Kiek iš tiesų realus yra santykis kuriamas „internetinėse bendruomenėse“ ?

Šis amžius yra skaitmeninių medijų amžius, dar niekuomet pasaulis nebuvo toks susitraukęs, ta prasme, kad viską galime pasiekti iš savo namų, ar bet kokios kitos vietos, kurioje turime prieigą prie interneto. Šiuo metu jau turime visą jaunuolių kartą, kuriai internetas buvo prieinamas jau paauglystės laikotarpyje, kurie dar besimokydami vidurinėje mokykloje pradėjo bendrauti internetu, tokia bendravimo forma jiems yra tiek pat natūrali kaip ir bendravimas susitinkant realiai. Ši neįtikėtina interneto technologija, taip greitai integruota į kasdieninį žmonių gyvenimą, susilaukia daug mokslinės bendruomenės dėmesio. Vyrauja skirtingos nuomonės apie bendravimo internete teigiamus ir neigiamus aspektus, svarstoma ar toks bendravimas užtikrina socialinių poreikių išpildymą bei kiek naudos ar žalos ši, vis labiau kasdieniame gyvenime dominuojanti, bendravimo forma sukuria. Vienoje pusėje yra modeliai, kurie tokį bendravimą apibūdina kaip asocialų (t. y. šaltą ir nedraugišką) bei antisocialų (t. y. mažinantį bendravimą susitinkant realiai). Su šia nuomone nesutinkanti opozicija teigia, kad internetas leidžia kurti naujus, gal net geresnius, socialinius ryšius, bendraujant nepaisant geografinių ir socialinių ribų, sukuriant draugystes ir bendruomenes atsižvelgiant į bendrus interesus (Thurlow, Lengel & Tomic, 2004). Vis besiplečiantis viešasis diskursas, kartu viltingai ir baimingai, skelbia, kad šiuolaikinio jaunimo, besinaudojančio skaitmeninėmis medijomis ir komunikacijos technologijomis, apibrėžiamas kartos identitetas stipriai skiriasi nuo vyresniųjų kartų (Ito et. al., 2009). Atsižvelgiant į tai, kad šiandieninis jaunimas lygiai taip pat, kaip ir vyresnės kartos atstovai, bando atrasti save, atsiskirti nuo tėvų ir išsikovoti autonomija, megzti ir puoselėti santykius, jie tai daro akivaizdoje naujos medijos, kuri pakeitė žmonių kasdienybę. Kokia kasdienybė buvo prieš internetą ir kokia yra dabar, kaip buvo suvokiama bendruomenė anksčiau ir kaip keičiasi ir plečiasi bendruomenės suvokimas skaitmeniniame amžiuje, tai skirtingi pasauliai, kuriuose užaugo skirtingi žmonės ne visas bendravimo priemones esančias šiuolaikiniame pasaulyje integruojantys į savo gyvenimus vienodai. Bendravimui internetu užimant vis didesnę dalį mūsų kasdienybės bandysiu išsiaiškinti, kiek iš tikro realus ar nerealus yra santykis kuriamas internetinėse bendruomenėse.

