataras skaitmeninėje erdvėje (Chayka, Galperina, cit. pg. Donnachie, 2015, p. 10). Žmogus, perkeldamas savo dėmesį ir bendravimą į internetą, nori persikelti ir pats, turėti avatarą, atstovaujantį jį ir patvirtinantį jo tapatybę, siųsti žinutę kitiems apie save. Selfiui patekus į internetą, autorius laukia jo patvirtinimo, o publika jaučia pareigą jį įvertinti – palaikinti ar pakomentuoti, o autorius, pagal socialinių tinklų “taisykles” atlaikina atgal ir tokiu įvyksta socialinės valiutos mainai (Donnachie, 2015, p. 7). Taip pat, selfiai tarnauja kaip savireklamos funkcija. Kaip viena mano draugė aiškino pastovų nuotraukų dalijimąsi socialiniuose tinkluose: keldama nuotraukas aš primenu savo draugams ir pažįstamiems apie save, dažniau atsirasdama jų naujienų sraute, todėl bendravimas nenutrūksta. Tokiu būdu ji užtikrina savo aktyvaus socialinio gyvenimo tęstinumą tiek skaitmeniniame, tiek realiame pasauliuose. Selfiai neretai naudojami ir kaip priemonė pasidalinti savo pasaulėžiūromis. Pavyzdžiui, vartotojas įkelia selfį su haštagu, atitinkančiu kokią nors visuotinę problemą. Selfiais gali būti dalinamasi ir dėl socialinių varžybų (kas gražiau atrodo, kas turi daugiau draugų ar daiktų ir pan.). Žmogus gali turėti skirtingas priežastis darytis selfiams, tačiau visos jos įgalina individą kurti autentišką arba iš anksto apgalvotą tapatybę. Taigi, selfiai nėra tik masinis narcisizmo kultūros proveržis, tačiau ir socialinis veiksmas, turintis savitas reikšmes. 

Lytiškumas selfinimosi kultūroje 

Dažnai žmonės, norėdami sukurti “geresnę” savęs reprezentaciją internete koreguoja savo nuotraukas. Lengvai prieinamos, dažnai nemokamos programėlės įgalina vartotoją “tobulinti” save lyginant odą, šviesinant dantis, išryškinant akių spalvą ar suteikiant figūrai pageidaujamą formą ir t.t. Tokios programėlės yra vienos populiariausių, leidžiančios vartotojui pasiekti norimą išvaizdos standartą. Tai ypač išpopuliarino Instagramas, kuriame koreguotos nuotraukos vartotojų interpretuojamos kaip individualios asmenybės saviraiška. Paradoksaliai, siekiant atitikti grožio standartus, žmonių nuotraukos neretai supanašėja. Youtube galima rasti daugybę patarimų, kaip pasiekti tobulą selfį – kokioje pozicijoje laikyti telefoną, kaip pozuoti su rankomis, pasirinkti tinkamą apšvietimą ar kokius filtrus naudoti. Milijonai žmonių naudojasi tais patarimais, norėdami atkartoti populiarų influencerių kuriamą vaizdą, taip kartodami ir įgalindami socialinių tinklų keliamus selfinimosi ir pageidautino savęs reprezentavimo stereotipus. Anksčiau minėtas Ervingas Goffmanas teigė, kad medijose vaizduojamos stereotipiniai pavaldžios moters ir dominuojančio vyro paveikslai kuria supaprastintą ir iškreiptą lyčių santykių vaizdą (Goffman, cit. pg. Butkowski et al, 2019, p.3). 2016 m. tyrimas, siekiantis išsiaiškinti lyčių stereotipiškumą Instagrame parodė, jog Instagramo selfiai reprodukuoja tradicinius lyčių stereotipus dar stipriau, negu reklamos (Döring et al, 2016, p. 961). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad moterų nuotraukose dažniausiai vaizduojamos tokios savybės kaip moteriškas prisilietimas, pozavimas gulint, disbalansas, žvilgsnio nukreipimas šalin, kontrolės praradimas ir kūno išryškinimas. Ypatingai dažnai naudojamos “bučinio” veido išraiškos, implikuojančios seksualizavimą bei pozavimas be veido, t.y. dėmesį nukreipiant į kūną. Tuo tarpu vyrų selfiuose dominuoja raumenų išryškinimas ir demonstravimas. Taigi, kartu su tapatumu noras atitikti socialiai primetamus lyčių vaidmenis persikelia ir į skaitmeninę erdvę. Tokiu būdu socialinės medijos tampa realaus pasaulio atspindžiu, kartu ir darydamos jam įtaką – siekis atitikti grožio standartus skaitmeninėje erdvėje turi stiprią įtaką mūsų gyvenimams. Socialinėje erdvėje būti pripažintam gražiu, patraukliu, gali užtikrinti mūsų sėkmę mezgant ryšius su kitais žmonėmis, užtikrinant savo internetinę tapatybę. Kuo gražesnis mūsų selfis, tuo daugiau ir malonesnio grįžtamojo ryšio sulaukiame iš publikos. 2019 m. atliktas tyrimas apie lytiškumo vaizdavimą Instagramo selfiuose parodė, kad lyčių stereotipiškumas išryškėja vartotojų kuriamame turinyje, t.y. selfiuose, ir yra apdovanojamas socialine sėkme (Butkowski et al, 2019, p. 16). Autoriai teigė, kad lyčių stereotipizavimu selfiuose siekiama tapatybės formavimo, palaikymo ir įgalinimo. Visgi, stereotipiškumo neatitikimas gali turėti neigiamų pasekmių. Viešajame diskurse dažnai išgirstama sąvoka kūno vaizdas (angl. body image), kai svarstoma, kokią įtaką socialiniai tinklai daro jaunų žmonių sveikatai. Siekis atitikti nerealistiškus išvaizdos lūkesčius neretai žaloja psichinę sveikatą, skatina valgymo sutrikimus, sukelia savigarbos trūkumą. 

Apibendrinant 

Skaitmeninė erdvė, o ypač socialiniai tinklai leidžia mums plėsti savo tapatybę anapus mūsų kūniškumo, plačiai atveriant duris saviraiškos ir individualumo laisvei. Tapatybės kūrimas skaitmeniniame pasaulyje yra daugialypis, kompleksiškas ir neribojamas, tačiau gali būti žalingas neatsitraukiant žingsniu atgal ir nereflektuojant savo pasirinkimų. Pabaigai, skaitytojui siūlau pasvarstyti, kokias tapatybes ir savęs reprezentacijas kuriate pats ir kaip suprantate savo tapatumą interneto kontekste. 

Elena N.

Literatūra 

  1. Butkowski, C. P., Dixon, T. L., Weeks, K. R., & Smith, M. A. (2019). Quantifying the feminine self(ie): Gender display and social media feedback in young women’s Instagram selfies. New Media & Society. doi:10.1177/1461444819871669 
  1. Cover, R., 2012, Performing and undoing identity online: Social networking, identity theories and the incompatibility of online profiles and friendship regimes. Convergence. 2012;18(2):177-193. doi:10.1177/1354856511433684 
  1. Donnachie, K. (2015). Selfies, #me: Glimpses of Authenticity. Iš J., Saltz, Ego Update, Koenig Books 
  1. Döring, N., Reif, A., & Poeschl, S. (2016). How gender-stereotypical are selfies? A content analysis and comparison with magazine adverts. Computers in Human Behavior, 55, 955–962. doi:10.1016/j.chb.2015.10.001 
  1. Elwell, J.S. (2014). The transmediated selfLife between the digital and the analog. Convergence20(2):233-249. doi:10.1177/1354856513501423 
  1. McLuhan, M. (1964). Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai. (2003). Vilnius: Baltos lankos. 
  1. Rettberg, J. W. (2017). Self-Representation in Social Media. The Sage handbook of social media. 

Skaitmeninis Aš

“Emma Roberts užblokavo savo motiną Instagrame po to, kai ši paviešino slaptą savo dukros nėštumą”, “Megan Markle ir princas Harry susilaukė naujagimio!” – šiuolaikinės antraštės internete, kurios vienus šokiruoja ir sudomina, kitus priverčia tik pašaipiai suprunkšti, tačiau kartas nuo karto vis tiek paspausti ant jos. Kodėl tokie įdomūs kitų žmonių santykiai? Apie tai prieisime šiek tiek vėliau, o dabar atsigręžkime į save: koks mūsų santykis su internetu?

Taiwan Guide: Going online, Internet access in Taiwan: Getting Internet  access in Taiwan can be done through

Internetas, naikinantis atstumus

Pirmosiomis interneto, „Web 1.0“ eros dienomis reikėjo „eiti į internetą“. Paprastai laidinį telefoną reikėjo atjungti ir liniją nukreipti į kompiuterį, kad nuskambėjus pypsėjimo ir šnypštimo garsams būtų galima prisijungti. Internetas buvo tikslas, vieta, kur eiti1. Anksčiau, neturint jokių tokių komunikacinių priemonių, norint susitikti reikėdavo akis į akį susitarti vietą ir laiką kitam susitikimui. Dabar neretai galima išgirsti ką nors sakant „susitinkam šiandien Facebook‘e?“. Taigi pats žodis „susitikti“ įgavo kitą visai kitą prasmę, visai neturint omenyje gyvo kontakto. Tokie pasikeitimai, technologijų dėka, tarsi personifikuoja internetą lyg gyvą objektą ir leidžia pasijusti visiems arčiau vieni kitų, net jei žmones skiria šimtai tūkstančių kilometrų.

Įvaizdis

Neabejoju, jog viename ar kitame gyvenimo žingsnyje esate ir jūs susidūrę su savęs pateikimo problema. Pasidalinsiu savaisiais prisiminimais: „Ar į Facebook profilį įkelti nuotrauką su šypsena, ar ne?“, „Su šitu sijonu atrodau kaip močiutė“, „Negaliu jam atrašyti iš karto, kad neatrodytų, kad laukiau jo žinutės-juk negaliu parodyti kad jis man patinka“. Pažįstama? Padedant atsakyti sau į klausimą, kodėl toks svarbus yra savęs pateikimas, mums gali padėti keli pavyzdžiai. Seniau, karalius ir karalienė naudojo paveikslus, kuriuos užsakė patys, norėdami parodyti savo puikius turtus ir galią. Vaikai, piešdami mamai jųdviejų paveikslą, kuria meilės laišką, žavesį, kad motina būtų šalia ir išreikštų meilę2. Taigi, mažos detalės, kurios iš pirmo žvilgsnio yra mažai ką reiškiančios ir nekaltos, visada turi tam tikrą tikslą – padaryti įspūdį. Na o juk niekas nenori sudaryti apie save blogo įspūdžio. Nuo jo gali priklausyti ar priims į darbą, ar patiksi savo simpatijai, ar susilauksi daug like‘ų socialiniame tinkle. Savęs pateikimas kuria tavo dabartį ir ateitį.

How To Create a COVID Bubble and Why You Should Consider One - COVID-19,  Featured, Health Topics - Hackensack Meridian Health

Filtrai

Perskaičius šios pastraipos pavadinimą greičiausiai jaunesnės kartos žmogus pirmiausia pagalvotų apie filtrus, skirtus nuotraukoms redaguoti. Vyresnis žmogus pagalvotų apie kavos, oro ar vandens filtrus. Tačiau šį kartą norisi paliesti tą filtrą, kurį patys susikuriame socialiniuose tinkluose. Jis dar kitaip vadinamas “burbulu”.

Galbūt šiuo atveju socialinė žiniasklaida yra ne tik filtras, pašalinantis nešvarumus, bet ir juos formuojantis bei pagardinantis žmones, kai maltos kavos pupelės paskanina per jas praeinantį vandenį7.

Aš gyvenu nuostabiame burbule. Mane supa puikūs išsilavinę, plačių pažiūrų, nuolat tobulėjantys žmonės. Jie daug keliavę, kai kurie – mokęsi ir gyvenę užsienyję, dirbę ten kvalifikuotus darbus ir parsivežę gerąsias praktikas čia, į Lietuvą. Jie pagarbūs vieni kitiems ir diplomatišką bendravimo toną išlaiko net ir diskutuodami su žmonėmis, kurių nuomonei absoliučiai nepritaria. Jiems rūpi tvarkinga ir sveika aplinka, žmonių ir gyvūnų (dažnai ne vien tų, kurie įprastai susirango mūsų lovų kojūgaliuose) gerovė ir jie apie tai ne tik kalba, bet ir daro kitus realius veiksmus. Dalis jų jau atstovėjo tose kilometrinėse eilėse išankstinio balsavimo metu ir daugiau mažiau galiu numanyti, už ką balsavo, nes jie yra iš mano burbulo. Mano burbulas nuostabus. Pati jį tokį susikūriau. Kurį laiką Facebook’e nepriimdavau į draugus (arba pašalindavau) tų kažkada pažinotų žmonių, su kuriais nejausdavau turinti kažką bendro. Dalį tiesiog atsekdavau, nes nenorėdavau matyti tų žmonių keliamo turinio ar rašomų komentarų. Kaip mes tai vadinam, “feed’o išvalymu”? Prie tokio burbulo kūrimo prisidėjo ir paties Facebook algoritmai, vienų žmonių turiniu su manim pasidalinantys, kitus “draugus” – pamažu nustumiantys į užmarštį. Bet prieš kurį laiką suvokiau, kad nepaisant to, jog labai gera matyti tai, ką nori matyti, tai yra žiauriai pavojinga. Mąstome ir išvadas apie pasaulį darome remdamiesi tuo, ką matome aplink, ką perskaitome, ką išgirstame. Tad turint vienpusišką informaciją ir vaizdą apie savo pasaulį, savo Lietuvą, galime susidaryti labai subjektyvų. To pavojingumą man įrodė prieš 4 metus vykę Seimo rinkimai. Nes mano socialinis burbulas, kurį Facebook’e sudaro keli šimtai žmonių, buvo įsitikinęs, jog laimės konservatoriai ir liberalai, formuos koaliciją, o “ta kažkokia valstiečių partija” – tik juokdariai, kurie beveik neturi šansų. Na, tai cliché, bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

Todėl nuprendžiau nebeužsimerkti prieš tai, ką “neskanaus” matau savo artimoje socialinėje erdvėje. Nebeatsisveikinu su kažkada pažinotais žmonėmis, su kuriais manęs niekas kaip ir nebesieja. Su kuriais kartais nuomonės skiriasi kardinaliai. Nebeunfollowinu jų. Leidžiu sau matyti kitų žmonių nuomonę, kad ir kaip ji man nepatiktų. Leidžiu sau suvokti, kad egzistuoja ta “kita Lietuvos dalis”, kurios gyvenant Vilniuje kasdien matyti ir jausti man (tikiu, ir jums) netenka.

Link Between Social Media & Body Image | King University Online

Influenceriai ir anonimiškumas

Thurlow, Lengel ir Tomic (2004) teigia, jog vienas iš privalumų bendraujant internetu – anonimiškumas. Virtualioje erdvėje galime sukurti tai, ko negalime išreikšti realybėje dėl tam tikrų apribojimų3. Juk susipažinus su nauju žmogumi nesužinosi per 2 minutes kokia jo mėgstamiausia knyga, muzikos grupė, politinės pažiūros, kur buvo apkeliavęs per paskutinius 3 metus ir ką valgė vakar prašmatniame restorane. Nors realybėje žmonės taip pat naudoja kaukes ir pateikia save vis skirtingai, tačiau internetas atveria daug daugiau kaukių pasirinkimų. Internete galime rinktis būti bet kuo: savimi, kitu savimi, kitu žmogumi, šunimi, ar netgi niekuo.

Šiuolaikiniame internetiniame socialinės žiniasklaidos pasaulyje tapo įprasta, kad žmonės transliuoja asmeninę savo kasdienio gyvenimo informaciją. Savo noru visą šią informaciją išleidžiame į viešuosius tinklus, kad visi galėtų jas pamatyti. Dalijimasis tam tikra prasme turi vertę, o galų gale, jei nedarome nieko blogo, neturėtume ką slėpti, tiesa? Influenceris su anonimu panašus tuo, kad gali visiškai suklastoti savo gyvenimo detales, Jis įsikels nuotrauką, retušuotą per penkias programėles (viena plotina, kita balina, trečia filtra uždeda), sumontuos video filmuką taip, kad vienos dienos sporto pratimai atrodytų lyg kasdieninis sunkus darbas, video vlogą iš prašmatnių tėvų draugų namų pavers savu būstu. Kam meluoti? Influencerių kuriamas turinys internete yra galingas tuo, kad jis yra gerai pritaikytas prie daugumos žmonių poreikių. Publikai įdomu stebėti jų akimis tobulą gyvenimą su daug patogumų, video kurie rodo geresnį gyvenimą su daugiau galimybių nei patys gali sau tą leisti. Tai ir motyvuoja siekti daugiau, ir kelia pavydą. O kartas nuo karto matomos sėkmingų žmogių nesėkmės (tikros ar netikros) tarsi paglosto žiūrovų ego, tačiau taip pat leidžia žiūrovams susitapatinti su jais, pasirodyti lyg jie esą “tokie patys paprasti žmonės”. Tačiau tam, kad publika patikėtų turiniu ir lengviau susitapatintų su influenceriu, jis turi turėti tapatybę – tai yra svarbus aspektas, skiriantis jį nuo anonimo. Tapatybės atskleidimas ne tik sužmogina, bet taip pat ir suteikia visuotinio žinomumo, pri/-atpažinimo bei leidžia suprasti, ką reiškia būti žvaigžde.

Ways to Improve Yourself this National Self-Improvement Month and Always

Nėra toks blogas tas internetas

Na bet nereikėtų susidaryti tokios blogos nuomonės apie influencerius. Ne visi jie meluoja, o kai kurie gauna ne tik anksčiau minėtų privalumų, bet ir nukeliauja į savęs paieškas. Nuolatinės paieškos – ko nori žiūrovai, kokį turinį pateikti vis kitą dieną – vargina, sunaudoja daug laiko, bet ir leidžia susivokti, ko nori jie patys. Kompiuteris pasižymi chameleonu; užprogramuotas, jis tampa vartotojo tvariniu ir suteikia idealią terpę savęs tyrinėjimui4. Rebecca Blood savo tinklaraštyje rašė: “ Netrukus po to, kai pradėjau rašyti „Rebecca‘s Pocket“, pastebėjau du šalutinius poveikius, kurių nesitikėjau. Pirmiausia atradau savo interesus. Maniau, kad žinau, kas man įdomu, bet kelis mėnesius susiejus istorijas, supratau, kad mokslas, archeologija ir neteisybės klausimai mane domina daug labiau nei supratau. Dar svarbiau tai, kad pradėjau labiau vertinti savo požiūrį. Kurdama savo tekstą kiekvieną dieną, atidžiai apsvarstydavau savo nuomonę ir idėjas, ir pradėjau jausti, kad mano požiūris yra unikalus ir svarbus”5. Dar viena geroji patirtis iš Steven Johnson, populiariojo mokslo knygų autoriaus: “Nuo tada, kai pradėjau tvarkyti tinklaraštį, iš tikrųjų dirbau maždaug dvigubai produktyviau nei įprasta. Kuo daugiau to laikausi, tuo labiau man atrodo, kad tai yra tam tikra intelektualinė ėjimo į sporto salę versija: turiu reguliariai rašyti atsakymus ir idėjas, o atsakinėjant į tų sumanių žmonių mintis ir kritiką labai gerai treniruojasi mano mąstymo/rašymo raumenys”6.

Taigi, pasiimkime iš interneto viską, ką jis gali duoti. Tik atsargiai.

V.J.

