Skaitmeninis Aš

„Kai aš suprasiu, kas aš esu, aš būsiu laisvas“ – 1952 metų kūrinyje „Nematomas žmogus“ svarsto Ralfas Elisonas, juodaodis amerikiečių rašytojas.  Kaip sufleruoja pavadinimas, romane pagrindinis veikėjas jaučiasi esąs nematomas, aplinkiniai tarytum atsisako pastebėti jį ir jis išblunka visuomenės kontekste.  Kodėl būtent identitetas yra siejamas su kiekvieno žmogaus įgimta teise į laisvę? Ar tapatumas gali būti sukurtas? Ar mūsų pagrindinė vara kaip individo didžiojoje visuomenėje – būt pastebėtais ir atpažintais kaip tas žmogus, kuriuo mes norime būti?

#WhoIsShe?

Susipažinkite, pristatau jums Ugnę. Jai 22-eji, ji gyvena su tėvais ir studijuoja  ekonomiką geros reputacijos universitete Lietuvoje. Įprastai, Ugnė atlieka visus jai paskirtus darbus laiku ir nedelsia iki paskutinės minutės – ji yra dirbanti mergina ir atsako už rūbų parduotuvės prekių paskirstymą salėje. Kaip ir dauguma merginos amžininkų, ji dalinasi savo asmenukėmis ir svarbiais gyvenimo įvykiais Facebook‘e ir Instagram‘e. Ugnė yra pasidalinusi tokio pobūdžio nuotraukomis: šviesų instaliacija su lokacija „Kablys“, asmenukė su akiniais nuo saulės, įkvėptais Matricos personažų, priartinta veido nuotrauka su raudonu dūminiu makiažu ar tiesiog gerai pakoreguota sovietinių betono blokų architektūra.

Ar ir Jūs atpažinote Ugnę? Nors ji – išgalvotas personažas, tikiu, jog žinome žmogų, kurio socialinėse medijose kuriama kasdienybė yra kur kas įdomesnė, negu darbas slenkančiu grafiku rūbų parduotuvėje ar ekonomikos paskaita tiesiai iš lovos per „Teams“. Tai parodo, jog skaitmeninis Aš yra labai lengvai kaitomas ir kuriamas, tuo tarpu naujosios medijos yra be galo stiprus instrumentas nutapyti naują, skaitmeninį autoportretą socialiniuose tinkluose. Šis tinklaraščio įrašas yra skirtas panagrinėti, kas tas skaitmeninis Aš bei kaip ir kodėl jis formuojasi.

Kaip įkišus koją į balą, po padu atsiveria visa jūra?

Prisiminkite, kaip vedini smalsumo ir nuotykių ieškojimo vaikystėje šokinėjote per balas. Pirma, mes tik pabandėme įkišt kojos galiuką, vėliau staigiai šokome į balą įsibėgėdami iš tolo. Tarytum, analogiškai atsitiko dabartinei 20-mečių kartai ir su internetu –  pirmieji prisėdimai prie kvadratinės burzgiančios dėžės buvo atsargūs ir smalsūs, kupini nežinojimo bei ieškojimo, kaip tai pritaikyti. Pradėjome nuo trumpų saviraiškos akimirkų per Paint, tuomet judėjome prie tuzino žaidimų Miniclip‘e ir galiausiai, paaugę iki gerų 10-11 metų, atradome One.lt.

Staiga, tapome sunkiai patraukiama nuo kompiuterio karta. Nuotraukos, forumai ir įvertinimai tapo vienais iš faktorių, formuojančių augančios kartos pasitikėjimą savimi, o tuo pačiu ir žalingu įpročiu nuolat modifikuoti ir keisti savo skaitmeninį įvaizdį. Ir lyg daug metų atrodė, jog „oniuko“ niekas nepakeis, atėjo Facebook‘as, į kurį dar prieš 10 metų visi norėjome jungtis, tačiau dabar norime išmokti nebesijungt.

Asmeniškai man, vaikiški braidžiojimai po balas baigėsi ledo lūžiu ir įkritimu į ledinį ir purviną vandenį. Ir lyg rodos, jog niekada nieko blogo neatsitinka tai darant, staiga imi skęsti ir susigėsti savo paties kvailo smalsumo. Kodėl kalbu būtent apie šį įvykį? Labai panašiai atsitiko man bei mano bendraamžiams su Facebook‘u –  man gėda, jog paprastas smalsumas privedė prie programėlės išjungimo ir įjungimo po 5 sekundžių. Jaučiu, lyg po mano guminių batų padais atsivėrė visa interneto priklausomybių jūra.

