Memai: mes kuriame juos, ar jie kuria mus?

Kasdien internete „suvartojame“ kalnus informacijos. Ne tik suvartojame, bet ir pasidaliname su kitais mums patikusius ar prajuokinusius įrašus, filmukus ar vaizdus. Tarp jų, žinoma, ir memai. Nepaisant to, kad kiekvienas juos gali suprasti skirtingai, memai yra populiarus ir mėgstamas reiškinys. Tad kodėl mes juos mėgstame? Ir kas apskritai yra memai?.. Atsakymą gali turėti… mokslas!

Memai, genai ir mokslas

Įdomų paaiškinimą pateikia autorius Richard Dawkins: memai – tai replikatoriai ar imitacija. Jis įsivaizdavo memą kaip kultūros vienetą, kuris siekia replikacijos, kad galėtų išgyventi, ir naudoja žmogaus protą kaip priemonę šiam tikslui pasiekti. Memai gali būti bet kokia kultūrinė idėja ar elgesys: mada, kalba, religija, sportas. Autorius memus prilygina genams: kaip genai sklinda genų telkinyje šokinėdami iš kūno į kūną, taip ir memai plinta „peršokdami“ iš vieno žmogaus smegenų į kitas – šį procesą galime vadinti pamėgdžiojimu. Patys genai nėra mąstančios būtybės, jie, norėdami atsikartoti, remiasi fiziniu reprodukcijos procesu, o memai – priešingai, pasitelkia psichinius stebėjimo ir mokymosi procesus. Memų sėkmė priklauso nuo to, kiek laiko žmonės praleidžia aktyviai perduodami juos kitiems. Vis dėlto keičiantis laikams, keičiasi ir termino supratimas. Šiandien terminas „memas“ turi naują šnekamąją prasmę. Memus geriausiai suvokiame kaip interneto memus. Jie yra kultūros dalis, dažniausiai pokštas, įgyjantis įtakos perduodant internetu.

Tai kas gi tie memai?

Autorė Limor Shifman interneto memus vadina populiariosios kultūros vienetais, kuriuos platina, mėgdžioja ir transformuoja interneto vartotojai, kurdami bendrą kultūrinę patirtį. Šis terminas gali reikšti dažnai pasikartojančias frazes, perimtas iš populiariosios kultūros ar subkultūrinės istorijos, bei remiksuotus vaizdo įrašus. Taigi, memai gali būti tiek paveikslėliai, tiek vaizdo įrašai. Dar vienas svarbus aspektas yra tas, jog memai turi plačiai paplisti ir tapti populiarūs tam, kad jie būtų laikomi memais. Limor Shifman žodžiais, „memai yra kaip bendra popkultūrinė kalba, palengvinusi įvairiapusį daugelio balsų įsitraukimą.“ Autorių Nissenbaum ir Shifman nuomone, vienas pagrindinių vaidmenų, priskirtų memams šiuolaikinėje skaitmeninėje kultūroje, yra bendruomeninės priklausomybės formavimas ir žymėjimas. Interneto memų reiškiniui ypač aktualus kultūrinis kapitalas. Ryšys tarp kultūrinio kapitalo ir interneto memų yra susijęs tiek su unikaliais memų kūrimo procesais, tiek su juos supančia socialine dinamika. Vadinamasis „memų raštingumas“ daro įtaką vartotojų statusui internetinėse bendruomenėse ir nurodo narystę.

Memai kaip artefaktai

Svarbu paminėti ir tai, kad autoriai Bradley Wiggins ir Bret Bowers internetinių memų egzistavimą vadina artefaktais, kurie veikia skaitmeninėje dalyvavimo kultūroje. Dalyvavimo kultūrai būdingos menkos raiškos ir įsitraukimo kliūtys, stipri parama kuriant ir dalijantis savo kūriniais, taip pat tam tikra neformali mentorystė, kai tai, kas pažįstama labiausiai patyrusiems, perduodama pradedantiesiems. Suvokti memus kaip artefaktus naudinga dėl trijų priežasčių: pirma, memai kaip artefaktai turi virtualų fiziškumą, apibūdinantį juos kaip pažintinius ir skaitmeninius. Memai egzistuoja ir žmogaus galvoje, ir skaitmeninėje aplinkoje. Antra, memai kaip artefaktai turi ir kultūrinių, ir socialinių požymių, nes jie kuriami, atkuriami ir pertvarkomi siekiant kurti tam tikrą socialinę sistemą. Šioje socialinėje sistemoje žinoma, kaip sukurti memą, ir kad memų sukūrimas ar atkūrimas gali paskatinti tęsti konkretaus memo kūrimą neapibrėžtą laiko tarpą. Trečia, suvokiant memus kaip artefaktus pabrėžiamas jų kūrybos ir vartojimo tikslingumas.

