Nuo asmeninės sąveikos skaitmeniniame amžiuje iki buvimo prisijungus kultūros: Tinder era

Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas nebeapibrėžiamas tik jo fizinio kūno ribose – jis konstruojamas („gyvenamas“) viena kitą pildančiose ir tęsiančiose online ir offline erdvėse. Kasdienėje šnekoje ir mintyje šios erdvės įprastai skirstomos į „realų“ (ar „tikrą“) ir „virtualų“ gyvenimą, tačiau bandant suprasti ir apibrėžti online ir offline pasaulius skrupulingiau, netrunkama susidurti su komplikacijomis –atskirti veikimą viename ar kitame pasaulyje modernios kasdienybės kontekste kone neįmanoma, o gal ir nebūtina; riba tarp šių erdvių tapusi vargiai apčiuopiama – tai įrodo virtualiame gyvenime egzistuojančios tam tikra prasme modifikuotos realybės veiksmų ir/ar reiškinių replikos (pavyzdžiui, susitikinėjimas, apsipirkinėjimas ar skaitymas). Iš pirmo žvilgsnio šis reiškinys gali atrodyti savaime suprantamas – tai „normalus“ gyvenimas, vienintelė (be kraštutinių išimčių) patiriama kasdienybė, todėl mažai apmąstoma be pašalinio įsikišimo, skatinančio tai daryti (viešąją erdvę pasiekiantys straipsniai, keliantys klausimus apie interneto žalą/naudą, švietimo įstaigose inicijuojamos diskusijos ir pan.). Ši tema daugiasluoksnė, analizuojama skirtingų mokslo šakų ir perspektyvų, tad kalbėti apie ją formuluojant kategoriškus „taip/ne“ („juoda/balta“) tipo teiginius sudėtinga ir neprasminga. Ši sritis svarbi nagrinėti dėl savo neatsiejamumo nuo pasaulio/gyvenimo patyrimo, jo kismo. Siekiant geriau paaiškinti kai kuriuos aspektus, pasitelkiamas pažinčių programėlės Tinder pavyzdys.

Kūniškojo pasaulio lėtumas: „When fast and slow time meet, fast time wins.“ (Eriksen, 2001)