****

Šaltiniai:

  1. Elwell, J.S. (2014). The transmediated self: Life between the digital and the analog. Convergence. 20(2):233-249. doi:10.1177/1354856513501423
  2. Burgess, J., Marwick, A. E., & Poell, T. (2017). The SAGE handbook of social media. Thousand Oaks, CA: SAGE.
  3. Thurlow, C., Lengel, L. B., & Tomic, A. (2004). Computer mediated communication social interaction and the Internet. Thousand Oaks, CA: Sage Publications.
  4. Turkle, S. (1984). The second self: Computers and the human spirit. Cambridge, Mass: MIT Press
  5. Blood, Rebecca. 2000. “Weblogs: A History and Perspective.” Rebecca’s Pocket, September. http://www.rebeccablood.net/essays/weblog_history.html.
  6. Johnson, Steven. 2002. “A Word From Our Sponsor.” Blog. Stevenberlinjohnson.com. December 26. http://www.stevenberlinjohnson.com/2002/12/a_word_from_our.html.
  7. Rettberg, J. W. (2016). Seeing ourselves through technology: How we use selfies, blogs and wearable devices to see and shape ourselves. London: Palgrave Macmillan.
  8. Pirmas paveikslėlis paimtas iš: https://www.justlanded.com/english/Taiwan/Taiwan-Guide/Telephone-Internet/Going-online
  9. Antras paveikslėlis paimtas iš: https://www.hackensackmeridianhealth.org/HealthU/2020/08/26/how-to-create-a-covid-bubble-and-why-you-should-consider-one/
  10. Trečias paveikslėlis paimtas iš: https://online.king.edu/news/social-media-and-body-image/
  11. Ketvirtas paveikslėlis paimtas iš: https://www.residencesatgreatpond.com/blog/ways-to-improve-yourself-this-national-self-improvement-month-and-always/

FOTOGRAFIJA INSTAGRAM‘E

AR INSTAGRAM‘O VARTOTOJAI YRA FOTOGRAFAI?

Atsimenu, kaip nedrąsiai aplinkiniams užsimindavau, kad randu save svajojančią apie buvimą fotografe ir kaip greitai būdavau nublokšta ant žemės, kai jie ištardavo „dabar visi fotografai, tau bus labai sunku prasimušti“. Ir tai yra iš dalies tiesa. Dabar kiekvienas turi įrankį – išmanųjį mobilųjį telefoną, su kuriuo galima padaryti kokybiškesnes nuotraukas negu su kai kuriais fotoaparatais. 2012 metais pasaulyje 2.5 bilijonas žmonių turėjo skaitmeninę kamerą, o išmanųjį telefoną – 1 bilijonas (Morlot, 2013). Skaitmenizacija sutrumpino fotografijos proceso kelią, pačiam procesui nebereikia papildomų išlaidų ar specifinių laboratorijų,  fotografuoti galima bet kur ir bet kada, o rezultatas matomas akimirksniu, todėl kiekvienas žmogus dabar gali fotografuoti. Ir anksčiau fotografijos istorijoje, o tiksliau XXa. pradžioje,  buvo nerimauta dėl atsiradusių lengvai nešiojamų kamerų tokių kaip Leica, buvo manyta, kad tai pakeis mūsų kultūrą, o fotografai neteks savo statuso ir darbo vietų. Garsus fotografas Franz Roh tuo metu teigė, jog nemokėjimas naudotis fotoaparatais greitu metu bus visuomenėje prilygintas neraštingumui, o fotografija taps tokia pačia komunikacijos forma kaip rašymas ar skaitymas (Tifentale &  Manovich, 2018). Tačiau prieinamos kainos, lengvai nešiojamų fotoaparatų atsiradimas neatėmė iš profesionalių fotografų darbo ir praeitame šimtmetyje kiekvieno turinčio šį įrankį nepavertė savaime fotografu. Todėl fotografams nereikėtų nerimauti, kad visi Instagram’o vartotojai vos prisijungdami prie šios medijos akimirksniu tampa fotografais. Turbūt sutiksite, kad ne kiekvienas draugas “konsultuojantis” jus prie kavos puodelio yra psichologas, o norint būti psichologu, reikia turėti tam tikras kompetencijas.

KAM SKIRTAS IR KAM NESKIRTAS INSTAGRAM‘AS?

Nors kai kurie fotografai Instagram‘ą naudoja kaip pagrindinę mediją reprezentuoti savo darbus, dar kitaip sakant,  Intagram‘o profilis tapo daugelio fotografų portfolio. Iš tiesų, jis niekada nebuvo skirtas fotografams ir iki šiol vis dar nėra.  Instagram’as buvo sukurtas Kevino Sistromo norint pasidalinti viskio ar burbono nuotrauka ir baro buvimo lokacija su draugais, tad Instagram‘o tikslas niekada nebuvo fotografija pati savaime, tai buvo noras dalintis personaline informacija t.y. ką aš veikiu ir kur aš esu. Šioje vietoje labai tiktų Champion (2012) įžvalga, jog anksčiau fotografija atlikdavo Ça-à-été (liet. tai buvo) funkciją, objektą sustabdančią laike, tokiu būdu paversdama jį nemirtingu ir amžinai bylojančiu apie praeitį, tuo tarpu Instagram‘o fotografija yra Je-suis-là (liet. aš čia), įamžinanti žmogaus gyvenimo akimirkas vyksme.

Instagram‘as iki šiol neturi funkcijų pritaikytų kokybiškam fotografijos dalijimuisi. Pirmiausia, yra geresnių platformų, sukurtų fotografams kelti savo nuotraukas geriausia raiška, Instagram‘as, deja, šios funkcijos tinkamai neatlieka, todėl dažnai Instagram‘as nėra tinkamas kraštovaizdžio fotografams, kuriems būtinas detalumas norint pamatyti viską, kas užfiksuota. Antra, Instagram‘e fotografas yra apribotas rinktis, kaip nuotraukos turėtų būti išdėstomos, priešingai, parodoje fotografas yra lankstesnis erdviškai išdėstyti kadrus, pavyzdžiui, nutolinti vienus kadrus nuo kitų, vienus kadrus išdėstyti ant grindų, kitus pakabinti ir pan. Kai nuotraukos yra išdėstomos tik tinklelyje arba regimos tik slenkant linijiškai žemyn ir į viršų, prarandamas unikalus žiūrovo patyrimas, kuris yra būtinas suvokiant meną.

KAIP INSTAGRAM‘AS KEIČIA FOTOGRAFIJĄ?

Nors Instagram‘as nėra tinkama vieta fotografijai, vis dėlto taip įvyko, kad ji tapo viena populiausių medijų, kurioje dalijamasi nuotraukomis. Nuo Instagram‘o susikūrimo pradžios yra pasidalinta daugiau nei 50 bilijonų nuotraukų, o kiekvieną dieną yra įkeliama daugiau nei šimtas milijonų  nuotraukų ir vaizdo įrašų. (https://www.omnicoreagency.com/instagram-statistics/). Instagram‘as yra sudėtinė nuotraukų gamybos, sklaidos ir vartojimo forma. Šia prasme, Instagram‘as formuoja, kaip vartotojai suvokia fotografiją, ką vartotojai fiksuoja savo gyvenimo kasdienybėje, ką jie mano esant reikšmingą užfiksuoti. Bourdieu iškelė mintį, jog neverta fotografuoti tai, ką matome kasdien: „Nieko negalima fotografuoti, išskyrus tą, kuris turi būti fotogruojamas“. Fotografija anksčiau buvo naudojama tik retomis progomis, išskirtinėmis akimirkomis, nes tai buvo brangus ir ilgas procesas. Tuo tarpu Instagram‘e dominuoja banalybės, kasdienybės vaizdai, tai ledai, kavos puodeliai, saulėlydžiai ir pan. Instagram‘o dėka susiformuoja kitoks socialinis imperatyvas – viską galima fotografuoti, ir tuo pačiu yra praplečiama fotografuojamojo objekto samprata iki neapibrėžtumo (Champion, 2012). Intagram‘e fotografijos dalijimosi arba sklaidos funkcija yra daug svarbesnė negu gamybos funkcija ir daug plačiau išplėtota. Nuotraukomis vartotojai gali dalintis ne tik su savo auditorija, sekėjais, bet ir su visu pasauliu. Todėl fotografijos dalijimosi funkcija Instagram‘o platformoje yra susijusi su socialinio ryšio mezgimu. Instagram‘e tampa svarbus ne pavaizduotas subjektas, objektas, o pats dalijimosi aktas. Jeigu anksčiau fotografijoje socialinis gyvenimo akimirkos būdavo užfiksuojamos norint jas patirti ir prisiminti, dabar socialinio gyvenimo akimirkos yra numatomos į priekį (Champion, 2012). Pavyzdžiui, daugelis žmonių renkasi kelionės vietą pagal tai, kokių vietovių gražias nuotraukas jie yra matę medijose, o ypatingai, Instagram‘e. Negano to, vartotojas ne tik išsirenka jau kitų žmonių atrastą, patirtą ir pažintą vietą, bet ir atkartoja jų maršrutus, lankytinus objektus, restoranus, restoranų užsakymus, nepamirškite dar to, kad jis ir prie tų pačių lankytinų objektų  vienodai surežisuoja pozą, veido išraišką ir t.t. Iki fotografijos kelionių tikslas būdavo patirti, išvysti, ištirti, ką nors nepažįstama, keliautojas būdavo aktyvus tyrinėtojas, tuo tarpu atsiradus fotografijai keliautojas tapo pasyvus. Kaip rašė McLuhan‘as (2003):  „Šių dienų keliautojas atvykęs prie Pizos bokšto tegali pasitikrinti savo reakciją į tai, ką jis jau daug kartų matė anksčiau medijose, ir pats pasidaryti šio objekto nuotrauką.“. Pasak jo, pasaulis tampa savotišku muziejumi objektų, su kuriais susidūrėme kokioje nors kitoje medijoje (McLuhan, 2003.) Kitas aspektas yra tas, jog Intagram‘o dėka pats patyrimo momentas atidedamas ir išgyvenamas tik tada, kai fiksuojamas objektas ar subjektas yra nufotografuotas (Champion, 2012). Nieko nenustebinsiu tokiu pavyzdžiu, bet Jums tikrai viešoje vietoje, pavyzdžiui, kavinėje yra tekę matyti, kaip  padavėjas(-a) restorano lankytojams atneša pietus ar vakarienę, tačiau šių dienų vartotojas tikrai neskuba užuosti ar kitaip mėgautis maistu, pirmiausia, ką jis padaro tai pakyla nuo kėdės, iškelia rankas į viršų ir iš viršaus bando užčiuopti estetiškai malonų maisto ir stalo vaizdą, tada pakoreguoja nuotrauką, kad maistas įgytų dar ryškesnių apetitą žadinančių spalvų, pasidalina kadru, greičiausiai dar patag‘ina restoraną ir jau gerokai atšalus maistui – ragauja. Na ir paskutinis svarbus aspektas yra tas, jog Instagram‘as yra greita nuotraukų vartojimo forma. Trend‘us diktuoja ir kontroliuoja patys vartotojai, jie like’ų skaičiumi, engagement‘u, share’inimu ir t.t. įvertina, ar fotografija yra vertinga. Nuotraukos vertė apsrendžiama ne pagal tai, kas reta ar išskirtinio, o pagal tai, ką vertina kiekvienas vartotojas, kas jam atrodo įdomu (Champion, 2012). Neretai vartotojams įdomiausios asmenukės, tad visgi McLugan teisus sakydamas, jog fotoaparatas turi savybę paversti žmones daiktais, o nuotrauka pratęsia ir padaugina žmogaus atvaizdą tiek kartų, kad jis tampa masiškai gaminama preke (McLuhan, 2003). Vartotojas puikiai įvaldęs Instagram‘o naudojimo įgūdžius tam tikra prasme sukuria kultūrinį kapitalą, matuojamą pagal sekėjų skaičių ir pagarbą toje bendruomenėje, kuris vėliau gali būti transformuojamas į ekonominį kapitalą, jeigu žmogus-brand‘as pradeda reklamuoti gamintojų produktus savo nuotraukų galerijoje ir pan. (Manovich, 2017). Iš esmės asmenukės šioje situacijoje ir tampa pagrindiniu nuotraukų kategorija, kuri yra masiškai gaminama, skleidžiama ir vartojama, norint parduoti produktus ar paslaugas.

(nuotrauka rasta Google paieškos sistemoje).

PLAČIAUSIAI PAPLITUSIOS NUOTRAUKŲ KATEGORIJOS INSTAGRAM‘E

Kątik minėjau, kad Instagrame nuotraukų vertė yra apibrėžiama pagal tai, kas patinka kiekvienam vartotojui, o jis nuotrauką gali įvertinti „like“ mygtuko paspaudimu ir pan., tokiu būdu paskatindamas, kokios nuotraukos turėtų būti gaminamos kūrėjų, kitų vartotojų. Vykstant tokiai masinei nuotraukų produkcijai, paremtai kitų vartotojų vertinimu, atsirado daug šabloniškų nuotraukų. Šios šabloniškos nuotraukos Instagrame išskiriamos į tris nuotraukų kategorijas: kasdienės, profesionalų ir surežisuotos. Kasdienių nuotraukų tikslas yra įamžinti įvykį, situaciją, žmogų ar žmones. Kasdienėse fotografijose nėra svarbu nuotraukų koregavimas ar kadro režisavimas, svarbiausia tiesiog reprezentacija. Ši praktika nieko nesiskiria nuo 1950m. „namų fotografijos“, kuomet sumažėjo juostelių ryškinimo kaina. Profesionalioje fotografijoje fotografui rūpi taikyti kompozicijos taisykles ir pan., tačiau tai nėra tai, iš ko uždirbama pinigus. Surežisuotos yra tos, kurios buvo suplanuotos ir suredaguotos atitikti tam tikrą stilių (Manovich, 2017).

Tačiau nereiktų Instagramo fotografijos minimizuoti iki trijų kategorijų, anot to pačio Manovich (2017), Instagram‘as nesukuria vienos ir vienodos fotografijos kultūros, bet palaiko įvarovę: megėjų, profesionalų, reklamos, portretinė, mados, produktų ir t.t. Esu pastebėjusi ir dar vieną plačiai išpopuliarėjusią kategoriją –  analoginę fotografiją. Ją galima traktuoti kaip tam tikrą fotografų bendruomenės protestą prieš Instagramo skaitmeninių nuotraukų šabloniškumą, mažai pastangų reikalaujamą procesą. Galima matyti, kad tai, kas tapo visiems įprasta – skaitmeninė fotografija imta laikyti tai, kas nėra tikra, o tai, kas reikalauja daugiau fotografo kompetencijų ir pastangų, ar tai, kas yra arčiau pačios fotografijos istorinės pradžios – labiau tikra. Aišku, nebūtinai yra taip, aukštesnėmis fotografo kompetencijomis taip pat galima laikyti skaitmeninių nuotraukų redagavimo įgūdžius, tam tikrų redagavimo programų įvaldymą ir pan. Šiuo tekstu nenoriu pasakyti, kad analoginė fotografija yra tikroji fotografija. Labiau kalbu apie fotografų bendruomenę, teikiančią didesnę vertę analoginei fotografijai ir talpinančią juostiniu fotoaparatu užfiksuotus kadrus į socialines medijas, ir mano supratimu, taip kurdami tam tikrą subkultūrą Instagram’e ir vėlgi kaip vartotojai kontroliuojantys ir apsprendžiantys tai, kas šiuo metu yra vertinga būti užfiksuota.

Surežisuotų nuotraukų pavyzdys (nuotrauka paimta iš L. Manovich knygos “Instagram and Contemporary Image”).

HOW IS THIS AN UPGRADE

Atsakant į pagrindinį šio blog’o klausimą “How is this an upgrade?”, Instagram’as kaip medija ir jos forma riboja fotografijos kūrybinę laisvę lanksčiau išdėstyti nuotraukas erdvėje, keičia žiūrovo patyrimą. Nuotraukų naršymas tampa vieninteliu galimu fotografijos kaip meno patyrimu, todėl svarbus tampa vartotojo sudominimas, kad būtų išvengtas nuotraukos nematomumas ar pasiklydimas nuotraukų begalybėje. Tam, kad sudominti vartotoją reikia fiksuoti tai, kas jam atrodo įdomu, todėl fotografas arba kitas vartotojas tampa tiesiogiai nuolankus kitų vartotojų diktuojamam skoniui ir vertinimui. Instagram’as pakeitė fotografijos imperatyvą nuo fotografuoti galima tai, ką reikia fotografuoti iki fotografuoti galima viską. Taip pat Instagram’o funkcijos skatina vartotojus masiškai gaminti ir skleisti nuotraukas, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad nuotraukos yra gaminamos ir skleidžiamos greitai. Gražūs kadrai Instagram’e gali atrodyti sukurti čia ir dabar, tačiau už jų gali slėptis ilgas procesas, kurį lydi daug pastangų surežisuoti patrauklesnį kadrą, daug praleistų valandų koreguojant, retušuojant nuotraukas, tad iš esmės tai tokio paties ilgio ir pastangų reikalaujantis fotografijos procesas koks buvo ir anksčiau iki socialinių medijų. Man atrodo, kad svarbiausias aspektas, kaip Instagram‘as kaip medija pakeitė fotografiją yra tai, jog fotografija tapo daug didesne mūsų komunikacijos dalimi negu ankščiau. Mūsų tėvai tikrai nesidalindavo su draugais ar nepažįstamais šitokiu kiekiu nuotraukų, ką jie šiuo metu veikia ar valgo. Tam tikra prasme Instagram’as prisidėjo prie to, jog nuotraukos tapo mūsų naujaja komunikacijos forma. Šią naująją komunikacijos formą vartotojai naudoja reprezentuoti savo gyvenimus, o kadangi gyvenimus žmonės mėgsta pagražinti, Instagram’o dėka vartotojų gyvenimai tapo labiau apie nuotraukas nei apie patį gyvenimą. Instagram’o šūkis galėtų būti – “Gyventi reikia taip, kad būtų ką nufotografuoti!”. Tačiau nenoriu būti hipokritė ir pripažinsiu, kad Instagram’as kaip vartojama medija sudarė palankias sąlygas  pažinti save fotografės vaidmenyje ir tam tikra prasme tai paskatino. Kiekvienas vartotojas (tarp jų ir aš) užsiregistravęs šioje platoformoje dėl socialinių ryšių palaikymo nejučiomis galėjo praktikuoti savo kaip fotografo įgūdžius ir auginti auditoriją, na ir galiausiai patapti fotografu, jeigu per daug prie šios sąvokos neprisikabinėsime.

Literatūra:

  1. Manovich, L. (2017). Instagram and Contemporary Image. Paimta iš: http://manovich.net/index.php/projects/instagram-and-contemporary-image
  2. McLuhan, M. (2003). Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Baltų lankų leidykla.
  3. Champion, C. (2012). Instagram: je-suis-la?. Philosophy of Photography, 3(1),  83-88. doi: 10.1386/pop.3.1.83_7
  4. Tifentale A., Manovich L. (2018) Competitive Photography and the Presentation of the Self. In Eckel J., Ruchatz J., Wirth S. (eds), Exploring the Selfie. Palgrave Macmillan, Cham. doi:10.1007/978-3-319-57949-8_8
  5. Morlot, E. (2013). Nostalgic consumption behaviours among young generations in photography. A comparative approach of Instagram and analogue photography. Master thesis, Umea School of Business and Economics. Paimta iš: https://www.diva-portal.org/smash/get/diva2:635911/FULLTEXT01.pdf

S.D.

Kreivų veidrodžių karalystė – „būti ar nebūti“

Šiuolaikinis žmogus nedaug kuo skiriasi nuo savo pirmtako. Iš lūpų į lūpas perduodamas istorijas ir legendas keičia „Instagram“ „story“, o piešinius ant sienų – įrašai ir nuotraukos „Facebook“ naujienų sraute. Socialiniai tinklai greit užėmė itin svarbų vaidmenį modernėjančiame žmogaus gyvenime ir tapo tik dar vienu įrankiu tapatumui kurti. Vidinis individo poreikis išlikti pačiu savimi ir gauti pripažinimą skatino ieškoti naujų būdų saviraiškai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, įvairių bendravimo platformų atsiradimas savaime siūlė anonimiškumą ir nuasmeninimą, kas leido išbandyti naujas roles, kurti galbūt ilgai svajotą ir realybėje neįmanomą identitetą. Žavu. Nenuostabu, kad tai vyksta ir šiandien. Nors turime neribotas galimybes rinktis, dažnas pasirenka manipuliuoti tuo, ką pateikia plačiajai socialinių tinklų auditorijai. Didžiulis ir spartus technologinis šuolis ne tik suteikė naujų formų bendravimui, bet ir įgalino vartotoją koreguoti pateikiamus vaizdus įvairiais filtrais, keičiančiais ne tik nuotraukų spalvas, bet koreguojančiais ir kūno formas. Destruktyvu. Ilgainiui pastebėta, jog vaizdai neatitinkantys realybės veikia ne tik auditorijos, bet ir autoriaus suvokimą, formuojantį iškreiptas vertybes, ir galimai vedantį prie įvairių psichologinių sutrikimų. Tad, drąsu, bet, manau, jog teisinga teigti, kad iškreipto kūno vaizdo kultūra, yra viena didžiausių šiuolaikinės socialinės medijos problemų. Tolimesniame tekste aptarsiu keletą svarbių konstruktų, kurie padės geriau suprasti mus supančios informacijos poveikį.  