Šiandieninėje kasdienybėje, kai esame nuolat pasiekiami, interneto rolė mūsų gyvenime smarkiai skiriasi nuo to, kokia ji buvo prieš 15 metų. Mes ne tik užklystame į interneto platybes praleist gerai laiką – šiandieną tai tapo tikru informaciniu srautu, kuriame mes dalyvaujame bei tampame to dalimi1. Pasak Sage Elwell, tai privedė mus prie keleto esminių pasikeitimų. Pirma, realybėje mes vengiame kognityvinio disonanso, todėl prisirišame prie savo skaitmeninio įvaizdžio, pateikto socialinėse medijose. Antra, internetas yra mums nuolat pasiekiamas jo susitalpinimo į mažą telefono ekraną dėka. Tai lydi prie to, jog įsitraukimas į interneto kultūrą tampa tokiu integruotu įpročiu, jog kartais mes nebegalime nusakyti, kur baigiasi realusis Aš ir prasideda skaitmeninis Aš1.

„Skaitmeninis Aš“. Jums reikės: 1 arbatinio šaukštelio iliuzijos; 1 stiklinės (250ml) vidinės projekcijos.

Butler (1993), tęsdama Nyčės bei Fuko darbus, komentuoja realų ir skaitmeninį identitetą – nėra to branduolio ar savasties, iš kurių kyla tam tikras elgesys ar veiksmai, nesvarbu, ar šie veiksmai realūs, ar skaitmeniniai. Tėra tik elgesio sistema, kuri atgaline tvarka atkuria ir projektuoja vidinės savasties ar branduolio iliuziją. Save žmogus atlieka ir atspindi per diskursyviai primestų normų, stereotipų, kategorijų ir etikečių, citavimą bei pastovų jo kartojimą, kas stabilizuojasi bėgant laikui ir tampa žmogui jo paties „norma“. Socialinių tinklų naudojimo kontekste, į šį diskursą įeina profilio kategorijos, prasidedančios nuo vartotojo lyties, santykių statuso ir besibaigiančios mėgstamais dalykais kaip filmai ir patiekalai, kas atrodo kaip asmeninis žmogaus pasirinkimas išreiškiant save2.

Skaitmeninį Aš yra gana sudėtinga suprast teoretikų akimis, tačiau iš esmės, visi apibrėžimai atsirėmia į tam tikro įvaizdžio kūrimą online erdvėje. Įvaizdis gali būti sukurtas vien apsibrėžus savo pomėgius ar hobius ir juos pateikiant visuomenei kaip savo interesų rinkinį. Cover (2012) teigia, jog tai yra savo profilio plėtojimas per bendras „tapatybės koordinates“ (pavyzdžiui, amžius, lytis, seksualinė orientacija ar santykių statusas) bei skonio kategorijas2.

Pateiksiu pavyzdį, kuriuo remiasi Cover – įsivaizduokite savo pirmąjį įsiregistravimą į tokią platformą, kaip Facebook. Tai yra vienas iš plačiausiai panaudojamų įrankių kurt savo skaitmeninį identitetą, kadangi kuriant anketą prašoma pateikti gana specifinius duomenis apie jus pačius. Daugelio paskyroje galime rasti pažymėtą lytį, gimimo datą, santykių statusą, darbovietę, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, gimimo vietą. Taip pat, galime nuklysti į kiekvieno profilio „patiktukų“ skiltį, kur matome, kuo susidomėjo vienas ar kitas vartotojas per savo naudojimąsi Facebook‘e. Šiandieną, Facebook pristato ir atskirą skiltį nuotraukoms, kurias po jūsų aprašymu pamatys kiekvienas įėjęs į jūsų profilį. Tai reiškia, jog būtent vartotojas yra įgalintas sukurti tokį nuotraukų rinkinį, kuris bus patrauklus būtent jam ir koks labiausiai atspindės jo vidinę savasties projekciją – nepažįstamojo profilyje mes nebegalėsime lengvai peržvelgti, ką įkėlė kiti vartotojai, pažymėję šį žmogų.