Prieš gilinantis į žmonių sąveikas skaitmenizacijos amžiuje ir analizuojant buvimo prisijungus kultūrą kaip modernaus žmogaus egzistencijos pagrindą (žinoma, nekalbant apie biologinius dėsnius, čia jie neaktualūs), vertėtų aptarti vieną iš virtualiojo pasaulio patrauklumo, įtraukumo priežasčių. Tai – greitis. Bekūnėje virtualaus pasaulio erdvėje greitis išsaugo savo esmę (paprastai greičio vertė matuojama laiko sąnaudomis atstumui įveikti), tačiau nebėra pririštas prie fizinio pasaulio atributų, t.y. žmogaus kūnas ir jo galimybės keisti savo buvimo vietą (savarankiškai ar pasitelkiant kitus fizinius objektus) nebėra vienintelis judėjimo erdvėje būdas ir pagrindinis faktorius mąstant apie laiką, išeikvojamą norint atlikti tam tikrą veiksmą ar atsidurti tam tikroje vietoje. Turbūt sunku įsivaizduoti offline atliekamą veiksmą, kuris neturėtų savo atitikmens online aplinkoje – kūniškasis ribotumas dar niekada nebuvo toks nereikšmingas. Šiuo klausimu nesunku pradėti ginčą – galbūt kelionę į maisto parduotuvę ir gali pakeisti apsipirkimas internetinėje platformoje, tokiu būdu neišvengiamą buitinę prievolę atliekant greičiau, tačiau kelionė į kitą pasaulio šalį pakaitalo neturi. Ir tai tiesa – ne visi atitikmenys virtualybėje savo kokybe prilygsta realybei, tačiau dalis jų pastarąją net pranoksta, ypač turint omenyje laiką. Galima teigti, jog pati laiko sąvoka pakitusi, – nebėra svarstoma apie jo skirstymą, savotišką „kapojimą“ atskiroms pavienėms veikloms, virtuali realybė verčia jį visa apimantį, t.y. įgalinantį derinti keletą veiksmų viename (pavyzdžiui, galima susirašinėti tuo pat metu užsiimant kuo nors kitu ir taip įtikėti, kad pats susirašinėjimas ne atima laiką, o jo suteikia) (Turkle, 2017). Taigi, kuriamas jausmas, kad galima padaryti daugiau, vienu metu būti ne vienoje vietoje, efektyviau valdyti savo gyvenimą (Turkle, 2006). Tikriausiai retas prieštarautų tokios idėjos žavesiui, o kai nejučia išsprūsta gana kasdienis posakis „Laikas – pinigai“, tenka pripažinti, kad kuo ši idėja arčiau realizacijos, tuo, atrodo, ramiau, stabiliau galima jaustis. Peršasi išvada, kad būtent dėl šių priežasčių, t.y. tokio santykio su laiku pokyčio, atsirado ir online susitikinėjimo reiškinys – pažinčių programėlės. Modernus ir greitas gyvenimo būdas gerokai sumenkina potencialių partnerių „medžiojimo“ realybėje patrauklumą: tokios pažinčių platformos kaip Tinder‘is, pagrįstos buvimo vietos dalinimosi modeliu (location sharing model), veikia tarsi filtras ir iš anksto „nukenksmina“ tokias galimas problemas kaip pernelyg didelis atstumas (o tai reiškia papildomas laiko sąnaudas), mat Tinder‘is leidžia matyti tik tuos naudotojus, kurie tuo pačiu metu yra toje pačioje ar netolimoje vietovėje – skatinama „čia ir dabar“, arba „čia ir iš karto“, susitikinėjimo schema (Ma, Sun, Naaman, 2017). Nebūtų klaidinga teigti, kad šiuolaikiniame kontekste procesų, susijusių su socialiniais ryšiais, atskyrimas nuo skaitmenizacijos atrodytų ne tik nenatūralus, bet ir ribojantis ar net kvailas. Tai suprantama – pažintys įgyja greitos ir patogios komunikacijos įvaizdį, bent jau pradžioje nereikalaujančios fizinio kūno įsitraukimo, todėl neįpareigojančios prisitaikyti prie jo lėtumo, nepakankamai efektyvaus funkcionavimo laike, t.y. norint naudotis programėle ir megzti pažintis nereikia nei specifinio paros meto, nei buvimo vietos, nei itin sutelkiamo, neskaidomo dėmesio: šiuo klausimu aplikacija yra universali. Deja, būtų naivu tikėti, kad online pažinčių platformos išvengia kritikos. Pats Tinder‘io veikimo principas (nuotraukų peržiūra ir ekrano braukimas į kairę (swipe left), jei jos nesužavėjo, ir į dešinę (swipe right), jei padarė teigiamą įspūdį) verčia smegenis neįprastai greitai priimti nuosprendį naudojantis paviršutiniška, dažnai „surežisuota“ vaizdine informacija (nepaisant galimybės profilyje pateikti aprašymą ar pasidalinti mėgstama muzika, fizinis patrauklumas yra pagrindinis kriterijus sprendžiant ekrano braukimo kryptį – erdvės ar laiko gilesniam pažinimui stadijoje prieš swipeą platforma paprasčiausiai nesuteikia). Tinder‘is ir kitos pažinčių programėlės leidžia veikti besvorėje, nežemiškoje online erdvėje, tačiau įkalina fizinį kūną statiškoje, neveiklioje būsenoje ir įtraukia į begalinę akimirksniu vienas kitą keičiančių veidų peržiūrą; šis procesas kai kurių autorių laikomas savotišku zombėjimu (David, Campre, 2016). Siekiant išvengti įspūdžio, jog nukrypstama nuo temos, svarbu trumpai paaiškinti: būtent kūniškojo pasaulio netobulumas greičio atžvilgiu, negebėjimas vien savo fizinių, biologinių duotybių pagalba prisitaikyti prie modernios kasdienybės tempo lemia žmogaus neatsparumą ir kartais net liguistą pasidavimą platformoms, siūlančioms šias „problemas“ išspręsti (reikėtų pabrėžti, kad Tinder‘io ir panašių aplikacijų „architektūra“, pagrįsta greitumo, patogumo ir vizualumo principais, ir yra „įkvėpta“ minėtų fizinio kūno „trūkumų“). Galbūt dėl to didėja pažinčių, užsimezgusių skaitmeninių technologijų dėka, skaičius; dėl to retėja santykių, atsiradusių ir vystomų be technologijų tarpininkavimo. Nepaisant to, vienas iš teorinių požiūrių teigia, kad technologijų „pasekmės“ ar „padariniai“ paprastai nėra pačių technologijų nulemtas rezultatas, bet atsiranda iš individų sąveikavimo su technologijomis (Jamieson, 2013).