Labas, čia aš

Pradėkime nuo savęs pristatymo socialiniuose tinkluose. Žiūrint istoriškai, savęs reprezentacija atliko svarbų vaidmenį socialiniame gyvenime, turėjo aiškų tikslą ir prasmę.  Nuo seno didikų portretai bylojo apie neišsenkančius jų turtus ir galią, lygiai taip pat veikė ir itin didingi architektūriniai sprendimai. Analogiškas prasmes ir tikslus galime pastebėti ir šiuolaikinėje socialinių tinklų kultūroje. Jaunuolio nuotrauka prie naujutėlaičio automobilio, vilos ar nuotraukos iš įvairiausių kelionių taip pat leidžia daryti prielaidą, kad vaikinas pasiturintis.

Iš pirmo žvilgsnio, savęs reprezentavimas labiausiai siejasi su vaizdinės medžiagos pateikimu, tačiau Jill Walker Rettberg (2017) aptaria dar du savęs pristatymo modulius: rašytinį ir kiekybinį. Pirmiausia, vizualiniam savęs reprezentavimui profesorė siūlo priskirti ne tik asmenukes (angl. selfies), bet ir visą vaizdinę informaciją, kuria dalijamės ar apipavidaliname savo paskyras. Tokiu atveju mus reprezentuoja net ir įvairios informacijos išdėstymo struktūros ar „Tumblr“ platformoje pasirinkta paskyros fono, šrifto spalva. Pasak mokslininkės, puikiais rašytinės reprezentacijos pavyzdžiais galėtume vadinti ne tik tinklaraščius ar internetinius dienoraščius, bet ir įrašus socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Twitter“, komentarus ir nuotraukų antraštes „Instagram“ platformoje.

Turbūt mažiausiai visuomenėje aptariamas ir sureikšminamas kiekybinis savęs reprezentavimas. Iš rankų nepaleisdami savo išmaniųjų telefonų dažnai gal net nesusimąstome apie gausybę aplikacijų fiksuojančių kiekvieną mūsų žingsnį. Rytiniai bėgiojimai ar kita aktyvi veikla gali būti tiesiogiai transliuojama „Strava“, „Endomundo“ ar kitose sporto programėlėse, tuo pat metu artimam draugui siunčiant akimirką su oro temperatūrą, laiką ar judėjimo greitį rodančiu filtru „Snapchat“ platformoje. Kiekybinis kiekvieno veiksmo fiksavimas gali būti ir sąmoningas pasirinkimas, tačiau dažnai tai lieka interneto naudojimo paraštėse. Toks platus savireprezentacijos suvokimas labiau paaiškina ir mus kaip interneto vartotojus veikiančios informacijos kiekius. Tad ir kalbant apie kūno vaizdavimą medijose, auditoriją veikia ne tik vaizdinė informacija, bet ir antraštės, komentarai ar grafinė kito asmens savireprezentacija. Kitavertus, pasak Rettberg (2017) kai reprezentacijomis dalijamasi be konteksto, o tai dažniausiai ir nutinka socialinėse medijose, jų prasmę konstruoja auditorija. Tokia profesorės mintis man kelia daug diskusinių klausimų. Aš sutinku, kad nežinodami konteksto ribotam informacijos kiekiui suteikiame prasmę remdamiesi savo pasaulio patyrimu, tiesomis ir vertybėmis, o tai gali vesti į klaidingą interpretaciją. Tačiau, kiek mes, kaip interneto vartotojai keliantys turinį, konteksto norime atskleisti? Galbūt, mūsų dalijimasis yra kruopščiai suplanuotas, kad auditorija turinį suprastų taip, kaip mes norime jį pateikti. Manau, mano mintys atliepia ir pačios Rettberg (2017) pateiktą pavyzdį apie #iftheygunnedmedown judėjimą “Twiter” platformoje. Šis rasinis judėjimas prasidėjo po to, kai baltos rasės policijos pareigūnui nužudžius juodaodį, žiniasklaida pasirinko auką reprezentuoti neformalia nuotrauka. Tad šis judėjimas bando atkreipti visuomenės dėmesį į policijos išpuolius ir žiaurumą juodaodžių atžvilgiu ir neabejingą žiniasklaidos poziciją, aukas vaizduojant kaip linkusias nusikalsti. Po šio įvykio tūkstančiai juodaodžių savo paskyrose dalindavosi nuotraukomis. Viena jų – iš neformalios aplinkos, galbūt vakarėlio, kita – formali, vilkint kostiumą ar rankose laikant koledžo baigimo diplomą. Visas šias nuotraukas lydi klausimas, kurią nuotrauką žiniasklaida pasirinktų „if they gunned me down“? Turbūt akivaizdu, kad nežinodami konteksto neformalią nuotrauką vertinsime labiau neigiamai. Tačiau, ar tai nėra žiniasklaidos mums primesta nuomonė? Ir ar lygiai taip pat nes neprimetame savo vertybių ir požiūrio mus stebinčiai auditorijai? Ir kaip dažnai patys atsiduriame kreivų veidrodžių karalystėje? Klausimai retoriniai, tačiau daugiau peno jų apmąstymui padėtų gauti ir filtrų aptarimas.

Kas tie filtrai?

Nors dažniausiai filtras suvokiamas kaip įrankis kažkokiame procese atskirtį dalį komponentų, socialinių tinklų kontekste filtras – tai funkcija, padedanti patobulinti ir pagražinti norimas nuotraukas. Paradoksalu. O gal tik taip atrodo iš pirmo žvilgsnio?

Jau anksčiau minėta profesorė Rettberg (2014) su šiuo siauru apibrėžimu kaži ar sutiktų. Pasak jos, internete naudojame ne tik vizualinius ar technologinius, bet ir kultūrinius bei kognityvinius filtrus. Hm, taigi, iš esmės filtruojame viską… Kiek plačiau aptarkime technologinius ir vizualinius filtrus.

Technologiniai filtrai – tai filtrai leidžiantys mums reikštis tik tam tikrais iš anksto numatytais būdais. Pavyzdžiui, į „Facebook“ naujienų srauto įrašus galime reaguoti tik tais jaustukais (angl. emoji) kurie iš anksto numatyti. Technologiniai filtrai reguliuoja ir tai, ką matome savo naujienų srautuose, kokias reklamas gauname. O tai itin susiję su mūsų savęs suvokimu ir reprezentacija. Tai įrodo ir Kramer, Guillory ir Hancock (2014) atliktas tyrimas manipuliuojant socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų naujienų srautais. Daugiau nei pusė milijono vartotojų buvo suskirstyti į dvi grupes, viena matė labiau pozityvius įrašus, kita – labiau negatyvius. Rezultatai įrodė emocinio užkrato efektą: socialinių tinklų informacijos srautai daro įtaką mūsų emocinėms būsenoms ir jų raiškai internete. Šį tyrimą, manau, puikiai papildo ir Vicario et al. (2016) tyrimas apie socialiniuose tinkluose susikuriamus aido kambarius (angl. echo chambers). Tyrime kalbama apie tai, jog interneto vartotojo emocinis elgesys priklauso nuo jo įsitraukimo į aido kambarius lygio, t.y. kuo didesnis įsitraukimas į bendraminčių grupes, kuriose vartotojai poliarizuoja savo nuomonę, tuo didesnis išreikštas paskiro interneto vartotojo neigiamas požiūris. Kalbant dar paprasčiau, kuo mes aktyviau dalyvaujame mūsų vertybes ir pažiūras atspindinčioje veikloje, tuo, tikėtina negatyvesni bus mūsų pasisakymai ir padėties vertinimas. Abu aptartieji tyrimai tik papildo mintį, jog mus supanti, šiuo atveju internetinė aplinka, gali veikti mūsų savęs suvokimą ir reprezentaciją. Tai plėtojant nesunku įsivaizduoti ir situaciją iškreipto kūno vaizdo kontekste. Turint netvirtą požiūrį į savo kūną ar silpną savivertę visai nesunku įsisukti į tobulo kūno kultą garbinančių žmonių ratelį. Aido kambarys ima atspindėti neigiamas pažiūras kitokiam, žurnalų viršelių neatitinkančiam kūnui. Ir štai, net nepastebėdamas žmogus imi ne tik engti savo netobulumus ir visomis priemonėmis siekti nepasiekiamo, bet ir smerki visus neatitinkančius išsikelto standarto. Kažkur matyta? Man – taip.

Kūrybininkas Mantas Bertulis su “Facebook” profilio nuotraukos filtru

Grįžkime prie visiems įprastos ir internete labiausiai paplitusios filtro sampratos. Turbūt nėra internete žmogaus, kuris nežinotų ar nebūtų išbandęs smagių vaizdo filtrų. Vieni jų tik prideda gražias aplikacijas ant nuotraukų (tokie filtrai dažniausiai naudojami socialiniame tinkle „Facebook“, ant profilio nuotraukos užsidedant tuo metu esminę tendenciją atspindintį filtrą, taip išreiškiant socialinį palaikymą ar pažiūras), kiti – pakeičia nuotraukų spalvas, prideda įvairių animacijų ar pakoreguoja besifotografuojančiojo išvaizdą.

(L-r) A Portrait of Elle Hunt, taken in natural light on a digital camera; a selfie, taken on an iPhone without a filter; a selfie, with a Snapchat filter
The Guardian žurnalistė Elle Hunt ir jos veido metamorfozė naudojant filtrus

Iš pirmo žvilgsnio – nekaltas žaidimas. Tačiau, realų vaizdą padeda suvokti platesnis kontekstas. Pastaraisiais metais daugėja straipsnių įtraukiančių plastikos chirurgų pasisakymus. Plastinė chirurgija išgyvena aukso amžių. Pasak Amerikos Plastikos Chirurgų Draugijos, plastinėms korekcijoms 2019 metais amerikiečiai išleido daugiau nei 16,7 bilijono dolerių, o tai – rekordiniai skaičiai. CNN, BBC, The Guardian ir kituose plačiai žinomuose tinklalapiuose publikuojami straipsniai, kuriuose medikai dalijasi, jog didelė dalis klientų – jauni žmonės, ateinantys su lūkesčiu atrodyti kuo panašiau į atvaizdą asmenukėje. Vienas iš veiksnių – didėjantis vaizdinių filtrų kiekis „Snapchat“, „Instagram“ ir kitose bendravimo platformose. Filtrai iškreipia žmonių išvaizdą iš sukuria nerealistiškus lūkesčius, kaip turi atrodyti tikrieji žmogaus veido bruožai. Toks didžiulis klientų nepasitenkinimas savo išvaizda ir netobulumu plastikos chirurgus privedė prie „Selfie Dysmorphia“ termino vartojimo. „Selfie Dysmorphia“ apibudinamas kaip esminis nepasitenkinimas savo išvaizda dėl per didelio lygiavimosi į savo asmenukes (CEENTA, 2020). Blogiausia turbūt tai, jog tokios būsenos veda ir į didesnius psichologinius sutrikimus, kaip štai – dismorfinį kūno sutrikimą, kuris dažnai eina kartu su depresija, nerimo sutrikimais, per dideliu svaigiųjų medžiagų vartojimu ar padidėjusiu suicidiškumu. Ir viskas susiveda į asmenukes. Bet, manau, už to slypi šiek tiek daugiau nei kūno vaizdą iškreipiantys filtrai.

Tapatumas                       

Apie tapatumo kūrimą internete ir jo istorines implikacijas galėtume kalbėti be galo ilgai. Žinoma, jog istorinis technologijų vystymasis ir atitinkamas jų tyrinėjimo laikotarpis turėjo skirtingą požiūrį į internetinio tapatumo klausimą. Tačiau, kokie šiuolaikiniame moksle nagrinėjami tapatumo klausimai padėtų suvokti kreivų veidrodžių karalystę, kurioje atsiduria kone kiekvienas jaunas žmogus?

Manau, svarbu paminėti, jog tapatumą vienas pirmųjų apibrėžia Erik Erikson (2004), sakydamas, jog – tai sukauptas žmogaus tikrumas, kad praeityje išsiugdyta vienovė ir tęstinumas dera su vidinio turinio, kurį jam priskiria kiti žmonės, vienove ir vientisumu. Paprasčiau tariant – tai žmogaus vidinis pojūtis, kad visos asmens savybės ir jo savęs pateikimas deri tarpusavyje. Identiteto formavimasis internete kiek kitoks nei realybėje. Iš vienos pusės, atsiradus internetui ir neribotam kiekiui galimybių žmonės galėjo geriau save realizuoti, rasti naujų tapatumo aspektų ar išreikšti užslėptą identitetą, tačiau iš kitos pusės, atsirado begalė galimybių manipuliacijai. Šį aspektą pastebi ir Fraser ir Dutta (2010) teigdami, jog socialinių tinklų profiliuose vartotojai labiau linkę apgalvotai kurti įdomesnį turinį tam, kad į save patrauktų daugiau dėmesio. Tačiau, svarbu paminėti, jog internetinėje erdvėje žmonės labiau linkę kurti virtualią tapatybę kaip idealųjį savo Aš atvaizdą. Idealusis tapatumas tampa įprasta socialinių tinklų kasdienybe, o sekėjų skaičius socialiniame tinkle – postūmiu į šį asmenį lygiuotis. Tokiu atveju, labai tikėtinas jau anksčiau aptartas nuomonės auditorijai primetimas.

Akivaizdu, jog tapatumą galima konstruoti. Pagrindinis tapatumo formavimo konstruktas, kurį norėčiau aptarti – išvaizda. Giddens (2000) teigia, jog išvaizda sudaro daugybė faktorių: kūnas, puošybos detalės, apranga, manieros. Autorius pastebi, jog išvaizda ankščiau lėmė ne asmeninį, o socialinį tapatumą, tačiau šiandieniniame pasaulyje, vartotojiškumo kultūroje kūnui skiriama itin daug dėmesio. Sunku nesutikti. Per pastaruosius 20 metų išvaizdos vertinimas ir siejimas su identitetu tik sustiprėjo. Atrodo savaime galvoje ima skambėti mintis: „Esi tai, kaip atrodai“.

Šis klausimas jautriausias jaunam žmogui. Jaunuoliai, o ypač merginos, yra veikiami žiniasklaidos ir socialinių tinklų, kuriuose dažniausiai afišuojamas dailus, lieknas, sportiškas kūnas gražiuose, naujausias mados tendencijas atitinkančiuose drabužiuose. Ir, žinoma, viską gaubia, atrodo, net fiziškai jaučiamas pasitikėjimas savimi ir laimė. Tokie vaizdai ir jų aukštinimas pasąmoningai siunčia žinutę, kad tik atrodydami nepriekaištingai būsime laimingi ir užlopysime pasitikėjimą savimi.

Iškreipto kūno vaizdo kultūra

Internetinėje erdvėje ir gyvenime labiau kontroliuojamas moters kūnas. Galbūt tam įtakos turėjo ir gilūs istoriniai kontekstai. Moters kūnas objektyvizuoti pradėtas mene, vėliau reklamoje, dabar – plačiajame internete. Todėl didžioji dalis tyrimų atsižvelgia į moters kūno vaizdo suvokimą.

@gudim_public

Sudaiktintas kūno suvokimas (angl. objectified body consciousness) – tai polinkis suvokti savo kūną kaip stebimą ir aplinkinių vertinamą objektą (Lindberg, Hyde, & McKinley, 2006). Tyrimai rodo, jog kūno suvokimas toli gražu ne vienalypis konstruktas. McKinley ir Hyde (1996) išskyrė tris konstruktus – kūno stebėjimą (angl. body surveillance) (t.y. žiūrėjimas į savo kūną iš aplinkinių perspektyvos), kūno gėdijimąsį (angl. body shame) (t.y. emocija, išgyvenama, kai iš aplinkos perimtas tobulo kūno vaizdas neatitinka realaus kūno vaizdo) ir išvaizdos kontrolę (angl. control beliefs) (t.y. tikėjimo, kad kūno išvaizdą galima kontroliuoti). Visi šie konstruktai susiję su nepasitenkinimu savo kūnu. Svarbu kalbėti ir apie tai, kaip pastarieji konstruktai veikia socialinėje medijoje. Holland ir Tiggemann (2016) atliktoje sistematinėje straipsnių apžvalgoje rado, jog veikla susijusi su nuotraukomis, pavyzdžiui, slinkimas (angl. scrolling) „Instagram“ paskyros siena ar nuotraukų redagavimas ir kėlimas į socialinius tinklus, buvo esminis veiksnys lemiantis negatyvias mintis apie savo kūną. Tokie rezultatai nestebina. Nuolatinis lyginimasis su kitais, stebėjimas kitų pateikto, dažnai gerokai patobulinto ir kruopščiai apgalvoto turinio pasąmoningai sukelia asimiliacijos procesą, skatinantį perimti matomos daugumos vertybes. „Body shaming“ – taip pat viena iš daugelio su kūno vaizdu susijusių problemų. Turbūt blogiausia tai, jog socialinėse medijose pereinama nuo savo kūno vertinimo, prie kito asmens kūno vertinimo ir kritikavimo. Puikus to pavyzdys, prieš keletą metų vienos garsios Lietuvos nuomonės formuotojos Gintarės Gurevičiūtės socialiniame tinkle „Instagram“ paviešintas šalia pusryčiavusios šeimos vaizdo įrašas. Garsi lietuvaitė, apsimesdama, kad filmuoja save, sukritikuoja amerikiečių šeimos kūno formas ir pusryčių pasirinkimus (Delfi, 2019). Remiantis anksčiau aptartais aido kambario, filtrų konstruktais, nesunku suvokti, kad merginą stebintys žmonės gali imti elgtis panašiai. Džiugu, kad tai neliko nepastebėta pozityvų kūno vaizdą internete propaguojančių aktyvistų.

Neigiamą požiūrį į save lemia ir per dideli lūkesčiai, keliami stebint itin sportuojančius žmones, besidalinančius motavacinėmis žinutėmis, kaip greitai „pataisyti“ vieną ar kitą kūno trūkumą (Slater, Varsani, and Diedrichs, 2017). Dar vienas svarbus kūno vaizdo vertinimo veiksnus – socialiuose tinkluose praleistas laikas. Tyrimai rodo, jog nepasitenkinimas savo kūnu, nervinė bulimija, anoreksija ir perdėtas dietų laikymasis turi ryšį su laiku, kurį paauglės merginos praleidžia „Facebook“ platformoje (University of Haifa, 2011). Toks trumpas, tačiau svarbus tyrimų pristatymas padeda suprasti, kodėl svarbu kalbėti apie kūno vaizdo suvokimą laikotarpyje, kai telefono ar kompiuterio ekranuose praleidžiame daugiau laiko, nei kontaktuodami su žmonėmis „face to face“. Manau, jog vienintelė išeitis šiame užburtame rate – sąmoningas stebėjimas su kuo socialiniuose tinkluose mes lyginamės.

Nebūti, nebūti!

