Skaitmeninė tapatybė ir selfiai

Dabar kaip niekada anksčiau aktyviai dalyvaujame skaitmeniniame pasaulyje. Galima sakyti, kad internetas ir išmaniosios technologijos praplėtė mūsų gyvenamąją erdvę – kasdien atrašydami į žinutę draugui, patikrindami orų prognozę ar skaitydami karščiausią naujieną nukreipiame savo dėmesį ir energiją į neapčiuopiamą skaitmeninį pasaulį. Internetas taip giliai įsiskverbęs į mūsų gyvenimus, kad sunku būtų įsivaizduoti sritį, kurios jis nepaliestų – šiame skaitmeniniame pasaulyje viskas yra įmanoma. Tai yra erdvė, kurioje atsiveria galimybės laisvai reikšti savo autentiškumą. Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių žmonija dėkinga internetui – galimybė bendrauti su žmonėmis per didelį atstumą; palaikyti ryšį su tais, kurių šalia nėra, plėsti verslą nepaisant kilometrų – internetas neturi sienų. Koja kojon su internetu čia didelį žingsnį žengia socialiniai tinklai, kardinaliai transformavę mūsų socialinį gyvenimą, išplėsdami socialinių ryšių užmezgimo ir palaikymo galimybes. 

Leisdami laiką interneto platybėse mes tampame virtualaus pasaulio “skaitmeniniais piliečiais”, o tai mus įgalina kurti naują, savotišką interneto ID. Tai yra būtina sąlyga, norint išlikti socialiai aktyviu interneto vartotoju. Dar 1984 metais socialinių mokslų profesorė Sherry Turkle padarė išvadą, kad skaitmeniniame pasaulyje turime “antrąjį save”, kuris yra žymiai plastiškesnis negu mūsų įkūnytoji tapatybė (Turkle, cit. pg. Elwell, 2013, p. 3). Reikalas tas, kad internete, prisidengdami kompiuterio ekranu, žmonės turėjo galimybę įkūnyti bet kokį kiekį skirtingų personažų, prisiimti bet kokios formos tapatybę ir ja prisidengdami aktyviai dalyvauti internetiniame gyvenime. Šiuo aspektu skaitmeninis pasaulis buvo liberalesnė terpė žmogaus individualumui reikštis negu realus, kuriame noras parodyti savo įvairiapusiškumą tam tikrose situacijose galėtų brangiai kainuoti. Tačiau kuo giliau internetas skverbiasi į mūsų kasdienį gyvenimą, tuo greičiau nyksta riba tarp realaus ir skaitmeninio pasaulių. Facebook’as ir visi jame esantys draugai ranka pasiekiami – kaip niekada anksčiau. Technologijos suprojektuotos taip, kad būtų kuo patogesnės vartotojui naudotis bet kuriuo metu, o kai kuriais atvejais ir keltų priklausomybę – internete kasdien praleidžiame daug laiko. Tokiu būdu technologijos tampa natūralia ir nepastebima kasdienybės dalimi, o kartu keičiasi ir asmens tapatumo suvokimas, kuris yra dalinamas tarp dviejų pasaulių – šiandien mūsų įkūnytosios tapatybės yra tiesiogiai susijusios su “antruoju savimi” dėl aktyvaus įsitraukimo į skaitmeninį-socialinį gyvenimą. Mūsų įkūnytoji tapatybė ir “antrasis aš” šiandien kuria bendrą, esančią kažkur tarp realybės ir skaitmeninio pasaulio, tapatybę (Elwell, 2013, p. 3).  

Kuo pasireiškia šios susipynusios tapatybės?  

Interneto ID socialiniuose tinkluose yra palaikoma asmeninio profilio priežiūra bei bendravimu su kitais žmonėmis (Cover, 2012, p. 186). Asmeninio profilio priežiūra socialiniame tinkle yra amžinas procesas, pastoviai pildomas ir keičiamas. Socialiniuose tinkluose mes pristatome visą savo asmeninę informaciją: vardą, pavardę, amžių, lytį, gyvenvietę, darbovietę, šeiminį statusą, nuotraukas, politines pažiūras, pomėgius. Naudodamiesi internetu socialinėmis paskatomis mes visuomet paliekame pėdsaką: viešai užrašome savo mintis, reiškiame savo nuomonę komentaruose, keliame savo nuotraukas, dalinamės turiniu, kuris mums patinka ir t.t., o visa informacija “internete išlieka amžiams”. Tai nėra vien tik paviršutiniškos informacijos apie save dalinimasis, bet taip pat ir viešas savo vidinio pasaulio atskleidimas, dažnai nepažįstamiems žmonėms: drąsiai rodome, kas mums iš tikrųjų patinka, o kam aršiai priešinamės; kurį visuomeninį judėjimą palaikome, o kuriuos moralinius nusižengėlius smerkiame – pasirenkame viešai rodyti savo vidų (Elwell, 2013, p. 5). Mūsų elgesys skaitmeninėje erdvėje praplečia mūsų tapatumą į naują erdvę; jis neturėtų būti suprantamas kaip visiškai atskiras ir nepriklausomas nuo mūsų pačių.  

