„Dalijimasis kasdienybe“ socialiniai tinklai, kodėl ir kaip tai vyksta

Šiuolaikinis  socialinis  gyvenimas  yra  neįsivaizduojamas  be  socialinių  tinklų  dalyvavimo  juose.  Manau,  kad beveik  kiekvienas  pasaulyje  asmuo,  kuriam  yra  prieinamas  internetas,  pateikia  save  vienoje  ar  kitoje socialinėje   platformoje.   Tai   yra   technologijos,   kurios   supaprastina   nemažą   dalį   gyvenimo,   pradedant bendravimu per didelius atstumus, baigiant pastoviai atnaujinama informacija apie pasaulio aktualijas, draugų gyvenimus ir suinteresuotų sričių sekimą socialinėje erdvėje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai yra nuostabaus tipo technologijos, atveriančios tiek daug galimybių žmonėms, įmonėms, draugijoms, fanams ir t.t. Žmonės turi galimybę socialinėje erdvėje talpinti visą norimą informacija, dalintis svarbiais gyvenimo įvykiais. Bet ar tikrai  visas  kelias  yra  rožėm  klotas?  Šiuo  įrašu  bandysiu  papasakoti  apie  dalijimosi  kultūrą  socialiniuose tinkluose – kodėl žmonės dalijasi, ką tiksliai dalijasi, kokios teigiamos ir neigiamos šios temos sritys. Kitaip tariant, pabandysiu pažvelgti šiek tiek iš arčiau į „Dalijimąsi kasdienybe“ . Tai, ką žmonės mato socialiniuose tinkluose nebūtinai yra, pavadinkim, pilna medalio pusė, nes juk įdomu yra ir kas slypi už ekrano ar „avataro“.

Norėčiau pradėti apibrėžiant esminę šio įrašo temą, „Dalijimasis kasdienybe“. Visi žmonės dalijasi įvykiais, informacija ar nuotraukomis iš savo asmeninio gyvenimo socialiniuose tinkluose, galbūt vieni daugiau nei kiti, tačiau  tai  vis  tiek  vyksta.  Ir  atrodo,  kad  tame  nėra  nieko  blogo,  nes  juk  tinklai  tam  ir  yra,  kad  juose  būtų dalijamasi. Pažvelkime į tai pro dienoraščio formato prizme. Dienoraščiuose žmonės rašė/rašo/rašydavo viską, kas  šiuo  metu  vyksta  jų  gyvenime,  pagrindiniai  įvykiai,  laimės,  džiaugsmai,  pažintys,  meilės,  bet  tuo  pačiu neatsisakydavo paminėti ir neigiamų kasdienybės akimirkų. Iš vienos pusės, tai yra geras dalykas, nes manau nemaža  dalis  psichologų  patvirtintu,  kad  išliejant  visas  savo  mintis  ant  popieriaus  lapo  galima  numalšinti galvoje  esančias  emocijas  ir  šiek  tiek  nusiraminti  ar  bent  prablaškyti.  Visgi  galima  teigti,  kad  šiais  laikais dienoraščiai persikėlė iš lapo į internetą, į socialinius tinklus. Mano nuomone, čia ir įvyko pagrindinis pokytis, nes atsidaręs bet kurį socialinį tinklą retai pamatysi ašaras, liūdesį ar nelaimingus įvykius, nebent kalbame apie pasaulinio  mąsto  katastrofas.  Bet  be  jų,  socialiniai  tinklai  gali  pasirodyti  „Stress  and  negativity  free“  –  be streso ir neigiamų emocijų. Man smalsu kodėl žmonės nenori dalintis ir liūdnesniais įvykiais gyvenime, kur atsirado tas barjeras arba kas jį formuoja.

