Kreivų veidrodžių karalystė – „būti ar nebūti“

Šiuolaikinis žmogus nedaug kuo skiriasi nuo savo pirmtako. Iš lūpų į lūpas perduodamas istorijas ir legendas keičia „Instagram“ „story“, o piešinius ant sienų – įrašai ir nuotraukos „Facebook“ naujienų sraute. Socialiniai tinklai greit užėmė itin svarbų vaidmenį modernėjančiame žmogaus gyvenime ir tapo tik dar vienu įrankiu tapatumui kurti. Vidinis individo poreikis išlikti pačiu savimi ir gauti pripažinimą skatino ieškoti naujų būdų saviraiškai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, įvairių bendravimo platformų atsiradimas savaime siūlė anonimiškumą ir nuasmeninimą, kas leido išbandyti naujas roles, kurti galbūt ilgai svajotą ir realybėje neįmanomą identitetą. Žavu. Nenuostabu, kad tai vyksta ir šiandien. Nors turime neribotas galimybes rinktis, dažnas pasirenka manipuliuoti tuo, ką pateikia plačiajai socialinių tinklų auditorijai. Didžiulis ir spartus technologinis šuolis ne tik suteikė naujų formų bendravimui, bet ir įgalino vartotoją koreguoti pateikiamus vaizdus įvairiais filtrais, keičiančiais ne tik nuotraukų spalvas, bet koreguojančiais ir kūno formas. Destruktyvu. Ilgainiui pastebėta, jog vaizdai neatitinkantys realybės veikia ne tik auditorijos, bet ir autoriaus suvokimą, formuojantį iškreiptas vertybes, ir galimai vedantį prie įvairių psichologinių sutrikimų. Tad, drąsu, bet, manau, jog teisinga teigti, kad iškreipto kūno vaizdo kultūra, yra viena didžiausių šiuolaikinės socialinės medijos problemų. Tolimesniame tekste aptarsiu keletą svarbių konstruktų, kurie padės geriau suprasti mus supančios informacijos poveikį.  

Labas, čia aš

Pradėkime nuo savęs pristatymo socialiniuose tinkluose. Žiūrint istoriškai, savęs reprezentacija atliko svarbų vaidmenį socialiniame gyvenime, turėjo aiškų tikslą ir prasmę.  Nuo seno didikų portretai bylojo apie neišsenkančius jų turtus ir galią, lygiai taip pat veikė ir itin didingi architektūriniai sprendimai. Analogiškas prasmes ir tikslus galime pastebėti ir šiuolaikinėje socialinių tinklų kultūroje. Jaunuolio nuotrauka prie naujutėlaičio automobilio, vilos ar nuotraukos iš įvairiausių kelionių taip pat leidžia daryti prielaidą, kad vaikinas pasiturintis.

Iš pirmo žvilgsnio, savęs reprezentavimas labiausiai siejasi su vaizdinės medžiagos pateikimu, tačiau Jill Walker Rettberg (2017) aptaria dar du savęs pristatymo modulius: rašytinį ir kiekybinį. Pirmiausia, vizualiniam savęs reprezentavimui profesorė siūlo priskirti ne tik asmenukes (angl. selfies), bet ir visą vaizdinę informaciją, kuria dalijamės ar apipavidaliname savo paskyras. Tokiu atveju mus reprezentuoja net ir įvairios informacijos išdėstymo struktūros ar „Tumblr“ platformoje pasirinkta paskyros fono, šrifto spalva. Pasak mokslininkės, puikiais rašytinės reprezentacijos pavyzdžiais galėtume vadinti ne tik tinklaraščius ar internetinius dienoraščius, bet ir įrašus socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Twitter“, komentarus ir nuotraukų antraštes „Instagram“ platformoje.