Taip pat mūsų tapatumą internetinėje erdvėje kuria ne tik mūsų kuriamas ir keliamas turinys, bet ir kitų žmonių dalijamasis informacija apie mus: taginimas nuotraukose, postuose ir pan. Ryšių palaikymas socialiniuose tinkluose taip pat prisideda prie interneto ID formavimo. Robas Coveras išskiria dvi ryšių socialiniuose tinkluose palaikymo prielaidas: draugų sąrašo kūrimas ir modifikavimas bei bendravimas su jais (Cover, 2012, 183). Abi prielaidos kuria priklausymą bendruomenei, kuris yra būtinas tapatybės egzistavimui. Šios bendruomenės viešinimas ir ryšių su ja demonstravimas yra tai, kas kuria mūsų tapatybę socialiniame tinkle. Svarbus gali tapti draugų kiekis ar konkretus žmogus draugų sąraše, pavyzdžiui, turint didelį kiekį draugų, iš šono gali atrodyti, kad žmogus yra labai populiarus, socialus ar draugiškas, o drauguose turint įžymybę, tarkime, sėkmingas. Toks draugų sąrašo demonstravimas prisideda prie mūsų interneto ID kūrimo. Draugų ratas rodo, su kokiais žmonėmis turime kažką bendro, su kuriais mus sieja socialiniai ryšiai, o kartu su tuo – kokie mes esame.  

Priešingai nuo internetinės tapatybės kūrimo, pasirinkimas likti anonimišku kokiame nors internetiniame puslapyje, ar naudojantis netikru vardu gali lemti savotišką tapatybės kitimą: bendraudamas gali tapti drąsesnis, iškalbingesnis ar atviresnis negu įprastai esi. Šis pavyzdys parodo, kaip socialiniai tinklai formuoja mūsų pačių tapatybę. Mes ne tik kuriame technologijas, bet technologijos kuria mus. Anot Marshallo McLuhano (1964), naudodami technologijas mes turime joms paklusti. Pavyzdžiui, socialinio tinklo programėlėje atsiradus naujiems emoji, mes automatiškai paklūstame siūlomam medijos formatui galvodami, kokį emoji panaudoti atsakant į draugo žinutę. 

Selfiai – tapatybės kūrimo įrankis 

Virtualioje erdvėje perteikiamos mūsų reprezentacijos formuoja mūsų supratimą apie save ir kitus, o taip pat leidžia tikslingai kurti norimą įvaizdį. Turbūt greičiausiai norimą įspūdį sukuria nuotraukos: užtenka užmesti akį ir galvoje iškart kuriasi nuotraukoje vaizduojamo žmogaus asmenybės įspūdis. Pavyzdžiui, keliant skirtingas nuotraukas į FacebookąInstagramą ar LinkedIną sukuriamos skirtingos tapatybės. Turint omenyje tikslinę kuriamo turinio auditoriją galima sukurti skirtingus tapatybės vaizdinius (pašėlusio vakarėlių liūto draugams, ar pasitempusio ir kompetetingo darbuotojo potencialiems darbdaviams). Vizualinėmis priemonėmis, tuo tarpu ir selfiais, kuriame savo reprezentacinę tapatybę, kuri atstoja mus skaitmeninėje erdvėje. Tačiau reprezentacija niekada negali būti tiesioginis realybės atspindys, nes kiekvienas realybę suvokiame skirtingai, be to, ištraukus reprezentaciją iš konteksto, ji gali reikšti skirtingus dalykus naujiems žmonėms. (Rettberg, 2017, p. 4). Skirtingų nuotraukų kėlimą tikslinėms auditorijoms galima interpretuoti pasitelkus sociologo Ervingo Goffmano dramaturginę analizę. Anot autoriaus, žmogaus tapatybė nėra vientisa ir stabili, ji yra kintanti, priklausomai nuo “vaidmens”, kurį jis atlieka. Pavyzdžiui, aš, būdama studentė, paskaitų metu “scenoje”, t.y. auditorijoje, atlieku studentės vaidmenį: elgiuosi strategiškai taip, kaip yra tikimasi iš studentės: klausau dėstytojų, konspektuojuosi, nepertraukinėju, laukiu paskaitos galo, kol išeinu iš auditorijos ir t.t. Tačiau manyje telpa ir daugiau vaidmenų; aš nesu vien studentė: esu ir dukra, ir draugė, ir klientė, keleivė, ar dar tūkstantis kitų vaidmenų. Socialiniai tinklai tėra dar viena terpė, kurioje mes atliekame savo vaidmenis. 