Bendruomenės sampratos suvokimo kismas

Didžiausias pokytis bendruomenės sąvokos suvokime buvo perėjimas nuo teritorinio bendruomenės apibrėžimo prie bendruomenės, kaip socialinių ryšių tinklo ir bendrų interesų vienijamos žmonių grupės suvokimo. Ankstyvieji internetinės bendruomenės tyrimai internetą vertino kaip naują socialinę erdvę, tačiau vis dar ribojamą geografinės teritorijos suvokimo. Pavyzdžiui kai kurie autoriai teigė, kad virtuali erdvė yra materialiai analogiška fizinei erdvei, nes ji turi geografinių ir fizinių savybių. Vėliau sociologai išplėtė bendruomenės suvokimą įvertindami tai, kad automobilių, lėktuvų ir telefonų pagalba žmonės gali palaikyti santykius ir per atstumą (Wellman & Gulia, 1997). To pasekoje bendruomenės terminas buvo apibrėžiamas  remiantis nebe teritoriniu aspektu, o veikiau vertinant socialinius ryšius (Wellman & Gulia, 1997). Atrodytų, kad technologinis tobulėjimas bendruomenės sąvoką tik plėtė, tačiau komunikacijos technologijų pažanga pradžioje buvo kaltinama, būtent, potencialiu bendruomenės sunaikinimu, tačiau S. E. Miller (1996) teigė, kad internetinės technologijos gali būti panaudotos atkurti žmogiškąjį ryšį ir kurti bei palaikyti bendruomenę. D. B. Whittle (1997) pabrėžė, kad tikroji internetinių bendruomenių galia slypi galimybėje ne tik bendruomenes pasirinkti ir joms priklausyti, bet kurti jas patiems. Ilgainiui daugėjant tyrimų apie bendravimą internete, internetinės bendruomenės samprata tapo labiau priimtinu socialiniu konstruktu (Fernback, 2007). Didėjanti interneto rolė kasdieniniame žmonių gyvenime paskatino tyrėjus nagrinėti internetinį bendravimą iš įvairiausių perspektyvų, tačiau tai ne itin padėjo sukonkretinti bendruomenės sampratą, veikiau bendruomenės samprata tiek išsiplėtė, kad paprastai ją apibrėžti nebėra įmanoma. Tačiau N. W. Jankowski (2002) pabrėžė, kad bendruomenės samprata yra tokia pati aktuali šių laikų interneto tyrimams, kaip buvo aktuali ankstesniais sociologijos metais, tik pagrindinis koncentracijos taškas nukreipiamas nuo geografinės vietos į kolektyviškumo jausmą. Taigi, bendravimas internetu šių laikų kasdienybė, tačiau nevisi sutinka, kad to pasekoje yra sukuriamos bendruomenės ir ryšiai galintys patenkinti žmonių socialinius poreikius.

Naudojamas „virtualios bendruomenės“ terminas, ne vieno autoriaus (Bakardjieva, 2003; Fernback, 2007), tyrinėjančio bendravimą internete, nuomone yra ne visai tinkamas naudoti kaip šiuo metu yra naudojamas. Bendraujant internetu gali susidaryti bendruomenė, tačiau nebūtinai visas bendravimas, veikla ir aktyvumas internete reiškia priklausymą bendruomenei. Ši metafora naudojama apibūdinant patogų bendrumą, tačiau yra ignoruojamas atsakomybės aspektas, kuris taip pat yra labai svarbus bendruomenės, kaip mes ją suvokiame, pilnumui. M. Bakardjieva (2003) teigia, kad terminas „virtuali bendruomenė“ nėra geriausias būdas apibūdinti žmonių socialinę veiklą internete, ji naudoja „virtualaus bendrumo“ terminą. Šis bendrumas turi daug raiškos būdų ir variantų, kurie nebūtinai atitinka „bendruomenės“ termino vertybinį suvokimą, tačiau tai nepaneigia kolektyvinio gyvenimo internetinėje erdvėje idėjos.

Kyla klausimas: Ar iš tiesų egzistuoja aiški atskirtis tarp virtualių ir realių bendruomenių?

Daugelis tyrinėtojų nubrėžia griežtą ribą tarp virtualių ir realių bendruomenių, nors Wellman (1979, 1988) atlikti bendruomenės tyrimai tinklo analizės metodais, Anderson (1983) antropologiniai tyrimai atskleidė, kad didžioji dalis „realių bendruomenių“ galėtų būti vadinamos „virtualiomis bendruomenėmis“ vertinant tai, kad jose bendravimas taip pat vyksta tarpininkaujant ir visos bendruomenės yra daugiau ar mažiau įsivaizduojamos. Visiškai realus bendravimas susitinkant gyvai, ko gero, šiuo metu yra išlaikomas tik mažuose kaimeliuose, nors ir tai abejotinai. Net ir bendraujant nelabai vienas nuo kito nutolus teritorijoje yra pasitelkiamas telefonas susitarti kur ir kada susitikti, iki draugų ar šeimos nuvažiuoti pasitelkiamas automobilis ir t.t. Internetas tėra vienas iš  daugelio būdų, kaip žmonės bendrauja, tai nėra atskira realybė (Wellman & Gulia, 1999). Į bendravimą internete žmonės jau atsineša savo žinias, istorijas, socialines patirtis. Iš esmės galima sakyti, kad internetinio bendravimo šaknys glūdi egzistuojančiose realaus bendravimo formose.

Kodėl žmonės jungiasi, ko ieško ir ką randa internete?