Žiūrint į dalijimąsi kaip veiksmą socialiniuose tinkluose, galima pamatyti internetinio identiteto formavimą. Kiekvienas žmogus pats pasirenka, kuo tiksliai nori dalintis, o kuo – ne. Kitaip sakant Jis/Ji yra pagrindinis autorius visų savo „darbų“. Bet juk tik pasidalinti neužtenka. Visuomet yra norimas vieno ar kito tipo atgalinis ryšys,  iš  kitų  toje  erdvėje  sąveikaujančių  žmonių.  Autorius  nori,  kad  į  jo  patalpintą  informaciją  būtų sureaguota,  „pa‘like‘inta“  ir  galbūt  net  pasidalinta.  Mano  nuomone  tai  yra  vienas  iš  esminių  šio  veiksmo faktorių – kitų vartotojų santykis su pateikiama informacija ir jų komentarai. Jei jau daliniesi savo gyvenimu – tikiesi kitų žmonių reakcijos į jį, vienokios ar kitokios. Informacija socialiniuose tinkluose, mano nuomone, niekada  nėra  pateikiama  be  tikslo.  Pateikdamas  informaciją  individas  parodo  visuomenei,  jo  manymu, svarbius įvykius, mintis iš savo gyvenimo, taip konstruodamas savo internetinį identitetą, kuris nebūtinai gali sutapti  su  realybėje  esančiu  charakteriu.  Tai  –  įdomus  saviraiškos  būdas,  nes  neaišku  kodėl  yra  pateikiama melaginga informacija apie save. Jei tai nėra tiesa – kur slypi viso to tikslas? Bet apie tai šiek tiek vėliau. Taigi, skirtingos  sąveikos  tarp  autorių  ir  pateikiamos  informacijos  atveria  daugybe  galimybių,  asmuo  gali  ne  tik dalintis  informacija  apie  savo  gyvenimo  įvykius,  bet  tuo  pačiu  ir  diskutuoti  su  žmonėmis  įvairiausiomis temomis, nuo kompiuterinių žaidimų iki meno, sporto ir t.t. Socialiniai tinklai mums suteikia galimybe būti su visais kartu, nors ir ne tame pačiame kambaryje. Trumpai apibendrinant šios dalies mintis – socialiniai tinklai suteikia daug galimybių ir laisvės pateikti save kada ir kaip tik nori, iš vienos pusės tai, mano nuomone, yra nuostabu, patogu ir sumanu, bet ar tikrai viskas yra taip gražu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

Ko mes iš tiesu nepamatome socialiniuose tinkluose ir joje talpinamoje informacijoje? Kaip prieš tai minėjau apie  dienoraščio  perėjimą  į  internetą,  tai  taip  norėčiau  šioje  dalyje  pasidalinti  mintimis,  kodėl  socialiniuose tinkluose  dažnai  matome  tik  teigiamo  tipo  informaciją.  Manau  kiekvienas  iš  mūsų  vengia  susidurti  su negatyvu, todėl kai žmonės dalinasi įvykiais iš savo gyvenimo, viena vertus galime pagalvoti, jog nėra reikalo platinti  negatyvią  informaciją,  kuomet  jos  niekas  nenori.  Bet  pabandykime  pažvelgti  iš  kitos  pusės.  Visi socialiniai  tinklai  tiesiog  spinduliuoja  teigiamomis  emocijomis,  visiems  toje  platformoje  sąveikaujantiems žmonėms viskas gyvenime sekasi puikiai, šeima klesti, darbas eina kaip sviestu pateptas, pasaulis yra gražus. Bet ar tikrai? Žinoma, kad ne, visiems žmonėms nutinka nelaimių ir nesėkmių, bet kodėl mes tuo nenorime dalintis? Atmetus visą „nenorėjimo skleisti neigiamą informaciją“ faktorių, teigiama informacija ir teigiamas savęs  pateikimas  didina  individų  savivertę.  Juk  jei  visiems  sekasi  gerai,  tai  ir  Man  turi  sektis  tik  gerai, žmonėms  norisi,  kad  kiti  juos  matytu  tik  pačia  geriausia  ir  šauniausia  puse.  Tačiau  tai  yra  tik  internetinis žmonių  veidas,  kurį  kiekvienas  pats  gali  reguliuoti.  Žinoma,  mano  nuomone  visiems  patinka  gauti  „like‘ų“ arba  komentarų  po  nuotraukomis,  kaip  pvz:  „Kokia  puiki  nuotrauka,  kokia  gera  idėja,  kaip  jūs  čia  šauniai atrodote,  kaip  tu  protingai  diskutuoji.“  ir  t.t.  Tai  suteikia  teigiamas  emocijas  žmonėms,  bet  iš  kitos  pusės, tuomet   atsiranda   perspaustas   ir   idealizuojamas   asmeninio   gyvenimo   pateikimas,   kas   turi   ir   neigiamų pasekmių. Žmonės, kurie ieško patvirtinimo savo veikloms ir išgyvenimams, smarkiai supina savo asmeninį laimės kompasą su kitais žmonėmis, tokiu atveju visas džiaugsmo faktorius iš tiesu priklauso nuo kitų žmonių vertinimo  individo  skleidžiamos  asmeninės  informacijos.  Vėlgi,  kai  toji  neigiamos  informacijos  dalis  yra, pavadinkim,  užslepiama  nuo  visų  akių  –  dėl  to  problemos  pačios  nedingsta.  Pagrindinė  mintis,  kurią  noriu perteikti – nevalia asmeninio džiaugsmo ir savivertės rodiklius vertinti tik pagal kitų socialinių tinklų vartotojų pastabas,  nuomones.  Tikslingiau  yra  žiūrėti  į  socialinius  tinklus  kaip  į  galimybę  bendrauti  ir  reikšti  mintis laisvai, neieškoti juose laimės, o patiems ją statytis asmeniniame gyvenime.