Savęs pateikimas kaip įrankis formuoti sąveiką

Vienas iš online pažinčių privalumų vartotojo atžvilgiu – galimybė konstruoti ir kontroliuoti savo įvaizdį. Esminę įtaką tam daro įsivaizduojamos galimos kitų vartotojų reakcijos, t.y. sąmoningai siekiama save pristatyti modeliuojant profilį taip, kad jis pritrauktų kuo daugiau potencialių partnerių. Tai galima vadinti tam tikros savireklamos kūrimu konkurencingoje santykių rinkoje – vartotojo tikslas save stilizuojant ir transformuojant tapti geidžiama preke (Hobbs, Owen, Gerber, 2017). Tokiose platformose kaip Tinder‘is pagrindinis įvaizdžio kūrimo įrankis yra vizualinė medžiaga – nuotraukos; kadangi programėlė pateikia tik du variantus – braukti arba į kairę, arba į dešinę –, nuotraukos tampa greičiau pri(si)statymu, siekiant patikti, nei saviraiška (David, Cambre, 2016). Kaip tai formuoja tarpusavio sąveikas? Individų profilio kūrimo strategija jau pagrįsta sąveikoms su kitais asmenimis keliamais lūkesčiais – sąveika (ją galima suvokti labai plačiai – nuo kitų vartotojų įvertinimo be tiesioginio kontakto su jais iki elgesio, jau tiesiogiai nukreipto į konkretų individą, pavyzdžiui, pokalbio užmezgimo) formuojama atsižvelgiant į tikslą (kokį santykį tikimasi atrasti?), o įrankiu pasiekti tikslą tampa savęs pateikimas, kuris idealiu atveju turi būti sėkmingas (pritraukiantis „tinkamus“ žmones). Taigi, nuo tam tikro įvaizdžio profilyje sukurimo priklauso (arba bent tuo (ne)sąmoningai tikima) pasisekimas potencialių partnerių paieškoje, o sėkmingai save „pardavus“ (Tinder‘yje tai pasireiškia su‘match‘inus, t.y. abipusės simpatijos atveju) galima ir tolimesnė sąveika (pageidautina sėkminga), net jei ir nesiimama jokių konkrečių veiksmų (gana dažnai pasitenkinama ir potencialios pažinties „užšaldymu“  po abipusio patrauklumo užtvirtinimo/match‘o). Sunku išvengti profilio kūrimo be mažesnio ar didesnio idealiojo Aš įsikišimo – vartotojams suteikiama laisvė konstruoti ir tobulinti savąjį įvaizdį jiems norima linkme (tokiu būdu veikiant ir asmenines sąveikas, pavyzdžiui, formuojant geidžiamo ir seksualiai aktyvaus žmogaus įvaizdį, jis pildomas ir atitinkamu bendravimu, kitų vartotojų reakcijomis).

Skaitmeninis intymumas

Pasak Dabartinės lietuvių kalbos žodyno, žodžiui „intymus“ priskiriamos tokios reikšmės: artimas, draugiškas, nuoširdus; siaurai asmeniškas (DŽ, 1954). Toks ir apskritai vakarietiškai kultūrai įprastas intymumo suvokimas – tai artumas, familiarumas, tam tikras santykiuose puoselėjamas privatumas (David, Cambre, 2016), tačiau atsiradus dar vienai socialinei erdvei – virtualiai realybei – intymumo sąvoka plečiasi, atsiranda skaitmeninė jo forma.

Skaitmeninis intymumas savo emocine reikšme neprieštarauja tradicinei intymumo sampratai, tačiau yra kitoniškas dėl, pavyzdžiui, anksčiau minėto greičio faktoriaus. Čia greitis gali būti dviprasmiškas  – viena vertus, jis išsaugo savo privalumus kūniškojo pasaulio atžvilgiu, kita vertus, pats santykių kūrimo procesas dažnai lėtesnis, reikalaujantis daugiau laiko. Kaskart, kylant komunikacijos poreikiui/„man reikia draugo“ jausmui, technologijos suteikia galimybę į tai reaguoti (Turkle, 2006), tokią būseną iš karto „pamaitinti“. Vis dėlto, nuolat egzistuoja trumpalaikiškumo, nepatvarumo rizika, kylanti iš papildomų laiko investicijų reikiamybės, norint gauti socialinės ir emocinės informacijos, kurią įprastai suteikia gestikuliavimas, veido išraiškos, balso tonas, išvaizda (Thurlow, Lengel, Tomic, 2004). Rizikuojant prieštarauti prieš tai išsakytai minčiai, svarbu paminėti, kad esant dabartinei technologijų pažangai, iš socialios prigimties kylančiam žmonių gebėjimui prisitaikyti ir įveikti technologines kliūtis siekiant maksimaliai patenkinti bendravimo poreikį (Thurlow, Lengel, Tomic, 2004), šis argumentas prieš online komunikaciją nebėra toks reikšmingas. Vertėtų atsižvelgti ir į tai, kad virtualioje realybėje intymumo siekimas gali būti sėkmingesnis nei offline pasaulio ribose dėl galimybės išsilaisvinti nuo, pavyzdžiui, persekiojančių socialinių normų, kurios, tikslingai įsitraukus į tam tikras bendruomenes, nėra tokios aršios ir aktualios – tai leidžia būti daugiausiai komforto teikiančioje ir artimiausioje tikrajam Aš būsenoje, suteikia bendrumo, priklausymo jausmą.