Žmogus yra sociali būtybė, kuriai daugiau ar mažiau yra svarbus santykis su kitais. Skirtumai tarp žmonių individualiame lygmenyje varijuoja plačiame spektre, kas vėliau ir paaiškės nagrinėjant skirtingų žmonių priežastis jungtis prie interneto, tačiau mums visiems svarbu bendravimas ir santykio kūrimas su kitais. Komunikacijos imperatyvas mums nurodo, kad žmogus siekdamas maksimalaus pasitenkinimo bendraujant sugeba apeiti tiek praktines, tiek technologines kliūtis trukdančias tą pasitenkinimą pasiekti (Thurlow et. al., 2004), todėl bendravimas technologijų pagalba apima ne tik tai, ką technologija mums leidžia daryti ir pasiekti, bet ir tai, kaip mes pritaikome technologiją ir priverčiame ją veikti taip, kaip norime mes.

Į internetą, kaip į bendravimui skirtą erdvę dažnai įtariau ir nepritariančiai žiūri vyresniojo amžiaus žmonės, kurie šios priemonės pilnai į savo gyvenimus neintegravo ir vis dar susiduria su sunkumais priprantant prie taip sparčiai pasikeitusios pasaulyje kasdienybės. M. Bakardjieva (2003) savo tyrime, besiremiančiame atliktų interviu analize, išskyrė respondentų grupę, kuri neigia internetą, kaip socialinio ryšio užmezgimo priemonę. Šie žmonės internetą naudoja greitai, tiksliai ir patikimai informacijai rasti, kam dažniausiai pasitelkia tradicinių informacijos institucijų tinklapius internete (pvz.: radijo stotys, vyriausybinės svetainės). Šiek tiek platesnį požiūrį į interneto naudojimą turi individai, kurie pirmoje vietoje internetą suvokia, kaip informacijos šaltinį, tačiau yra atviri ir idėjai, kad interneto pagalba galima atrast bendraminčių, padiskutuoti tau aktualiomis temomis, tačiau neįsitraukiant ar nesiekiant per daug asmeninio kontakto (Bakadjieva, 2003). Kitų  Bakardjievos (2003) išskirtų grupių bendravimo internete vertinimas skyrėsi nuo prieš tai minėtų tuo, kad pati jungimosi esmė prie interneto jiems – socializavimasis. Šie žmonės jungiasi tam, kad sutiktų nepažystamuosius ir gerai praleistų laiką bendraudami, jie jungiasi ieškodami žmonių panašių į save, kurie juoktųsi iš tų pačių dalykų, su kuriais galėtų kalbėti apie tai, kas svarbu (Bakadjieva, 2003). Kartais virtuali draugystė tampa realia draugyste, kuomet abi pusės yra suinteresuotos ir jaučia poreikį, tarkim, iš bendro forumo pereiti į privatų pokalbį, iš susirašinėjimo į susiskambinimą, susiskambinus nutaria susitikti gyvai. Tai vėlgi atskleidžia trapią atskirtį tarp virtualaus ir realaus bendravimo. Paskutiniosios grupės pavyzdžiai, ko gero, geriausiai atspindi tai, ką matome šiandieniniame interneto naudojime 2020 metais. Visiškai nepažystami žmonės parašo vieni kitiems per „instagramo“ platformą, kuomet sužavi profilis. „Tinderis“ yra senesniųjų laikų baro atmaina, kuomet žmonės vien matydami kito žmogaus nuotraukas nusprendžia parašyti ar ne, jei susirašinėjimas klostosi gerai – susitinkama, jei ne, tai ne. Žmonės prisijungia prie palaikymo grupių, anoniminės priklausomų žmonių grupės internete sustiprina palaikymą tarpuose tarp susitikimų gyvai (Wellman & Gulia, 1997). Žmonės internete užmezga išliekantį ryšį, jie gali bendrauti gana pastoviai ir nuosekliai, rūpinasi kitu žmogumi, nors nėra jo matę. Hiperpersonalios komunikacijos samprata atskleidžia mums, kad internetu galima susitapatinti su žmonėmis ir jaustis panašesniems nei esame iš tikrųjų, nes galima optimizuoti savo įvaizdį, pateikti save geriausiai kaip atrodome, yra laiko apgalvoti, ką nori pasakyti – o šie bruožai gali lemti, kad netiesioginis bendravimas netgi atrodo patrauklesnis ir draugiškesnis (Thurlow et. al., 2004). Taigi, iš pateiktų pavyzdžių akivaizdžiai galima matyti, kad internete galima užmegzti socialinį kontaktą, norint galima jį palaikyti, išlaikyti ir puoselėti, tačiau vyrauja prieštaringas nuomones internetinio bendravimo naudos atžvilgiu, kurias toliau ir apžvelgsiu.