Turbūt mažiausiai visuomenėje aptariamas ir sureikšminamas kiekybinis savęs reprezentavimas. Iš rankų nepaleisdami savo išmaniųjų telefonų dažnai gal net nesusimąstome apie gausybę aplikacijų fiksuojančių kiekvieną mūsų žingsnį. Rytiniai bėgiojimai ar kita aktyvi veikla gali būti tiesiogiai transliuojama „Strava“, „Endomundo“ ar kitose sporto programėlėse, tuo pat metu artimam draugui siunčiant akimirką su oro temperatūrą, laiką ar judėjimo greitį rodančiu filtru „Snapchat“ platformoje. Kiekybinis kiekvieno veiksmo fiksavimas gali būti ir sąmoningas pasirinkimas, tačiau dažnai tai lieka interneto naudojimo paraštėse. Toks platus savireprezentacijos suvokimas labiau paaiškina ir mus kaip interneto vartotojus veikiančios informacijos kiekius. Tad ir kalbant apie kūno vaizdavimą medijose, auditoriją veikia ne tik vaizdinė informacija, bet ir antraštės, komentarai ar grafinė kito asmens savireprezentacija. Kitavertus, pasak Rettberg (2017) kai reprezentacijomis dalijamasi be konteksto, o tai dažniausiai ir nutinka socialinėse medijose, jų prasmę konstruoja auditorija. Tokia profesorės mintis man kelia daug diskusinių klausimų. Aš sutinku, kad nežinodami konteksto ribotam informacijos kiekiui suteikiame prasmę remdamiesi savo pasaulio patyrimu, tiesomis ir vertybėmis, o tai gali vesti į klaidingą interpretaciją. Tačiau, kiek mes, kaip interneto vartotojai keliantys turinį, konteksto norime atskleisti? Galbūt, mūsų dalijimasis yra kruopščiai suplanuotas, kad auditorija turinį suprastų taip, kaip mes norime jį pateikti. Manau, mano mintys atliepia ir pačios Rettberg (2017) pateiktą pavyzdį apie #iftheygunnedmedown judėjimą “Twiter” platformoje. Šis rasinis judėjimas prasidėjo po to, kai baltos rasės policijos pareigūnui nužudžius juodaodį, žiniasklaida pasirinko auką reprezentuoti neformalia nuotrauka. Tad šis judėjimas bando atkreipti visuomenės dėmesį į policijos išpuolius ir žiaurumą juodaodžių atžvilgiu ir neabejingą žiniasklaidos poziciją, aukas vaizduojant kaip linkusias nusikalsti. Po šio įvykio tūkstančiai juodaodžių savo paskyrose dalindavosi nuotraukomis. Viena jų – iš neformalios aplinkos, galbūt vakarėlio, kita – formali, vilkint kostiumą ar rankose laikant koledžo baigimo diplomą. Visas šias nuotraukas lydi klausimas, kurią nuotrauką žiniasklaida pasirinktų „if they gunned me down“? Turbūt akivaizdu, kad nežinodami konteksto neformalią nuotrauką vertinsime labiau neigiamai. Tačiau, ar tai nėra žiniasklaidos mums primesta nuomonė? Ir ar lygiai taip pat nes neprimetame savo vertybių ir požiūrio mus stebinčiai auditorijai? Ir kaip dažnai patys atsiduriame kreivų veidrodžių karalystėje? Klausimai retoriniai, tačiau daugiau peno jų apmąstymui padėtų gauti ir filtrų aptarimas.

Kas tie filtrai?

Nors dažniausiai filtras suvokiamas kaip įrankis kažkokiame procese atskirtį dalį komponentų, socialinių tinklų kontekste filtras – tai funkcija, padedanti patobulinti ir pagražinti norimas nuotraukas. Paradoksalu. O gal tik taip atrodo iš pirmo žvilgsnio?

Jau anksčiau minėta profesorė Rettberg (2014) su šiuo siauru apibrėžimu kaži ar sutiktų. Pasak jos, internete naudojame ne tik vizualinius ar technologinius, bet ir kultūrinius bei kognityvinius filtrus. Hm, taigi, iš esmės filtruojame viską… Kiek plačiau aptarkime technologinius ir vizualinius filtrus.