Ir,  žinoma,  norėčiau  priliesti  skirtingo  tipo  ir  kiekio  informacijos,  talpinamos  socialiniuose  tinkluose. Praeituose paragrafuose plėsdamas mintis naudojausi moksliniais šaltiniais, o šioje dalyje norėčiau pasidalinti asmeniniais  subjektyviais  pastebėjimais.  Kuo  gi  žmonės  mėgsta  dalintis?  Pastebėjau,  jog  neretai  tai  yra visiškai viskas, kas tik šiuo metu yra po ranka – kur randasi, ką mato, ką valgo, ką veikia ir t.t. Socialiniai tinklai suteikia galimybę dalintis įvairiausio tipo informacija, bet ar tikrai ji visa yra reikalinga? Žinoma, kaip sakoma  kiek  žmonių  –  tiek  nuomonių.  Tačiau  labiau  norėčiau  pasamprotauti  apie  mintį  ar  pateikiamai informacijai yra ribos, jei ne realios – tai bent hipotetinio tipo? Žinoma, socialiniai tinklai turi savitas taisykles ir  juose  niekada  nefigūruoja  (bent  aš  asmeniškai  niekuomet  nesusidūriau)  jokios  žiauraus  elgesio  apraiškos arba pornografinio tipo informacija, kitaip tariant tokio tipo vaizdų ir informacijos, kuri socialiai nėra priimta, o jei ir atsiranda, tai pats tinklas tokio tipo informaciją greitai pašalina. Manau puiku, kad taip nėra skatinamos ar toleruojamos smurto apraiškos ir t.t. Grįžtant prie paragrafo temos, tai visgi kiek žmonės pateikia asmeninės informacijos  socialiniuose  tinkluose?  Ir  ar  žmonės  tikrai  sąmoningai  nori  suteikti  tiek  informacijos,  kuomet nei  vienas  nėra  užtikrintas  kur  ir  kaip  ta  informacija  bus  panaudota?  Yra  viena,  kuomet  žmonės  pateikia kiekvieną savo gyvenimo arba dienos įvykį ir dalinai suprantama, kodėl žmonėms tai gali patikti, nes, kaip minėjau praeitoje dalyje, jie ne tik nori įsivelti ir rodytis socialiniuose tinkluose, bet ir tuo pačiu jiems reikia atgalinio ryšio ir, mano nuomone, kol tai neturi jokių neigiamų padarinių kitiems toje erdvėje besilankantiems žmonėms –  tol tai gali egzistuoti. Vėlgi, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, svarbiausia nepamiršti, jog kiekvienas žmogus, sąveikaujantis socialiniuose tinkluose pats turi galios (ar bent norisi tikėti, kad turi) konstruoti tai, ką mato  ir  kas  jam  patinka.  Todėl  jei  tik  žmogaus  socialinių  tinklų  sraute  pradeda  rinktis  jam  neaktuali  ar nepriimtina informacija – visada galima užblokuoti sekamus puslapius arba žmones ir taip nebesusidurti su jais ir jų anketų turiniu.

Apibendrinant  šią  mano  išplėtotą  temą,  norėčiau  pasakyti,  jog  tebūnie  žmonės  dalinasi,  veikia  ir  diskutuoja socialiniuose tinkluose kaip ir kiek širdis geidžia, svarbiausia nepaversti šios technologijos asmeniniu laimės aparatu  ir  įsiteigti,  kad  tik  jo  dėka  ir  „like‘ų“  dėka  žmonės  gali  pajusti  pilnatvę,  būti  laimingi.  Tikrai  ne, technologijos yra neįtikėtinas žmonijos išradimas ir socialiniai tinklai, mano nuomone, turi daugiau teigiamų pusių,  nei  neigiamų.  Visgi  pravartu  ir  privalu  atsiminti,  jog  dienos  pabaigoje  tik  tu  pats  esi  savo  gyvenimo vedlys, tad neleisk, kad socialiniai tinklai pamažu imtų tai daryti už tave.