Tai patogu. Mes lyg atimame teisę iš kitų kurt mūsų pačių skaitmeninį identitetą, priešinamės atsitiktinai užfiksuotoms nuotraukomis ir nepatogiu kasdienybės akimirkų „užtagginimu“. Ar prisimenate save, kai draugas įkėlė nuotrauką ir pažymėjo jus, tačiau jūs dar nematėte tos nuotraukos? Ar tikrai būtumėte atsispyrę patikrinimui, kokia detalė prisidėjo prie jūsų skaitmeninio identiteto? Tikiu, jog ne vienas iš mūsų vylėsi, jog šios nuotraukos niekas nepamatė, prieš mums pašalinant žymą. Kol Facebook‘as mums įteikia galingą įrankį valdyt savo asmeninį profilį pagal mūsų norus, jis taip pat mums primena, jog tai yra platforma ne tik saviraiškai, o ir bet kokiems santykiams ir ryšiams. Visų pirma, esame kviečiami įsitraukti ir pakomentuoti viešai prieinamose diskusijose, dalyvaujant jose su kitais asmenimis – šioje vietoje mes neprarandame skaitmeninio identiteto ir galime reikštis laisvai. Antra, mes netenkame galios sukontroliuoti laiko tėkmės internete, kai draugai paskelbia įrašus, susijusius su jumis arba tiesiogiai ant jūsų sienos ir bet koks dalyvavimas „kitur“ tuo pačiu metu neatrodo galimas. Trečia, neturime galios pilnai kurti savo skaitmeninio Aš vienumoje, kadangi ši platforma be kitų vartotojų komentarų ir sąveikos būtų tiesiog nevertinga2. Facebook‘e atsirado galimybė išjungti komentarus bei įgalinti skelbimus ant jūsų profilio sienos tik su jūsų patvirtinimu, tačiau sąveika su kitais vartotojais vis dėl to egzistuoja ir neleidžia aptakiai sukurti tokio įvaizdžio, kuris būtų visiškai fiktyvus ir nei kiek nesutampantis su realybe. Juk neaiškius profilius su neatpažįstamomis nuotraukomis mes dažnai tiesiog ignoruojame ar atmetame, ar ne tiesa?  

„2653 going or interested, including Ugnė, Andrius and 2 others“.

Jau susipažinote su Ugne, todėl leiskite pristatyti jos draugą. Andrius yra 25-erių informatikas, dirbantis žymioje draudimo kompanijoje ir palaikantis jos sistemų veikimą. Jis yra vienišas, gyvena vieno kambario bute ir leidžia savo laisvalaikį žaisdamas kompiuterinius žaidimus, pasisakydamas Quora bei skaitinėdamas Reddit. Andrius yra už paprastumą, jis nemėgsta kokteilių barų ir vengia penktadienio vakarą praeiti pro Vilniaus gatvę – supanti aplinka jam atrodo slegianti ir perpildyta netikrumo. Jis dievina knygą „Bitonomija“ ir kiekvieną antradienio vakarą aplanko stalo žaidimų klubą. Andrius nekenčia ir myli Tinderį tuo pačiu metu, kadangi tai leidžia jam sudaryti savotišką išsilavinusio, protingo bei mąslaus žmogaus įvaizdį. Atsiuntęs keletui merginų pakvietimą į draugus Facebook‘e, Andrius tiki, jog merginos nustebs pamačiusios, kiek daug nepateiktų faktų Tinderyje atsiveria Facebook‘e. Kadangi Tinderyje Andriaus aprašymas sukūrė tikro inteligento įvaizdį, tokią pačią tąsą jis kuria ir kitose savo socialinėse medijose. Slemo poezijos vakaras „Perone“, diskusija apie kritikos vaidmenį šiuolaikinio meno lauke – tai renginiai, pasidalinti Facebook‘e, į kuriuos Andrius „eina“. Spėkite, ar Andrius tikrai „nuėjo“ į bent vieną iš šių renginių.

Kadaise, kurdami savo tapatumą nuo mažų dienų, bandėme įsitraukti į kuo daugiau veiklų. Lankomi būreliai ar renginiai buvo vienomis iš mūsų identiteto sudedamųjų dalių bei savęs paieškos prasidėdavo būtent per veiklą. Kodėl tokį identiteto kūrimą pakeitė tik viešas prisidavimas apie savo interesus?