Technologiniai filtrai – tai filtrai leidžiantys mums reikštis tik tam tikrais iš anksto numatytais būdais. Pavyzdžiui, į „Facebook“ naujienų srauto įrašus galime reaguoti tik tais jaustukais (angl. emoji) kurie iš anksto numatyti. Technologiniai filtrai reguliuoja ir tai, ką matome savo naujienų srautuose, kokias reklamas gauname. O tai itin susiję su mūsų savęs suvokimu ir reprezentacija. Tai įrodo ir Kramer, Guillory ir Hancock (2014) atliktas tyrimas manipuliuojant socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų naujienų srautais. Daugiau nei pusė milijono vartotojų buvo suskirstyti į dvi grupes, viena matė labiau pozityvius įrašus, kita – labiau negatyvius. Rezultatai įrodė emocinio užkrato efektą: socialinių tinklų informacijos srautai daro įtaką mūsų emocinėms būsenoms ir jų raiškai internete. Šį tyrimą, manau, puikiai papildo ir Vicario et al. (2016) tyrimas apie socialiniuose tinkluose susikuriamus aido kambarius (angl. echo chambers). Tyrime kalbama apie tai, jog interneto vartotojo emocinis elgesys priklauso nuo jo įsitraukimo į aido kambarius lygio, t.y. kuo didesnis įsitraukimas į bendraminčių grupes, kuriose vartotojai poliarizuoja savo nuomonę, tuo didesnis išreikštas paskiro interneto vartotojo neigiamas požiūris. Kalbant dar paprasčiau, kuo mes aktyviau dalyvaujame mūsų vertybes ir pažiūras atspindinčioje veikloje, tuo, tikėtina negatyvesni bus mūsų pasisakymai ir padėties vertinimas. Abu aptartieji tyrimai tik papildo mintį, jog mus supanti, šiuo atveju internetinė aplinka, gali veikti mūsų savęs suvokimą ir reprezentaciją. Tai plėtojant nesunku įsivaizduoti ir situaciją iškreipto kūno vaizdo kontekste. Turint netvirtą požiūrį į savo kūną ar silpną savivertę visai nesunku įsisukti į tobulo kūno kultą garbinančių žmonių ratelį. Aido kambarys ima atspindėti neigiamas pažiūras kitokiam, žurnalų viršelių neatitinkančiam kūnui. Ir štai, net nepastebėdamas žmogus imi ne tik engti savo netobulumus ir visomis priemonėmis siekti nepasiekiamo, bet ir smerki visus neatitinkančius išsikelto standarto. Kažkur matyta? Man – taip.

Kūrybininkas Mantas Bertulis su “Facebook” profilio nuotraukos filtru

Grįžkime prie visiems įprastos ir internete labiausiai paplitusios filtro sampratos. Turbūt nėra internete žmogaus, kuris nežinotų ar nebūtų išbandęs smagių vaizdo filtrų. Vieni jų tik prideda gražias aplikacijas ant nuotraukų (tokie filtrai dažniausiai naudojami socialiniame tinkle „Facebook“, ant profilio nuotraukos užsidedant tuo metu esminę tendenciją atspindintį filtrą, taip išreiškiant socialinį palaikymą ar pažiūras), kiti – pakeičia nuotraukų spalvas, prideda įvairių animacijų ar pakoreguoja besifotografuojančiojo išvaizdą.

(L-r) A Portrait of Elle Hunt, taken in natural light on a digital camera; a selfie, taken on an iPhone without a filter; a selfie, with a Snapchat filter
The Guardian žurnalistė Elle Hunt ir jos veido metamorfozė naudojant filtrus

