Skaitmeninis Aš

“Emma Roberts užblokavo savo motiną Instagrame po to, kai ši paviešino slaptą savo dukros nėštumą”, “Megan Markle ir princas Harry susilaukė naujagimio!” – šiuolaikinės antraštės internete, kurios vienus šokiruoja ir sudomina, kitus priverčia tik pašaipiai suprunkšti, tačiau kartas nuo karto vis tiek paspausti ant jos. Kodėl tokie įdomūs kitų žmonių santykiai? Apie tai prieisime šiek tiek vėliau, o dabar atsigręžkime į save: koks mūsų santykis su internetu?

Taiwan Guide: Going online, Internet access in Taiwan: Getting Internet  access in Taiwan can be done through

Internetas, naikinantis atstumus

Pirmosiomis interneto, „Web 1.0“ eros dienomis reikėjo „eiti į internetą“. Paprastai laidinį telefoną reikėjo atjungti ir liniją nukreipti į kompiuterį, kad nuskambėjus pypsėjimo ir šnypštimo garsams būtų galima prisijungti. Internetas buvo tikslas, vieta, kur eiti1. Anksčiau, neturint jokių tokių komunikacinių priemonių, norint susitikti reikėdavo akis į akį susitarti vietą ir laiką kitam susitikimui. Dabar neretai galima išgirsti ką nors sakant „susitinkam šiandien Facebook‘e?“. Taigi pats žodis „susitikti“ įgavo kitą visai kitą prasmę, visai neturint omenyje gyvo kontakto. Tokie pasikeitimai, technologijų dėka, tarsi personifikuoja internetą lyg gyvą objektą ir leidžia pasijusti visiems arčiau vieni kitų, net jei žmones skiria šimtai tūkstančių kilometrų.

Įvaizdis

Neabejoju, jog viename ar kitame gyvenimo žingsnyje esate ir jūs susidūrę su savęs pateikimo problema. Pasidalinsiu savaisiais prisiminimais: „Ar į Facebook profilį įkelti nuotrauką su šypsena, ar ne?“, „Su šitu sijonu atrodau kaip močiutė“, „Negaliu jam atrašyti iš karto, kad neatrodytų, kad laukiau jo žinutės-juk negaliu parodyti kad jis man patinka“. Pažįstama? Padedant atsakyti sau į klausimą, kodėl toks svarbus yra savęs pateikimas, mums gali padėti keli pavyzdžiai. Seniau, karalius ir karalienė naudojo paveikslus, kuriuos užsakė patys, norėdami parodyti savo puikius turtus ir galią. Vaikai, piešdami mamai jųdviejų paveikslą, kuria meilės laišką, žavesį, kad motina būtų šalia ir išreikštų meilę2. Taigi, mažos detalės, kurios iš pirmo žvilgsnio yra mažai ką reiškiančios ir nekaltos, visada turi tam tikrą tikslą – padaryti įspūdį. Na o juk niekas nenori sudaryti apie save blogo įspūdžio. Nuo jo gali priklausyti ar priims į darbą, ar patiksi savo simpatijai, ar susilauksi daug like‘ų socialiniame tinkle. Savęs pateikimas kuria tavo dabartį ir ateitį.

How To Create a COVID Bubble and Why You Should Consider One - COVID-19,  Featured, Health Topics - Hackensack Meridian Health

Filtrai

Perskaičius šios pastraipos pavadinimą greičiausiai jaunesnės kartos žmogus pirmiausia pagalvotų apie filtrus, skirtus nuotraukoms redaguoti. Vyresnis žmogus pagalvotų apie kavos, oro ar vandens filtrus. Tačiau šį kartą norisi paliesti tą filtrą, kurį patys susikuriame socialiniuose tinkluose. Jis dar kitaip vadinamas “burbulu”.

Galbūt šiuo atveju socialinė žiniasklaida yra ne tik filtras, pašalinantis nešvarumus, bet ir juos formuojantis bei pagardinantis žmones, kai maltos kavos pupelės paskanina per jas praeinantį vandenį7.