Bendravimas internete – socialinio kontakto mezgimo atžvilgiu, tai žingsnis pirmyn ar atgal?

Bendravimo internete entuziastai pabrėžia neįtikėtiną interneto potencialą užmegzti ryšius nepaisant lyties, rasės ar geografinės vietos. Galima bendrauti greitai ir efektyviai, nebesusiduriant su besiskiriančių grafikų ar lokacijos problemomis. P. Patton (1986) sakė: „internetas sukūrė kelius, kurie padarė tai, ko negalėjo padaryti realybėje nutiesti keliai, jis sujungė mus, tačiau nesuskaldė, pasodino mus prie šio mechanizmo „vairo“, tačiau neatskyrė mūsų nuo likusio pasaulio“. Kuomet internetas tik darėsi prieinamas plačiai visuomenei t. y. kiekvienam, kritikai išreiškė susirūpinimą, kad bendravimas internete niekuomet nebus prasmingas ar baigtinis, nes jis atitraukia žmones nuo asmeninio bendravimo susitinkant gyvai. Bijoma, kad žmonės taip įsitrauks į virtualią realybę, kad jie praras kontaktą su „tikrąja realybe“. Wellman ir Gulia (1997) dalinosi J. Hightower, Teksaso komentatoriaus, ABC radijuje 1995 metais išsakytu įspėjimu, kad visas šitas reikalas sujungia mus elektroniškai, bet atskiria mus vieną nuo kito, įviliodami mus daugiau laiko praleisti žiūrint į ekranus nei į kitų žmonių veidus. Taip pat yra nerimaujama, kodėl šios alternatyvios erdvės mus taip lengvai įtraukia: ar tai bėgimas nuo problemų su kuriomis susiduriame realiame gyvenime (Slouka, 1995)? Žmonėms dalinantis apie gautą emocinę paramą iš internetinių bendruomenių, užmegztas draugystes apsikeitimą informacija ir priklausymo jausmą, kurį jiems tai suteikia, skeptikai abejoja visų šių nematerialių socialinių veiksmų kokybe. Juk socialinėje erdvėje naudojami judantys paveikslėliai (t.y. gifai), veidukai siunčiantys bučinius, virtualūs apkabinimai ir kita, nėra tas pats, kas realus apkabinimas ir buvimas šalia, teigia M. Slouka (1995). Daugeliui internetinio bendravimo palaikytojų ilgai netrunka atremti šį argumentą, juk neteigiama, kad internetinis ir realus bendravimas yra vienas ir tas pats, jei bendrauji ir ieškai paramos internete, tai nereiškia, kad nutrauki egzistuojančius ryšius realybėje, tai veikiau lyg papildoma grandis palaikymo grandinėje. Labai svarbu paminėti, jog daug realybėje egzistuojančių ryšių, atsiradus internetui, persikėlė ir į internetinę erdvę, naudojant internetą, kaip papildomą bendravimo platformą. Tačiau ar, iš tiesų, viskas taip paprasta? Mes labai sąmoninga rūšis, kuri pavergia ir priverčia pasaulį veikti savo tikslams, internetas tėra priemonė, kurią mes valdome ir naudojame ją tik tiek, kiek mums yra naudinga. Žvelgiant į 2020 metų tendencijas galima pastebėti, kad tai ko prieš dvidešimtmetį bijojo interneto skeptikai, yra plačiai išsikerojusios problemos šiandieniniame pasaulyje.