Iš pirmo žvilgsnio – nekaltas žaidimas. Tačiau, realų vaizdą padeda suvokti platesnis kontekstas. Pastaraisiais metais daugėja straipsnių įtraukiančių plastikos chirurgų pasisakymus. Plastinė chirurgija išgyvena aukso amžių. Pasak Amerikos Plastikos Chirurgų Draugijos, plastinėms korekcijoms 2019 metais amerikiečiai išleido daugiau nei 16,7 bilijono dolerių, o tai – rekordiniai skaičiai. CNN, BBC, The Guardian ir kituose plačiai žinomuose tinklalapiuose publikuojami straipsniai, kuriuose medikai dalijasi, jog didelė dalis klientų – jauni žmonės, ateinantys su lūkesčiu atrodyti kuo panašiau į atvaizdą asmenukėje. Vienas iš veiksnių – didėjantis vaizdinių filtrų kiekis „Snapchat“, „Instagram“ ir kitose bendravimo platformose. Filtrai iškreipia žmonių išvaizdą iš sukuria nerealistiškus lūkesčius, kaip turi atrodyti tikrieji žmogaus veido bruožai. Toks didžiulis klientų nepasitenkinimas savo išvaizda ir netobulumu plastikos chirurgus privedė prie „Selfie Dysmorphia“ termino vartojimo. „Selfie Dysmorphia“ apibudinamas kaip esminis nepasitenkinimas savo išvaizda dėl per didelio lygiavimosi į savo asmenukes (CEENTA, 2020). Blogiausia turbūt tai, jog tokios būsenos veda ir į didesnius psichologinius sutrikimus, kaip štai – dismorfinį kūno sutrikimą, kuris dažnai eina kartu su depresija, nerimo sutrikimais, per dideliu svaigiųjų medžiagų vartojimu ar padidėjusiu suicidiškumu. Ir viskas susiveda į asmenukes. Bet, manau, už to slypi šiek tiek daugiau nei kūno vaizdą iškreipiantys filtrai.

Tapatumas                       

Apie tapatumo kūrimą internete ir jo istorines implikacijas galėtume kalbėti be galo ilgai. Žinoma, jog istorinis technologijų vystymasis ir atitinkamas jų tyrinėjimo laikotarpis turėjo skirtingą požiūrį į internetinio tapatumo klausimą. Tačiau, kokie šiuolaikiniame moksle nagrinėjami tapatumo klausimai padėtų suvokti kreivų veidrodžių karalystę, kurioje atsiduria kone kiekvienas jaunas žmogus?

Manau, svarbu paminėti, jog tapatumą vienas pirmųjų apibrėžia Erik Erikson (2004), sakydamas, jog – tai sukauptas žmogaus tikrumas, kad praeityje išsiugdyta vienovė ir tęstinumas dera su vidinio turinio, kurį jam priskiria kiti žmonės, vienove ir vientisumu. Paprasčiau tariant – tai žmogaus vidinis pojūtis, kad visos asmens savybės ir jo savęs pateikimas deri tarpusavyje. Identiteto formavimasis internete kiek kitoks nei realybėje. Iš vienos pusės, atsiradus internetui ir neribotam kiekiui galimybių žmonės galėjo geriau save realizuoti, rasti naujų tapatumo aspektų ar išreikšti užslėptą identitetą, tačiau iš kitos pusės, atsirado begalė galimybių manipuliacijai. Šį aspektą pastebi ir Fraser ir Dutta (2010) teigdami, jog socialinių tinklų profiliuose vartotojai labiau linkę apgalvotai kurti įdomesnį turinį tam, kad į save patrauktų daugiau dėmesio. Tačiau, svarbu paminėti, jog internetinėje erdvėje žmonės labiau linkę kurti virtualią tapatybę kaip idealųjį savo Aš atvaizdą. Idealusis tapatumas tampa įprasta socialinių tinklų kasdienybe, o sekėjų skaičius socialiniame tinkle – postūmiu į šį asmenį lygiuotis. Tokiu atveju, labai tikėtinas jau anksčiau aptartas nuomonės auditorijai primetimas.

Akivaizdu, jog tapatumą galima konstruoti. Pagrindinis tapatumo formavimo konstruktas, kurį norėčiau aptarti – išvaizda. Giddens (2000) teigia, jog išvaizda sudaro daugybė faktorių: kūnas, puošybos detalės, apranga, manieros. Autorius pastebi, jog išvaizda ankščiau lėmė ne asmeninį, o socialinį tapatumą, tačiau šiandieniniame pasaulyje, vartotojiškumo kultūroje kūnui skiriama itin daug dėmesio. Sunku nesutikti. Per pastaruosius 20 metų išvaizdos vertinimas ir siejimas su identitetu tik sustiprėjo. Atrodo savaime galvoje ima skambėti mintis: „Esi tai, kaip atrodai“.

