#spiritual

Dabar jau plačiai kalbama apie tai, kaip medijos keičia viską. Individo kasdienybę, bendruomenę ir tarpusavio ryšio dinamiką. Tačiau medijos sąlygoja ne tik mūsų ryšį su pasauliu, bet ir mūsų ryšį su pačiais savimi. Tai, ką randame šiuolaikiniame internete, gali daug pasakyti ne vien apie to meto aktualijas, gyvenimo būdą, bet ir apie subtilius, ne taip aiškiai apibrėžiamus žmogaus būties dėmenis, tokius kaip dvasingumas. Šio įrašo problema yra tai, jog mano aptariamo objekto man niekaip nepavyksta tiksliai apibrėžti. Tikriausiai turiu omenyje individualizmu ir ,,dvasine eklektika“ pagrįstą dvasingumo bangą, kuri, lyg ir, nekyla iš jokios organizuotos religijos. Tai nėra visai nauja – neapibrėžtos, neinstitucinės dvasinės praktikos egzistavo ir prieš atsirandant WEB 2.0. Tačiau, manau, jog tai tapo daug platesniu reiškiniu, paliečiančiu nepalyginimai daugiau žmonių, negu prieš naujųjų medijų įsigalėjimą mūsų gyvenime.

Religijos ir medijų sąveikos tyrėjas Hjavardas teigia, kad modernioji medija veikia ne tik kaip jau esančių religijų transliuotojas,  bet ir pati keičia religines idėjas bei formuoja būdus, kuriais žmonės komunikuoja vieni su kitais spręsdami religinius klausimus. Žinoma, religija jau nuo seno buvo medijuojama pasitelkiant šventus raštus, knygas, bažnyčioje atliekamus ritualus. Visgi, mokslininkas pabrėžia, jog visi šie instrumentai priklausė institucinėms religijoms, tuo tarpu moderniosios medijos prarado glaudų ryšį su socialinėmis insitucijomis ir organizacijomis; medija pati iš savęs tapo nepriklausoma institucija, organizuojanti viešą ir privačią komunikaciją tokiais būdais, kurie priklauso nuo medijos logikos ir rinkos. Tai veda į tai, kad šiuolaikinė medija yra, visų pirma, įvairių religinių vaizdinių gamintoja, o ne religinių institucijų žinučių ,,konvejeris“.

Naujosios medijos neabejotinai siejasi su šabloniškų religinių reprezentacijų (angl. banal religious representations) įsigalėjimu. Šias reprezentacijas sudaro elementai paimti iš institucionalizuotų religijų, kartu ir senųjų, pagoniškų religijų. Tai yra intuityvios, netiesiogiai susijusios reprezentacijos (kažkuria prasme simbolinės ir paprastos, nereikalaujančios sudėtingų kognityvinių procesų, norint jas apdoroti). Čia įsimaišo ir individualios, ir kolektyvinės vaizduotės vaidmuo. Nors Hjavardas 2008 m. kaip pavyzdžius duoda iš krikščionybės atėjusias šabloniškas reprezentacijas medijose (vampyrai nugalimi kryžiais ir pan.), kalbant apie šiuolaikinės tendencijas, šabloniškoms reprezentacijoms galime priskirti kad ir mandalų, ar jogų pozų nuotraukas ,,Instagram” (konotacija su Rytų religijomis). Mano manymu, matome puikų šiuolaikinio dvasingumo, kaip koncepto, šabloniškos reprezentacijos pavyzdį, įvedę į ,,Google” vaizdus ,,spirituality“:

Vien žiūrėdami į tokią dvasingumo vaizdinę iliustraciją ,,Google” paieškoje, galime intuityviai susidaryti vaizdą apie tai, kas yra šiuolaikinis WEB 2.0 dvasingumas – kažkas apie laisvę, meditaciją, Rytų įtaką, susikaupimą ir saulėlydžius. Čia aš, aišku, viską paprastinu, bet mintį pagavote.

Similarweb.com duomenimis, pats populiariausias religinis tinklapis yra Jehovos liudytojų jw.org, tuomet seka biblegateway.com ir bible.com. Ketvirtoje vietoje pagal lankomumą yra horoscope.com. Taigi, visgi šiuo metu vis dar dominuoja institucinių religinių internetiniai puslapiai, tačiau juos vijasi konkrečiai religinei institucijai nepriklausantys tinklapiai. Dėl decentralizuotos tinklo struktūros, internetas yra terpė, tinkama gyvuoti daugeliui įvairių religijų ir dvasinių paradigmų vienu metu – De Mul tai apibrėžia kaip virtualų politeizmą. Naujosios medijos sudaro sąlygas atsirasti savotiškam šventumo turgui, kuriame įvairūs dvasiniai požiūriai ir religinės tiesos varžosi tarpusavyje. Galbūt tas ir nėra nauja, tačiau tokia susidariusi situacija, anot Houtman ir Koster, skatina žmones, kaip niekada anksčiau, ieškoti, lyginti, pasirinkti ir miksuoti skirtingas religines tradicijas. Jie teigia, kad buvimas online paverčia individualizmą ne pasirinkimu,- greičiau technologiškai sąlygota socialine neišvengiamybe. Galbūt tai paaiškina, kodėl socialinėse medijose apstu dvasinių išraiškų, kurias labai sunku priskirti konkrečiam judėjimui, jos labiau siejamos su individualia dvasine raiška.