Problemos didžiąja dalimi kyla iš to, kad darosi nebeaišku ar mes naudojame technologiją savo tikslams ar esame naudojami technologijos? Prieš dvidešimtmetį žmonės vertinę interneto technologiją ir jos dėka išsiplėtusias bendravimo galimybes teigiamai, visgi pabrėžė, kad tai tėra papildomas bendrystės kūrimo šaltinis, o ir ieškant prasmės ir siekiant įprasminti save pasitelkiant vien internetinį bendravimą nėra įmanoma, buvo išreikšta, kad žmonės, kurie taip žiūri į internetą, ko gero, turi problemų ir ieško prasmės ne ten (Wellman & Gulia, 1997). Tačiau būtent tokio elgesio apraiškas matome šiuolaikiniame pasaulyje, žmonės įprasmino beprasmybę – šiandien svarbiau ne kaip pats save vertini, o kiek like‘ų surinko tavo nuotrauka, draugų skaičius ne realybėje, o skaičius langelyje facebook‘e . Užtenka apsidairyti aplinkui ar atsigręžti į save: kaip dažnai susitikęs gyvai su vienu draugu, kažkodėl susirašinėju su kitu? Kodėl būnant vakarėlyje jaučiu poreikį nuotrauką iš jo būtinai paskelbti instagram‘e? Kur dingsta laikas „trumpam“ užsukus į youtube‘ą ir kokią naudą man suteikia nepažįstamų žmonių atostogų stebėjimas socialiniuose tinkluose? Apie visą tai ir dar daugiau, kalbama filme „Socialinė dilema“. Buvę twitter‘io, google‘o, facebook‘o ir kitų tinklų technologijų inžinieriai kalba apie tai, kad mes esame produktas, mūsų dėmesys yra produktas. Vienas iš „like“ mygtuko kūrėjų pasakoja, kad jis buvo kuriamas su idėja, kad žmonės galės išreikšti savo palaikymą, susižavėjimą, net nebuvo įsivaizduojama, kad mažas „likų“ skaičius taps savižalos, psichologinių, valgymo ir kt. sutrikimų priežastimi. Visi tinklai yra moderuojami algoritmo, kuris sukurtas tam, kad mes, kuo daugiau laiko praleistume „prisijungę“, viso to laiko metu mūsų dėmesys parduodamas įvairioms idėjoms, politinėms pažiūroms, įmonėms – mūsų prisijungimas yra pelnas „kažkam“. Sakysite internetas nesukurtų, neiššauktų ir nepaskatintų nieko, kas ir taip vienokia ar kitokia forma egzistuoja pasaulyje? Tiesa, tačiau viso to lygis interneto dėka „auga lyg ant mielių“. M. Zuckerberg 2010 „Time“ žurnalistui D. Fletcher  sakė, kad „facebook“ misija „padaryti pasaulį atviresnį ir labiau susijungusį“ (Dijck, 2013), tačiau iš esmės facebook‘as (kaip ir kitos platformos) veikia pagal verslo modelį, algoritmui vis labiau tobulėjant, net patys  jo kūrėjai minimaliai suvokia jo veikimą, tai skatina priklausomybę ir uždaro mus mūsų socialiniame burbule, kuriame mes nesusiduriame su prieštaringomis nuomonėmis. Kas iš to? To pasekoje žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų, tolerancija kitokiai nuomonei mažėja, nuomonė, kad tik žmonės mąstantys, kaip jūs yra teisūs didėja – ar tai tikrai atviras ir susijungęs pasaulis apie kurį kalba Zuckerberg‘as? (nuoroda į filmo „Socialinė Dilema“ anonsą https://www.youtube.com/watch?v=uaaC57tcci0). Neneigiant interneto įnešamos naudos, komfortabilumo mūsų gyvenimams, dėkingumo už draugystes, kurios galėjo susikurti ir išlikti interneto dėka, visgi šios įrašo dalies idėja yra paskatinti giliau pažvelgti kaip mūsų gyvenimus veikia interneto platforma ir įvertinant, kad šiuo metu, tai yra mūsų kasdienybė, pagalvoti – ar ši kasdienybė yra žingsnis pirmyn link atviresnio ir labiau susijungusio pasaulio ar visgi tas žingsnis žengtas per didelis ir mes nebežinome, kaip atkelti galinę koją, kad judėtume į priekį, todėl tam tikra prasme – iš tiesų žengiame atgal į susvetimėjimą ir atskirtį?