Šis klausimas jautriausias jaunam žmogui. Jaunuoliai, o ypač merginos, yra veikiami žiniasklaidos ir socialinių tinklų, kuriuose dažniausiai afišuojamas dailus, lieknas, sportiškas kūnas gražiuose, naujausias mados tendencijas atitinkančiuose drabužiuose. Ir, žinoma, viską gaubia, atrodo, net fiziškai jaučiamas pasitikėjimas savimi ir laimė. Tokie vaizdai ir jų aukštinimas pasąmoningai siunčia žinutę, kad tik atrodydami nepriekaištingai būsime laimingi ir užlopysime pasitikėjimą savimi.

Iškreipto kūno vaizdo kultūra

Internetinėje erdvėje ir gyvenime labiau kontroliuojamas moters kūnas. Galbūt tam įtakos turėjo ir gilūs istoriniai kontekstai. Moters kūnas objektyvizuoti pradėtas mene, vėliau reklamoje, dabar – plačiajame internete. Todėl didžioji dalis tyrimų atsižvelgia į moters kūno vaizdo suvokimą.

@gudim_public

Sudaiktintas kūno suvokimas (angl. objectified body consciousness) – tai polinkis suvokti savo kūną kaip stebimą ir aplinkinių vertinamą objektą (Lindberg, Hyde, & McKinley, 2006). Tyrimai rodo, jog kūno suvokimas toli gražu ne vienalypis konstruktas. McKinley ir Hyde (1996) išskyrė tris konstruktus – kūno stebėjimą (angl. body surveillance) (t.y. žiūrėjimas į savo kūną iš aplinkinių perspektyvos), kūno gėdijimąsį (angl. body shame) (t.y. emocija, išgyvenama, kai iš aplinkos perimtas tobulo kūno vaizdas neatitinka realaus kūno vaizdo) ir išvaizdos kontrolę (angl. control beliefs) (t.y. tikėjimo, kad kūno išvaizdą galima kontroliuoti). Visi šie konstruktai susiję su nepasitenkinimu savo kūnu. Svarbu kalbėti ir apie tai, kaip pastarieji konstruktai veikia socialinėje medijoje. Holland ir Tiggemann (2016) atliktoje sistematinėje straipsnių apžvalgoje rado, jog veikla susijusi su nuotraukomis, pavyzdžiui, slinkimas (angl. scrolling) „Instagram“ paskyros siena ar nuotraukų redagavimas ir kėlimas į socialinius tinklus, buvo esminis veiksnys lemiantis negatyvias mintis apie savo kūną. Tokie rezultatai nestebina. Nuolatinis lyginimasis su kitais, stebėjimas kitų pateikto, dažnai gerokai patobulinto ir kruopščiai apgalvoto turinio pasąmoningai sukelia asimiliacijos procesą, skatinantį perimti matomos daugumos vertybes. „Body shaming“ – taip pat viena iš daugelio su kūno vaizdu susijusių problemų. Turbūt blogiausia tai, jog socialinėse medijose pereinama nuo savo kūno vertinimo, prie kito asmens kūno vertinimo ir kritikavimo. Puikus to pavyzdys, prieš keletą metų vienos garsios Lietuvos nuomonės formuotojos Gintarės Gurevičiūtės socialiniame tinkle „Instagram“ paviešintas šalia pusryčiavusios šeimos vaizdo įrašas. Garsi lietuvaitė, apsimesdama, kad filmuoja save, sukritikuoja amerikiečių šeimos kūno formas ir pusryčių pasirinkimus (Delfi, 2019). Remiantis anksčiau aptartais aido kambario, filtrų konstruktais, nesunku suvokti, kad merginą stebintys žmonės gali imti elgtis panašiai. Džiugu, kad tai neliko nepastebėta pozityvų kūno vaizdą internete propaguojančių aktyvistų.