Skaitmeninis intymumas pasireiškia ne tik tiesioginiu kontaktu su kitu žmogumi virtualiame pasaulyje ir skaitmeninių ryšių kūrimo ypatumais, jis įgauna ir ne taip lengvai „apčiuopiamą“ formą – bendravimui naudojami prietaisai tampa tarsi simboliu, rodančiu socialinių ryšių turėjimą, potencialą būti norimam kontaktų sąraše esančių žmonių ir egzistavimą kitų asmenų, kurie dar „pakeliui“ tapti reikšmingais  (Turkle, 2006). Nieko nuostabaus, kad technologinės bendravimo priemonės siejamos su meilės, staigmenų, pramogų, šilumos patyrimo galimybėmis – šie prietaisai suteikia pakylėjimo jausmą, kylantį iš potencialių santykių ar bent naujų socialinių ryšių idėjos (Turkle, 2006).

Įdomu tai, kad dažnu atveju santykiai nėra vystomi išskirtinai vienoje erdvėje – dalis ryšių pradedami online ir tuomet tęsiami ir pildomi sąveikomis offline, ir atvirkščiai. Tai verčia manyti, kad šiuolaikiniame kontekste, kai abi bendravimo formos vienodai natūralios ir suprantamos, vienai darosi vis sunkiau egzistuoti be kitos. Galbūt dabartinėje kasdienybėje pilnavertiškų santykių kūrimui yra svarbus ir skaitmeninio, ir „tradicinio“ intymumo derinimas? Galbūt ilgainiui šie intymumai, online ir offline santykiai bus suprantami kaip vienis, o ne atskiri reiškiniai, ne atskiros santykių kūrimo „siužetinės linijos“?

Mąstant apie (skaitmeninio) intymumo išraiškas programėlėje Tinder, šios sąvokos vartojimas atrodo galimas tik suteikiant jai itin neigiamą reikšmę (iš anksto atmetant su seksualiniais poreikiais siejamą intymumą). Autoriai, analizuojantys individų sąveikas Tinder‘yje, kalba apie depersonalizaciją ir kliūtis intymumo atsiradimui – tai greito profilių peržiūrėjimo rezultatas (David, Cambre, 2016). Tokia potencialių partnerių atranka, kai kone vienintelis kriterijus, kuriuo reikia paremti savo „verdiktą“, yra nuotraukos, ir pačių vartotojų kartais laikoma paviršutiniška (Hobbs, Owen, Gerber, 2017). Perteklinis per trumpą laiko tarpą gaunamas vaizdinės informacijos kiekis, t.y. vertimas smegenis apdoroti ir lygiavertiškai įvertinti itin daug profilio nuotraukų, nors ir skirtingų žmonių, gali kiek atbukinti ir suprimityvinti, sumenkinti lūkesčius, kylančius iš vertybinių nuostatų santykių atžvilgiu.

Kas yra buvimo prisijungus kultūra?

„Wherever I am, whatever I am doing, I am psychologically tuned to my access to the connections that matter.“ (Turkle, 2006)

Viena iš sąvokų, leidžiančių geriau suprasti individo santykį su online ir offline erdvėmis bei nesąmoningą jų derinimą, manevravimą tarp dviejų pasaulių, – buvimo prisijungus kultūra (always-on culture). Pats žodžių derinys sufleruoja termino esmę – nuolat būti pasiekiamam, niekada neatsiskirti nuo online gyvenimo. Tokiu būdu individas vienu metu veikia dviejuose pasauliuose, taip panaikindamas ribą tarp buvimo „čia ir dabar“ ir nebuvimo/buvimo „kitur“ (Jamieson, 2013). Tai susiję ir su technologijų naudotojų (tarp)asmeninėmis sąveikomis – kūniškasis pasaulis nebėra vienintelė socialinių ryšių kūrimo erdvė, bendravimas įgyja naujas formas, leidžia patirti santykius anksčiau neįprastais būdais; ryšio palaikymas priklauso nebe nuo fizinio atstumo, o komunikuoti leidžiančios technologijos turėjimo (Turkle, 2017) (ši potemė jau aptarta anksčiau ir šioje skiltyje nebus plėtojama).