Aš gyvenu nuostabiame burbule. Mane supa puikūs išsilavinę, plačių pažiūrų, nuolat tobulėjantys žmonės. Jie daug keliavę, kai kurie – mokęsi ir gyvenę užsienyję, dirbę ten kvalifikuotus darbus ir parsivežę gerąsias praktikas čia, į Lietuvą. Jie pagarbūs vieni kitiems ir diplomatišką bendravimo toną išlaiko net ir diskutuodami su žmonėmis, kurių nuomonei absoliučiai nepritaria. Jiems rūpi tvarkinga ir sveika aplinka, žmonių ir gyvūnų (dažnai ne vien tų, kurie įprastai susirango mūsų lovų kojūgaliuose) gerovė ir jie apie tai ne tik kalba, bet ir daro kitus realius veiksmus. Dalis jų jau atstovėjo tose kilometrinėse eilėse išankstinio balsavimo metu ir daugiau mažiau galiu numanyti, už ką balsavo, nes jie yra iš mano burbulo. Mano burbulas nuostabus. Pati jį tokį susikūriau. Kurį laiką Facebook’e nepriimdavau į draugus (arba pašalindavau) tų kažkada pažinotų žmonių, su kuriais nejausdavau turinti kažką bendro. Dalį tiesiog atsekdavau, nes nenorėdavau matyti tų žmonių keliamo turinio ar rašomų komentarų. Kaip mes tai vadinam, “feed’o išvalymu”? Prie tokio burbulo kūrimo prisidėjo ir paties Facebook algoritmai, vienų žmonių turiniu su manim pasidalinantys, kitus “draugus” – pamažu nustumiantys į užmarštį. Bet prieš kurį laiką suvokiau, kad nepaisant to, jog labai gera matyti tai, ką nori matyti, tai yra žiauriai pavojinga. Mąstome ir išvadas apie pasaulį darome remdamiesi tuo, ką matome aplink, ką perskaitome, ką išgirstame. Tad turint vienpusišką informaciją ir vaizdą apie savo pasaulį, savo Lietuvą, galime susidaryti labai subjektyvų. To pavojingumą man įrodė prieš 4 metus vykę Seimo rinkimai. Nes mano socialinis burbulas, kurį Facebook’e sudaro keli šimtai žmonių, buvo įsitikinęs, jog laimės konservatoriai ir liberalai, formuos koaliciją, o “ta kažkokia valstiečių partija” – tik juokdariai, kurie beveik neturi šansų. Na, tai cliché, bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

Todėl nuprendžiau nebeužsimerkti prieš tai, ką “neskanaus” matau savo artimoje socialinėje erdvėje. Nebeatsisveikinu su kažkada pažinotais žmonėmis, su kuriais manęs niekas kaip ir nebesieja. Su kuriais kartais nuomonės skiriasi kardinaliai. Nebeunfollowinu jų. Leidžiu sau matyti kitų žmonių nuomonę, kad ir kaip ji man nepatiktų. Leidžiu sau suvokti, kad egzistuoja ta “kita Lietuvos dalis”, kurios gyvenant Vilniuje kasdien matyti ir jausti man (tikiu, ir jums) netenka.

Link Between Social Media & Body Image | King University Online

Influenceriai ir anonimiškumas

Thurlow, Lengel ir Tomic (2004) teigia, jog vienas iš privalumų bendraujant internetu – anonimiškumas. Virtualioje erdvėje galime sukurti tai, ko negalime išreikšti realybėje dėl tam tikrų apribojimų3. Juk susipažinus su nauju žmogumi nesužinosi per 2 minutes kokia jo mėgstamiausia knyga, muzikos grupė, politinės pažiūros, kur buvo apkeliavęs per paskutinius 3 metus ir ką valgė vakar prašmatniame restorane. Nors realybėje žmonės taip pat naudoja kaukes ir pateikia save vis skirtingai, tačiau internetas atveria daug daugiau kaukių pasirinkimų. Internete galime rinktis būti bet kuo: savimi, kitu savimi, kitu žmogumi, šunimi, ar netgi niekuo.