Neigiamą požiūrį į save lemia ir per dideli lūkesčiai, keliami stebint itin sportuojančius žmones, besidalinančius motavacinėmis žinutėmis, kaip greitai „pataisyti“ vieną ar kitą kūno trūkumą (Slater, Varsani, and Diedrichs, 2017). Dar vienas svarbus kūno vaizdo vertinimo veiksnus – socialiuose tinkluose praleistas laikas. Tyrimai rodo, jog nepasitenkinimas savo kūnu, nervinė bulimija, anoreksija ir perdėtas dietų laikymasis turi ryšį su laiku, kurį paauglės merginos praleidžia „Facebook“ platformoje (University of Haifa, 2011). Toks trumpas, tačiau svarbus tyrimų pristatymas padeda suprasti, kodėl svarbu kalbėti apie kūno vaizdo suvokimą laikotarpyje, kai telefono ar kompiuterio ekranuose praleidžiame daugiau laiko, nei kontaktuodami su žmonėmis „face to face“. Manau, jog vienintelė išeitis šiame užburtame rate – sąmoningas stebėjimas su kuo socialiniuose tinkluose mes lyginamės.

Nebūti, nebūti!

Rianne Meijer

Taip, tinkamas ir psichologinei sveikatai naudingas socialinių tinklų filtravimas reikalauja didelio sąmoningumo ir laiko. Tačiau, apsižvalgius, ir giliau pasidomėjus, situacija tikrai neatrodo tokia bloga. „Body shaming“ ir tobulo kūno kulto problemos sulaukia vis daugiau žymių žmonių dėmesio. Štai, visai neseniai dėl šmaikštaus požiūrio ir atvirumo

Danae Mercer

išgarsėjusi  olandė Rianne Meijer savo „Instagram“ paskyroje dalijasi nuotraukomis, kaip jos socialinių tinklų įvaizdis skiriasi nuo realybės. Šiuo projektu Rianne siekia parodyti, jog visą tai, ką žmonės mato socialiniuose tinkluose – retai yra realybė. Panašiu turiniu dalijasi  ir žurnalistė Danae Mercer ir kūrybininkė Sarah Nicole Landry. Jų nuotraukos neretai papildytos įkėpiančiomis žinutėmis, teigiančiomis, jog bet koks kūnas yra normalus ir meilės vertas kūnas. Lietuvos socialinių tinklų

Sarah Nicole Landry

padangėje taip pat vis daugėja natūralumą ir tikrumą propaguojančių anketų. Viena pastarųjų – Aurelija Ivanauskaitė. Meningokoką išgyvenusi mergina ne tik atvirai dalijasi skaudžia savo istoriją, bet ir rodo, kaip galima pamilti visus savo netobulumus. Tokie pavydžiai trumpam atima žadą ir kažkokia šiluma vidų užpildo. Sąmoningas, tinkamo ir pozityvaus aido kambario susikūrimas skatina išeiti iš kreivų veidrodžių karalystės ir nebūti tobuliausia savo paties versija. Nes gal tai visai nebūtina, jei kiekvienas esam pakankamas ir vertingas toks, koks esam?

Aurelija Ivanauskaitė

Karolina D.

Šaltiniai:

American Society of Plastic Surgeon, (2019). Prieiga per internetą: https://www.plasticsurgery.org/news/plastic-surgery-statistics

Charlotte Eye Ear Nose and Throat Associates, (2020). What is selfie dysmorphia? Prieiga per internetą: https://www.ceenta.com/news-blog/what-is-selfie-dysmorphia

Del Vicario, M. et al. (2016). Echo Chambers: Emotional Contagion and Group Polarization on Facebook. Scientific Reports. 6, 37825; doi: 10.1038/srep37825

Delfi, (2019). Šeimą „stora“ pavadinusi ir juos paviešinusi Gintarė Gurevičiūtė sulaukė kritikos: tu nieko apie juos nežinai. Prieiga internete: https://www.delfi.lt/veidai/zmones/seima-stora-pavadinusi-ir-juos-paviesinusi-gintare-gureviciute-sulauke-kritikos-tu-nieko-apie-juos-nezinai.d?id=82662165

Erikson, E. (2004). Vaikystė ir visuomenė. Katalikų pasaulio leidiniai.