Amžiaus pradžioje atsiradę išmanieji telefonai su pažangiomis fotokamerų technologijomis ir galimybe talpinti didelį kiekį duomenų sudarė sąlygas socialinių tinklų klestėjimui, o kartu su jais – selfių įsigalėjimui. Niekada anksčiau nebuvo taip lengvai prieinamos priemonės save įsiamžinti. Žmonės nuolatos fotografuoja tiek save, tiek svarbias akimirkas, nebūtinai su siekiu kelti nuotrauką į socialinius tinklus. Tačiau kodėl taip išpopuliarėjo selfių dalinimasis? Viena selfio funkcijų – pasidalinti pokyčiu – nauja šukuosena, draugu, kelione ar daiktu. (Donnachie, 2015, p. 7). Taip pat selfių fenomenas dažnai aiškinamas kaip narcisizmo manifestacija, tačiau ginčijamasi, kad selfiai greičiau tėra tik žmogaus atspindys, avataras skaitmeninėje erdvėje (Chayka, Galperina, cit. pg. Donnachie, 2015, p. 10). Žmogus, perkeldamas savo dėmesį ir bendravimą į internetą, nori persikelti ir pats, turėti avatarą, atstovaujantį jį ir patvirtinantį jo tapatybę, siųsti žinutę kitiems apie save. Selfiui patekus į internetą, autorius laukia jo patvirtinimo, o publika jaučia pareigą jį įvertinti – palaikinti ar pakomentuoti, o autorius, pagal socialinių tinklų “taisykles” atlaikina atgal ir tokiu įvyksta socialinės valiutos mainai (Donnachie, 2015, p. 7). Taip pat, selfiai tarnauja kaip savireklamos funkcija. Kaip viena mano draugė aiškino pastovų nuotraukų dalijimąsi socialiniuose tinkluose: keldama nuotraukas aš primenu savo draugams ir pažįstamiems apie save, dažniau atsirasdama jų naujienų sraute, todėl bendravimas nenutrūksta. Tokiu būdu ji užtikrina savo aktyvaus socialinio gyvenimo tęstinumą tiek skaitmeniniame, tiek realiame pasauliuose. Selfiai neretai naudojami ir kaip priemonė pasidalinti savo pasaulėžiūromis. Pavyzdžiui, vartotojas įkelia selfį su haštagu, atitinkančiu kokią nors visuotinę problemą. Selfiais gali būti dalinamasi ir dėl socialinių varžybų (kas gražiau atrodo, kas turi daugiau draugų ar daiktų ir pan.). Žmogus gali turėti skirtingas priežastis darytis selfiams, tačiau visos jos įgalina individą kurti autentišką arba iš anksto apgalvotą tapatybę. Taigi, selfiai nėra tik masinis narcisizmo kultūros proveržis, tačiau ir socialinis veiksmas, turintis savitas reikšmes. 