Nuolat buvimo prisijungus reiškinys – visiškai įprasta buvimo būsena, modernaus žmogaus kasdienybė sunkiai įsivaizduojama, o juo labiau gyvenama, be to, ką galima laikyti šio reiškinio bruožais. Net kai kompiuteris ar telefonas nėra fiziškai naudojami, buvimas tinkle nėra pertraukiamas – telefonas vis dar gali priimti skambutį ar žinutę, socialinių tinklų profiliai nėra ištrinami ar „išjungiami“, tačiau pasyviai veikia socialinių medijų pasaulyje, fiksuodami jų savininkų egzistenciją, susisiekimas su reikiamu „adresatu“ galimas bet kuriuo paros metu nepriklausomai nuo fizinės buvimo vietos, ir panašiai. Buvimas nuolat prisijungus padeda derinti skirtingas gyvenimo sritis ir vaidmenis vienu metu, pvz., darbo vietoje būti ne tik konkrečias pareigas užimančiu darbuotoju, visą dėmesį skiriančiu jo vaidmeniui keliamų lūkesčių išpildymui, bet ir šeimos nariu gavus žinutę iš tolimo giminaičio ar skambutį iš partnerio. Vien priemonių, turinčių susisiekimo funkciją, turėjimas teigia – aš esu pasiekiamas. Ši kultūra susijusi ne tik su 24/7 įmanomu susisiekimu – dabartinės technologijų funkcijos yra visa apimančios, apeliuojančios į skubų vartotojo gyvenimo ritmą ir patogumo bei greičio poreikį: daugelį veiksmų, tokių kaip atsiskaitymas už paslaugą/prekę ar laiko patikrinimas, galima atlikti naudojant vieną prietaisą – išmanųjį telefoną. Šis kasdienių funkcijų kompaktizavimas lemia didesnį priklausymą nuo technologijų tiek laiko, tiek savo egzistencijos „įžeminimo“ jose (pvz., įvairios registracijos pateikiant savo duomenis) atžvilgiu. Nuolatinis buvimas prisijungus tampa prielaida ir kitam reiškiniui – multitasking –, kai vienu metu dėmesys ir energija skiriami keliems veiksmams. Ilgainiui multitasking‘as beveik nepastebimai iš parazitiško elgesio virto kone vertybe, kai kurių ekspertų laikoma ne eiliniu įgūdžiu, bet gebėjimu, mirtinai reikalingu norint sėkmingai dirbti ir mokytis skaitmenizuotame amžiuje (Turkle, 2006).

Kaip tai susiję su Tinder? Net išjungęs Tinder programėlę vartotojas nepasitraukia iš santykių rinkos – ekranas braukomas žiūrint į jo nuotraukas, išlieka galimybė su‘match‘inti ir gauti žinutę.

Kodėl galima tai vadinti kultūra? Visada būti prisijungus ir kelis kartus dienoje ar valandoje iš savo fizinės buvimo vietos „nusikelti“ į online pasaulį – tai jau normalizuotas elgesys, mentaliteto ir veikimo kasdienybėje dalis.

Žmonių santykiai skaitmenizacijos amžiuje – daugiasluoksnė tema, kelianti daug klausimų, į kuriuos vienareikšmių atsakymų tikriausiai nėra. Ar būdami vieni, iš tikro esame vieni? Pasak Turkle, šiandien net būdami vieni esame kartu (2017). Ar vis dar mokame būti su savimi???