Kaip pavyzdį pateiksiu dar 2014 metais paplitusį trumpą vaizdo įrašą, kuriame moters yra klausiama, ar jai kas nors yra sakę, kad ji atrodo kaip Beyoncé, o moteris atsako: „ne, man dažniausiai sako, kad atrodau kaip Shalissa“. Šis vaizdo įrašas tapo toks populiarus, kad buvo sukurta labai daug skirtingų versijų memų. Įdomu tai, kad vaizdo įrašas yra prisimenamas dar iki šiol, ir tai leidžia kurti vis naujus memus. Taigi, šis pavyzdys puikiai iliustruoja bendrą kultūrinę patirtį ir patvirtina, kad memų kūrimas gali tęstis neapibrėžtą laiko tarpą. 

Bendrą kultūrinę patirtį perteikia dar ir tai, kad yra memų rūšis, vaizduojanti kokią nors kasdienę situaciją, kurią yra patyrę daugelis žmonių. Tokie memai primena, kad taip jautiesi ne vienas ir kad daugeliui šis jausmas yra pažįstamas.

iliustracija iš: saucyteenpostt

Iš viso to matome, kad svarbus memų kūrimo aspektas yra bendruomeninio priklausymo formavimas. Vartotojas, kuriantis turinį memų pavidalu, neskelbia jų atsitiktine tvarka, o kreipiasi į konkrečią, pažįstamą minią. Taigi, memai veikia kaip kultūros dalis ir prisideda prie idėjų rinkinio, aplink kurį telkiasi ir veikia bendruomenės.

Bendruomeniškumo svarba

Viena iš pirmųjų ir svarbiausių memų kultūros išpopuliarėjimo vietų yra svetainė „4chan“, kurioje vyksta taip vadinamosios „trolinimo praktikos“. Pagal autorę Whitney Phillips trolinimas reiškia neigiamų ketinimų siekimą, kai norima padaryti žalą ar bent jau sukelti diskomfortą auditorijai pasitelkiant memus. Kaip teigia Phillips, trolinimas gali būti komunikacijos priemonė, pritaikyta įvairiems tikslams. Trolinimas gali būti ne itin racionalus, bet gali ir pasitarnauti kaip būdas išjudinti problemas, kurios dažnai lieka nematomos siauresnėse ar mandagiose diskusijose. Paprastai tariant, troliai ne tik kuria turinį dėl siekio pralinksminti, bet ir norėdami parodyti kas yra blogai visuomenėje, išreikšdami problemas per humorą.

„4chan“ svetainėje žmonės, dažniausiai anonimiškai, dalijasi įvairiais pokštais, kuriuos gali matyti, komentuoti ir dalintis visi. Bet įsitraukimas į šią bendruomenę nėra toks paprastas kaip atrodo. Vartotojai, dalyvaujantys memais paremtame diskurse, yra „matuojami“ pagal jų sugebėjimą išreikšti šiuolaikinį raštingumą specifinėje grupės kultūroje. Neteisingų susitarimų naudojimas vertinamas kaip nesugebėjimas priklausyti grupei. Glaudus memų ryšys su kai kurių internetinių bendruomenių kultūra reiškia, kad memai veikia kaip narystės užuominos, atskiriančios grupės narius nuo pašalinių. Kalbant apie svetainę „4chan“, joje negalima sukurti stabilios tapatybės, svetainėje nėra jokio vartotojo profilio puslapių ar vietos, kuri atspindėtų individų tapatybę ir veiklą. Todėl didžioji dauguma dalyvių svetainėje naudoja numatytąjį slapyvardį „anonimas“. Nors ir yra dalijamasi anonimiškai, bet pats dalyvavimas leidžia jaustis bendruomenės dalimi, taigi susikuria bendras kolektyvinis identitetas.