Kasparas Butkevičius

Bibliografija:

  • Humphreys, L. (2018). The qualified self: Social media and the accounting of everyday life. Cambridge, MA: MIT Press.Skyrius Sharing the everyday.
  • Deters, Fenne Große, and Matthias R. Mehl. “Does posting Facebook status updates increase or decrease loneliness? An online social networking experiment.” Social psychological and personality science 4.5 (2013): 579-586.
  • Pempek, Tiffany A., Yevdokiya A. Yermolayeva, and Sandra L. Calvert. “College students’ social networking experiences on Facebook.” Journal of applied developmental psychology 30.3 (2009): 227-238.
  • Oeldorf-Hirsch, Anne, and S. Shyam Sundar. “Posting, commenting, and tagging: Effects of sharing news stories on Facebook.” Computers in human behavior 44 (2015): 240-249.
  • https://blog.usejournal.com/the-psychology-of-social-media-why-we-feel-the-need-to-share-18c7d2d1236

One thought on “„Dalijimasis kasdienybe“ socialiniai tinklai, kodėl ir kaip tai vyksta

  1. Labas, Kasparai!

    Turi tikrai įdomių įžvalgų dalijimosi kasdienybės tema. Sutinku su tavo kai kuriomis subjektyviomis įžvalgomis! Man patiko tavo įžvalga, kad žmonės kartais jaučia poreikį save pateikti panašiai teigiamai, kaip daro kiti asmenys. Vis dėlto, būtų buvę įdomu sužinoti, kodėl manai, kad žmonės pasirenka daryti taip. Mano manymu, tokį elgesį puikiai paaiškina psichologai Gabriel Tarde ir Gustave Le Bon – bandos jausmas/mentalitetas. Tai yra reiškinys, kada asmuo yra paveikiamas savo bendraamžių ar šiaip aplinkinių taip, kad perima jų tam tikrą elgesį (šiame kontekste – dalinasi vien pozityviais savo kasdienybės aspektais), remiantis ne racionaliu, bet emociniu pagrindu.

    Norėčiau paminėti, kad truputėlį trūko man aiškumo tavo „dalijimosi kasdienybe“ reiškinio apibūdinime, pavyzdžiui, ar tai skaitosi dalijimasis kasdienybe, jeigu aš tai darau ne kasdien? Jeigu tik kartą per metus įkeliu kažką į savo socialinę platformą, ar tai vis dar yra dalijimasis kasdienybe? Kadangi minėjai, kad dalijimasis kasdienybe gali būti prilygintas dienoraščiui, o dienoraštis skaitosi pildomas tik tada, kai tai reguliariai darai, ar analogiškai yra ir su dalijimusi kasdienybe? Būtų įdomu sužinoti plačiau, ką tu apie tai manai.