Monika Siniauskaitė

Literatūros šaltiniai

  • Hobbs, Mitchell, Stephen Owen, and Livia Gerber. “Liquid love? Dating apps, sex, relationships and the digital transformation of intimacy.” Journal of Sociology 53.2 (2017): 271-284.
  • Ma, Xiao, Emily Sun, and Mor Naaman. “What happens in Happn: The warranting powers of location history in online dating.” Proceedings of the 2017 ACM Conference on Computer Supported Cooperative Work and Social Computing. 2017.
  • Turkle, Sherry. “Always-on/always-on-you: The tethered self.” Handbook of mobile communication studies (2006).
  • Turkle, Sherry. Alone together: Why we expect more from technology and less from each other. Hachette UK, 2017.
  • David, Gaby, and Carolina Cambre. “Screened intimacies: Tinder and the swipe logic.” Social media+ society 2.2 (2016): 2056305116641976.
  • Thurlow, Crispin, Laura Lengel, and Alice Tomic. Computer mediated communication. Sage, 2004.
  • Jamieson, Lynn. “Personal relationships, intimacy and the self in a mediated and global digital age.” Digital sociology. Palgrave Macmillan, London, 2013. 13-33.

2 thoughts on “Nuo asmeninės sąveikos skaitmeniniame amžiuje iki buvimo prisijungus kultūros: Tinder era

  1. Recenzuotojas: Liudvikas Bagdonas

    Darbo įvertinimas:

    1. Įvadas
    Atskleidžiama tapatumo klausimo, kalbant apie saviraišką skaitmeninėje erdvėje, problematika, kurios analizė, iš esmės, visame tekste ir pasireiškia.
    I Siūlymas: Galbūt derėtų performuluoti paskutinį pastraipos sakinį: „Siekiant geriau paaiškinti kai kuriuos aspektus, pasitelkiamas pažinčių programėlės Tinder pavyzdys.“ Šio teksto atveju, Tinder pažinčių programėlės pavyzdys yra, iš esmės, viso teksto „pažiba“, kuria yra remiamasi kalbant apie visus pasirinktus aspektus. Autorė gana atsargiai pabrėžia, jog Tinder pavyzdžio pasitelkimas yra tik tam tikrų aspektų atskleidimui, nors programėlės analizė vyksta viso teksto eigoje, ties visais pasirinktais „skaitmeninės tapatybės“ temos aspektais.
    II Siūlymas: Veikiausiai būtų prasminga daugiau ar mažiau nurodyti ir autorių pavardes, kurios yra reikšmingos pasirinktos temos analizėje. Suprantu, jog įvade literatūros sąrašas nėra reikalingas, bet šioks toks mokslinis nukreipimas yra naudingas siekiant suteikti skaitytojui susipažinimo su reikšmingomis, šios temos analitikų idėjomis.

    2. Kūniškojo pasaulio lėtumas: „When fast and slow time meet, fast time wins.“ (Eriksen, 2001)
    Išsamus ir aiškus dėstymas, argumentuojamos įvairių pozicijų galimybės, siekiama visapusiškumo. Nepaisant to, galima pateikti kelis siūlymus.
    I Siūlymas: Kaip ir įvade, turbūt reikėtų stabilesnės teorinės atramos, pasireiškiančios būtent citatomis. Kiek sunku susiprasti, kur tekste yra autorės, o kur yra perskaitytos teorijos perteikiama informacija. Rašymas „iš savęs“ yra svarbus ir būtinas kiekvieno mokslinio darbo aspektas, tačiau derėtų ir įvertinti bei atkreipti skaitytojo dėmesį į kitus, temai reikšmingus autorius, cituojant jų esmines idėjas, nepaliekant klausimų, kuri teksto dalis yra originali ir kuri „pasiskolinta“. Verta pabrėžti, jog autorė tekste cituoti tikrai nevengia, pastaba yra veikiau dėl tikslumo. Skyriaus pradžioje yra nemažai kalbama apie greitį ir jo išraiškų skaitmeninėje erdvėje skirtumą nuo išraiškų realybėje. Galbūt vertėtų autoriaus Turkle pavardę pridėti prie teorizavimo apie greičio atsiribojimą nuo fizinio pasaulio atributų, nes dabartiniame teksto variante autoriaus pavardė atstovauja tik pavienę, ne visai esminę mintį.
    II siūlymas: Galbūt būtų prasminga ir daugiau išplėsti skaitmeninių technologijų kuriamos efektyvumo iliuzijos aspektą. Čia, vėlgi, galima kalbėti apie Turkle idėjas, jog pats greitis skaitmeninėje erdvėje dažnai veikia ne kaip efektyvumą didinantis elementas, bet veikiau kaip efektyvumo iliuzija. Pats greitis nėra technologijų produktas, bet veikiau tai yra greičio lūkesčių vienas kitam tenkinimas, kas visą reiškinį paverčia labiau nuolatiniu bėgimu bėgimo takeliu nei apgalvotu ir organizuotu veiksmų atlikimu. Atrodytų, jog šio aspekto praplėtimas tiesiog pasitarnautų autorės mėginimui žvelgti į reiškinį įvairiapusiškai, nesuteikiant per daug „galios“ skaitmeniniam greičiui, kaip išskirtinai teigiamam bendravimo technologijomis aspektui.
    III siūlymas: Keliu klausimą ar verta rašyti tokius teiginius kaip: „Siekiant išvengti įspūdžio, jog nukrypstama nuo temos, svarbu trumpai paaiškinti…“. Man, kaip skaitytojui, toks įspūdis nekilo, viskas atrodė nuoseklu ir logiška, todėl toks sakinys veikiau atskleidžia autorės nepasitikėjimą savo dėstymo nuoseklumu, nei teikia kokią nors papildomą vertę.