Tapatybė visuomeniniame gyvenime turi lūžio tašką, kurį išskiria autorė Amanda Brings, komentuodama Sherry Turkle idėjas. Tapatumas skilo į dvi laiko juostas – moderniąją bei postmoderniąją. Moderniojo tapatumo samprata pateikiama kaip tam tikra sisteminga visuma, kuri yra nuosekli, originali ir pastovi, tuo tarpu postmodernusis tapatumas yra nepastovus, nuolat kintantis ir daugiasluoksnis. Būtent interneto kultūros išplitimas paskatino postmodernųjį tapatumą, esame pasiskirstę per begalę erdvių, žaidimų, platformų ir turime ne vieną skaitmeninį Aš, o daug jų, kas ir lemia identiteto nevienalypiškumą3. Kuo tai skiriasi nuo moderniojo tapatumo? Negalėdami atsirasti keliose vietose tuo pačiu metu, kaip tai darome interneto platybėse, realybėje mes turime kurti vientisą savo tapatumą, įprastai kuriame vieną aptakų savo paveikslą, ir turime tikrai nueiti ir gauti tą patirtį, su kuria norėsime identifikuotis. Ne kaip Andrius, kuris nenueina. Ir nuo to nieko nepasikeičia, nes jis jau sukūrė pirminį įspūdį.

#NoHate

Šiuolaikinis skaitmeninis Aš turi ir daug privalumų. Įsivaizduokite, esate kūrėjas, kuris niekaip negali parduoti savo kūrybos internetu. Ką darote? Tikėtina, kad vertinate savo kūrybą ir nekelsite savo kūrinių į Facebook‘o turgavietę, tačiau užsiimsite įvaizdžio formavimu būtent dėl verslo sėkmės. Sukursite gražią atskirą paskyrą, kuriame galėsite veikti kaip įmonė, o ne kaip pats jūs. Galbūt kadaise pagarsėjote nešvaria veikla ar prasta reputacija – tai nėra svarbu, kai stovite už naujos įmonės pavadinimo, susijusio avataro bei tik išskirtinai meniško, pardavimui skirto turinio.

Thurlow, Lengel ir Tomic (2004) nupasakoja savo teorija, kodėl bendravimas internetu turi daugiau pranašumų – viena iš įvardintų priežasčių ir buvo anonimiškumas. Virtualioje erdvėje mes galime sukurti tai, ko negalime išreikšti realybėje dėl tam tikrų apribojimų4. Galbūt nebūtinai esate prastos reputacijos žmogus, tačiau neturite drąsos pasireiškti lygiai taip pat realybėje. Tam tikros profesijos neegzistuotų, jeigu negalėtumėme sukurti skaitmeninio Aš – pavyzdžiui, šiuolaikiški nuomonių formuotojai, kitaip vadinami „influenceriais“. Pagalvokite, kaip būtų sunku pradėti sėkmingą verslą negalint suformuoti įmonės įvaizdžio internete. Taip pat, kiek visuomeninių veikėjų nebūtų pripažintais, jeigu medijos neformuotų bendro įspūdžio apie juos.

Skaitmeninis Aš nėra tik geras savo saviraiškos galimybėmis – naudojantis socialinėmis medijomis mes turime prieigą prie ryšių susikūrimo. Mūsų karjeros galimybės yra aukštesnės, kadangi interneto dėka galime išmokti begalės įgūdžių bei pademonstruoti juos virtualioje erdvėje būsimiems darbdaviams nenešant savo gyvenimo aprašymo į ofisą, kur galimai jo niekas neperžvelgs. Turime platformas kaip LinkedIn, kuriose greitesnis profesinis atpažinimas yra praktiškai garantuotas. Galime taip pat sukurti ryšius, skirtus romantinių santykių vystymui, susikūrę paskyrą Tinderyje dalinai išvengiame nepatogaus priėjimo prie nepažįstamojo, kur kas gėdingesnio atstūmimo viešumoje, negu paprasto neatrašymo bei sutaupome begalę laiko, nes galime rinktis iš kitų žmonių vidinių projekcijų į savo pačių asmeninį Aš Tinderio profilyje. Kaip atsidūsta mažumos atstovas, kai patenka į bendruomenę, su kuria identifikuojasi, pavyzdžiui, LGBT+ bendruomenės narys, etninių mažumų bendruomenių nariai. Nes tai tiesiog kur kas paprasčiau ir komfortabiliau, negu ieškoti viso to offline.