Apibendrinimas

Šis įrašas buvo pradėtas nuo klausimo „Kiek iš tiesų realus yra santykis kuriamas internetinėse bendruomenėse?“, palaipsniui buvo nužingsniuota gana toli nuo pačio klausimo, tačiau nemanau, kad visai į šoną. Buvo atskleista, kad daug žmonių internete randa paramą, susilaukia palaikymo ir paguodos, mezga ryšius su žmonėmis. Taip pat buvo pastebėta, kad interneto platforma gali padėti megzti ryšį be išankstinių nuostatų, nepaisant rasės, lyties ir kt. faktorių. Visgi pabrėžiama, kad internetinė bendruomenė negali patenkinti visų socialinių poreikių, todėl bendruomenė realiame gyvenime išlieka labai svarbi, tačiau esmiškai svarbu paminėti, kad dažniausiai aiškios atskirties tarp internetinių ir realių bendruomenių nėra, dažniausiai santykiai iš šių erdvių persipina ir egzistuoja abiem būdais, taip išplečiant bendravimą. Bendravimas internete yra daugiasluoksnis reiškinys, kuris negali būti apibūdinimas kaip vien teigiamas, ar vien neigiamas. Visgi šiai skaitmeniniai medijai dominuojant kasdieniame gyvenime, turime atsižvelgti į tai, kokią galią ji turi formuoti mūsų nuomonę, požiūri, pasaulio suvokimą, svarbu kelti klausimą: kiek apskritai viskas, ką mes matome, skaitome, darome ir kuriame internete yra realu?

Vaiva J.

Šaltiniai

Visi paveikslėliai paimti iš: https://www.instagram.com/dinosandcomics/

Anderson, B. (1983) Imagined Communities: Reflections on the Origin and Spread of Nationalism. London: Verso.

Bakardjieva, M. (2003). Virtual togetherness: an everyday-life perspective. Media, culture & society25(3), 291-313.

Fernback, J. (2007). Beyond the diluted community concept: a symbolic interactionist perspective on online social relations. New media & society9(1), 49-69.

Ito, M., Baumer, S., Bittanti, M., Boyd, D., Cody, R., Herr, B., & Tripp, L. (2009). Hanging out, messing around, geeking out: Living and learning with new media.

Jankowski, N.W. (2002) ‘Creating Community with Media: History,Theories and

Miller, S.E. (1996) Civilizing Cyberspace: Policy, Power, and the Information Superhighway. NewYork: ACM.

Pattonn, P. (1986). Open Road. New York: Simon & Schuster.

Scientific Investigation’, in L. Lievrouw and S. Livingstone (eds) The Handbook of New Media, pp. 34–49. London: Sage.

Slouka, M. (1995). War of the worlds: Cyberspace and the High-Tech Assault on reality. New York: Basic Books.

Thurlow, C., Lengel, L., & Tomic, A. (2004). Computer mediated communication. Sage.

Van Dijck, J. (2013). The culture of connectivity: A critical history of social media. Oxford University Press.

Wellman, B. (1979) ‘The Community Question: The Intimate Networks of East Yorkers’, American Journal of Sociology 84(5): 1201–29.

Wellman, B. (1988). ‘The Community Question Reevaluated’, in M.P. Smith (ed.) Power, Community and the City. New Brunswick, NJ: Transaction Books.

Wellman, B., & Gulia, M. (1997). Net Surfers Don’t Ride Alone: Virtual.

Wellman, B., & Gulia, M. (1999). Net-surfers don’t ride alone: Virtual communities as communities. Networks in the global village: Life in contemporary communities10(3), 34-60.

Whittle, D.B. (1997) Cyberspace: The Human Dimension. New York:W.H. Freeman and Company.

2 thoughts on “Kiek iš tiesų realus yra santykis kuriamas „internetinėse bendruomenėse“ ?