    3. Savęs pateikimas, kaip įrankis formuoti sąveiką
    Logiškas ir išsamus asmeninio įvaizdžio skaitmeninėje erdvėje kūrimo fenomeno paaiškinimas ir analizavimas, pasitelkiamos asmeninės įžvalgos, kurios yra argumentuojamos. Vėlgi, kritiką norisi išreikšti dėl vietomis neaiškių ribų, kur cituojama ir kur kalba autorė. Dar norėtųsi pridėti ir šiokios tokios diskusijos trūkumą šiame skyriuje. Turint omenyje, jog visame tekste esančius apmastymus lydi nuolatinė diskusija ir keliami klausimai, šis skyrius to stokoja.

    4. Skaitmeninis intymumas
    Tvarkingai atskleidžiami skaitmeninio intymumo fenomeno ypatumai. Galbūt vietomis derėtų tiksliau paaiškinti, ką yra norima pasakyti, pavyzdžiui vartojant sąvoką „depersonalizacija“ derėtų paaiškinti, kas tiksliai tai yra. Skyrius nestokoja pasvarstymų ir diskusijos, bei įvairias puses paremiančių argumentų.
    I Siūlymas: Kaip ir minėta anksčiau, derėtų vengti tokių sakinių, kaip „Rizikuojant prieštarauti prieš tai išsakytai minčiai…“, nes skaitytojas nebūtinai gali galvoti, kad šioje vietoje autorė sau prieštarauja, tačiau perskaičius tokį sakinį, pati autorė, galimai, paveikia skaitytoją nepasitikėti teksto nuoseklumu. Nors ši priemonė gali atrodyti kaip patikslinamąją vertę teikianti, mano suvokimu, tai veikiau klaidina. Jaučiant, kad tam tikroje vietoje tikrai reikia tikslumo, galima tiesiog taip ir rašyti: „Siekiant patikslinti, kas yra turima omenyje kalbant apie skaitmeninio intymumo trumpalaikiškumą ir nepatvarumą, derėtų akcentuoti kelis dalykus:…“. Taip yra išvengiama darbo mokslinės vertės sumenkinimo tiek prieš save, tiek prieš skaitytoją.

    5. Kas yra buvimo prisijungus kultūra?
    Paskutiniame skyriuje yra gerai apibendrinamas visas temos plėtojimas, netrūksta teorizavimo ir sąvokų paaiškinimo. Pati paskutinė teksto dalis, kur autorė kelia gana tiesmukiškus klausimus atrodytų nebūtinai reikalinga, nes tai, atrodo, ne žadiną vaizduotę, bet veikiau save pašiepia, kas mano nuomone, pakankamai kokybiškam tekstui, dar daugiau kokybės nesuteikia.
    I Siūlymas: Derėtų versti užsienio kalba pateiktas citatas siekiant palaikyti skaitytojų įsitraukimą, turint omenyje, jog nebūtinai visi skaitytojai, tą užsienio kalbą gali puikia išmanyti. Šiuo atveju, nors ir galima manyti, jog anglų kalbą šiais laikais išmano visi, tai nebūtinai yra būdinga visiems skaitytojams.

    Galutinės įžvalgos:
    Tekste pasitaiko, nors ir labai mažai, lietuvių kalbos gramatinių ir stiliaus klaidų.
    Literatūros šaltiniai turėtų būti išdėlioti abėcėlės tvarka.