Taip pat, saviraiškai bei skaitmeninio Aš plėtojimui padeda ir kompiuterinių žaidimų turinys – pradedant nuo avataro ir baigiant pačia žaidimo esme5. Pavyzdžiui, žaidimuose, kuriuose galime modifikuoti personažą, galime jį padaryti kuo panašesniu į save arba į tai, kokiu mes norėtumėme iš tiesų būti, patobulinta savo versija. Puikiai šį pavyzdį atspindi Sims žaidimas, kuriame skaitmeninis Aš gali būti išgrynintas kone labiausiai – paskutiniuose šio žaidimo leidimuose mes galime sukurti neįtikėtinai panašų personažą, keist jo veido formą, klubų ir liemens santykį, pasirinkt tokius smulkmeniškus dalykus, kaip pavyzdžiui, kupidono lanką virš lūpų. Taip pat, šis žaidimas leidžia pasirinkti sukurto personažo asmenybės bruožus, kas nulems jo tolimesnį elgesį žaidimo erdvėje. Šiuo būdu galime kurti ne tik panašų į save, bet ir idealųjį Aš, su idealia antra puse, idealiais namais ir idealiais įgūdžiais. Galbūt realiame gyvenime nežinote, kaip apsikirpti ir kas jums tiktų? Žaidimuose, kurie simuliuoja realybę, galite pasimatuoti šimtus šukuosenų ir rūbų – nors tai nereiškia, jog jie būtinai tiks ir realybėje, tačiau tikėtina, kad gausite įkvėpimo.

Ir galiausiai, papasakosiu, kokie jausmai dažnai aplanko mano bendraamžius, ir kaip skaitmeninis Aš padeda išsilaisvinti iš to. Kartais, jaučiamės užstrigę viename burbule, kiekvieno savo artimojo žmogaus akyse esame pastovios, mažai besikeičiančios figūros. Nors esame savo likimo kalviai ir veikti pagal savo idealų planą atrodo logiškiausia, dažnai mus suvaržo būtent artimiausių mums žmonių primesta nuomonė, jog esame visai ne tai, kuo norėtumėme būti. Ko gero, daug mamų nustebtų išgirdusios, kai jos akyse be galo drovi, bet pasišvietusi mokslinei veiklai dukra, pareikštų norą mest akademinį gyvenimą ir tapti modeliu. Draugai pakeltų antakius išklausę pareiškimą, jog jų bičiulis, buvęs informatikas, meta profesinę veiklą ir tampa kūrėju, tapančiu paveikslus. Netikėtai visuomenei pasirodytų žmogus, besirengęs konservatyviai ir oficialiai, viena dieną atėjęs su roko grupės marškinėliais ir plėšytais džinsais.  

Virtualioje erdvėje, mes neprivalome gyventi ir elgtis pagal artimųjų primestus lūkesčius, be to, jie nebūtinai žino apie mūsų skaitmeninį Aš. Internetas ir socialinės medijos gali paskatinti žmogų išeiti iš itin ankšto burbulo, kuriame jis nebeatranda nieko, su kuo gali identifikuotis. Tai leidžia palaikyti ir sekti žmonės, kurie jau yra tapę panašiais į mūsų pačių idealias savęs versijas, gauti įkvėpimo ir pradėti kelionę į save patį.

Gal tai ir netikra, galbūt Ugnė ir Andrius visai kitokie žmonės realybėje, tačiau galbūt ir jie yra kelionėje į savęs atradimą, kurią įprasmina tik skaitmeninio Aš egzistavimas.

Jolita P.

****

Šaltiniai:

1. Elwell JS. The transmediated self: Life between the digital and the analog. Convergence. 2014;20(2):233-249. doi:10.1177/1354856513501423

2. Cover R. Performing and undoing identity online: Social networking, identity theories and the incompatibility of online profiles and friendship regimes. Convergence. 2012;18(2):177-193. doi:10.1177/1354856511433684

3. Brings, A. (n.d.). An Analysis of Sherry Turkle’s Ideas on the Influence of Technology on Identity .

4. Thurlow, C., Lengel, L., & Tomic, A. (2004). Computer Mediated Communication.SAGE.

5. Nagy, P., & Koles, B. (2014). The digital transformation of human identity: Towards a conceptual model of virtual identity in virtual worlds. Convergence.

6. Pirmasis paveikslėlis paimtas iš: https://www.dreamstime.com/influencer-marketing-strategy-social-media-blogging-concept-blog-content-promotion-via-flat-design-illustration-banner-image104009351

7. Antrasis paveikslėlis paimtas iš: https://www.freepik.com/free-vector/mobile-marketing-illustration-concept_9926541.htm

8. Trečiasis paveikslėlis paimtas iš: https://bookstr.com/article/feeling-burned-out-lately-try-reading-your-favorite-books/

9. Ketvirtasis paveikslėlis paimtas iš: https://www.senior.co.uk/News/top-tips-on-how-to-increase-your-event-attendance

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s