Šiuolaikiniame internetiniame socialinės žiniasklaidos pasaulyje tapo įprasta, kad žmonės transliuoja asmeninę savo kasdienio gyvenimo informaciją. Savo noru visą šią informaciją išleidžiame į viešuosius tinklus, kad visi galėtų jas pamatyti. Dalijimasis tam tikra prasme turi vertę, o galų gale, jei nedarome nieko blogo, neturėtume ką slėpti, tiesa? Influenceris su anonimu panašus tuo, kad gali visiškai suklastoti savo gyvenimo detales, Jis įsikels nuotrauką, retušuotą per penkias programėles (viena plotina, kita balina, trečia filtra uždeda), sumontuos video filmuką taip, kad vienos dienos sporto pratimai atrodytų lyg kasdieninis sunkus darbas, video vlogą iš prašmatnių tėvų draugų namų pavers savu būstu. Kam meluoti? Influencerių kuriamas turinys internete yra galingas tuo, kad jis yra gerai pritaikytas prie daugumos žmonių poreikių. Publikai įdomu stebėti jų akimis tobulą gyvenimą su daug patogumų, video kurie rodo geresnį gyvenimą su daugiau galimybių nei patys gali sau tą leisti. Tai ir motyvuoja siekti daugiau, ir kelia pavydą. O kartas nuo karto matomos sėkmingų žmogių nesėkmės (tikros ar netikros) tarsi paglosto žiūrovų ego, tačiau taip pat leidžia žiūrovams susitapatinti su jais, pasirodyti lyg jie esą “tokie patys paprasti žmonės”. Tačiau tam, kad publika patikėtų turiniu ir lengviau susitapatintų su influenceriu, jis turi turėti tapatybę – tai yra svarbus aspektas, skiriantis jį nuo anonimo. Tapatybės atskleidimas ne tik sužmogina, bet taip pat ir suteikia visuotinio žinomumo, pri/-atpažinimo bei leidžia suprasti, ką reiškia būti žvaigžde.

Ways to Improve Yourself this National Self-Improvement Month and Always

Nėra toks blogas tas internetas

Na bet nereikėtų susidaryti tokios blogos nuomonės apie influencerius. Ne visi jie meluoja, o kai kurie gauna ne tik anksčiau minėtų privalumų, bet ir nukeliauja į savęs paieškas. Nuolatinės paieškos – ko nori žiūrovai, kokį turinį pateikti vis kitą dieną – vargina, sunaudoja daug laiko, bet ir leidžia susivokti, ko nori jie patys. Kompiuteris pasižymi chameleonu; užprogramuotas, jis tampa vartotojo tvariniu ir suteikia idealią terpę savęs tyrinėjimui4. Rebecca Blood savo tinklaraštyje rašė: “ Netrukus po to, kai pradėjau rašyti „Rebecca‘s Pocket“, pastebėjau du šalutinius poveikius, kurių nesitikėjau. Pirmiausia atradau savo interesus. Maniau, kad žinau, kas man įdomu, bet kelis mėnesius susiejus istorijas, supratau, kad mokslas, archeologija ir neteisybės klausimai mane domina daug labiau nei supratau. Dar svarbiau tai, kad pradėjau labiau vertinti savo požiūrį. Kurdama savo tekstą kiekvieną dieną, atidžiai apsvarstydavau savo nuomonę ir idėjas, ir pradėjau jausti, kad mano požiūris yra unikalus ir svarbus”5. Dar viena geroji patirtis iš Steven Johnson, populiariojo mokslo knygų autoriaus: “Nuo tada, kai pradėjau tvarkyti tinklaraštį, iš tikrųjų dirbau maždaug dvigubai produktyviau nei įprasta. Kuo daugiau to laikausi, tuo labiau man atrodo, kad tai yra tam tikra intelektualinė ėjimo į sporto salę versija: turiu reguliariai rašyti atsakymus ir idėjas, o atsakinėjant į tų sumanių žmonių mintis ir kritiką labai gerai treniruojasi mano mąstymo/rašymo raumenys”6.