    Like

  2. Sveika, Monika

    Šį blog‘o įrašą skaityti buvo įdomu ir naudinga. Smagu, jog visame tekste pasitelktas vienos platformos pavyzdys, todėl buvo lengviau suprasti idėjas ir mintis. Pritariu, kad nemaža dalis žmonių programėlėje įžvelgia tavo minėtus pliusus – netinkamų partnerių dėl skiriančio atstumo filtravimas ar tiesiog amžiaus tarpsnio pasirinkimas. Retkarčiais, tai galėtų lemti sutaupytą laiką. Taip pat pritariu, jog idealiojo Aš įsikišimas virtualioje erdvėje yra itin svarbus . Tačiau pati norėčiau pridurti, jog nemaža dalis pažinčių užmezgamos su tikslu jas perkelti į realybę. Būtent tikimybė, jog sukurtas įvaizdis virtualioje erdvėje bus ,,patikrintas“ realybėje lemia, kad daug Tinder vartotojų visgi įspaudžia save į tikrovės rėmus (1), siekia ne tik parduoti save, kaip minėjai tu, bet galbūt ir atskleisti save (ypač jei ieškoma ilgalaikių santykių). Man ypač patiko skyrelis apie skaitmeninį intymumą, ypač mintis, jog dabartyje dauguma santykių yra vystomi abejose platformose. Nesvarbu, kur susipažino žmonės, greičiausiai jie bendraus ir offline, ir online, o jų ryšys bus jungiamas abiejų ,,realybių”. Tai, matyt, geriausiai ir iliustruoja prisijungimo kultūros esmę.

    Visgi nebūčiau linkusi pritarti, kad virtualiojo pasaulio patrauklumas taip stipriai remiasi į greitį. Kaip pati minėjai, galima atrasti offline pavyzdžių, kurių atitikmenų dar nėra sukurta online aplinkoje – nuo skrydžių lėktuvu iki chirurginių operacijų. Taip pat didelė dalis online platformų ne tiek taupo laiką, kiek jį švaisto. Pavyzdžiui, vidutinis Tinder‘io naudotojas per dieną prisijungia prie programėlės apie 11 kartų ir kartu sudėjus praleidžia pusantros valandos swipe‘indamas (2). Tai pagrindžia prisijungimo kultūros egzistavimą, tačiau neatliepia laiko taupymo siekio. Kai praeityje antrosios pusės paieškoms nebuvo sąmoningai skiriamas laikas arba paieškos buvo integruotos į įprastą gyvenimą (nuėjimą į renginį, pasipuošimą ir pan.), šiuo metu panašu, kad dalis jaunimo be tradicinių kelių renkasi šiuolaikinius būdus (pažinčių puslapius), kurie tik užima dar daugiau laiko. Drįsčiau teigti, kad problema yra daug kompleksiškesnė, todėl pagrindinį vaidmenį čia atlieka ne laiko taupymas, o kitos priežastys.

    Daugumos didžiųjų platformų (Facebook, Instagram, Tinder) populiarumą galima būtų paaiškinti primityviausiais žmogaus psichologijos aspektais. Nuo narkotinių medžiagų priklausomų žmonių tyrime pastebėta, jog narkotikų laukimas išskirdavo didesnį dopamino lygį, nei pats narkotiko vartojimas (3). Kitais žodžiais, malonumo laukimas ir netikėtumas, kada jo sulauksi, sukelia daugiau džiaugsmo. Šiuo principu galima paaiškinti visų populiariausių platformų veikimą. Žmogus nežino, koks bus kitas Facebook įrašas naujienų sraute, todėl nenustoja scroll’inti, lygiai taip pat, sunku nustoti swipe‘inti išvaizdžių žmonių profilius Tinder programėlėje, nes negali žinoti, kada tave sumatch‘ins. Tokiu būdu daugelis tampa netgi priklausomi, o kai tampi priklausomas – laiko taupymas nebėra aktualus. Iškelčiau klausimą, kiek sąmoningas mūsų įsitraukimas į prisijungimo kultūrą? Ar mes patys nusprendėme pasirinkti greitesnį būdą spręsti problemas, greičiau pasiekti tikslus, greičiau gyventi? Ar tiesiog atradome save staigiai besikeičiančiame pasaulyje be balso teisės daryti kitaip?

    Monika Brukštutė.

    Šaltiniai:
    1. Ellison, N., Heino, R., & Gibbs, J. (2006). Managing Impressions Online: Self-Presentation Processes in the Online Dating Environment. Journal of Computer-Mediated Communication, 11(2), 415–441. doi:10.1111/j.1083-6101.2006.00020.x
    2. https://buildfire.com/tinder-statistics/
    3. https://www.pnas.org/content/108/37/15037.abstract

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s