Rianne Meijer

Taip, tinkamas ir psichologinei sveikatai naudingas socialinių tinklų filtravimas reikalauja didelio sąmoningumo ir laiko. Tačiau, apsižvalgius, ir giliau pasidomėjus, situacija tikrai neatrodo tokia bloga. „Body shaming“ ir tobulo kūno kulto problemos sulaukia vis daugiau žymių žmonių dėmesio. Štai, visai neseniai dėl šmaikštaus požiūrio ir atvirumo

Danae Mercer

išgarsėjusi  olandė Rianne Meijer savo „Instagram“ paskyroje dalijasi nuotraukomis, kaip jos socialinių tinklų įvaizdis skiriasi nuo realybės. Šiuo projektu Rianne siekia parodyti, jog visą tai, ką žmonės mato socialiniuose tinkluose – retai yra realybė. Panašiu turiniu dalijasi  ir žurnalistė Danae Mercer ir kūrybininkė Sarah Nicole Landry. Jų nuotraukos neretai papildytos įkėpiančiomis žinutėmis, teigiančiomis, jog bet koks kūnas yra normalus ir meilės vertas kūnas. Lietuvos socialinių tinklų

Sarah Nicole Landry

padangėje taip pat vis daugėja natūralumą ir tikrumą propaguojančių anketų. Viena pastarųjų – Aurelija Ivanauskaitė. Meningokoką išgyvenusi mergina ne tik atvirai dalijasi skaudžia savo istoriją, bet ir rodo, kaip galima pamilti visus savo netobulumus. Tokie pavydžiai trumpam atima žadą ir kažkokia šiluma vidų užpildo. Sąmoningas, tinkamo ir pozityvaus aido kambario susikūrimas skatina išeiti iš kreivų veidrodžių karalystės ir nebūti tobuliausia savo paties versija. Nes gal tai visai nebūtina, jei kiekvienas esam pakankamas ir vertingas toks, koks esam?

Aurelija Ivanauskaitė

Karolina D.

Šaltiniai:

American Society of Plastic Surgeon, (2019). Prieiga per internetą: https://www.plasticsurgery.org/news/plastic-surgery-statistics

Charlotte Eye Ear Nose and Throat Associates, (2020). What is selfie dysmorphia? Prieiga per internetą: https://www.ceenta.com/news-blog/what-is-selfie-dysmorphia

Del Vicario, M. et al. (2016). Echo Chambers: Emotional Contagion and Group Polarization on Facebook. Scientific Reports. 6, 37825; doi: 10.1038/srep37825

Delfi, (2019). Šeimą „stora“ pavadinusi ir juos paviešinusi Gintarė Gurevičiūtė sulaukė kritikos: tu nieko apie juos nežinai. Prieiga internete: https://www.delfi.lt/veidai/zmones/seima-stora-pavadinusi-ir-juos-paviesinusi-gintare-gureviciute-sulauke-kritikos-tu-nieko-apie-juos-nezinai.d?id=82662165

Erikson, E. (2004). Vaikystė ir visuomenė. Katalikų pasaulio leidiniai.

Fraser, M. ir Dutta, S. (2010). Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį. Vilnius: Eugrimas.

Giddens, A. (2000). Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai.

Holland, G., Tiggemann, M. (2016). A systematic review of the impact of the use of social networking sites on body image and disordered eating outcomes. Body Image, 17, 100-110.

Kehoe, D. (2019). Social media only exacerbates pressure on body image – it’s time to take a break. The Guardian. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/mental-health-supplement-2019/2019/may/17/social-media-only-exacerbates-pressure-on-body-image-its-time-to-take-a-break

Kelly, S. M. (2020). Plastic surgery inspired by filters and photo editing apps isn’t going away. CNN. Prieiga per internetą : https://edition.cnn.com/2020/02/08/tech/snapchat-dysmorphia-plastic-surgery/index.html

Kramer, A. D. I., Guillory, J. E., & Hancock, J. T. (2014). Experimental evidence of massive-scale emotional contagion through social networks. Proceedings of the National Academy of Sciences, 111(24), 8788–8790.

Lindberg, S. M., Hyde, J. S., & McKinley, N. M. (2006). A measure of objectified body consciousness for preadolescent and adolescent youth. Psychology of Women Quarterly, 30, 65–76. doi: 10.1111/j.1471-6402.2006.00263.

McKinley, N. M., & Hyde, J. S. (1996). The objectified body consciousness scale. Psychology of Women Quarterly, 20, 181–215.

Oakes, K. (2019). The complicated truth about social media and body image. BBC. Prieiga per internetą: https://www.bbc.com/future/article/20190311-how-social-media-affects-body-image

Rettberg, W. J. (2014). Seeing Ourselves Through Technology: How We Use Selfies, Blogs and Wearable Devices to See and Shape Ourselves. Basingtoke: Palgrave Pivot. 

Rettberg, W. J. (2017). Self-representation in social media. The Sage handbook of social media. U.K.: Sage. 429–443. URL: http://hdl.handle.net/1956/13073.

Slater, A., Varsani, N., & Diedrichs, P. C. (2017). #fitspo or #loveyourself? The impact of fitspiration and self-compassion Instagram images on women’s body image, self-compassion, and mood. Body image, 22, 87–96. https://doi.org/10.1016/j.bodyim.2017.06.004

University of Haifa. (2011, February 7). Facebook users more prone to developing eating disorders, study finds. ScienceDaily. Retrieved October 22, 2020 from www.sciencedaily.com/releases/2011/02/110207091754.htm

Rianne Meijer: https://www.instagram.com/rianne.meijer/

Danae Mercer: https://www.instagram.com/danaemercer/

Sarah Nicole Landry: https://www.instagram.com/thebirdspapaya/?hl=sk

Aurelija Ivanauskaitė: https://www.instagram.com/aaurelijos/ ; https://www.zmones.lt/naujiena/meningokoka-isgyvenusi-aurelija-dalijasi-atviromis-nuotraukomis-celiulitas-strijos-bei-randai-tikra-ir-unikalu.09cd2c9a-cb3b-11ea-a537-aa00003c90d0

Skaitmeninis Aš

1.Įžanga

XXI amžiaus žmonės bei jų socialinis gyvenimas, lyginant su ankstesniu amžiumi, stipriai pakito. Įsigaliojo globalizacijos, informacijos bei kompiuterizuotos (virtualios) erdvės amžiaus pradžia. Šalys atvėrė savo sienas, tapo labiau demokratiškos bei liberalios visokių kultūrų žmonėms. Kadangi naujos kultūros emigravo iš savo šalių ir imigravo į naujas buvo atnešami savotiški pokyčiai. Kultūra maišosi ir pasaulis globalizuojasi, t.y. artėjama prie vientisos globalios žmonijos sąjungos. Buvo kalbėta ir apie sparčios informacijos plėtros bei virtualaus pasaulio įsigalėjimą. Šie fenomenai aiškiai buvo pastebėti atsiradus kompiuteriui bei įsigaliojus internetui. Internetas leido žinią perduoti pasauliniu mastu greitai bei efektyviai. Be žinių perdavimo, virtualioj erdvėje pradėjome formuoti naujus socialinius santykius, domėtis naujomis sritimis  – taip galiausiai formuodami savo skaitmeninį aš. Norint suprasti skaitmeninio aš arba skaitmeninio identiteto apibrėžimą, pamėginkime suprasti ir reflektuoti Eriksono išsakytas mintis apie asmens natūralų (realų), subjektyvų identitetą. Autorius sako, jog tapatybę geriausiai nusako tikslo bei tęstinumo pajutimas,  atsirandantis iš įsipareigojimų išsikeltiems idealams, užimamų pareigų bei suformuojamų ateities planų (Erikson, 1950). Taigi, yra labai svarbu turėti vientisą bei tikslingą tapatybę, jeigu norima pajusti struktūrą, jeigu norime pasiekti tikslus ir suprasti visgi, kas mes patys esame per asmenybės. Kitais žodžiais, palaikyti identitetą yra svarbu mūsų psichologinei gerovei, kadangi yra sudaromos sąlygos tinkamai orientuotis dabartyje ir ateityje bei nepasimesti neapibrėžtume, chaose. Anksčiau minėtas autorius yra pasakęs, jog suaugusio žmogaus pagrindinis tikslas yra suvokti bei integruoti savo tapatybę į vientisą darinį (Erikson, 1950). Tai yra žmogaus vystymosi esmė ir tai prasideda, kai asmuo peržengia savo tiesiogiai išgyvenamas patirtis ir aktyviai pradeda apmąstyti, kokias gi roles jis užims plačiosios visuomenės kontekste (Erikson, 1968). Pridedant verta paminėti, jog tapatybė neatsiranda iš tuščio oro. Ši pradeda egzistuoti, kada visuomenė pradeda ją atpažinti ir pripažinti. Taigi, aiškiai yra matoma, svarbi tarpasmeninių santykių įtaka bei patiriama validacija visuomeniniame kontekste.

Iš praeitos pastraipos samprotavimų galima suprasti, jog ir psichologų teoretikai aiškino dalykus per socialinius fenomenus. Žvelgiant labiau link sociologijos mokslų, šios srities ekspertai jau anksti yra pastebėję, jog pagrindinė asmens tapatybė formuojasi socialiniame kontekste. Ji formuojasi socialiai bendraujant tarpusavyje (Goffman, 1959). Lyginant asmeninį (realų) identitetą bei skaitmeninio aš sąvokas yra pastebimas esminis skirtumas : erdvės skirtumas, kurioje vyksta kitoniškas socialinis bendravimas. Taigi, kaip jau galite suprasti, skaitmeninis aš formuojasi virtualioje erdvėje, interneto pagalba, dalyvaujant, bendraujant, dalinantis bei keičiantis informacija skirtingose virtualiose sistemose. Kadangi internetas yra dominuojantis šiame amžiuje, naudojant skirtingas virtualias erdves yra sukuriami skirtingi skaitmeninės tapatybės sluoksniai. Mokslininkai aptiko, jog žmogaus tapatybė tampa vis labiau daugialypė bei nestabili, kuomet individas sąveikauja skirtinguose socialiniuose kontekstuose, kiekvienoje prisiskiriant po visai naują vaidmenį (Lifton, 1993).

Taigi, aptarus įžanginę dalį, pereisime prie mokslinių šaltinių įžvalgų ir pasidomėsime, ką gi jie sako apie skaitmeninės tapatybės formavimąsi. Galėsime atsakyti į išsikeltą klausimą : kaip skirtingose aplinkose reiškiasi sk. tapatybė ir ką tai galėtų reikšti?

2. Įžvalgų aptarimas

2.1. Socialiniai tinklai

Aptariant literatūrą pradžioje norėčiau aptarti socialinius tinklus bei jų įtaką žmonėmis. Nenustebinsiu nieko, jei pasakysiu, jog dauguma pasaulio nelabai jau ir įsivaizduoja savo gyvenimo be pagrindinių socialinių tinklų (tokių kaip „Facebook“, „Instagram“, „Twitter“ ir kt). Akivaizdu, jog šios platformos egzistuoja ir daro didelę įtaką įprastam žmogui. Tai pasakius, verta paklaust savęs : Kokią visgi įtaką jos daro? Visų pirma, tokios programėlės kaip „Facebook“ ir „MySpace“ yra sukurtos tam, kad būtų galima pateikti savo virtualią tapatybę bei ją laikui einant lanksčiai keisti. Šiuose socialiniuose tinkluose galima dalintis asmeniniais išgyvenimais su savo draugais bei nepažįstamais (Ellison, 2007). Taip pat tokie tinklai leidžia išartikuliuoti savo asmenybinius interesus per tam tikrų sakinių konstravimą, susiejimą su tam tikrais virtualiais objektais ar žmonėmis (Liu, 2008). Socialiniai tinklai tai virtuali erdvė, kurioje galima išsakyti savo pažiūras, mintis, gauti socialinį pritarimą arba atmetimą. Be visa to, socialiniai tinklai ne veltui vadinami socialiniais, kadangi jie yra skirti socialinių kontaktų sudarymui, užmezgimui ir išlaikymui. Juose išlaikomi santykiai (Hoadley, 2010) ir jie padeda susirasti ir apsijungti su kitais nepažįstamais žmonėmis. Susiejant draugus, pažymint juos bei priimant nepažįstamus į draugų sąrašą – tai yra pagrindiniai „Facebook“ platformoje atliekami užsiėmimai (Tong, 2008).

Verta taip pat paminėti, jog internetiniuose socialiniuose tinkluose vartotojai atlieka ne vieną funkciją. Naudotojai atlieka visą rinkinį veiksmų, kurie apima tapatybės vyksmą bei formavimą per: profilio kūrimą bei valdymą, draugų sudarinėjimą, žymint draugus, atnaujinant savo statusą (paskelbiam pakitusias asmenines asmenybines ar socialines pažiūras) bei gaunant atsakus iš kitų naudotojų apie savo paskelbtus profilio įrašus. Visa tai apima nemažą dalį užsiėmimo ir visa tai reikalauja naudotoją „dirbti“ aktyviai, kad šis kurtų vientisą, suprantamą savastį, tapatybę, kuri apima ir internetinį bei realų gyvenimą.

Yra žinoma, jog internete identitetas, kaip ir realiame gyvenime, nuolatos vystosi, nėra statiškas. Jis nuolatos kinta, reaguojant į kultūros iškeliamas tendencijas, stuktūras (Butler, 1990). Savastis arba aš yra sudaryta iš iš anksto suteiktų tapatybių kategorijų, patirčių bei etikečių, kurie yra pateikiami socialinio tinklo ribose (Butler, 1990). Internetiniai socialiniai tinklai leidžia mums veikti per dvi puses : 1) a) Modifikuoti savo pačių profilius (Boyd, 2008), kuris įtraukia profilio kūrimą, pasirenkant tam tikras tipines kategorijas, informacijos teikimą apie savo tapatybę (amžius, lytis, įsipareigojimo lygis, seksualinė orientacija, biografija; b) suteikia galimybę teikti pastoviai naują informaciją apie mūsų dabartinį gyvenimą, kas vyksta jame (nauji įrašai, statusai), naujų nuotraukų įkėlimas bei pritaginimas, žinučių siuntimas, biografijos perrašymas ir kitos formos atnaujinimo bei manipuliavimo mūsų profiliais. Antroji pusė, ką mes galime daryti internetiniuose socialiniuose tinkluose tai – identifikuotis per santykį su įvairiais draugais ir sudarinėti naujus socialinius ryšius – taip pat daryti pakitimus draugų sąraše – išmesti, užblokuoti ar padaryti naujų pakeitimų. Visos šios veiklos konstruoja virtualios tapatybės esmę.

2.2. Profiliai

Toliau tęsiant kalbą apie socialinius tinklus, verta pakalbėti apie profilius, jų kūrimą bei dinamišką raišką virtualios tapatybės konstravime. Šnekant apie profilius, jų tvarkymo funkcijos, gali būti suprastos, kaip įrankis ar mechanizmas, kuris padeda efektyviai ir nuosekliai išartikuliuoti savastį (pvz., kaip dienoraščio vedimas, realus pokalbis). Tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook“ ar „MySpace“ gali ir būti suvokti, kaip įrankiai, kurie leidžia ištobulintai formuoti nuoseklų subjektą tam tikro laiko tarpo rėmuose. Tinklalapiai apibendrintai yra tokia medijos forma, kuri niekad nėra užbaigta, kaip ir tapatybės konstravimas, kūrimas (Kennedy, 2006). Visa tai yra tęstinis procesas – kur ir virtuali, ir asmeninė tapatybė yra pastoviai keičiama, konstruojama. Skaitmeninė erdvė įgalina naudotoją nuolatos pakeisti, performuoti, pridėti naujos informacijos – taip konstruojant niekad nesibaigiantį tapatybės pagrindą. Taigi, vartotojai, kurie naudoja „Facebook“ ar „MySpace“ platformas pastoviai skaitmeninėje erdvėje kuria nenutrūkstamą savo tapatybę, kuri turėtų būti nuosekli, aiški.

2.3. Draugysčių sudarymas socialiniuose tinkluose

Draugysčių ryšių sudarymas bei ryšių išlaikymas per „Facebook“ ir „MySpace“ socialinius tinklus yra atskira tapatybės saviraiškos ekspresija. Čia labiau susitelkiama link socialinių bei santykio aspektų, kadangi socialiniai tinklai įgalina naudotojų suderinamumą, sudarant naujas identifikacijas su kitais naudotojais : draugais, nepažįstamais, bendradarbiais, artimaisiais ir kt.  Internetiniai santykiai yra sukuriami per : a) naujų pažinčių užmezgimą bei senesnio turimo santykio išlaikymą (Lewis, West, 2009); b) įsitraukiant į interaktyvią komunikaciją su tais draugais (pvz., atnaujinant įrašus, komentuojant, atsakant ir žymint nuotraukose) (Green, 2008). Vienas autorius kalbėdamas apie virtualioje erdvėje užmegztas draugystes išskiria, jog naudotojo draugų sąrašas bei ryšys su jais yra to naudotojo tapatybės ekspresijos forma. Tiksliau sakant, kokius draugus turi socialinėje erdvėje, ką matai ant savo naujienų sąrašo, kokius „postus“, kokius komentarus gauni – visas šis virtualus socialinis tinklas formuoja tai, kaip tu kaip tapatybė bus priimta ir kaip ši keisis (Liu, 2008).

Kalbant apie naujų santykių sudarymą, šis procesas aiškiai paaiškinamas per identifikacijos sąvoką. Ką ši sąvoka reiškią? Identifikacija įvyksta tada, kai naudotojas priima ir sudaro tam tikrus santykius su kitais, kadangi jų formuojamas turinys, mintys, fotografijos jiems patiems patinka. Taip pat verta paminėti, jog žmogus sudaro naujus santykius dar ir dėl to, jog pastarasis nori atrasti ir išgauti reikiamos informacijos ar gauti prieigą prie kito žmogaus profilio. Taigi, žmonių pridėjimo per socialines programas veiksmas prisideda prie skaitmeninės tapatybės keitimosi bei augimo.

2.4.  Filtrų įtaka skaitmeninio aš kūrime

Filtrų tematika dažnai susiejama su naujomis suformuotomis technologijomis. Globaliai naudojamos programėlės tokios kaip : „Instragram“; „Snapchat“; „Photo editor“ ir kt., padeda performuoti asmens savęs pateikimą, kitaip sakant, padeda perfiltruoti natūraliai pateiktą realybę į idealizuojamą savęs pristatymą. Šiais atvejais yra kalbama apie vizualų savęs pateikimo performulavimą. Šios anksčiau išvardintos programėlės leidžia pašalinti naudotojo suvokiamus veido bruožų, kūno formų neadekvatumą, netinkamumą, pateikiant ištobulintą savęs versiją, kuri atitinka tuo metu visuomenėje primestam grožio standartui – idealui. Tačiau be technologinių filtrų, galime matyti, jog egzistuoja ir kultūriniai bei kognityviniai (pvz., kaip atrenkame ir suprantame tam tikrą informaciją).

Verta paminėti, jog filtrai tapo svarbi vizualinės kultūros dalis. Instagram“ pavyzdys tai įrodo. Ši programėlė yra viena iš pirmųjų, kuri ištobulino ir išpopuliarino filtrų naudojimą. Sekant „Instagram“ pavyzdį, kiti programėlių kūrėjai perėmė tendenciją įtraukti filtrus į nuotraukų redagavimo personalą. Visi šie filtrai įgalina mūsų nuotraukas atrodyti ryškesnėmis, labiau užtamsintomis ar labiau senovinės („retro“) stilistikos. Tačiau mes ne tik naudojame filtrus vizualiniame lygmenyje. Mes taip pat filtruojame savo išsiųstus paštų laiškus, gaunamus pranešimus iš programėlių ir kt. Taigi, yra matoma filtrų įvairovė.

Norint iliustruoti kitą technologinių filtrų pavyzdį, galime nuklysti ir pažvelgti į 2014 metų organizuotą eksperimentą „Facebook“ platformoje, kuriame buvo tirtos naudotojų emocijos, kurioms darė įtaką kitų vartotojų matomi įrašai („postai). Kitaip sakant buvo matuojama, ar „postų“ skirtinga kokybe galima sukelti „emocinį užkratą“ (Kramer, Guillory, Hancock, 2014). Buvo nustatyta, jog perfiltruojant ir rodant tam tikrus, specialiai parinktus „postus, buvo daroma įtaką, ką kitas naudotojas pasiskelbs ant savo profilio. Tie naudotojai, kurie matė skelbimus, kuriuose buvo daugiau teigiamų minčių, naudojo daugiau pozitivius žodžius skelbdami įrašus ant savo profilio. Įrodymai palaiko tą faktą, jog „Facebook“ programėlė pastoviai perfiltruoja siūlomus skelbimus, rekomenduojamas reklamas ir taip pat netgi gali perfiltruoti mūsų patį elgesį.