Taigi, pasiimkime iš interneto viską, ką jis gali duoti. Tik atsargiai.

V.J.

****

Šaltiniai:

  1. Elwell, J.S. (2014). The transmediated self: Life between the digital and the analog. Convergence. 20(2):233-249. doi:10.1177/1354856513501423
  2. Burgess, J., Marwick, A. E., & Poell, T. (2017). The SAGE handbook of social media. Thousand Oaks, CA: SAGE.
  3. Thurlow, C., Lengel, L. B., & Tomic, A. (2004). Computer mediated communication social interaction and the Internet. Thousand Oaks, CA: Sage Publications.
  4. Turkle, S. (1984). The second self: Computers and the human spirit. Cambridge, Mass: MIT Press
  5. Blood, Rebecca. 2000. “Weblogs: A History and Perspective.” Rebecca’s Pocket, September. http://www.rebeccablood.net/essays/weblog_history.html.
  6. Johnson, Steven. 2002. “A Word From Our Sponsor.” Blog. Stevenberlinjohnson.com. December 26. http://www.stevenberlinjohnson.com/2002/12/a_word_from_our.html.
  7. Rettberg, J. W. (2016). Seeing ourselves through technology: How we use selfies, blogs and wearable devices to see and shape ourselves. London: Palgrave Macmillan.
  8. Pirmas paveikslėlis paimtas iš: https://www.justlanded.com/english/Taiwan/Taiwan-Guide/Telephone-Internet/Going-online
  9. Antras paveikslėlis paimtas iš: https://www.hackensackmeridianhealth.org/HealthU/2020/08/26/how-to-create-a-covid-bubble-and-why-you-should-consider-one/
  10. Trečias paveikslėlis paimtas iš: https://online.king.edu/news/social-media-and-body-image/
  11. Ketvirtas paveikslėlis paimtas iš: https://www.residencesatgreatpond.com/blog/ways-to-improve-yourself-this-national-self-improvement-month-and-always/