Fraser, M. ir Dutta, S. (2010). Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį. Vilnius: Eugrimas.

Giddens, A. (2000). Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai.

Holland, G., Tiggemann, M. (2016). A systematic review of the impact of the use of social networking sites on body image and disordered eating outcomes. Body Image, 17, 100-110.

Kehoe, D. (2019). Social media only exacerbates pressure on body image – it’s time to take a break. The Guardian. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/mental-health-supplement-2019/2019/may/17/social-media-only-exacerbates-pressure-on-body-image-its-time-to-take-a-break

Kelly, S. M. (2020). Plastic surgery inspired by filters and photo editing apps isn’t going away. CNN. Prieiga per internetą : https://edition.cnn.com/2020/02/08/tech/snapchat-dysmorphia-plastic-surgery/index.html

Kramer, A. D. I., Guillory, J. E., & Hancock, J. T. (2014). Experimental evidence of massive-scale emotional contagion through social networks. Proceedings of the National Academy of Sciences, 111(24), 8788–8790.

Lindberg, S. M., Hyde, J. S., & McKinley, N. M. (2006). A measure of objectified body consciousness for preadolescent and adolescent youth. Psychology of Women Quarterly, 30, 65–76. doi: 10.1111/j.1471-6402.2006.00263.

McKinley, N. M., & Hyde, J. S. (1996). The objectified body consciousness scale. Psychology of Women Quarterly, 20, 181–215.

Oakes, K. (2019). The complicated truth about social media and body image. BBC. Prieiga per internetą: https://www.bbc.com/future/article/20190311-how-social-media-affects-body-image

Rettberg, W. J. (2014). Seeing Ourselves Through Technology: How We Use Selfies, Blogs and Wearable Devices to See and Shape Ourselves. Basingtoke: Palgrave Pivot. 

Rettberg, W. J. (2017). Self-representation in social media. The Sage handbook of social media. U.K.: Sage. 429–443. URL: http://hdl.handle.net/1956/13073.

Slater, A., Varsani, N., & Diedrichs, P. C. (2017). #fitspo or #loveyourself? The impact of fitspiration and self-compassion Instagram images on women’s body image, self-compassion, and mood. Body image, 22, 87–96. https://doi.org/10.1016/j.bodyim.2017.06.004

University of Haifa. (2011, February 7). Facebook users more prone to developing eating disorders, study finds. ScienceDaily. Retrieved October 22, 2020 from www.sciencedaily.com/releases/2011/02/110207091754.htm

Rianne Meijer: https://www.instagram.com/rianne.meijer/

Danae Mercer: https://www.instagram.com/danaemercer/

Sarah Nicole Landry: https://www.instagram.com/thebirdspapaya/?hl=sk

Aurelija Ivanauskaitė: https://www.instagram.com/aaurelijos/ ; https://www.zmones.lt/naujiena/meningokoka-isgyvenusi-aurelija-dalijasi-atviromis-nuotraukomis-celiulitas-strijos-bei-randai-tikra-ir-unikalu.09cd2c9a-cb3b-11ea-a537-aa00003c90d0

One thought on “Kreivų veidrodžių karalystė – „būti ar nebūti“

  1. Pavadinimas iš karto visko nepasako, man tai patinka. Tačiau tuo pačiu, skaitydama niekaip iš pradžių negaliu surišti jo su kontekstu. Po to supratau, galimą itin šmaikščią potekstę: „kreivų veidrodžių“ dalis galėtų nurodyti, apie nuotraukų redagavimą, kai padailintos figūros fone palieka išsikreivinusius objektus. Pati tema, labai aktuali ir šiais laikais reikalauja garsaus aptarimo.