Svetainė suskirstyta pagal temas, išskyrus skiltį (/b/), paskirtą įvariam atsitiktiniam turiniui. Vis dėlto šios skilties dalyviai turi bendrą požiūrį ir nerašytą etiketą, kas ten turėtų būti keliama. Nors konkrečių vartotojų tapatybės žymekliai nėra pateikiami, jie vis tiek parodo unikalią kolektyvinę kultūrinę tapatybę, kuri sudaro subkultūrinę grupę platesniame skaitmeninės kultūros kontekste. Ši subkultūrinė tapatybė remiasi bendrų idėjų ir bendrų supratimų rinkiniu, dažnai pasižyminčiu labai šiurkščiu, cinišku ir nepagarbiu turiniu, kuriuo siekiama provokuoti ir šokiruoti dėl humoro. Šiai bendruomenei svarbu tai, ar kiti vartotojai supranta (/b/) skilties etiketą ir kultūrą. Žinios apie bendruomenės kultūrą išskiria narius iš pašalinių asmenų. Todėl bendruomenės etiketo laikymasis yra labai svarbus veiksnys norint dalyvauti šioje kultūroje.

iliustracijos autorius Dale Beran

Norint dalyvauti šioje kultūroje, jokiu būdu negalima kopijuoti memų iš kitų bendruomenių ar kelti bet kokius paveikslėlius tikintis, kad jie taps memais. Naudojantys memus ar su memais susijusią kalbą, priklausančią kitoms bendruomenėms, yra pasmerkiami ir raginami palikti grupę. Šis konkretus pasmerkimo būdas parodo, kad norint naudoti memus reikia ne tik skaitmeninio raštingumo ar bendrojo memų raštingumo, bet ir bendro supratimo apie su memais susijusią subkultūrą. Tai leidžia suprasti, koks svarbus yra orginalaus turinio kūrimas. Svetainės nariai dažnai kritikuojami dėl pakartotinio įrašų skelbimo (kopijavimo iš kito šaltinio) arba už tai, kad nesukuria naujų variacijų. Tagi, nariai turi turėti suvokimą apie memus, kad nekopijuotų jau sukurto turinio ir nekeltų to, kas jau buvo kažkada įkelta.

Kaip jau minėjau, įsitraukimas nėra toks paprastas kaip atrodo, nes egzistuoja įvairios šios bendruomenės sukurtos taisyklės, kurių nepaisydamas nepritapsi bendruomenėje. Žinoma, ne visi memais dalijasi būtent šioje svetainėje. Kiekvienas galime kurti, dalintis ar peržiūrėti memus  nebūtinai „4chan”, bet ir kituose socialiniuose tinkluose, kur dalyvavimo reikalavimai nėra tokie griežti kaip šioje svetainėje.

Dar reikėtų pridurti, jog ne viskas yra taip gražu ir linksma, kaip atrodo: dažnai memai yra įžeidžiantys, rasistiški, seksistiški ar tiesiog pašiepiantys įvairias kitų žmonių nelaimes. Kaip mini autorius Ryan Milner, daug lemia tai, kad didžioji bendruomenės dalis yra baltaodžiai vyrai, kurie ir įterpia rasistiškus ar seksistiškus stereotipus į savo humorą. Įsitraukimas į šiuos kolektyvus dažnai reiškia vyriškumo pabrėžimą, taip dar labiau įtvirtinant ideologijas. O rasizmo pasireiškimą galima paaiškinti tuo, kad didžiąją dalį bendruomenės sudaro baltaodžiai, todėl yra pamirštama, kad egzistuoja ir kitos rasės. Žodžiu, memai kaip ir visi kiti dalykai turi savo neigiamą pusę.

iliustracija iš: GeeksonCoffee

Memai ir politika

Memai nėra vien tik pokštai, jie gali būti pasitelkti ir rimtiems tikslams, pavyzdžiui, politiniams. Tai aprašė autorius Bradley Wiggins. Jo teigimu, interneto memuose dažnai išreiškiama tam tikra socialinė, kultūrinė ar politinė kritika. Jei vartotojai naudotų memus kritikos tikslais, jie greičiausiai būtų nukreipti į vyriausybę, organizaciją ar panašiai. Interneto memai leidžia kalbėti apie politinę tikrovę, kas dominuojančiai valdžios tvarkai gali būti nepalanku. Įdomu tai, kad ir patys politinės kampanijos nariai pasitelkia internetinius memus, kad galėtų pulti opoziciją ir palaikyti tam tikrą kandidatą, ar bandant bendrauti su jaunesniais rinkėjais ir paveikti juos balsuoti, nes memai suteikia galimybę parodyti palaikymą per „like“ skaičių ir dalijimąsi. Kaip pavyzdį galima pateikti memą apie prezidentą Obamą, kuris buvo paverstas Džokeriu. Tai galime suprasti kaip kritikos formą jo politikai. Kitas paaiškinimas: baimė ir nerimas dėl juodaodžio prezidento. Shifman pažymi, kad memai susieja asmeninę ir politinę realijas ir apibūdina tai, ką ji vadina tinkliniu individualizmu. Tai reiškia, kad žmonės naudoja memus norėdami tuo pačiu išreikšti savo unikalumą ir ryšį su kitais. Politiniai memai nereaguoja į konfliktą, o verčiau įsitraukia ir pratęsia konfliktą. Taigi, memai pasitelkiami ir norint parodyti nepasitenkinimą valdžia.