One thought on “Skaitmeninis Aš

  1. Pradėsiu nuo to, kad daug kas rašė apie selfius arba tapatybės internete klausimą, kaip ir aš, todėl tik atsižvelgdama į antraštę, pasirinkau pasigilinti būtent į šį tekstą ir palikti komentarą. Visų pirma, antraštė mane ir suglumino, kadangi tekste rašyta apie daug ką po truputį, bet aš nesupratau, ką bendro filtro burbulai, anonimiškumas ir influenceriai turi su skaitmeninio Aš samprata. Gal dėl to, kad ji nebuvo paaiškinta. Jei skaitmeninis Aš suprantamas tiesiog kaip bet kuris skaitmeninių technologijų vartotojas, tai viskas gerai.
    Kaip jau minėjau, tekstas atrodė kiek padrikas: paminėtas anonimiškumas, bet daugiau neišsiplėsta. Kuo tai pasireiškia, kokius efektus sukelia ir, svarbiausia, ar apskritai dar verta apie tai kalbėti? Kaip vienas iš interneto privalumų anonimiškumas minimas 2004-tų metų straipsnyje, bet prabėgus daugiau nei 15 metų, mano nuomone, jis nebėra aktualus, kadangi dauguma veiklų internete nebėra grįstos anonimiškumu, o jei ir norėtum palikti Delfyje anonimišką komentarą, tai jis gali būti net nepublikuotas dėl cenzūros neatitikimo, po kelių savaičių ištrintas dėl to, kad nebėra aktualus, galiausiai tie, kam labai reikia, anonimo tapatybę atsekdami VPN adresus gali išsiaiškinti vos per kelias minutes (gal ir valandas… – nežinau).
    Tekste man patiko, kad buvo pateikta nemažai pavyzdžių iš asmeninio autoriaus gyvenimo, tai, atrodo, leido lengviau suprasti, apie ką kalbama. Vis dėlto, kai kur moksliškumo trūko, kadangi nusakytos situacijos nesutapo su mano turimomis žiniomis ir tai šiek tiek glumino. Vienas toks pavyzdys – filtro burbulai. Man trūko autoriaus paaiškinimo, kas tai yra, kadangi tekste šis fenomenas apibūdinamas kaip paties susikurtas dalykas, bet Zimmer, Scheibe, Stock ir Wolfgang (2019)1* teigia, kad filtro burbulai atsiranda algoritmų dėka ir iš esmės tai yra personalizuota informacija, pateikiama žmogui socialiniuose tinkluose. Tokiu atveju, kiek iš tiesų galios turime valdydami savo burbulus? Ir ar informacija, kuri buvo už mūsų burbulo taip greit į jį sugrįš vien dėl to, kad vėl pafollowinsim žmones, kurių veiklą hide’inom? Zimmer su kolegomis (2019)1* iš dalies atsako į šį klausimą nurodydami, kad viena vertus tai lemia žmogaus turima selektyvi informacijos atranka, vedanti prie socialinėse medijose matomos informacijos, kuri patvirtina jau turimą nuomonę. Tad, manau, kad pavyzdyje su rinkimais, valstiečių neakcentavimą lėmė ne Facebook’e turimų draugų ratas, bet paties asmens veikla, žinios, įsitikinimai. Kažkur Lietuvoje tuo metu žmonėms, palaikantiems valstiečius, socialinių medijų platformose buvo pranašaujama jų pergalė ir menkinami konservatoriai.
    Kalbant apie influencerius – ką išties bendro tai turi su skaitmeniniu Aš? Nesutikčiau, kad tapatybės atskleidimas leidžia followeriams lengviau susitapatinti su influenceriu. Kas iš to, jei aš seku gerai žinomus žmones Instagram’e, žiūriu jų live’us savo 10-ties kvadratinių metrų barako kambary? Man tai nepadeda pasijusti žvaigžde, o būtent į motyvacijos ar sukeliamo pavydo temą būtų galima labiau įsigilinti. Chae (2018)2* tyrime nustatyta, kad moterys, reguliariai žiūrinčios į influencerių pasidalintas gyvenimo akimirkas, yra labiau linkusios lyginti save ir savo gyvenimą su influencerių pateikiamu socialinėse medijose, o tai sukelia didelį pavydo jausmą. Įdomu, kaip yra su vyrais? Bloge minėta, kad influencerių kuriamas turinys mus veikia, nes yra pritaikytas prie daugumos žmonių poreikių. Casalo, Flavian ir Ibanez-Sanchez (2018)3* teigimu, žmonių susidomėjimui nuomonės formuotojais didžiausią įtaką turi jų keliamo turinio originalumas ir unikalumas, tad daugiausia sekėjų turinčių influencerių paskyros gali būti labai skirtingos, be to, jų demonstruojamas gyvenimas itin skiriasi nuo juos sekančių žmonių. Man kyla klausimas, ar tikrai sekėjai turi poreikį matyti gražesnį už savo gyvenimą ir jei taip, kokie mechanizmai tai veikia?
    Toliau kalbama apie tai, kokią naudą gauna influenceriai iš savo pačių kuriamo turinio. Vėlgi, kokia iš to nauda skaitmeniniam-Man? Be to, paminėti tik influencinimo privalumai. Casalo su kolegomis (2018)3* teigia, kad viešas dalinimasis asmeniniu gyvenimu turi ir neigiamų pasekmių pačiam influenceriui, kadangi siekis išlikti rinkoje, sudominti sekėjus sukelia didžiulį psichologinį spaudimą.

    Adrija N.
    _____________________
    Šaltiniai: 1 – Zimmer, F., Scheibe, K, Stock, M. S., & Wolfgang, G. (2019). Echo chambers and filter bubbles of fake news in social media: man-made or produced by algorithms? | 2 – Chae, J. (2018). Explaining Females’ Envy Toward Social Media Influencers. | 3 – Casaló, L., V., Flavián, C., & Ibáñez-Sánchez, S. (2018). Influencers on Instagram: Antecedents and consequences of opinionleadership.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s