Lytiškumas selfinimosi kultūroje 

Dažnai žmonės, norėdami sukurti “geresnę” savęs reprezentaciją internete koreguoja savo nuotraukas. Lengvai prieinamos, dažnai nemokamos programėlės įgalina vartotoją “tobulinti” save lyginant odą, šviesinant dantis, išryškinant akių spalvą ar suteikiant figūrai pageidaujamą formą ir t.t. Tokios programėlės yra vienos populiariausių, leidžiančios vartotojui pasiekti norimą išvaizdos standartą. Tai ypač išpopuliarino Instagramas, kuriame koreguotos nuotraukos vartotojų interpretuojamos kaip individualios asmenybės saviraiška. Paradoksaliai, siekiant atitikti grožio standartus, žmonių nuotraukos neretai supanašėja. Youtube galima rasti daugybę patarimų, kaip pasiekti tobulą selfį – kokioje pozicijoje laikyti telefoną, kaip pozuoti su rankomis, pasirinkti tinkamą apšvietimą ar kokius filtrus naudoti. Milijonai žmonių naudojasi tais patarimais, norėdami atkartoti populiarų influencerių kuriamą vaizdą, taip kartodami ir įgalindami socialinių tinklų keliamus selfinimosi ir pageidautino savęs reprezentavimo stereotipus. Anksčiau minėtas Ervingas Goffmanas teigė, kad medijose vaizduojamos stereotipiniai pavaldžios moters ir dominuojančio vyro paveikslai kuria supaprastintą ir iškreiptą lyčių santykių vaizdą (Goffman, cit. pg. Butkowski et al, 2019, p.3). 2016 m. tyrimas, siekiantis išsiaiškinti lyčių stereotipiškumą Instagrame parodė, jog Instagramo selfiai reprodukuoja tradicinius lyčių stereotipus dar stipriau, negu reklamos (Döring et al, 2016, p. 961). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad moterų nuotraukose dažniausiai vaizduojamos tokios savybės kaip moteriškas prisilietimas, pozavimas gulint, disbalansas, žvilgsnio nukreipimas šalin, kontrolės praradimas ir kūno išryškinimas. Ypatingai dažnai naudojamos “bučinio” veido išraiškos, implikuojančios seksualizavimą bei pozavimas be veido, t.y. dėmesį nukreipiant į kūną. Tuo tarpu vyrų selfiuose dominuoja raumenų išryškinimas ir demonstravimas. Taigi, kartu su tapatumu noras atitikti socialiai primetamus lyčių vaidmenis persikelia ir į skaitmeninę erdvę. Tokiu būdu socialinės medijos tampa realaus pasaulio atspindžiu, kartu ir darydamos jam įtaką – siekis atitikti grožio standartus skaitmeninėje erdvėje turi stiprią įtaką mūsų gyvenimams. Socialinėje erdvėje būti pripažintam gražiu, patraukliu, gali užtikrinti mūsų sėkmę mezgant ryšius su kitais žmonėmis, užtikrinant savo internetinę tapatybę. Kuo gražesnis mūsų selfis, tuo daugiau ir malonesnio grįžtamojo ryšio sulaukiame iš publikos. 2019 m. atliktas tyrimas apie lytiškumo vaizdavimą Instagramo selfiuose parodė, kad lyčių stereotipiškumas išryškėja vartotojų kuriamame turinyje, t.y. selfiuose, ir yra apdovanojamas socialine sėkme (Butkowski et al, 2019, p. 16). Autoriai teigė, kad lyčių stereotipizavimu selfiuose siekiama tapatybės formavimo, palaikymo ir įgalinimo. Visgi, stereotipiškumo neatitikimas gali turėti neigiamų pasekmių. Viešajame diskurse dažnai išgirstama sąvoka kūno vaizdas (angl. body image), kai svarstoma, kokią įtaką socialiniai tinklai daro jaunų žmonių sveikatai. Siekis atitikti nerealistiškus išvaizdos lūkesčius neretai žaloja psichinę sveikatą, skatina valgymo sutrikimus, sukelia savigarbos trūkumą. 

Apibendrinant 

Skaitmeninė erdvė, o ypač socialiniai tinklai leidžia mums plėsti savo tapatybę anapus mūsų kūniškumo, plačiai atveriant duris saviraiškos ir individualumo laisvei. Tapatybės kūrimas skaitmeniniame pasaulyje yra daugialypis, kompleksiškas ir neribojamas, tačiau gali būti žalingas neatsitraukiant žingsniu atgal ir nereflektuojant savo pasirinkimų. Pabaigai, skaitytojui siūlau pasvarstyti, kokias tapatybes ir savęs reprezentacijas kuriate pats ir kaip suprantate savo tapatumą interneto kontekste. 

Elena N.

Literatūra 

  1. Butkowski, C. P., Dixon, T. L., Weeks, K. R., & Smith, M. A. (2019). Quantifying the feminine self(ie): Gender display and social media feedback in young women’s Instagram selfies. New Media & Society. doi:10.1177/1461444819871669 
  1. Cover, R., 2012, Performing and undoing identity online: Social networking, identity theories and the incompatibility of online profiles and friendship regimes. Convergence. 2012;18(2):177-193. doi:10.1177/1354856511433684 
  1. Donnachie, K. (2015). Selfies, #me: Glimpses of Authenticity. Iš J., Saltz, Ego Update, Koenig Books 
  1. Döring, N., Reif, A., & Poeschl, S. (2016). How gender-stereotypical are selfies? A content analysis and comparison with magazine adverts. Computers in Human Behavior, 55, 955–962. doi:10.1016/j.chb.2015.10.001 
  1. Elwell, J.S. (2014). The transmediated selfLife between the digital and the analog. Convergence20(2):233-249. doi:10.1177/1354856513501423 
  1. McLuhan, M. (1964). Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai. (2003). Vilnius: Baltos lankos. 
  1. Rettberg, J. W. (2017). Self-Representation in Social Media. The Sage handbook of social media. 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s