Anksčiau buvo minėti kultūriniai filtrai. Šie taip pat svarbūs, kaip ir technologiniai. Kultūriniai filtrai, į kuriuos įeina tam tikros nustatytos normos bei taisyklės, taip pat išfiltruoja kaip mes reaguosime į socialiai priimtiną situaciją. Vienas pavyzdys įrodo, jog ankstyvai naudojamų kamerų vaizdiniai filtrai buvo sukurti ir labiau pritaikyti įamžinti šviesius baltaodžių veido bruožus, o ne atvirkščiai, juodaodžių bruožus. Čia galime matyti be technologinio filtro, persipina ir kultūrinis filtras – kad tuo metu ir iki šių dienų egzistuoja kultūrinė diskriminacija. Taigi, žmonės pradėjo nebepasitikėti asmeniniais fotografais ir pradėjo naudoti telefone siūlomas programėles „Instagramą“ ir kt. Taip žmonėms buvo suteikta proga patiems tinkamai perfiltruoti ir pateikti, kas kiekvienam žmogui patinka savotiškai, t.y. žmonės pradėjo pabrėžti savo kūdumą, veido raudonumą, formą ir pnš. Verta paminėti, jog kultūrinius filtrus sunkoka pastebėti vien dėl to, jog šiais vadovaujamės automatiškai, išmoktai iš socialinės daugumos.

Apskritai galime savęs paklausti, kodėl gi mus taip traukia filtrai ? Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mus filtrai sužavi yra ta, jog jie padeda sukurti vaizdą, kuris yra nepanašus į mūsų realų gyvenimą. Filtras parodo mūsų vaizdą, ne iš mūsų akivaizdos, bet iš naudojamos technologines mašinos pusės. Patobulinant įvaizdį – patobuliname ir save bei pakylame socialinės hierarchijos sluoksnio laiptais viršun (pradeda labiau vertinti sociumas).

Dabar šiek tiek pasigilinkime į pačių selfių procesą bei sąsajas su soc tinklais. Paprastai sakant, kai mes pasidarome selfius (arba fotografiją) su telefonu, pats telefonas automatiškai apdoroja nuotrauką per tam tikrą telefone esančios sistemos sukurtą filtrą. Kai buvo sukurtos programėlės tokios, kaip „Instagram“ ir kt. be sisteminio telefono kameros filtro, atsirado pačioj programėlėje įrašyta filtrų sistema. Kitaip sakant natūralumas išgaruoja ir mūsų nuotrauka, vizualinis savęs reprezentavimas yra perfiltruojamas per technologinę sistemą. Tačiau filtrų įvairovė, be natūralumo pašalinimo, leidžia naudotojus pamatyti save iš naujos perspektyvos, t.y. kitaip. Selfiai gali kartais atrodyti negražūs ir netinkamai apdoroti, t.y. naudotojai mato save ne taip kaip norėtų, su savais nenatūralumais. Galbūt apdorojant nuotraukas per filtrus bus gautas geresnis variantas, kurį įvertins didesnė visuomenės dalis. Naudodami filtrus mes matome save ir kitus žmones, naujai, lyg žiūrėtume į kitą žmogų. Kitaip sakant galima susitapatinti su tam tikrų garsiu modeliu, aktoriumi ar tiesiog patekti į tuo metinį visuomenės grožio standartą. Susikūrus tokį nenatūralią skaitmeninę tapatybę, žmonės gali lengvai manipuliuoti vizualia informacija, suidealizuojant save ir taip gaunant didesnį žmonių pritarimą, žmonės natūraliai linkę sekti („follow“) kitus sėkmingus, gražius ir perspektyvius asmenis.

3.  Apibendrinimas

Iki interneto bei kompiuterio eros žmonės norėdami pakilti virš savo fizinio kūno limitacijų medituodavo, sapnuodavo bei naudodavo aktyvią vaizduotę. Tačiau XXI amžiuje viskas apsivertė ir atsirado nauja galimybė pasinerti į fiziškai virtualų pasaulį. Atsirado kompiuteris, atsirado internetas ir naujai sukurtos platformos. Šios platformos žmonėms garantavo kokybiškai naują gyvenimą bei visiškai nepažintą naują skaitmeninio identiteto atsiradimą. Vienišiems asmenims buvo suteikta proga atrasti draugų, bendraminčių iš kito pasaulio galo. Smaližiams – užmegzti virtualius debatus, dalyvauti forumuose, domėtis naujausiais moksliniais tyrimais. Internetas daug ką mumyse užpildė (patenkino dalį socialinių, psichologinių, intelektinių bei emocinių (draugystės) poreikių), tačiau atvėrė ir daug tamsos. Dažnas noras pabėgti nuo realybės, nuo įsivaizduojamų subjektyvių fizinių trūkumų, noras pritapti, įtikti visuomenei – įgalino iškreiptos skaitmeninės tapatybės kūrimą. Tačiau kaip ir gyvenime, viskas turi juodą ir baltą pusę. Svarbiausia įvertinti abu kontiinumų puses ir palaikyti akivaizdų balansą tarp dviejų galų – kad būtų išnaudota esama technologija tinkamai. Tik tokiu būdu bus galima sukurti harmoningą tapatybę.

Robertas Karapetian

****

4. Literatūra

Adam D.I. Kramer, Jamie. E. Guillory, Jeffrey T. Hancock (2014). Experimental evidence of massive – scale emotional cotagagion through social networks. (24): 8788-8790

Butler J (1990) Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity. London and New York: Routledge.

Boyd d (2008). Why youth (heart) social network sites: The role of networked publics in teenage social life. In: Buckingham D (ed.) Youth, Identity, and Digital Media. Cambridge, MA: MIT Press, pp. 119–142.

Erikson, E. (1950). Childhood and society. New York, NY: Norton.

Erikson, E. (1968). Identity, youth and crisis. New York, NY: Norton.

Ellison, N. B., Steinfield, C., & Lampe, C. (2007). The benefits of Facebook “friends:” Social capital and college students’ use of online social network sites. Journal of Computer-Mediated Communication, 12, 1143–1168

Goffman, Erving (1959). The Presentation of Self in Everyday Life. New York: Anchor.

Green L (2008) Is it meaningless to talk about ‘the internet’? Australian Journal of Communication 35(3): 1–14.

Kennedy H (2006) Beyond anonymity, or future directions for internet identity research. New Media and Society 8(6): 859–876.

Lewis J and West A (2009) ‘Friending’: London-based undergraduates’ experience of Facebook. New Media and Society 11(7): 1209–1229.

Lifton J. R. (1993). The Protean Self: Human Resilience In An Age Of Fragmentation.

Liu H (2008). Social network profiles as taste performances. Journal of Computer-Mediated Communication 13(1): 252–275.

Tong S, van der Heide B, Langwell L et al. (2008) Too much of a good thing? The relationship between number of friends and interpersonal impressions on Facebook. Journal of Computer-Mediated Communication 13(3): 531–549.

Kas dedasi už socialinių medijų algoritmų pasaulio?

Liudvika T.

Kreipiuosi į jus, socialinių medijų vartotojai. Džiaugiuosi, kad jūsų dėmesys šiuo metu čia, o ne prie tų, veik besąlygiškai pritraukiančių sistemų. Ar kada nors teko susimąstyti bei pasidomėti, kiek socialinių medijų programėlės bei tinklapiai jums benaršant jose, veikia „už kadro“? Jei ne, noriu pasiūlyti skaityti toliau arba, jei deja, bet pasidarys labai sunku, rekomenduoju pažiūrėti Netflix platformos 2020 metais sukurtą dokumentinį filmą „Socialinė dilema“ (Rhodes ir Orlowski), kuriuo dabar ir remsiuosi pristatydama mūsų socialinį gyvenimą internete.

Taigi, kas yra socialinės medijos? Turbūt jau girdėjote ir pastebėjote, jog tai ne paprastos platformos, skirtos dalintis, susisiekti bei stebėti jums svarbius žmones. Pirmiausia, reikia sutikti, jog jos negalėtų gyvuoti bei nebetobulėtų, jei niekaip neuždirbtų pelno. Dėl šios priežasties jose atsiranda reklamos. Taigi, tai – tinklapiai su reklamomis? Taip, tačiau tikrai ne bet kokiomis reklamomis Pavyzdžiui, jei manęs visiškai nedomintų statybinės prekės, o platforma vis man bandytų „įkišti“  jų reklamą – ne tik niekada nespausčiau ant šios reklamos, bet galbūt ji mane taip išerzintų, jog nenorėčiau kurį laiką naudoti šios programėlės. Su šia užduotimi susidoroti socialinės medijos kruopščiai sukuria sistemą. Jos tendencijas galite pastebėti patys. Pavyzdžiui, ieškojus per Google paiešką kokio nors produkto, vėliau Facebook ar Instagram paskyroje gali atsirasti tą pačią paiešką atitinkanti reklama. Taip pat to dalis yra personalizacijos segmentai, geriau žinomi kaip „rekomenduojama jums“, „jums turėtų patikti“, „galbūt pažįstate šiuos žmones“, „sekite šiuos kanalus“, „pasiūlymai jums“ ir panašūs. Turbūt suprantate, kur lenkiu – jus stebi šiuolaikiniame pasaulyje daugiausiai pinigų uždirbantys įrenginiai – medijų pasaulio algoritmai. Juose pagrindinis produktas nėra socialiniai tinklai, tai nėra reklamose siūlomos paslaugos, produktai ir tai nėra pačios reklamos. Kaip teigia Tristan Harris, buvęs Google dizaino etikas, jei nemokate už produktą, produktas esate JŪS (Rhodes ir Orlowski, 2020, 0:13:19). Tiksliau tai – jūsų veiksmai: kiekvienas apsilankymas, paspaudimas, prabraukimas, ar netgi sustojimas prie tam tikrų įrašų, viskas įrašoma ir užsiregistruojama prie jūsų virtualaus profilio.

1 paveikslėlis. Internetinio profilio iliustracija (The Social Dilemma, 2020, Netflix)

Taigi, kaip tiksliai algoritmai, personalizavimas ir jūsų stebėjimas iš tiesų veikia?

Nuo ko prasideda jūsų personalizuotos reklamos kelias?

„Jeigu nenorite, jog kas nors sužinotų, ką darote, galbūt jums nederėtų to daryti, – teigia Eric Schmid, buvęs Google vadovas, – <…> realybė yra tokia – atliktų paieškų informaciją Google kurį laiką kaupia ir prireikus ši informacija gali atsidurti valdžios organų rankose.“ (Newman, 2009, cit pgl. Zubbof,  2015). Taip, jūsų naršymo pėdsakai šiais laikais turi didelę reikšmę. Šiai įrašo daliai daug „nardžiau“ po Google ir Facebook tinklapius, jog rasčiau tikslią šių platformų informaciją ir galėčiau jums pateikti viską kuo tiksliau.

Taigi, algoritmai driekiasi per visą eilę mūsų šiuolaikinio žmogaus įrankių. Pavyzdžiui, įvedus į Google paiešką vieną žodį, pasiūlymai su užpildytomis paieškomis bus kiekvienam skirtingi, sugeneruoti pagal mūsų praeitas paieškas, aplankytus puslapius (Wilson, 2017). Visų pirmiausia, algoritmai – tai kompiuterinės programos, kurios buvo sukurtos žmogaus, tačiau dabar veikia dirbtinio intelekto dėka (Whittelstone et al., 2019).

Algoritmas stebi sistemoje vykstančius pokyčius, pavyzdžiui, puslapių apsilankymą, juos įrašo, sieja su jau turima informacija, ir pastoviai ieško geriausio atitinkančio turinio (Wilson, 2019; Seth, 2020). Berašant šį įrašą, tiksliau darant labai reikalingą prokrastinacijos pertrauką, man taip ir nutiko, nors naršyklėje turiu įsidiegus sekiklių blokuotoją. Turbūt numanote, kokia tai galėtų būti situacija.

icoastalnet.com

Naudodamasi kompiuteriu, apsilankiau http://www.zoom.com tinklapyje, jį perkroviau vieną kartą, uždariau ir už 15 minučių mobiliajam telefone, Youtube platformoje, pastebėjau man pirmąkart rodomą Zoom reklamą. Dabar įsivaizduokite milijonus interneto vartotojų tuo pačiu metu atliekančius įvairiausius veiksmus ir dar bent jau dvigubai tiek informacijos apie juos iškart įrašomos vienoje sistemoje. Be viso to, ši informacija dar perduodama ir kitoms sistemoms (Wilson, 2019). Ieškodama informacijos apie Google vartotojų profilio  rinkimą (labai ironiška, nes paiešką atlikau per Google), radau puslapį, kuriame buvo nustatytos 22 sistemos siekiančios gauti mano informaciją. (žr. 2 pav.). Tarp vienuolikos, reklamoms renkančių informaciją, buvo gerai žinomas Amazon bei 4 Google kompanijai priklausantys algoritmai. Na, o puslapio analitikai nustatinėti buvo priskiriami 4 sekikliai. Prie socialinių medijų skilties „Ghostery“ aplikacija aptiko netgi Facebook Connect. Tuo pačiu principu sumaniau patikrinti ir porą

2 paveikslėlis. Kompiuterio ekrano kopija. Dešiniau matomi užfiksuoti tinklapyje dirbantys sekikliai. Aplikacija – Ghostery Browser Extention.

kitų puslapių, žinoma, viskas dėl jūsų saugumo ir išprusimo, mieli skaitytojai (man tikrai tikrai nebuvo smalsu). Taigi, pats Facebook naudoja vėlgi – Google Analitics sekiklį, o pavyzdžiui, lietuviškas žinių portalas 15min – netgi 12 sekiklių, keturi jų priklauso Google, vienas jų – Facebook. O ką gi šie duomenys gali reikšti? Tai, jog Google iš tiesų slepiasi VISUR. Na, ir ne tik tai. Iš esmės dvi populiariausios tinklapių informacijos rinkimo sistemos, Google Analytics bei Facebook Audience Insight, atlieka gana panašią funkciją (Google Marketing Platform; Hopping, 2020; Facebook for Business (A)). Google siūlo nemokamą jūsų tinklapio lankomumo informaciją, pavyzdžiui, kaip vartotojai patenka į tinklapį, ką tinklapyje veikia. Tačiau ką iš to Google gauna mainais – neskelbiama. Galime tik numanyti, jog Google šią informaciją naudoja savo reikmėms, pavyzdžiui, Youtube platformos reklamoms. Tuo tarpu Facebook Audience Insight, pripažinkime, gana skambiai pavadinta sistema, leidžia stebėti vartotojus tiek besilankančius jūsų Facebook tinklapyje, tiek visoje Facebook platformoje. Pastebėję savo tinklapio lankytojų informaciją (lytį, amžių, demografiją, „Patinka“ paspaudimus, santykių statusą ir pan.) galite taikyti savo reklamas į panašius kitus vartotojus. Tokia pati sistema taikoma Messenger, Instagram, Whatsapp ir kitose Facebook kurtose programėlėse

3 paveikslėlis. Kompiuterio ekrano kopijos iškarpa. Facebook For Business skelbimas apie visų jų moderuojamų platformų reklamų valdymą.

(žr. 3 pav.; Facebook for Bussiness (B)). Tačiau dažniau tinklapių sekiklių paieškoje pasirodantis Facebook Connect (Facebook Security, 2009) atlieka kiek kitokią funkciją. Su Fecebook Connect galima prisijungti prie kitų tinklapių naudojantis Facebook prisijungimais, jog neprireiktų kurti naujų profilių, slaptažodžių, taip pat būtų galima lengvai dalintis medžiaga su savo draugais, taip 2009 m. teigiama šiame oficialiame Facebook įraše. Tačiau šiuo metu situacija visiškai kitokia. Labai kviečiu apsilankyti jūsų Facebook profilio nustatymuose: Nuostatos ir Privatumas -> Nustatymai -> Jūsų ,,Facebook” informacija -> Your Off-Facebook Activity. Aš apsilankiau ir esu, trumpai tariant, šokiruota. Nuo 2019 m. rugpjūčio iki šiandien mano vartojimo informaciją į Facebook išsiuntė 204 platformos, kai kurios jų . Tai buvo įvairiausi tinklapiai, aplikacijos, žaidimai iš mano telefono ir kompiuterio. Nelabai suprantu, kaip tai galėjo įvykti mano telefone, greičiausiai jie sugebėjo mane susekti per Messenger programėlę.

Jokio oficialaus nuostato šiai funkcijai neradau. Vis dėl to Facebook pateikia gana kuklų pavyzdį, kaip tokia informacija pasiekia jų platformą (žr. 4 pav.). Užtenka elektroninėje parduotuvėje, kuri bendradarbiauja su Facebook, nusipirkti prekę. Parduotuvė šią informaciją perduoda Facebook, Facebook ją išsaugo, susieja su jūsų profiliu ir vėliau parodo jums šios parduotuvės reklamą.

4 paveikslėlis. Kompiuterio ekrano kopijos iškarpa. Platformų informacijos patekimo į Facebook eigos pavyzdys.

Iš tiesų, visa ši informacija apie algoritmus priverčia susimąstyti, kiek žmonių ir kiek sistemų gali pasiekti mūsų profilius, mūsų menkiausią susidomėjimą produktais, veiklomis, žmonėmis ir kitus interesus. Neabejoju, kad bent pusės dalies šios informacijos sąmoningai mes nenorėtumėme dalinti nepažįstamiesiems, ypač korporacijoms, kurios šią informaciją taip kruopščiai kaupia. Tad išdrįsiu paklausti, gal dabar laikas apie tai garsiai pasikalbėti?

Algoritmai yra visur – netgi jūsų mintyse

Teoriškai, tai tikrai nėra melas. Vis labiau ir labiau naudojamas internetas, paverčia algoritmus svarbiais gyvenimo faktoriais. Buvo įrodyta, jog socialinės medijos gali padaryti įtaką vartotojo elgesiui, ir palikti jį net nenutuokiantį apie tai (Wilson, 2019; Rhodes ir Orlowski, 2020, 0:28:06). Tai gali paveikti mūsų valdžios rinkimus, ką įrodė ir Cambridge Analytica bendrovė (Amer et al., 2019). Ši kompanija buvo įsteigta ant Facebook renkamos informacijos pagrindo. Tai parodo, kokią stiprią įtaką šiais laikais ekonomikai daro socialiniai tinklai. Tačiau ši įmonė garsi ne dėl savo uždarbio, o elgesio keitimo galimybių. Ilgą laiką buvo įtariama, jog 2016 m. JAV rinkimai buvo nelegaliai paveikti. Cambridge Analytica buvęs vadovas A. Nix (Amer et al., 2019, 00:14:07) pristatė, jog tūkstančiai žmonių užpildę jų apklausą, tampa jų atsispyrimo tašku, kai apklausos rezultatai yra susiejami su Facebook paskyromis. Tuomet jų algoritmų sistema nukreipia reklamas atitinkamiems žmonėms, jog stiprintų jų vienokį ar kitokį įsitikinimą apie renkamus kandidatus. Tačiau jų sukurtos aplikacijos rinko ne tik jas naudojančių vartotojų medžiagą, bet ir jų Facebook draugų bei draugų draugų informaciją (Amer et al., 2019, 00:21:06). Suradę „palenkiamus“ vartotojus, pradėjo juos atakuoti įvairiomis propagandinėmis žinutėmis per dešimtis platformų. Šia priemone jie ir pasiekė D. Trump kampanijos laimėjimą.