  1. Sveika, Vaiva,

    Visų pirma, esu čia, nes tavo įrašo pavadinimas mane sudomino. Išties įdomu, kiek realus yra santykis „internetinėse bendruomenėse“. Leidžia susimąstyti. Įdomu buvo apžvelgti ir gana aiškiai išdėstytas istorines priešpriešas tarp teorijų požiūrio į bendruomenės sampratas ar paskaityti apie kitokią interneto naudojimo realybę, apie kurią mažai dar kalbama. Tačiau, pirmojoje dalyje, kurioje dėstomas teorinis bendruomenės sampratos kismas, pasigedau tikslesnio įvardijimo. O kokios tos bendruomenės? Ar Facebook grupė žaliavalgiams jau yra internetinė bendruomenė? O kokios tos realios bendruomenės?
    Kiek daugiau pasidomėjus pasidarė aišku, jog bendruomenės sampratą apibrėžti nėra taip jau ir lengva. Amerikiečių sociologas E.T. Hiller įvairiuose šaltiniuose aptiko daugiau nei 90 bendruomenių apibrėžimų (Būdvytis, cit iš Leliūgienė, 2011). Tačiau, viską apibendrindamas amerikiečių sociologas Hiller (1941) bendruomenės sampratai apibrėžti išskiria 4 pagrindinius elementus: nariai, priėmimas į narystę, skirtingi narių vaidmenys ar funkcijos bendruomenėje bei elgesį reglamentuojančios normos. Toks gan griežtas apibrėžimas leidžia tik svarstyti apie to meto bendruomenes. Tiesa, lietuvių sociologas S. Būdvytis (cit iš Leliūgienė, 2011) kaip svarbiausius bendruomenės elementus išskiria tarpusavio ryšius ir bendrą narių interesą. Kiek kitokie, bet panašius elementus atliepiantys yra ir virtualios bendruomenės apibrėžimai. Rheingold (1994) – vienas pirmųjų virtualių bendruomenių tyrinėtojų teigia, kad virtuali bendruomenė – tai, internete susiformuojantys socialiniai susibūrimai, kai pakankamas kiekis žmonių ilgai dalyvauja diskusijose, su pakankamu žmogiškumu tam, kad suformuotų asmeninių santykių tinklus virtualioje erdvėje. Jis pažymi, jog virtuali bendruomenė labiau kaip subkultūrų ekosistema, kur vienos bendruomenės lengvabūdiškos, kitos – rimtos. Tokį Rheingold požiūrį papildo ir tavo paminėti Wellman & Gulia (1997) pastebėjimai, jog vertinant virtualias bendruomenes imama remtis socialiniais ryšiais.
    Svarstant pagrindinį temos klausimą, kiek realus yra bendravimas „internetinėse bendruomenėse“ turbūt pirmiausia reiktų svartyti kiek išvis realus yra santykis internete. Manau, tu puikiai tai apžvelgei teigiamą šio klausimo pusę, tačiau norėčiau kiek papildyti šią skiltį. Komunikacija internete ir realybėje neabejotinai skiriasi. Kaip jau minėjai, sociologai ginčyjasi dėl internetinio bendravimo privalumų ir trūkumų. Thurlow, Lengel, ir Tomic (2004) apžvelgia socialinio buvimo modelį, kuris išskiria tris komunikacijos deficito prieigas: buvimą (presence), neapibrėžtumą (cuelessness) ir turtingumą (richness). Iš esmės, visos šios prieigos teigia, kad virtualus, kompiuterio modeliuojamas bendravimas neturi itin svarbių realiam bendravimui būtinų savybių, tad toks bendravimas visada bus neadekvatus. Šis modelis pabrėžia, kad virtualiam bendravimui trūksta intymumo jausmo ir tarpasmeninio ryšio, kurį kuria veido išraiškos, gestai, akių kontaktas, tad bendravimas tampa į tikslą orientuotas. Be to, teigiama, jog bendravimas, neveikiamas neverbalinių stimulų ir tapatumo žymių tampa klampus, nuasmenintas ir nespontaniškas.Turtingumo deficito prieiga kritikuoja nenatūralų pokalbio vyksmą laiko atžvilgiu, nenatūralią kalbą, negebėjimą perduoti kelių ženklų vienu metu ar asmeninio dėmesio trūkumą. Nepaisant to, Thurlow ir kiti (2004) pateikia ir kritikos tokiam požiūriui remdamasi tuo, kad šis modelis labai kategoriškas ir realus bendravimas taip pat kartais neturtingas, šaltas ir vedantis į nesusikalbėjimą. Manau, virtualus bendravimas be abejonės skiriasi ir nėra toks kaip realybėje su žmogumi kalbant akis į akį. Tačiau, ar virtualiam bendravimui mes turime kelti tokius pačius reikalavimus? Gal iš esmės nėra blogai, jei bendravimas internete, ar tavo aptariamose bendruomenėse nėra realus? Manau, iš to, virtualiose bendruomenėse tik labiau išlošiama, nes susitelkiama ties konkrečia intencija.
    Galėčiau pagirti ir tai, kad nors įrašo tema sunkoka, jautėsi Tavo ryšys su skaitančiuoju. Įdomu buvo skaityti ir Tavo pasvarstymus. Sėkmės tolimesniuose darbuose!

    Karolina D.

    ______________________________________________________________________________
    Hiller, E. (1941). The Community as a Social Group. American Sociological Review, 6(2), 189-202. Retrieved October 28, 2020, from http://www.jstor.org/stable/2085549

    Leliūgienė, I. (2011). Bendruomenės sampratos traktuotės ir tipologija. Socialinių mokslų studijos.
    3(4): 1281–1297.