    Kalbant apie esės struktūrą, smagu, kad turinys suskirstytas į reikšmingas dalis, kas padeda tiek autorei padoriai atskleisti temą, tiek mums, kaip skaitytojams į ją įsigilinti Įžanga įdomi, padeda ‚įsivažiuoti‘, kai kas siejama su istorinėmis detalėmis, tai priverčia, iš tiesų, susimąstyti apie pasaulio ir mūsų evoliuciją. Na, o paveikslėliai puikiai papildo, kai kurie labai atkreipia dėmesį. Labai patiko, kad kai kurie demonstruoja situaciją satyriškai, o kai kurie – realiai, pvz. „Kas tie filtrai?“ dalyje filtrų veikimo palyginimas su „nefiltruotu“ veidu. Tikrai būtų sunku pasakyti, kad tai netgi tas pats asmuo. Ir asmeniškai, be filtrų daug gražiau.
    .
    Kalbant apie esės jausmą, bent jau įvadinį, jaučiamas pasipiktinimas socialinėmis medijomis ir tai, manau, kuria ir skaitytojo kiek privalomą užimti poziciją. Tačiau tai nėra blogai, nes tai reiškia, kad tekstas įtaigus.
    Dėl vieno fakto sunku pritarti – taip, turime neribotas galimybes pasirinkti, kuo pasidalinti, tačiau aplink save socialinėse erdvėse dažniausiai turime vieno tipo pavyzdį – pagražintą realybę, kur nuotraukoje supa estetiška, graži, gal net sukomponuota aplinka, o individo išvaizda, jei kalbame apie portretus, nepriekaištinga. Tuo atveju, jei tokioje aplinkoje norime pasiekti pripažinimo, kuris mums suteikia dopamino antplūdį, turime siekti bent jau panašių standartų. Na, žinoma, nebent esame visai kitokio turinio (kaip gamtos vaizdų, gražių tekstų) kūrėjai, tada į mūsų sekėjų manipuliacijas nelabai leisimės.

    Džiugu, kad nuomonę formuoti remiamasi atliktais tyrimais (nors šis kursas sociologinis, negaliu nepridėti, jog tai tikro psichologo kompetencijų pademonstravimas). Ypatingai tai svarbu kalbant, apie kiekvieną dieną mūsų naudojamas socialines medijas. Dažnas vartotojas greičiausiai atsakytų „O kas čia tokio? Taip, paskrolinu, pasižiūriu, ką veikia draugai, kartais susirašau“. Na, o kaip kolegės Karolinos tekste rašoma, jų naudojimas gali pakeisti mūsų emocinę būseną ir mūsų sprendimus.
    Smagu sužinoti, ir tai sakau, be abejo, sarkastiškai, tokį faktą, jog kitų filtro naudojimas gali ne tik priversti žmogų patirti emocinį distresą, bet ir ištuštinti kišenes veido korekcijoms. Na, bet bendrai pagalvojus grožio kultas veikia jau gana seniai – juk aktoriai, laidų vedėjai ar kito tipo įžymybės mums visada vaizduojami su nepriekaištinga išvaizda – nuo menkiausių aksesuarų, drabužių iki kūno formų ir makiažo. Negana to jie visada šypsosi. Dauguma nori lygiuotis į tokius asmenis, nors iš esmės tai gali būti misija neįmanoma.
    Visgi autorė, puikiai papildo, kad ne tik filtrai gali priversti žmogų drastiškai elgtis ir savotiškai depresuoti. Tai – tapatumo problema. Šis segmentas priverčia susimąstyti apie tokias sritis, kurios veikia mūsų psichologiją, apie ką aš pati, asmeniškai, tikrai nebūčiau pagalvojus.
    Visam tekstui savotiškai pritaikyčiau laimingo, gerai išdėstyto ir argumentuoto pasakojimo etiketę. Pabaiga su žmonių netobulumų nuotraukomis mus nuveda, sakyčiau, į happy place, kai suvokiame, kad ne viskas taip blogai, nes ne visi populiarūs kūrėjai yra tobulai „išsičiustę“ ir kai kurie jų siunčia būtent tą svarbią žinutę, jog mes visi – tik žmonės.

    Liudvika T.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s