Tai – be galo didelė net ir dabartiniame pasaulyje egzistuojanti problema, skirstanti valstybių gyventojus į labai skirtingus polius. Ar kada nors teko girdėti apie Youtube „Rabbit hole“ fenomeną? Internautai tai vadina Youtube nenusutojantį veikti algoritmą, kuris gali siūlyti vaizdo įrašus vieną po kito ir užstrigdinti žiūrovą nesibaigiančioje „kiškio skylėje“. Būtent to užteko JAV krepšininkui K. Irving pradėti tikėti žemės plokštumu, dėl ko vėliau jis atsiprašė ir apkaltino Youtube (Bieler, 2018). Dauguma kitų „plokščiažemintojų“ taip pat tvirtina, jog jų žinios yra iš begalinės medžiagos kiekio Youtube. Taigi, jeigu domitės konspiracijų teorijomis, ir naudojatės platformomis, kurios gali suteikti konspiracinių šaltinių, prisijungę dažniausiai matysite tik įrašus su konspiracijomis (Faddoul et al., 2020). Manau, galime stipriai teigti, kad kiekvieną dieną skaityti, žiūrėti apie konspiracijų teorijas, kurios kartais tikrai gali būti įtikinamos, priveda prie gana drastiškų pokyčių. Galbūt net pradėsite jausti likusio pasaulio pasipriešinimą, aklumą ir susimokymą prieš jus.

Taip pačiai gali nutikti ir politikoje. Šiais laikais žmonių nuomonės išsiskiria stipriau nei bet kada (žr. 5 pav.). Demokratinių pažiūrių atstovai yra daug labiau demokratiški, o republikonai kaip niekad republiškesni. Taip nutinka dėl abiejų pusių įsitraukimo į socialinius tinklus. Republikonai ne tik, kad žiūri Fox tabloidinę  televiziją ir įsivaizduoja, kad visi kiti meluoja (negaliu nepasidalinti: https://youtu.be/q2E9lyxXCrQ?t=44), bet jiems dar pagelbsti algoritmas, kuris dažniausiai rodo tik jų norimą matyti informaciją.

5 paveikslėlis. 2014 Political polirazation in the American public

Žinoma, jeigu algoritmai taip stipriai paveikia mūsų politines bei pasaulines pažiūras, galime tik įsivaizduoti, kaip jie gali įsiterpti ir į kitas mūsų gyvenimų sritis. Pastebima, jog algoritmai veikia visą mūsų socialinį gyvenimą (Gillespie, 2014, cit. pgl. Cotter, 2018): mūsų draugystes (Bucher, 2013, cit. pgl. Wilson, 2019), formuoja mūsų identitetus (Cheney-Lippold, 2011, cit. pgl. Wilson, 2019) ir  bendrai naviguoja mūsų gyvenimus (Beer, 2009, cit. pgl. Wilson, 2019). Visgi tai ne visiems daro neigiamą įtaką. Internetiniams kūrėjams algoritmai yra be galo naudingi, tuo tarpu ir mums, kartais norint sutaupyti laiką. Instagramo nuomonės formuotojai (influenceriai) ,,žaidžiantys” pagal platformos taisykles, tiksliau taikydamiesi pagal algoritmą, lengvai tampa populiariausiais savo srities atstovais, kartais užgoždami kitus, ne tokius populiarius kūrėjus (Cotter, 2019).

Socialinių medijų triukai

Papuolus į socialinių medijų užburtą ratą sunku, nes, po truputį visas pasaulis persikelia į internetą. Įvairios kompanijos, edukacinės įstaigos, bendruomenės ar įžymybės dalinasi informacija socialiniuose tinkluose, taip sekdami „stebėjimo kapitalizmo“ įsitvirtinančią sistemą, teigia Zubbof (2015). Pagal šį autorių, vis atsirandantys nauji įrankiai, platformos, aplikacijos ir kitos medijos šiais laikais reikalauja socialinio dalyvavimo. Taigi, aptarus algoritmų įtaką mūsų pasauliui, žmonių sprendimams, dabar pakalbėkime apie pačių socialinių medijų įtaką iš žmogaus perspektyvos.

Pirmiausia, kodėl socialinės medijos taip traukia? Kai kuriems tai gali būti tiesiog susisiekimo, informacijos gavimo platforma. Kai kuriems – noras komunikuoti, priklausyti savo bendruomenei ir jausti mažiau atskyrimo. Kai kurios iš šių priežasčių jau gali sukelti tam tikrą priklausomybę. Tačiau stipriausias faktorius, keliantis priklausomybę yra dopaminas (Soat, 2015). Tai neurotransmiteris, kuris suaktyvėja mums gavus pagyrimą, gerai pasportavus ar apsikabinus mylimą žmogų, o dabar ir – pasidalinus savo nuotrauka, pakomentavus ar paspaudus „patinka“. Visi tokie  veiksmai sukelia lūkesčius, juos išpildžius, pavyzdžiui, gavus teigiamų atsiliepimų į nuotrauką, – staigus šios, priklausomybę sukeliančios, medžiagos antplūdis. Taip pat didelę reikšmę turi ir teigiamas nutrūkstantis pastiprinimas (positive intermittent reinforcement), paprasčiau pasakius, tai platformų savybė, kai perkrovus puslapį ar programėlės „Feed“ gauname vis naujus įrašus (Rhodes ir Orlowski, 2020, 0:24:25). Čia mes vėl tikimės – o gavus tai, ko norime – dopamino antplūdis. Ši ir kitos funkcijos manipuliuoja žmogaus dėmesiu. Programėlės nuolatos kovoja tarpusavyje dėl jūsų dėmesio: į kurią jūs žiūrėsite ir „skrolinsite“ toliau. 

„Mic drop“

Trumpai tariant, neabejoju, jog pasaulis vis tobulėja, o mus visi stebi dar akyliau. Nežinau, ar pajutote algoritmų bei socialinių medijų svorį ir apsvarstėte, kokį vaidmenį atliekate jūs. Tikiuosi, pajutote nors kažką. Galbūt jums jų ne taip ir reikia? Galbūt galite pakeisti šias platformas kažkuo kitu? Kviečiu nepasiduoti algoritmams bei netapti tik „skrolinančiais“ zombiais. Taip pat – neįsivelkite, į konspiracijų teorijų liūną. Kartais, kad ir kokie sumanūs esame, kažką, kas yra priešais pat mūsų nosį, sugebame praleisti.

Šaltiniai

Amer K. (prodiuseris ir režisierius) et al. (2019) The Great Hack. [Dokumentinis filmas]. JAV: Netflix.

Bieler D. (2018) Kyrie Irving sorry for saying Earth is flat, blames it on a YouTube ‘rabbit hole’. The Washington Post. Prieiga internete: https://www.washingtonpost.com/sports/2018/10/02/kyrie-irving-sorry-saying-earth-is-flat-blames-it-youtube-rabbit-hole/

Charman-Anderson, S. (2009). Seeking addiction: The role of dopamine in social media. Computer Weekly50(1), 16.

Cotter, K. (2019). Playing the visibility game: How digital influencers and algorithms negotiate influence on Instagram. New Media & Society, 21(4), 895-913.

(A) Facebook for Business (2020) Audience Insights. Prieiga internete: https://www.facebook.com/business/insights/tools/audience-insights

(B) Facebook for Business (2020) Measurement. Prieiga internete: https://www.facebook.com/business/measurement

Facebook Security (2009) Staying Secure with Facebook Connect. Prieiga internete:

https://www.facebook. com/notes/facebook-security/staying-secure-with-facebook-connect/40999110765/

Faddoul, M., Chaslot, G., & Farid, H. (2020). A Longitudinal Analysis of YouTube’s Promotion of Conspiracy Videos. arXiv preprint arXiv:2003.03318. Prieiga internete https://arxiv.org/pdf/2003.03318.pdf

Google Marketing Platform (2020) Analytics. Prieiga internete: https://marketingplatform.google.com/about/analytics/

Hopping C. (2020) What is Facebook Analytics and how can businesses get value from it? Prieiga internete: https://www.itpro.co.uk/analytics/30417/what-is-facebook-analytics-and-how-can-businesses-get-value-from-it

Rhodes L. (prodiuserė) ir Orlowski, J. (režisierius). (2020). The Social Dilemma [Dokumentinis filmas]. JAV: Netflix.

Seth, S. (2020). Basics of algorithmic trading: Concepts and examples. Retrieved October1. Interneto prieiga: https://www.investopedia.com/articles/active-trading/101014/basics-algorithmic-trading-concepts-and-examples.asp

Soat, M. (2015). Social Media Triggers a Dopamine High. Marketing News49(11), 20-21.

Willson, M. (2017). Algorithms (and the) everyday. Information, Communication & Society20(1), 137-150. DOI: 10.1080/1369118X.2016.1200645

Whittlestone, J., Nyrup, R., Alexandrova, A., Dihal, K., & Cave, S. (2019). Ethical and societal implications of algorithms, data, and artificial intelligence: a roadmap for research. London: Nuffield Foundation.

Zuboff, S. (2015). Big other: surveillance capitalism and the prospects of an information civilization. Journal of Information Technology, 30(1), 75-89.

Skaitmeninis Aš

Kiekvienas žmogus turi unikalų asmenybinių ir fizinių bruožų, bei gabumų rinkinį. Vienais esame patenkinti, kitais – ne, tačiau visada egzistuoja poreikis save tobulinti, keisti. Pradedant naujųjų metų pažadais, baigiant treniruočių programos sudarymu sporto klube. Asmeninio augimo ir savireaguliacijos svarba aiškiai įdiegiama dar mokykloje ir poreikis jai išlieka tolimesniais gyvenimo etapais (Boggiano, Thane ir Shantz, 1992). Šiais laikais savojo „aš“ tobulinimas persikėlė į kitą lygmenį – skaitmeninį pasaulį. Čia savęs tobulinimas įgavo specifine formą – savęs stebėjimą (angl. self-tracking), kuris apibrėžiamas kaip kiekybinis savo gyvenimo būdo bei fizinių parametrų sekimas ir įvertinimas, pasitelkiant moderniąsias technologijas (Lupton, 2016). Analizuojant statistinius duomenis, apie 69% amerikiečių įsitraukė į kiekybinį savęs matavimą, sekdami savo kūno parametrus, tokius kaip kraujo spaudimas, suvartojamų kalorijų kiekis ir miego rėžimo pobūdis ir pokyčiai  (Feiler, 2014; Swan, 2013). Ilgainiui sąvokos savęs matavimas ir kiekybinis arba skaitmeninis aš, tapo neatsiejama šiuolaikinės kultūros dalimi. Dalis žmonių tai atlieka tiesiog vedami smalsumo, dalis tikslingai siekdami surinkti kiekybinę informaciją, kurią vėliau panaudoja asmeniniais tikslais. Bet kuriuo atveju, šis reiškinys šiomis dienomis tapo nepaprastai populiarus.

ISTORINĖ APŽVALGA

Nors elgesio moderacija ir savo parametrų sekimas egzistuoja dar nuo senų laikų, būtent savęs stebėjimo technologijų pagalba fenomenas yra naujas reiškinys modernioje visuomenėje, kuris pastebimai vis labiau plinta. Vienas pirmųjų panašaus pobūdžio asmenybinių ir fizinių parametrų sekimo ir analizės metodikos analogų galėtų būti polimato Benjamin Franklin sukurta sistema. Viskas prasidėjo nuo nepasitenkinimo bei stygiaus pojūčio asmeniniame ir profesiniame gyvenime, jis siekė savęs tobulinimo, todėl nusprendė išskirti tryliką vertybių, kurias reikia ugdyti ir tobulinti (Hamm, 2020). Asmeninis augimas apėmė saikingumą, tylumą, ryžtingumą, taupumą, darbštumą, nuoširdumą, teisingumą, santūrumą, tvarkingumą, rimtį, skaistumą, nuolankumą. Užrašų knygutėje jis žymėjo, kuriomis savaitės dienomis jam nepavyko išugdyti ar tobulinti tam tikros vertybės (1 pav.).

1 pav. Benjamin Franklin vertybių registravimo lentelė. Paimta iš:https://www.journalinghabit.com/journal-tips-benjamin-franklin/

Nepaisant to, kas Franklinui atrodė vertybė, kiekvienas iš mūsų technologijų pagalba galime sekti savo elgesio modelius, fizinius parametrus ar panašius rodiklius, kurie asmeniškai mums atrodo svarbūs. Tai galime atlikti bet kuriuo metų ar paros laiku, tol kol turima prieeiga prie belaidžio ryšio. Nors nemaža dalis žmonių dar ir iki technologinės pažangos naudojo tam tikras savęs matavimo technikas, pavyzdžiui ant popieriaus lapo rašikliu registruojamas kraujospūdis, užrašomi sapnai, miego trukmė, gaunamos pajamos ir panašiai, tai nebuvo tapę tokiu masiniu reiškiniu. Moderniųjų technologijų pagalba žmogus ėmė kurti tarytum alternatyvią, skaitmenizuotą savo versiją, žymėdamas ir išsaugodamas informaciją apie įvairiausius savo parametrus, kuri gali būti lengvai prieinama ne tik ją renkančiam asmeniui, tačiau ir trečiosioms šalims ir tai atlieka gana obsesyviai. Šiuo metu yra sukurta gerokai virš 160 000 sveikatos ir medicininės srities mobiliųjų aplikacijų, kuriomis naudojamasi fiksuoti savo fizinius ir sveikatos būklės parametrus (Lupton, 2017).  

Terminas kiekybinis aš (angl. quantified self), kuris apibūdina skaitmeninį savęs matavimo procesą, bei naują kultūrinį fenomeną, pirmuosius kartus imtas vartoti dar 2007 metais, kai du “Wired” žurnalo redaktoriai Kevin Kelly ir Garry Wolf sukūrė jį norėdami apibūdinti tarp kolegų ir pažįstamų pastebimus elgesio modelius, kurie naudojo technologinius įrenginius siekdami fiksuoti ir analizuoti savo kūno parametrus. Po to, jie ėmėsi organizuoti tokiu „hobiu“ užsiimančių entuziastų susitikimus, o pasekoje to buvo sukurtas naujas tinklalapis „The Quantified Self“. Po šių įvykių kiekybinio aš terminas imtas vis dažniau ir dažniau vartoti socialinėje medijoje, žiniasklaidoje, buvo pradėti rašyti blogai ir straipsniai šia tema žymiose informacinės sklaidos portaluose, tokiose kaip „The New York Times“ (Lupton, 2017). Manau, kad prie pastaruosius keletą metų pastebimo milžiniško savęs sekimo įrenginių populiarumo ir mobiliųjų aplikacijų naudojimo prisideda medijos ir socialinė aplinka, nes pastarosios platindamos informaciją apie šį fenomeną, dar labiau jį populiarina ir daro jį nauju populiariosios kultūros reiškiniu, tarsi dabartinei visuomenei įprastu gyvenimo būdu.

Iš sociologinės perspektyvos teigiama, kad kiekybinis savęs matavimas (angl. quantimetric self-tracking) patapo tarytum nauju kultūriniu judėjimu po to, kai buvo sukurti ir stipriai išpopuliarėjo nešiojami savęs matavimo įrenginiai: Fitbit, Jawbone Up, Misfit, taip pat išmanieji Apple laikrodžiai (2 pav.).

2 pav. Nešiojamųjų savęs matavimo (angl. self-tracking) įrenginių pavyzdžiai. Nuotraukos paimtos iš Google vaizdai.

MOBILIŲJŲ APLIKACIJŲ NAUDOJIMAS SAVĘS STEBĖJIMUI

Analizuojant statistinius duomenis, apie 69% amerikiečių įsitraukė į kiekybinį savęs matavimą, sekdami savo kūno parametrus, tokius kaip kraujo spaudimas, suvartojamų kalorijų kiekis ir miego rėžimo pobūdis ir pokyčiai  (Feiler, 2014; Swan, 2013). Ilgainiui sąvokos savęs matavimas ir kiekybinis arba skaitmeninis aš, tapo neatsiejama šiuolaikinės kultūros dalimi.

Įrenginiai ir mobiliosios aplikacijos, yra puikūs pagalbininkai asmenims, kurie serga lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip diabetas, tam tikri psichiniai sutrikimai ar hipertenzija, jie gali naudoti specializuotas programėles gerinti savo sveikatos būklę ir fiksuoti jos pokyčius (3 pav.)

3 pav. Mobiliosios aplikacijos registruoti sveikatos būklę ir fizinius parametrus (nuotraukos paimtos iš Apple store programėlės).

Dėl šios priežasties medicinos atstovai ėmė itin mėgti ir populiarinti tarp savo pacientų šį sveikatos priežiūros būdą. Kuriamos įvairios platformos, tokios kaip PatientsLikeMe, kurios paskatina žmones registruoti ir koreaguoti savo simptomus, bei gydymo metodus, atsižvelgiant į surinktą informaciją (Lupton, 2017). Kita sfera, kurioje pastebimas intensyvi savęs matavimo fenomeno raiška – profesionalus sportas. Egzistuoja begalės mobiliųjų aplikacijų, kurios yra adaptuotos specialiai sportininkams. Pastarosios talpina savyje įvairias treniruočių programas, fiksuoja preliminarų sudegintų kalorijų kiekį, pagal registruojamą suvartojamų maisto medžiagų kiekį, pobūdį, bei fizinio aktyvumo lygį (4 pav.).

3 pav. Mobiliosios aplikacijos pritaikytos profesionaliems sportininkams (nuotraukos paimtos iš Apple store programėlės).

 Taip pat, kuriamos ir kasdieninį gyvenimą palengvinančios programėlės, tokios kaip menstruacinio ciklo, miego ritmo, mėnesinių išlaidų sekimo programos. Egzistuoja programėlių, kurios leidžia sekti savo šeimos narių ar draugų dabartinę buvimo vietą arba ora esančių lėktuvų lokacijas ir reisus (5 pav.).

5 pav. Mobiliosios aplikacijos, kurios naudojamos palengvinti kasdieninio gyvenimo funkcionavimą (nuotraukos paimtos iš Apple store programėlės).

SKAITMENINIO AŠ KŪRIMAS IR GALIMOS SAVĘS STEBĖJIMO FORMOS

                      Aptarus savęs sekimo įrangas ir programas, norėčiau pereiti prie skaitmeninio aš kūrimo ir įmanomų savęs stebėjimo formų. Žvelgiant iš skirtingų perspektyvų, galimos įvairios kiekybinio savęs įvertinimo kategorizavimo varijacijos. Lupton (2014) išskiria penkis savęs sekimo modelius: privatus, bendruomeninis, pastūmėtas, paskirtas ir panaudojamasis. Pirmasis būdas – privatus savęs sekimas (angl. private self-tracking) nusakomas kaip savanoriškas informacijos rinkimas, siekiant sukaupti žinias apie savo funkcionavimą, norint moderuoti tam tikras funkcijas arba tiesiog informacija yra renkama patenkinti smalsumą. Kiekybiniai duomenys saugomi privačiai arba yra dalyjamasi jais tik su artimiausiais žmonėmis ir yra naudojami tik asmeniniams tikslams (Lupton, 2014). Šis savęs sekimo būdas yra pats populiariausias. Kitas modelis – bendruomeninis (angl. communal self-tracking). Pastarasis apima savanorišką, surinktos informacijos apie savo funkcionavimo parametrus, ja pasidalinama su tam tikrais bendruomenės atstovais. Informacijos sklaidai gali būti pasitelkta socialinė medija arba specialios platformos (tokios kaip tinklalapis „Quantified Self“), siekiant palyginti individualius parametrus su kitų asmenų duomenimis arba patenkinti priklausymo bendruomenei poreikį, dalintis turiniu kartu su bendraminčiais (Lupton. 2014). Atitinkama informacija gali būti panaudota ir statistiniam įvertinimui, pavyzdžiui vertinant nusikalstamumo lygį bendruomenėje, gyventojų fizinio aktyvumo lygį ir panašiai. Trečioji savęs sekimo forma – pastūmėtas savęs sekimas (angl. pushed-self tracking), kuri apibūdinama kaip skaitmenizuotas kūno parametrų rinkimo būdas naudojant moderniąsias technologijas, tačiau šiuo atveju duomenų rinkimą inicijuoja ne pats žmogus, o kiti asmenys ar institucijos (Lupton, 2014), pavyzdžiui gydytojai. Ši forma gali būti ir savanoriška, tačiau skiriasi nuo pirmosios formos, nes yra vykdoma su išorine paskata iš trečiųjų asmenų. Sekantis metodas – paskirtasis savęs sekimas (angl. imposed self-tracking). Tai individualus savo parametrų registavimas, tačiau pastarieji yra naudojami kitų asmenų ar organizacijų specialiems tikslams (Lupton, 2014). Pavyzdžiui organizacija, kurioje dirba asmuo prašo darbuotojo matuoti savo produktyvumo lygį, siekdami surinkti statistinius duomenis ir tobulinti darbo organizavimo metodikas. Parametrų fiksavimo procesas gali būti inicijuotas arba savanoriškai, arba paskatintas trečiųjų šalių. Paskutinė forma – panaudojamasis savęs sekimas (angl. exploited self-tracking), kuris nusakomas kaip asmeninės informacijos rinkimo būdas iš kurios naudos gauna kiti asmenys, o ne žmogus, kurio parametrai yra fiksuojami (Lupton, 2014). Kaip pavyzdys galėtų būti komerciniais tikslais panaudojama asmenų miego rėžimo ypatumai arba suvartojamų maisto medžiagų pobūdis, norint gauti daugiau pelno modifikuojant rinką arba marketingą. Mainais į pareikiamus parametrus individas gali gauti tam tikrų privilegijų arba piniginį atlygį, tačiau bet kuriuo atveju savęs sekimo procesas yra savanoriškas.  