Akivaizdu, kad memai turi pačių įvairiausių reikšmių ir gali būti naudojami kokiais tik nori tikslais. Tas pats memas vienam gali būti juokingas, o kitą – įžeisti. Kad ir kaip pažiūrėsime, memai nėra vien tik juokingi paveikslėliai. Tai svarbi bendros kultūrinės patirties ir kolektyvinio jausmo dalis.

P.S. – ką manote apie lietuviškus memus? O gal kuriate juos patys? Pasidalinkite komentaruose! 😉

Milda D.

Literatūra

Davison P. (2012). The Language of Internet Memes. 1-16.

Dawkins, R. (1976). The selfish genre. 169-179.

Milner, M., R. (2013).  Hacking the Social: Internet Memes, Identity Antagonism, and the Logic of Lulz. 1-31.

Nissenbaum, A., Shifman, L. (2015). Internet memes as contested cultural capital: The case of 4chan’s /b/ board. 1-19.

Wiggins, E.,B. (2019). The Discursive Power of Memes in Digital Culture. Ideology, Semiotics, and Intertextuality. 57-84.

Wiggins, E.,B., Bowers, G.,B. (2015). Memes as genre: A structional analysis of the memescape. 1-21. 

One thought on “Memai: mes kuriame juos, ar jie kuria mus?

  1. Milda, puikus, daug aprėpiantis įrašas. Manau, jog memai yra puikus šaltinis, norint sužinoti apie vyraujančias nuotaikas skirtingose socialinėse grupėse, apie tai jų simbolius, išraiškas. Manau, jog dėl memų ,,mutavimo“ (lyg genų), memai gali atskleisti daug kultūrinių, socialinių simbolių sluoksnių, kurie tarpusavyje persidengia, evoliucionuoja. Manau, vieną memą galima ,,atsluoksniuoti“, atsekti, iš kur jis kilo, kaip jis keitėsi, veikiamas skirtingų auditorijų, ir taip galima išsiaiškinti visą istoriją apie kokį nors, tame tarpe ir socialinį, reiškinį.
    Aš asmeniškai, turiu prisipažinti, nemažai sprendžiu apie žmogų iš to, kokiais jis memais dalinasi. Man tai leidžia suprasti ne tik jo nuotaiką, humoro jausmą, bet ir socialinę grupę, sužinau, kas jam yra aktualu, netgi primetu tam tikras asmenybės savybes, žodžiu, dėliojuos jo identiteto koliažą. Kažkuria prasme, čia galima pritaikyti ir Nissebaum ir Shifman 4cahn /b/ analizę, kadangi ten kalbama apie tai, kaip forumo nariai, naudodami memus, bando parodyti kažkokį statusą, priklausomumą grupei (nepaisant to, kad yra anonimiški). ,,Memų raštingumas“ ir specifinis jų supratimas, gebėjimas juos šifruoti bei humoro jausmas, nurodo į nepriklausomumą ,,online mainstreamui“.
    Nors memai gali tapti įrankiu neigiamiems dalykams, kaip rasizmui ir seksizmui, pritarsiu įrašo autorei, kad viskas turi ir neigiamą pusę. Mano nuomone, memai, patys iš savęs, nėra neigiamas reiškinys. Kaip tik – jis atspindi ir kūrybiškumą, ir socialines funkcijas, manau, jog tai yra unikalus naujųjų medijų kontekste naujomis spalvomis atsiskleidęs reiškinys. Naujųjų medijų suteikiamos galimybės, leidžiančios decentralizuotai dalintis emociniu, socialiniu, politiniu turiniu nesuvokiamu greičiu, panaudojamos neigiamo atspalvio tikslams, gali paliesti daug žmonių, įplieksti neapykantos. Sutinku, jog memai gali formuoti mus, bet linkstu prie tos pusės, jog memai visgi yra labiau tik įrankis, ir mūsų kultūros veidrodis.
    Adelė

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s