    Rheingold, H. (1994). The Virtual Community: Homesteading on the Electronic Frontier. Paimta iš: http://www.caracci.net/dispense_enna/The%20Virtual%20Community%20by%20Howard%20Rheingold_%20Table%20of%20Contents.pdf

    Thurlow, C., Lengel, L. & Tomic, A. (2004). Computer Mediated Communication. Social Interaction and the Internet. SAGE Publications.

    Like

  2. Manau, kad autorė pasirinko labai įdomią temą užduočiai. Nagrinėjamas realaus ir virtualaus bendravimo klausimas yra aktualus kiekvienam žmogui, manau, kiekvienam praverstų kartais reflektuoti savo elgesį ir pasižiūrėti į save iš šono, kritiškai. Autorės tekstas pasirodė įdomus, nes ir pati ne kartą esu mąsčiusi apie interneto įtaką mūsų bendravimui. Pritariu, kad internetas praplečia mūsų galimybes socializuotis, tačiau tuo pat metu kelia riziką tapti priklausomam nuo tokios bendravimo formos ir skatina atsiribojimą nuo realaus bendravimo. Visgi, ypač šiandieniniame kontekste, kai dėl COVID-19 viruso sukeltos pandemijos žmonės yra skatinami ar karantino metu verčiami likti savo namuose, internetas sudaro puikias galimybes saugiam bendravimui per atstumą. Tam tikra prasme virusas pakeitė tai, kaip mes naudojamės internetu. Dėka jo, darbas ir mokslai persikėlė į virtualią erdvę ir darbas tapo neatsiejamas nuo interneto, ženkliai padidėjo žmonių praleidžiamas laikas žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Internetas tapo bene pagrindine tiek bendravimo, tiek laisvalaikio praleidimo erdve.

    Norėčiau praplėsti autorės mintis apie bendravimą socialiniuose tinkluose. Pasak lenkų sociologo Zygmunto Baumano, socialiniuose tinkluose draugų rasti labai paprasta, visiškai priešingai negu realiame gyvenime. Facebook’e mums užtenka paspausti vieną mygtuką, ir jau esame draugais su kitu žmogumi. Kol realybėje, bendravimas, pokalbio mezgimas, ryšio palaikymas, kito pažinimas yra sunki užduotis, reikalaujanti tam tikrų įgūdžių. Taip pat paprasta ir nutraukti ryšius: tiesiog išmeti žmogų iš draugų sąrašo, užblokuoji, o tai labai skiriasi nuo realaus gyvenimo: socialiniai tinklai sukuria sąlygas bendrauti be įsipareigojimų kitam žmogui. Sociologas teigė, kad socialiniuose tinkluose kuriamos bendruomenės yra savotiška apgaulė, mat mūsų Facebook paskyros draugų sąrašas atspindi tik mus pačius, t.y. modifikuodami savo draugų sąrašą mes pasirenkame, kurie žmonės, galima sakyti, panašūs į mus. Turiu omenyje tai, kad žmonės linkę bendrauti su tais, kurie pritaria jų mintims, idėjoms, o socialiniuose tinkluose diskusijai vietos neretai nelieka; priešingų idėjų atstovai neretai vienas kitą tiesiog užblokuoja. Taip užblokuojant skirtingų požiūrių žmones mus supantys lieka tik tie, kurie savotiškai mums “pataikauja”: nekelia iššūkių ir neskatina į pasaulį žiūrėti kitu kampu, tiesiog laikina mus tokius, kokie esame, o mes girdime tik tai, ką norime girdėti. Anot autoriaus, bendruomenė egzistuoja be individo, o socialiniuose tinkluose mes patys ją sukuriame, todėl vien dėl šios priežasties šios bendruomenės nėra tokios pačios.

    Elena N.

    Šaltiniai:

    De Querol, R. 2016. Zygmunt Bauman: “Social media are a trap”. El Pais. Internetinė nuoroda: https://english.elpais.com/elpais/2016/01/19/inenglish/1453208692_424660.html

    Alchemija LIII. Visuomenė pagal Zygmuntą Baumaną. Internetinė nuoroda: http://www.alchemija.tv/index.php/alchemija1/alchemija-liii.-visuomen-pagal-zygmunt-bauman/?fbclid=IwAR1YVovCSi4kBsunJHForOroylAzMry84hitXEeGV7aHz6nrUpPBCYyKtts

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s