                      Kitas būdas skirstyti savęs sekimo pobūdį – pagal tai vykdančio asmens aktyvumą ir įsitraukimą. Pagal šį kriterijų galima išskirti tris rūšis: pasyvų, minimaliai rankinį ir profesionalų (Koester, 2017). Pasyvus savęs sekimas (angl. passive tracking) pasižymi itin menku individo indėliu į parametrų registravimą, tai automatiškai atlieka technologijos ir programos (Koester, 2017), pavyzdžiui lokacijos fiksavimas GPS įrenginio pagalba arba žingsniamatis. Minimaliai rankinis savęs sekimas (angl. minimally manual tracking) – apima minimalų įdedamų pastangų kiekį, norint fiksuoti tam tikrus rodiklius, tokius kaip suvartojamų kalorijų kiekis, svorio kaitos sekimas, įvykdytų užduočių registravimas (Koester, 2017). Galiausiai – profesionalus savęs sekimas (angl. profesional manual tracking) apibūdinamas kaip daug laiko ir pastangų pareikalaujantis kiekybinis parametrų įvertinimas, kuriam reikia specialių įrenginių, programų ar ekspertų (Koester, 2017), pavyzdžiui atliktų kraujo testo rodmenų analizė, fizinės būklės įvertinimo sekimas.

TEIGIAMI IR NEIGIAMI SAVĘS SEKIMO ASPEKTAI

Teigiami padariniai

                      Kaip ir kiekvienas reiškinys, taip ir skaitmeninio aš išplitimas, bei savęs sekimas turi savitų pliusų, bei minusų. Pradedant nuo teigiamos pusės, manau, kad technologijų pagalba vykdomas kiekybinis tiek psichologinių, tiek fizinių parametrų fiksavimas atneša didžiulę naudą specifinėse žmogaus gyvenimo ir funkcionavimo sferose. Pirmiausia, kiekybinis savęs įvertinimas sukėlė tarytum sveikatos priežiūros revoliuciją, individai gali nesunkiai ir bet kuriuo metu stebėti savo sveikatos būklę pradedant širdies ritmo pokyčiais, baigiant miego rėžimo ypatumais (Lupton, 2016). Įvairios programos gali netgi palengvinti žmogaus kasdienybę, pavyzdžiui sistemingas menstruacinio ciklo registravimas informuos apie artėjantį sekantį periodą, kuriam galima pasiruošti, remiantis iki tol žinomais apibendrintais duomenimis. Mobiliosios aplikacijos susijusios su sveikata yra lengvai prieinamos, tai ilgalaikės ir atsparios išorinei žalai saugyklos, kuriose laikomus duomenis galima įvairiai panaudoti – pateikti gydytojui ar tiesiog koreguoti savo gyvenseną siekiant pagerinti sveikatos būklę (Sharon, 2017). Mobiliosios aplikacijos, kuriose galima planuoti savo dienotvarkę, kelti tikslus, žymėti pasiekimus veikia kaip motyvacinis stimulas siekti asmeninio tobulėjimo, pavyzdžiui, norint numesti svorio, galima fiksuoti suvartojamų ir sudeginamų kalorijų kiekį, bei matyti svorio kaitos procesą, kuris paskatina siekti tolimesnių rezultatų. Taip pat, naudos iš savęs sekimo gali gauti ne tik individas, bet ir įvairios organizacijos. Remiantis fiksuojamais vartotojų elgesio modeliais įvairios įmonės gali modifikuoti vykdomą rinkodarą ir marketingą, pritaikant juos pagal vartotojų poreikius ir šiaip gauti daugiau pelno (Crawford, Lingel ir Krappi, 2015), tačiau šiuo atveju nukenčia individualus asmuo, kuris teikia savo duomenis šiems tikslams, iš šios perspektyvos, tai būtų neigiamas skaitmeninio aš kūrimo aspektas. Taigi, skaitmenizuoto aš kūrimo nauda pastebima ne tik individualiame, bet ir visuomeniniame lygmenyje, kuri kartais gali būti nauda tik vienai pusei, tačiau žala kitai.

Neigiami padariniai

Kaip neigiamus skaitmenizuoto aš ir savęs sekimo reiškinio aspektus išskirčiau žmonių robotizaciją, kai asmens nuolatiniai palydovai tampa technologiniai įrenginiai, be kurių žmogus sunkiai besupranta savo reakcijas ar funkcijas, nebesugeba ir nebenori pats jų įvertinti nepasitelkdamas tam tikrų įtaisų ar programų, pavyzdžiui susilpnėja įgūdžiai objektyviai įvertinti širdies ritmo pokyčius, suvartojamų kalorijų kiekį, taip pat, daryti sau per didelį spaudimą, siekiant sistemingai fiksuoti duomenis, kad išlikti sveiku (Lupton, 2016). Sekantis dalykas – duomenų apsaugos klausimas. Pastaruoju metu tai jautri ir dažnai į dienos šviesą keliama tema, kuriamos įvairios sistemos, kurios galėtų efektyviai apsaugoti individo asmeninius duomenis, o šiuo atveju, kai žmogus nuolatos fiksuoja pačius įvairiausius savo parametrus, pradedant sveikatos būkle, baigiant dažniausiai lankomomis lokacijomis, kyla saugumas ne tik asmeniniai informacijai, tačiau ir pačiam žmogaus saugumui (Lupton, 2016 b). Duomenys, kurie yra saugomi skaitmeninėse laikmenose arba duomenų bazėse gali būti nutekinti ir panaudoti piktavališkais tikslais, pavyzdžiui norint pakenkti tam tiko žmogaus sveikatai arba net pagrobti asmenį atsekus jo buvimo vietą (Lupton, 2016 b).  Žala gali būti patirta ne tik individualiu, bet ir visuomeniniu lygmeniu. Pavyzdžiui, panaudojus tam tikras mobiliąsias aplikacijas, kurios fiksuoja konkretaus žmogaus lokaciją arba ore esančių lėktuvų buvimo vietą ir maršrutus, teroristinės organizacijos gali manipuliuoti šiais duomenimis ir net sukelti katastrofą (Hung, 2016). Be to, skaitmenizuoto aš kūrimo neigiami padariniai gali reikštis ne tik fizinės, bet ir psichologinės žalos pavidalu. Nuolatinis ir besaikis savęs stebėjimas gali peržengti ribas ir transformuotis į priklausomybę ar psichinį sutrikimą (Mendu, Baee, Baglione ir Barness, 2020). Perdėta svorio kontrolė ir suvartojamų maisto medžiagų kiekio stebėsena gali peraugti į valgymo sutrikimus, tokius kaip anoreksija, besaikis savo fizinių parametrų sekimas siekiant apsisaugoti nuo galimos ligos išsivystymo gali peraugti į hipochondriją – sutrikimą, kai žmogus yra pernelyg susirūpinęs savo sveikata ir ieško ligų, jų net nesant (Mendu, Baee, Baglione ir Barness, 2020). To pasekoje gali pradėti formuotis lėtinės ligos sukeltos nuolatinio nerimo ir baimės arba papildomi psichiniai sutrikimai, tokie kaip depresija. Nors dėl fizinių parametrų kiekybinio fiksavimo ir hipochondrijos išsivystymo sąsajų kyla diskusijų (Ajana, 2017). Reziumuojant, aptartus neigiamus aspektus, pastebime, kad ribų ir saiko nejautimas ar fiksuojant fizinius ir psichologiniu savo parametrus gali išprovokuoti tam tikrų sutrikimų vystymąsi, taip pat, verta pažymėti ir plačiau patyrinėti galimas grėsmes duomenų ir asmens saugumui.

GALIMOS SKAITMENINIO AŠ FENOMENO POPULIARUMO PRIEŽASTYS

 Mano manymu, šios ir panašios mobiliosios aplikacijos, o kartu ir savęs sekimo fenomenas, bei skaitmenizuotojo aš kūrimas sparčiai plinta, dėl keleto priežasčių: jos yra lengvai prieinamos, dažniausiai būna nemokamos, yra plataus spektro ir pritaikymo pagal naudotojo poreikius bei sulaukia didelio populiarinimo socialinėje erdvėje, prie kurio prisideda tiek nuomonės formuotojai, tiek žiniasklaida, tiek pavieniai žmonės dalindamiesi šia informacija socialiniuose tinkluose ar kitose platformose (Gimpel, Nißen ir Görlitz, 2013). Atsižvelgiant į patogumo aspektą, mobiliosios aplikacijos palengvina žmogaus kasdieninį funkcionavimą – nereikia rankiniu būdu matuoti kraujo spaudimo ar širdies ritmo, nereikia fiziniu būdu užsirašinėti suvartojamų kalorijų kiekio, visa tai atlieka technologiniai įrenginiai automatiškai arba su minimaliu žmogaus pastangų indėliu (Lupton, 2016). Prie skaitmenizuoto aš populiarumo taip pat žymiai prisideda socialinė medija, draugai, artimieji arba įžymūs žmonės, kurie dalijasi naudojamomis mobiliosiomis aplikacijomis, kurias naudoja, pabrėžia jų naudą (Lupton, 2016). Prie fizinių parametrų ir sveikatos sekimo bei registravimo prisideda ir gydymo įstaigos, daktarai, kurie neretai rekomenduoja pacientams išbandyti vienokią ar kitokią programą, kurios pagalba surinktus duomenis vėliau būtų galima panaudoti sveikatos būklės gerinimo tikslais (Gimpel ir kolegos, 2013). Itin jaučiama Vakarų pasaulio daroma įtaka, kuriama šis fenomenas pirmiausia išplito (Sharon, 2017).  Einant į gilesnę analizę, kodėl būtent Vakarietiškosios šalyse populiarus kiekybinis savęs įvertinimas technologijų pagalba, išskirčiau kelis punktus: 1) Vakarų kultūra pasižymi individualistine pasaulėžiūra ir personalizacijos poreikiu, kurį puikiai patenkina asmeninių fizinių ir psichologinių rodiklių fiksavimas (Lupton, 2017 a).  Taip pat, šiai kultūrai būdingas asmeninio tobulumo siekis, siekiama sukurti „geriausią savo versiją“ plačiąja prasme (Krassner, A. M., Gartstein, M. A., Park, C., Dragan, W. Ł., Lecannelier, F., & Putnam, S. P. (2017). Naudojant mobiliąsias aplikacijas, ypač sporto srityje, galima „pasigirti“ savo pasiekimais – kiek kilometrų nubėgta, kiek svorio numesta, kiek knygų perskaityta ir panašiai (Lupton, 2016). Toks grafinis ir skaitinis savęs pateikimas, o ypač teigimo grįžtamojo ryšio sulaukimas suveikia kaip apdovanojimas, skatinantis ir toliau tęsti šią veiklą (Sharon, 2017). Kaip minėta anksčiau, skaitinis savęs vertinimas tapo kultūriniu reiškiniu, sulaukusiu nemažai šalininkų, todėl šios informacijos sklaida galimai patenkina priklausymo poreikį, tokiu būdu surandant bendraminčių, savų parametrų lyginimą su kito asmens duomenimis galima būtų laikyti savotiška komunikacijos forma (Sharon, 2017). Iš esmės, skaitmeninio aš kūrimas patenkina šiuos poreikius: autonomiškumo, autentiškumo bei savirealizacijos arba priklausymo.

IŠVADOS

Nors individualių parametrų registravimas pastebimas dar senesniais laikais, būtent skaitmenizuotojo aš kūrimas ir savęs sekimas (angl. self-tracking) išpopuliarėjo ir tapo kultūriniu fenomenu suintensyvėjus technologinei pažangai ir atsirandant vis daugiau naujų mobiliųjų aplikacijų, kurios palengvino fizinių ir psichologinių parametrų registravimą. Dabar galime rinktis iš pačių įvairiausių įrenginių ir programų, kurios labiausiai patenkina kiekvieno iš mūsų poreikius. Kaip ir kiekvienas reiškinys, taip ir asmens skaitmenizacija turi tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių. Savęs sekimas ir technologiniai įrenginiai leidžiantys tai daryti palengvino žmonių kasdienybę, leido efektyvesne padaryti sveikatos priežiūros sistemą, tačiau nepaisant to, kyla pavojus asmens duomenų saugai ir psichinei sveikatai, kuria galimai gali paveikti besaikis savęs sekimo programų ir įrenginių naudojimas. Kai matome tokia šio fenomeno plėtrą ir populiarumo augimą, natūraliai kyla klausimai: “Kas galėjo tai paskatinti?” Šis klausimas sulaukia daug diskusijų ir reikalauja platesnės ir detalesnės analizės, bet mano manymu išskirčiau keletą įtakos sferų: prieinamumas ir lengvas programų, bei įrenginių panaudojimas, populiarinimas socialinėje erdvėje, bei sąlyginai efektyvus poreikių patenkinimas.

Radvilė

LITERATŪRA

Ajana B. (2017). Digital health and the biopolitics of the Quantified Self. Digital health3.. https://doi.org/10.1177/2055207616689509

Boggiano, A.K., Thane, S.,P. & Shantz, C. (1992) Achievement and Motivation: A Social-Developmental Perspective. Cambridge: Cambridge University Press. 168.

Crawford, K., Lingel, J. ir Krappi, T. (2015) Our metrics, ourselves: A Hundred Years of Self-Tracking from the Weight Scale to the Wrist Werable device. European Journal of Cultural Studies. Vol. 18 (4-5) 479 – 496. DOI: 10.1177/1367549415584857

Feiler, B. (2014) The United States of metrics. The New York Times, May, 2014. https://www.nytimes.com/2014/05/18/fashion/the-united-states-of-metrics.html

Hamm, T. (2020) Ben Franklin’s 13 Virtues: Using One Week to Change Your Life. Paimta iš: https://www.thesimpledollar.com/financial-wellness/ben-franklins-thirteen-virtues-using-one-week-to-change-your-life/

Hong, Sun Ha, (2016)  “Data Epistemologies / Surveillance and Uncertainty”. Publicly Accessible Penn Dissertations. 1766. Paimta iš:  https://repository.upenn.edu/edissertations/1766

 Joyce, C. (2006) The First Scientific American: Benjamin Franklin and the Pursuit of Genius. New York: Basic Books. ISBN-10: 0674066596

Koester, M. (2017) Types of Self Tracking: Passive vs Manual Tracking. Paimta iš: http://www.markwk.com/types-of-self-tracking.html

Krassner, A. M., Gartstein, M. A., Park, C., Dragan, W. Ł., Lecannelier, F., & Putnam, S. P. (2017). East-West, Collectivist-Individualist: A Cross-Cultural Examination of Temperament in Toddlers from Chile, Poland, South Korea, and the U.S. The European journal of developmental psychology14(4), 449–464. https://doi.org/10.1080/17405629.2016.1236722

Lupton, D. (2014) Self-Tracking Modes: Reflexive Self-Monitoring and Data Practices.  http://dx.doi.org/10.2139/ssrn.2483549

a Lupton, D. (2016)  The Quantified Self. Hoboken, NJ:John Wiley & Sons

Lupton, D. (2016). You are Your Data: Self-Tracking Practices and Concepts of Data. 10.1007/978-3-658-13137-1_4.

a Lupton, D. (2017) Self-tracking, health and medicine, Health Sociology Review, 26:1, 1-5, DOI: 10.1080/14461242.2016.1228149

Lupton, D. (2017) Self-tracking cultures: towrds a sociology of peronal informatics. Proceedings of the 26th Australian Computer-Human Interaction Conference on Designing Futures: the Future of Design. December 2014 Pages 77–86 https://doi.org/10.1145/2686612.2686623. Paimta iš: https://dl.acm.org/doi/abs/10.1145/2686612.2686623

Mendu, S., Baee, S., Baglione, A. ir Barnes, L. (2020). Redesigning the Quantified Self Ecosystem with Mental Health in Mind.

Sharon, T. (2017) Self-Tracking for Health and the Quantified Self: Re-Articulating Autonomy, Solidarity, and Authenticity in an Age of Personalized Healthcare. Philos. Technol. 30, 93–121. https://doi.org/10.1007/s13347-016-0215-5

Swan, M. (2013). The Quantified Self: Fundamental Disruption in Big Data Science and Biological Discovery. https://doi.org/10.1089/big.2012.0002

1 https://www.journalinghabit.com/journal-tips-benjamin-franklin/

Nuo asmeninės sąveikos skaitmeniniame amžiuje iki buvimo prisijungus kultūros: Tinder era

Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas nebeapibrėžiamas tik jo fizinio kūno ribose – jis konstruojamas („gyvenamas“) viena kitą pildančiose ir tęsiančiose online ir offline erdvėse. Kasdienėje šnekoje ir mintyje šios erdvės įprastai skirstomos į „realų“ (ar „tikrą“) ir „virtualų“ gyvenimą, tačiau bandant suprasti ir apibrėžti online ir offline pasaulius skrupulingiau, netrunkama susidurti su komplikacijomis –atskirti veikimą viename ar kitame pasaulyje modernios kasdienybės kontekste kone neįmanoma, o gal ir nebūtina; riba tarp šių erdvių tapusi vargiai apčiuopiama – tai įrodo virtualiame gyvenime egzistuojančios tam tikra prasme modifikuotos realybės veiksmų ir/ar reiškinių replikos (pavyzdžiui, susitikinėjimas, apsipirkinėjimas ar skaitymas). Iš pirmo žvilgsnio šis reiškinys gali atrodyti savaime suprantamas – tai „normalus“ gyvenimas, vienintelė (be kraštutinių išimčių) patiriama kasdienybė, todėl mažai apmąstoma be pašalinio įsikišimo, skatinančio tai daryti (viešąją erdvę pasiekiantys straipsniai, keliantys klausimus apie interneto žalą/naudą, švietimo įstaigose inicijuojamos diskusijos ir pan.). Ši tema daugiasluoksnė, analizuojama skirtingų mokslo šakų ir perspektyvų, tad kalbėti apie ją formuluojant kategoriškus „taip/ne“ („juoda/balta“) tipo teiginius sudėtinga ir neprasminga. Ši sritis svarbi nagrinėti dėl savo neatsiejamumo nuo pasaulio/gyvenimo patyrimo, jo kismo. Siekiant geriau paaiškinti kai kuriuos aspektus, pasitelkiamas pažinčių programėlės Tinder pavyzdys.