Ramasubramian kalba apie tai, jog šiandien milijonai žmonių reguliariai naudojasi dvasinio turinio medija. Į tai įeina daug skirtingų formų: meditacijos tinklapiai, dvasingumo appsai, maldų ir ritualų transliavimas, filmai, dvasinių guru knygos ir jų ,,Twitter” paskyros. Šiuolaikinės medijos veikia tris domenus, kurie, grubiai tariant, sudaro dvasingumą:

• Kognityvinį dėmenį – keičiant nuostatas, formuojant nuomones. Pvz., galima svarstyti, kad nuostata, jog dvasingumas yra modernesnis konstruktas, susijęs su asmenybės branda, augimu ir pan., o institucinės religijos su konfliktais, gali būti paskatinama naujienų portalų, blogų, vlogų ir pan., kur dažnai yra įamžinamos ,,dvasinės transformacijos“, asmenybės pokyčiai, pradėjus medituoti, ar užsiėmus kitomis dvasinėmis praktikomis.
• Emocinį dėmenį –  naujųjų medijų galimybės puikiai pasitarnauja žadinant žmonėse jausminę patirtį, susijusią su dvasingumu – kuriant vilties, optimizmo, įkvėpimo, awe, stiprybės, meilės ir pan. jausmus. Iš esmės – žadinant Maslow aprašytas kulminacines patirtis (angl. peak experiences). Technologinės galimybės leidžia naudotis įtaigia muzika, paveikslėliais; sukuria interaktyvumo pojūtį. Pvz., ,,Youtube” apstu video su meditacine muzika, kuri neretai susiejama su raminančiais gamtos vaizdais ir aprašymuose nurodytais žingsniais, kaip reikėtų vykdyti meditacinę praktiką, pagal konkretų muzikos takelį. Taigi, pasitelkiami keli žmogaus pojūčiai tam, jog būtų sužadinta meditacijai reikalinga būsena.

• Elgesio dėmenį – medijos turinys turi galią apibrėžti elgesį, kuris yra laikomas dvasingu; skatinti stereotipus, kurti elgesio standartus, formuoti naują dvasingo individo vaizdą, pvz., jam priskiriant tinkamą kalbą, manieras, prosocialų elgesį ir pan. Įvedus #spiritual į ,,Instagram” dažnai pamatysime žmones esančius gamtoje, ant kalno viršūnės, ar darančius jogos pozą romantiško saulėlydžio prie vandenyno fone. Taigi, medija dar labiau sustiprina dvasingiems žmonėms būdingos veiklos vaizdą – šiuo atveju buvimą gamtoje.

Klenke išskiria e-dvasingumo fenomeną; žmonėms ieškantiems dvasinių patirčių, kurie galbūt yra izoliuoti savo fizinėje aplinkoje, medijos turtingumas, pasiekiamumas ir anonimiškumas pasiūlo idealią alternatyvą ieškojimams materialiam pasaulyje. Apskritai, vertinant internetą kaip religijos platformą, kontinuumo galuose galima išskirti du ekstremumus. Kai kurie tinklo galimybes prilygina šventai erdvei, kurioje internetas tampa magijos šaltiniu, todėl, kad šis globaliai jungia daug žmonių bei reprezentuoja aukščiausius technologinius žmonijos pasiekimus. Kaip pavyzdį galima pateikti Cowan aprašomus ,,modernius pagonius“ ir jų platformas internete, konkrečiai vikanus, kurie mano, jog internetas suteikia iki šiol nematytas galimybes transliuoti magiją kitiems žmonėms.  Iš kitos pusės, pvz., Postman požiūriu, šventumas negali būti komunikuojamas per visas medijas ir būti perduodamas ne nusistovėjusia, veidas-į-veidą komunikacija; šio požiūrio šalininkai mano, kad internetas negali būti naudojamas šventumui perduoti, dėl to, jog yra per daug kasdieniškas, sekuliarus ar netgi pavojingas – tam tikra prasme netgi anti-religinis.