    Savo bloge mini, jog yra iš esmės yra tik vienas platus aspektas, kuris yra neigiamas iš dalijimosi kasdienybe prizmės. Kasparai, tu teigi (galbūt ir rėmeisi kažkokia literatūra tai rašydamas, tačiau yra sunku suprasti, kur yra tavo asmeninės mintys, o kur iš mokslinių šaltinių pagrįstos idėjos, nes daug kur rašai „mano manymu“ ir pan., tačiau, deja, niekur nebuvo nurodyto nei vieno šaltinio viso teksto eigoje), kad iš esmės tai, kad žmonės siekia save pateikti kuo tobuliau, nes tai turi tiesioginę sąsają su jų saviverte ir laime. Taip, iš esmės aš su tuo sutinku. Taip, „patinka“ paspaudimų skaičius yra svarbus žmonėms, ypač tiems, kurie turi žemą savivertę, tačiau savivertę iš interneto aspekto veikia daugiau komponentų nei kuriuos tu paminėjai. Pavyzdžiui, E. Vogel et al. (2014) teigia, kad savivertę iš socialinių tinklų spektro taip pat veikia ir laiko kiekis praleistas prie socialinių tinklų bei socialinio lyginimosi, taigi, siūlyčiau pasiskaityti daugiau ir apie šiuos aspektus, jeigu nori tokias idėjas aprašinėti savo bloge.  Vis dėlto, man pasirodė, kad bendrai truputėlį neįsigilinai į neigiamas pasekmes, kurias gali sukelti dalijimasis kasdienybe, kurios kartais gali būti netgi labai ekstremalios. A. Marwick (2012) pabrėžia tai, kad socialiniai tinklai mums leidžia atlikti socialinį stebėjimą (angl. social surveillance) vieni kitų. Dalindamiesi kasdienybe mes išduodame informaciją pasauliui apie save – ką galvojame, ką veikiame, su kuo bendraujame, kur esame, kur mokomės, kur dirbame, kiek mums metų, kokią mašiną vairuojame, kas mūsų tėvai, kas mūsų vaikai, ar mes girti naktį grįžtame namo… Negana to, kad socialinis stebėjimas suteikia galimybę kokiai pavydžiai merginai liguistai stebėti kiekvieną jos simpatijos elgesį, tokia informacija pastato mus į labai pažeidžiamą poziciją nusikaltimų prasme. Jeigu tavo profilis yra viešas, o daugumos žmonių – yra, vadinasi, informacija apie tave yra prieinama visiems. Ta informacija gali būti panaudota namų įsilaužimui, persekiojimui, , o baisiausiais atvejais nužudymams ir pan… Manau, kad daugelis visiškai pamiršta apie saugumo stoką, kaip neigiamą dalijimosi kasdienybės aspektą, kuris yra be galo svarbus ir statantis mus tam tikru aspektu į pavojingą poziciją.

    Vėlgi, paminėsiu, kad bendrai šiame bloge daug kas yra aptarta ganėtinai šališkai. Skaitydama susidariau nuomone, jog pagal tave, Kasparai, VISI dalijasi kasdienybe ir VISI bando ją pateikti teigiamai bei pozityviai. Pirmiausia, tai nemanau, kad visi dalijasi kasdienybe – daugiausiai kasdienybe dalijasi tie asmenys, kurie daugiausiai leidžia laiko prie socialinių tinklų, o ir taip labai akivaizdu, kad visi praleidžia LABAI skirtingą laiko kiekį prie socialinių tinklų. Galbūt pačiam bus įdomu sužinoti, kad anot C. Andersson, S. Pallen ir D. Griffiths 2017 metais atlikto tyrimo, didžiausią priklausomybę nuo socialinių tinklų dažniausiai turi neužimtos (angl. single), jaunesnio amžiaus merginos, kurios įprastai yra studentės, turinčios žemesnės kokybės išsilavinimą, mažesnį atlygį, žemesnę savivertę ir turinčios narcisiztinių tendencijų ar netgi nustatytą narcisizmo sutrikimą. Antra, nesutikčiau, kad žmonės visad siekia savo „meluoti“, „paslėpti“ savo neigiamą pusę ir išgyvenimus, dalijantis kasdienybe. Gali pats patikrinti praktiškai – nuėjus, pavyzdžiui, į „Instragram“ gali į paiešką pasirinkti, kad rodytu nuotraukas, prie kurių buvo padėta grotažymė, tarkim, #depressed arba #suicide, ar panašiai. Pamatysi, kad yra daug turinio įkelto, kur žmonės pasakojasi apie tokius dalykus, dalinasi jais internete ir nebando slėpti, o priešingai – siekia rasti paguodos, bendraminčius, tikisi sulaukti pagalbos. Dalijimasis tokiais jautriais aspektais gali būti kartais tiek pat efektyvus, kiek ir bandymas sukurti savo tobulą įvaizdį, nes tai pritrauks atitinkamos žmonių grupės dėmesį, kurie galbūt irgi panašiai jaučiasi ar ieško bendraminčių. Taigi, negaliu sutikti su tuo, kad žmonės visi nori save gerai pateikti per savo socialines platformas, tačiau iš esmės sutinku, kad tiek tobulo įvaizdžio kūrimas, tiek skausmingesnių niuansų dalinimasis yra dažniausiai (minėjai, jog visada, tačiau negalėčiau taip drąsiai teigti ir dėl to sutikti) tikslingas ir iš to norima kažkokios formos reakcijos iš kitų.

    Tikiuosi ateityje išgirsti daugiau tavo įžvalgų apie kitus naujų medijų reiškinius. Gražios dienos!

    Caroline S.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s