Kūniškojo pasaulio lėtumas: „When fast and slow time meet, fast time wins.“ (Eriksen, 2001)

Prieš gilinantis į žmonių sąveikas skaitmenizacijos amžiuje ir analizuojant buvimo prisijungus kultūrą kaip modernaus žmogaus egzistencijos pagrindą (žinoma, nekalbant apie biologinius dėsnius, čia jie neaktualūs), vertėtų aptarti vieną iš virtualiojo pasaulio patrauklumo, įtraukumo priežasčių. Tai – greitis. Bekūnėje virtualaus pasaulio erdvėje greitis išsaugo savo esmę (paprastai greičio vertė matuojama laiko sąnaudomis atstumui įveikti), tačiau nebėra pririštas prie fizinio pasaulio atributų, t.y. žmogaus kūnas ir jo galimybės keisti savo buvimo vietą (savarankiškai ar pasitelkiant kitus fizinius objektus) nebėra vienintelis judėjimo erdvėje būdas ir pagrindinis faktorius mąstant apie laiką, išeikvojamą norint atlikti tam tikrą veiksmą ar atsidurti tam tikroje vietoje. Turbūt sunku įsivaizduoti offline atliekamą veiksmą, kuris neturėtų savo atitikmens online aplinkoje – kūniškasis ribotumas dar niekada nebuvo toks nereikšmingas. Šiuo klausimu nesunku pradėti ginčą – galbūt kelionę į maisto parduotuvę ir gali pakeisti apsipirkimas internetinėje platformoje, tokiu būdu neišvengiamą buitinę prievolę atliekant greičiau, tačiau kelionė į kitą pasaulio šalį pakaitalo neturi. Ir tai tiesa – ne visi atitikmenys virtualybėje savo kokybe prilygsta realybei, tačiau dalis jų pastarąją net pranoksta, ypač turint omenyje laiką. Galima teigti, jog pati laiko sąvoka pakitusi, – nebėra svarstoma apie jo skirstymą, savotišką „kapojimą“ atskiroms pavienėms veikloms, virtuali realybė verčia jį visa apimantį, t.y. įgalinantį derinti keletą veiksmų viename (pavyzdžiui, galima susirašinėti tuo pat metu užsiimant kuo nors kitu ir taip įtikėti, kad pats susirašinėjimas ne atima laiką, o jo suteikia) (Turkle, 2017). Taigi, kuriamas jausmas, kad galima padaryti daugiau, vienu metu būti ne vienoje vietoje, efektyviau valdyti savo gyvenimą (Turkle, 2006). Tikriausiai retas prieštarautų tokios idėjos žavesiui, o kai nejučia išsprūsta gana kasdienis posakis „Laikas – pinigai“, tenka pripažinti, kad kuo ši idėja arčiau realizacijos, tuo, atrodo, ramiau, stabiliau galima jaustis. Peršasi išvada, kad būtent dėl šių priežasčių, t.y. tokio santykio su laiku pokyčio, atsirado ir online susitikinėjimo reiškinys – pažinčių programėlės. Modernus ir greitas gyvenimo būdas gerokai sumenkina potencialių partnerių „medžiojimo“ realybėje patrauklumą: tokios pažinčių platformos kaip Tinder‘is, pagrįstos buvimo vietos dalinimosi modeliu (location sharing model), veikia tarsi filtras ir iš anksto „nukenksmina“ tokias galimas problemas kaip pernelyg didelis atstumas (o tai reiškia papildomas laiko sąnaudas), mat Tinder‘is leidžia matyti tik tuos naudotojus, kurie tuo pačiu metu yra toje pačioje ar netolimoje vietovėje – skatinama „čia ir dabar“, arba „čia ir iš karto“, susitikinėjimo schema (Ma, Sun, Naaman, 2017). Nebūtų klaidinga teigti, kad šiuolaikiniame kontekste procesų, susijusių su socialiniais ryšiais, atskyrimas nuo skaitmenizacijos atrodytų ne tik nenatūralus, bet ir ribojantis ar net kvailas. Tai suprantama – pažintys įgyja greitos ir patogios komunikacijos įvaizdį, bent jau pradžioje nereikalaujančios fizinio kūno įsitraukimo, todėl neįpareigojančios prisitaikyti prie jo lėtumo, nepakankamai efektyvaus funkcionavimo laike, t.y. norint naudotis programėle ir megzti pažintis nereikia nei specifinio paros meto, nei buvimo vietos, nei itin sutelkiamo, neskaidomo dėmesio: šiuo klausimu aplikacija yra universali. Deja, būtų naivu tikėti, kad online pažinčių platformos išvengia kritikos. Pats Tinder‘io veikimo principas (nuotraukų peržiūra ir ekrano braukimas į kairę (swipe left), jei jos nesužavėjo, ir į dešinę (swipe right), jei padarė teigiamą įspūdį) verčia smegenis neįprastai greitai priimti nuosprendį naudojantis paviršutiniška, dažnai „surežisuota“ vaizdine informacija (nepaisant galimybės profilyje pateikti aprašymą ar pasidalinti mėgstama muzika, fizinis patrauklumas yra pagrindinis kriterijus sprendžiant ekrano braukimo kryptį – erdvės ar laiko gilesniam pažinimui stadijoje prieš swipeą platforma paprasčiausiai nesuteikia). Tinder‘is ir kitos pažinčių programėlės leidžia veikti besvorėje, nežemiškoje online erdvėje, tačiau įkalina fizinį kūną statiškoje, neveiklioje būsenoje ir įtraukia į begalinę akimirksniu vienas kitą keičiančių veidų peržiūrą; šis procesas kai kurių autorių laikomas savotišku zombėjimu (David, Campre, 2016). Siekiant išvengti įspūdžio, jog nukrypstama nuo temos, svarbu trumpai paaiškinti: būtent kūniškojo pasaulio netobulumas greičio atžvilgiu, negebėjimas vien savo fizinių, biologinių duotybių pagalba prisitaikyti prie modernios kasdienybės tempo lemia žmogaus neatsparumą ir kartais net liguistą pasidavimą platformoms, siūlančioms šias „problemas“ išspręsti (reikėtų pabrėžti, kad Tinder‘io ir panašių aplikacijų „architektūra“, pagrįsta greitumo, patogumo ir vizualumo principais, ir yra „įkvėpta“ minėtų fizinio kūno „trūkumų“). Galbūt dėl to didėja pažinčių, užsimezgusių skaitmeninių technologijų dėka, skaičius; dėl to retėja santykių, atsiradusių ir vystomų be technologijų tarpininkavimo. Nepaisant to, vienas iš teorinių požiūrių teigia, kad technologijų „pasekmės“ ar „padariniai“ paprastai nėra pačių technologijų nulemtas rezultatas, bet atsiranda iš individų sąveikavimo su technologijomis (Jamieson, 2013).

Savęs pateikimas kaip įrankis formuoti sąveiką

Vienas iš online pažinčių privalumų vartotojo atžvilgiu – galimybė konstruoti ir kontroliuoti savo įvaizdį. Esminę įtaką tam daro įsivaizduojamos galimos kitų vartotojų reakcijos, t.y. sąmoningai siekiama save pristatyti modeliuojant profilį taip, kad jis pritrauktų kuo daugiau potencialių partnerių. Tai galima vadinti tam tikros savireklamos kūrimu konkurencingoje santykių rinkoje – vartotojo tikslas save stilizuojant ir transformuojant tapti geidžiama preke (Hobbs, Owen, Gerber, 2017). Tokiose platformose kaip Tinder‘is pagrindinis įvaizdžio kūrimo įrankis yra vizualinė medžiaga – nuotraukos; kadangi programėlė pateikia tik du variantus – braukti arba į kairę, arba į dešinę –, nuotraukos tampa greičiau pri(si)statymu, siekiant patikti, nei saviraiška (David, Cambre, 2016). Kaip tai formuoja tarpusavio sąveikas? Individų profilio kūrimo strategija jau pagrįsta sąveikoms su kitais asmenimis keliamais lūkesčiais – sąveika (ją galima suvokti labai plačiai – nuo kitų vartotojų įvertinimo be tiesioginio kontakto su jais iki elgesio, jau tiesiogiai nukreipto į konkretų individą, pavyzdžiui, pokalbio užmezgimo) formuojama atsižvelgiant į tikslą (kokį santykį tikimasi atrasti?), o įrankiu pasiekti tikslą tampa savęs pateikimas, kuris idealiu atveju turi būti sėkmingas (pritraukiantis „tinkamus“ žmones). Taigi, nuo tam tikro įvaizdžio profilyje sukurimo priklauso (arba bent tuo (ne)sąmoningai tikima) pasisekimas potencialių partnerių paieškoje, o sėkmingai save „pardavus“ (Tinder‘yje tai pasireiškia su‘match‘inus, t.y. abipusės simpatijos atveju) galima ir tolimesnė sąveika (pageidautina sėkminga), net jei ir nesiimama jokių konkrečių veiksmų (gana dažnai pasitenkinama ir potencialios pažinties „užšaldymu“  po abipusio patrauklumo užtvirtinimo/match‘o). Sunku išvengti profilio kūrimo be mažesnio ar didesnio idealiojo Aš įsikišimo – vartotojams suteikiama laisvė konstruoti ir tobulinti savąjį įvaizdį jiems norima linkme (tokiu būdu veikiant ir asmenines sąveikas, pavyzdžiui, formuojant geidžiamo ir seksualiai aktyvaus žmogaus įvaizdį, jis pildomas ir atitinkamu bendravimu, kitų vartotojų reakcijomis).

Skaitmeninis intymumas

Pasak Dabartinės lietuvių kalbos žodyno, žodžiui „intymus“ priskiriamos tokios reikšmės: artimas, draugiškas, nuoširdus; siaurai asmeniškas (DŽ, 1954). Toks ir apskritai vakarietiškai kultūrai įprastas intymumo suvokimas – tai artumas, familiarumas, tam tikras santykiuose puoselėjamas privatumas (David, Cambre, 2016), tačiau atsiradus dar vienai socialinei erdvei – virtualiai realybei – intymumo sąvoka plečiasi, atsiranda skaitmeninė jo forma.

Skaitmeninis intymumas savo emocine reikšme neprieštarauja tradicinei intymumo sampratai, tačiau yra kitoniškas dėl, pavyzdžiui, anksčiau minėto greičio faktoriaus. Čia greitis gali būti dviprasmiškas  – viena vertus, jis išsaugo savo privalumus kūniškojo pasaulio atžvilgiu, kita vertus, pats santykių kūrimo procesas dažnai lėtesnis, reikalaujantis daugiau laiko. Kaskart, kylant komunikacijos poreikiui/„man reikia draugo“ jausmui, technologijos suteikia galimybę į tai reaguoti (Turkle, 2006), tokią būseną iš karto „pamaitinti“. Vis dėlto, nuolat egzistuoja trumpalaikiškumo, nepatvarumo rizika, kylanti iš papildomų laiko investicijų reikiamybės, norint gauti socialinės ir emocinės informacijos, kurią įprastai suteikia gestikuliavimas, veido išraiškos, balso tonas, išvaizda (Thurlow, Lengel, Tomic, 2004). Rizikuojant prieštarauti prieš tai išsakytai minčiai, svarbu paminėti, kad esant dabartinei technologijų pažangai, iš socialios prigimties kylančiam žmonių gebėjimui prisitaikyti ir įveikti technologines kliūtis siekiant maksimaliai patenkinti bendravimo poreikį (Thurlow, Lengel, Tomic, 2004), šis argumentas prieš online komunikaciją nebėra toks reikšmingas. Vertėtų atsižvelgti ir į tai, kad virtualioje realybėje intymumo siekimas gali būti sėkmingesnis nei offline pasaulio ribose dėl galimybės išsilaisvinti nuo, pavyzdžiui, persekiojančių socialinių normų, kurios, tikslingai įsitraukus į tam tikras bendruomenes, nėra tokios aršios ir aktualios – tai leidžia būti daugiausiai komforto teikiančioje ir artimiausioje tikrajam Aš būsenoje, suteikia bendrumo, priklausymo jausmą.

Skaitmeninis intymumas pasireiškia ne tik tiesioginiu kontaktu su kitu žmogumi virtualiame pasaulyje ir skaitmeninių ryšių kūrimo ypatumais, jis įgauna ir ne taip lengvai „apčiuopiamą“ formą – bendravimui naudojami prietaisai tampa tarsi simboliu, rodančiu socialinių ryšių turėjimą, potencialą būti norimam kontaktų sąraše esančių žmonių ir egzistavimą kitų asmenų, kurie dar „pakeliui“ tapti reikšmingais  (Turkle, 2006). Nieko nuostabaus, kad technologinės bendravimo priemonės siejamos su meilės, staigmenų, pramogų, šilumos patyrimo galimybėmis – šie prietaisai suteikia pakylėjimo jausmą, kylantį iš potencialių santykių ar bent naujų socialinių ryšių idėjos (Turkle, 2006).

Įdomu tai, kad dažnu atveju santykiai nėra vystomi išskirtinai vienoje erdvėje – dalis ryšių pradedami online ir tuomet tęsiami ir pildomi sąveikomis offline, ir atvirkščiai. Tai verčia manyti, kad šiuolaikiniame kontekste, kai abi bendravimo formos vienodai natūralios ir suprantamos, vienai darosi vis sunkiau egzistuoti be kitos. Galbūt dabartinėje kasdienybėje pilnavertiškų santykių kūrimui yra svarbus ir skaitmeninio, ir „tradicinio“ intymumo derinimas? Galbūt ilgainiui šie intymumai, online ir offline santykiai bus suprantami kaip vienis, o ne atskiri reiškiniai, ne atskiros santykių kūrimo „siužetinės linijos“?

Mąstant apie (skaitmeninio) intymumo išraiškas programėlėje Tinder, šios sąvokos vartojimas atrodo galimas tik suteikiant jai itin neigiamą reikšmę (iš anksto atmetant su seksualiniais poreikiais siejamą intymumą). Autoriai, analizuojantys individų sąveikas Tinder‘yje, kalba apie depersonalizaciją ir kliūtis intymumo atsiradimui – tai greito profilių peržiūrėjimo rezultatas (David, Cambre, 2016). Tokia potencialių partnerių atranka, kai kone vienintelis kriterijus, kuriuo reikia paremti savo „verdiktą“, yra nuotraukos, ir pačių vartotojų kartais laikoma paviršutiniška (Hobbs, Owen, Gerber, 2017). Perteklinis per trumpą laiko tarpą gaunamas vaizdinės informacijos kiekis, t.y. vertimas smegenis apdoroti ir lygiavertiškai įvertinti itin daug profilio nuotraukų, nors ir skirtingų žmonių, gali kiek atbukinti ir suprimityvinti, sumenkinti lūkesčius, kylančius iš vertybinių nuostatų santykių atžvilgiu.

Kas yra buvimo prisijungus kultūra?

„Wherever I am, whatever I am doing, I am psychologically tuned to my access to the connections that matter.“ (Turkle, 2006)

Viena iš sąvokų, leidžiančių geriau suprasti individo santykį su online ir offline erdvėmis bei nesąmoningą jų derinimą, manevravimą tarp dviejų pasaulių, – buvimo prisijungus kultūra (always-on culture). Pats žodžių derinys sufleruoja termino esmę – nuolat būti pasiekiamam, niekada neatsiskirti nuo online gyvenimo. Tokiu būdu individas vienu metu veikia dviejuose pasauliuose, taip panaikindamas ribą tarp buvimo „čia ir dabar“ ir nebuvimo/buvimo „kitur“ (Jamieson, 2013). Tai susiję ir su technologijų naudotojų (tarp)asmeninėmis sąveikomis – kūniškasis pasaulis nebėra vienintelė socialinių ryšių kūrimo erdvė, bendravimas įgyja naujas formas, leidžia patirti santykius anksčiau neįprastais būdais; ryšio palaikymas priklauso nebe nuo fizinio atstumo, o komunikuoti leidžiančios technologijos turėjimo (Turkle, 2017) (ši potemė jau aptarta anksčiau ir šioje skiltyje nebus plėtojama).

Nuolat buvimo prisijungus reiškinys – visiškai įprasta buvimo būsena, modernaus žmogaus kasdienybė sunkiai įsivaizduojama, o juo labiau gyvenama, be to, ką galima laikyti šio reiškinio bruožais. Net kai kompiuteris ar telefonas nėra fiziškai naudojami, buvimas tinkle nėra pertraukiamas – telefonas vis dar gali priimti skambutį ar žinutę, socialinių tinklų profiliai nėra ištrinami ar „išjungiami“, tačiau pasyviai veikia socialinių medijų pasaulyje, fiksuodami jų savininkų egzistenciją, susisiekimas su reikiamu „adresatu“ galimas bet kuriuo paros metu nepriklausomai nuo fizinės buvimo vietos, ir panašiai. Buvimas nuolat prisijungus padeda derinti skirtingas gyvenimo sritis ir vaidmenis vienu metu, pvz., darbo vietoje būti ne tik konkrečias pareigas užimančiu darbuotoju, visą dėmesį skiriančiu jo vaidmeniui keliamų lūkesčių išpildymui, bet ir šeimos nariu gavus žinutę iš tolimo giminaičio ar skambutį iš partnerio. Vien priemonių, turinčių susisiekimo funkciją, turėjimas teigia – aš esu pasiekiamas. Ši kultūra susijusi ne tik su 24/7 įmanomu susisiekimu – dabartinės technologijų funkcijos yra visa apimančios, apeliuojančios į skubų vartotojo gyvenimo ritmą ir patogumo bei greičio poreikį: daugelį veiksmų, tokių kaip atsiskaitymas už paslaugą/prekę ar laiko patikrinimas, galima atlikti naudojant vieną prietaisą – išmanųjį telefoną. Šis kasdienių funkcijų kompaktizavimas lemia didesnį priklausymą nuo technologijų tiek laiko, tiek savo egzistencijos „įžeminimo“ jose (pvz., įvairios registracijos pateikiant savo duomenis) atžvilgiu. Nuolatinis buvimas prisijungus tampa prielaida ir kitam reiškiniui – multitasking –, kai vienu metu dėmesys ir energija skiriami keliems veiksmams. Ilgainiui multitasking‘as beveik nepastebimai iš parazitiško elgesio virto kone vertybe, kai kurių ekspertų laikoma ne eiliniu įgūdžiu, bet gebėjimu, mirtinai reikalingu norint sėkmingai dirbti ir mokytis skaitmenizuotame amžiuje (Turkle, 2006).

Kaip tai susiję su Tinder? Net išjungęs Tinder programėlę vartotojas nepasitraukia iš santykių rinkos – ekranas braukomas žiūrint į jo nuotraukas, išlieka galimybė su‘match‘inti ir gauti žinutę.

Kodėl galima tai vadinti kultūra? Visada būti prisijungus ir kelis kartus dienoje ar valandoje iš savo fizinės buvimo vietos „nusikelti“ į online pasaulį – tai jau normalizuotas elgesys, mentaliteto ir veikimo kasdienybėje dalis.

Žmonių santykiai skaitmenizacijos amžiuje – daugiasluoksnė tema, kelianti daug klausimų, į kuriuos vienareikšmių atsakymų tikriausiai nėra. Ar būdami vieni, iš tikro esame vieni? Pasak Turkle, šiandien net būdami vieni esame kartu (2017). Ar vis dar mokame būti su savimi???

Monika Siniauskaitė

Literatūros šaltiniai

  • Hobbs, Mitchell, Stephen Owen, and Livia Gerber. “Liquid love? Dating apps, sex, relationships and the digital transformation of intimacy.” Journal of Sociology 53.2 (2017): 271-284.
  • Ma, Xiao, Emily Sun, and Mor Naaman. “What happens in Happn: The warranting powers of location history in online dating.” Proceedings of the 2017 ACM Conference on Computer Supported Cooperative Work and Social Computing. 2017.
  • Turkle, Sherry. “Always-on/always-on-you: The tethered self.” Handbook of mobile communication studies (2006).
  • Turkle, Sherry. Alone together: Why we expect more from technology and less from each other. Hachette UK, 2017.
  • David, Gaby, and Carolina Cambre. “Screened intimacies: Tinder and the swipe logic.” Social media+ society 2.2 (2016): 2056305116641976.
  • Thurlow, Crispin, Laura Lengel, and Alice Tomic. Computer mediated communication. Sage, 2004.
  • Jamieson, Lynn. “Personal relationships, intimacy and the self in a mediated and global digital age.” Digital sociology. Palgrave Macmillan, London, 2013. 13-33.