Galvojant apie tai, kaip medijos veikia dvasingumo raišką, galime prisiminti skambią McLuhan frazę, jog ,,mediumas yra žinutė“, anot jo, tikroji žinutės prasmė slypi ne turinyje, o medijoje ir naudojamoje technologijoje, jos struktūroje, ribotume, ir tame, ko iš tos technologijos galime tikėtis. Jau minėtas Postman kaip pavyzdį demonstruoja televiziją: ji yra persmelkta vartotojiškumo ir reklamų, taigi, anot jo, netgi, atrodo, priešingas – religinis turinys, neišvengiamai bus to paveiktas. Galima pasamprotauti šios perspektyvos rėmuose: tarkime, jeigu aš dalinuosi savo dvasinėmis įžvalgomis socialinėse medijose, argi pačių socialinių medijų prigimtis nepersmelkia mano transliuojamo turinio? Jeigu šiuolaikiniai appsai yra pritaikyti atkreipti kuo daugiau dėmesio, rinkti laikus ir followerius, tikėtina, jog dvasinėms žinutėms iškyla grėsmė tapti tik dar vienu kabliuku gauti dėmesiui, didinti clickų skaičių, konstruoti savo virtualų įvaizdį ir atlikti begalę daug kitų vaidmenų, nesusijusių su pirminiu dvasinės informacijos transliavimo ar ieškojimo tikslu, kuris buvo būdingas dar prieš atsirandant naujosioms medijoms.  

Kita vertus, galbūt šiuolaikinis, dažnai socialiniuose tinkluose propaguojamas neapibrėžtas dvasingumas tėra įvairių interpretacijų pyragas? Cowan mano, jog šiuolaikinė mediatizacija iš dalies prisideda prie galimybės atsirasti labiau nutolusioms religinių šaltinių interpretacijoms. Be to, lyginant su kitais informacijos šaltiniais, informacija internete yra mažiau patikima, o jos ieškantieji mažiau filtruoja 24/7 prieinamą, religinių ir dvasinių šaltinių virtualią biblioteką, negu tai darytų ieškodami informacijos kitais būdais. Iš kitos pusės, dar prieš WEB 2.0 egzistavo įvairūs dvasiniai neapibrėžti judėjimai, tokie kaip 70s prasidėjęs ,,New Age“, kuris yra puikus įvairių religinių tradicijų ,,miksavimo“ pavyzdys .

Be abejonės, WEB 2.0 ir kitų naujųjų medijų įvairialypės galimybės leidžia pilnai patenkinti tiek hedoninius, tiek eudamoninius poreikius. Spalvingas virtualus turinys gali suteikti estetinio, jausminio malonumo, kartu prisidėti ir prie prasmės ieškojimo, netgi transcendentiško susijungimo pojūčio. Ramasubramanian mano, kad individai naudoja mediją kaip įrankį, tam, jog išreikštų save, savo autentiškas patirtis, o kiti galėtų apdoroti šią informaciją ir į ją duoti atsaką, kuris atliepia į jų autentišką ,,Aš“.  Kad ir kaip optimistiškai tai skambėtų, mano nuomone, reikia gebėti kritiškai vertinti virtualią erdvę, joje esančią informaciją. Taip pat turėti omenyje itin plačias naujųjų medijų galimybes, kurios gali būti panaudotos, norint ,,parduoti“ tam tikrą religinę ar dvasinę tiesą. Vertinant dvasinę informaciją, galime užduoti sau klausimą, kokią įtaką šiai informacijai ir žinutės tikslui daro mediumo forma, pvz., socialiniai tinklai? Kaip veikia medijose įsigalėjusios šabloninės reprezentacijos? Ar įkėlus į ,,Instagram” dar vieną nuotrauką, kurioje medituoju, iš tikro pagilinsiu savo meditacinius gebėjimus? Ar pasidalinęs už širdies griebiančia dvasine citata kažką įkvėpsiu? Rasiu bendraminčių? O gal tiesiog pasididinsiu followerių skaičių? Kokie motyvai už to slypi? Dvasiniai, o gal valdomi naujųjų medijų loginės struktūros ir diktuojamų madų?

Adelė

Literatūra:

Cowan, D. E. (2004). Cyberhenge: Modern Pagans on the Internet. New York: Taylor & Francis.

Hjarvard, S. (2008). The mediatization of religion: A theory of the media as agents of religious change. Nordic Journal of Media Studies., 6, 9-26. https://doi.org/10.1386/nl.6.1.9_1

Houtman, D., Aupers, S., de Koster, W. (2011). Paradoxes of Individualization. London: Routledge, https://doi.org/10.4324/9781315247373

Lamoureux, E. L. (2007). Online Religious Practice Trough Looking Glass: Spirituality and the NetWeb. Journal of Communication and Religion, 30(2), 340–375.

Ramasubramanian, S. (2014). Media and Spirituality. Media and Social Life, 46–62. https://doi.org/10.4324/9781315794174-4

Stout, D. (Ed.). (2006). Encyclopedia of Religion, Communication, and Media: Volume 8 of Religion & Society. Berkshire.