FOTOGRAFIJA INSTAGRAM‘E

AR INSTAGRAM‘O VARTOTOJAI YRA FOTOGRAFAI?

Atsimenu, kaip nedrąsiai aplinkiniams užsimindavau, kad randu save svajojančią apie buvimą fotografe ir kaip greitai būdavau nublokšta ant žemės, kai jie ištardavo „dabar visi fotografai, tau bus labai sunku prasimušti“. Ir tai yra iš dalies tiesa. Dabar kiekvienas turi įrankį – išmanųjį mobilųjį telefoną, su kuriuo galima padaryti kokybiškesnes nuotraukas negu su kai kuriais fotoaparatais. 2012 metais pasaulyje 2.5 bilijonas žmonių turėjo skaitmeninę kamerą, o išmanųjį telefoną – 1 bilijonas (Morlot, 2013). Skaitmenizacija sutrumpino fotografijos proceso kelią, pačiam procesui nebereikia papildomų išlaidų ar specifinių laboratorijų,  fotografuoti galima bet kur ir bet kada, o rezultatas matomas akimirksniu, todėl kiekvienas žmogus dabar gali fotografuoti. Ir anksčiau fotografijos istorijoje, o tiksliau XXa. pradžioje,  buvo nerimauta dėl atsiradusių lengvai nešiojamų kamerų tokių kaip Leica, buvo manyta, kad tai pakeis mūsų kultūrą, o fotografai neteks savo statuso ir darbo vietų. Garsus fotografas Franz Roh tuo metu teigė, jog nemokėjimas naudotis fotoaparatais greitu metu bus visuomenėje prilygintas neraštingumui, o fotografija taps tokia pačia komunikacijos forma kaip rašymas ar skaitymas (Tifentale &  Manovich, 2018). Tačiau prieinamos kainos, lengvai nešiojamų fotoaparatų atsiradimas neatėmė iš profesionalių fotografų darbo ir praeitame šimtmetyje kiekvieno turinčio šį įrankį nepavertė savaime fotografu. Todėl fotografams nereikėtų nerimauti, kad visi Instagram’o vartotojai vos prisijungdami prie šios medijos akimirksniu tampa fotografais. Turbūt sutiksite, kad ne kiekvienas draugas “konsultuojantis” jus prie kavos puodelio yra psichologas, o norint būti psichologu, reikia turėti tam tikras kompetencijas.

KAM SKIRTAS IR KAM NESKIRTAS INSTAGRAM‘AS?

Nors kai kurie fotografai Instagram‘ą naudoja kaip pagrindinę mediją reprezentuoti savo darbus, dar kitaip sakant,  Intagram‘o profilis tapo daugelio fotografų portfolio. Iš tiesų, jis niekada nebuvo skirtas fotografams ir iki šiol vis dar nėra.  Instagram’as buvo sukurtas Kevino Sistromo norint pasidalinti viskio ar burbono nuotrauka ir baro buvimo lokacija su draugais, tad Instagram‘o tikslas niekada nebuvo fotografija pati savaime, tai buvo noras dalintis personaline informacija t.y. ką aš veikiu ir kur aš esu. Šioje vietoje labai tiktų Champion (2012) įžvalga, jog anksčiau fotografija atlikdavo Ça-à-été (liet. tai buvo) funkciją, objektą sustabdančią laike, tokiu būdu paversdama jį nemirtingu ir amžinai bylojančiu apie praeitį, tuo tarpu Instagram‘o fotografija yra Je-suis-là (liet. aš čia), įamžinanti žmogaus gyvenimo akimirkas vyksme.

Instagram‘as iki šiol neturi funkcijų pritaikytų kokybiškam fotografijos dalijimuisi. Pirmiausia, yra geresnių platformų, sukurtų fotografams kelti savo nuotraukas geriausia raiška, Instagram‘as, deja, šios funkcijos tinkamai neatlieka, todėl dažnai Instagram‘as nėra tinkamas kraštovaizdžio fotografams, kuriems būtinas detalumas norint pamatyti viską, kas užfiksuota. Antra, Instagram‘e fotografas yra apribotas rinktis, kaip nuotraukos turėtų būti išdėstomos, priešingai, parodoje fotografas yra lankstesnis erdviškai išdėstyti kadrus, pavyzdžiui, nutolinti vienus kadrus nuo kitų, vienus kadrus išdėstyti ant grindų, kitus pakabinti ir pan. Kai nuotraukos yra išdėstomos tik tinklelyje arba regimos tik slenkant linijiškai žemyn ir į viršų, prarandamas unikalus žiūrovo patyrimas, kuris yra būtinas suvokiant meną.

KAIP INSTAGRAM‘AS KEIČIA FOTOGRAFIJĄ?

Nors Instagram‘as nėra tinkama vieta fotografijai, vis dėlto taip įvyko, kad ji tapo viena populiausių medijų, kurioje dalijamasi nuotraukomis. Nuo Instagram‘o susikūrimo pradžios yra pasidalinta daugiau nei 50 bilijonų nuotraukų, o kiekvieną dieną yra įkeliama daugiau nei šimtas milijonų  nuotraukų ir vaizdo įrašų. (https://www.omnicoreagency.com/instagram-statistics/). Instagram‘as yra sudėtinė nuotraukų gamybos, sklaidos ir vartojimo forma. Šia prasme, Instagram‘as formuoja, kaip vartotojai suvokia fotografiją, ką vartotojai fiksuoja savo gyvenimo kasdienybėje, ką jie mano esant reikšmingą užfiksuoti. Bourdieu iškelė mintį, jog neverta fotografuoti tai, ką matome kasdien: „Nieko negalima fotografuoti, išskyrus tą, kuris turi būti fotogruojamas“. Fotografija anksčiau buvo naudojama tik retomis progomis, išskirtinėmis akimirkomis, nes tai buvo brangus ir ilgas procesas. Tuo tarpu Instagram‘e dominuoja banalybės, kasdienybės vaizdai, tai ledai, kavos puodeliai, saulėlydžiai ir pan. Instagram‘o dėka susiformuoja kitoks socialinis imperatyvas – viską galima fotografuoti, ir tuo pačiu yra praplečiama fotografuojamojo objekto samprata iki neapibrėžtumo (Champion, 2012). Intagram‘e fotografijos dalijimosi arba sklaidos funkcija yra daug svarbesnė negu gamybos funkcija ir daug plačiau išplėtota. Nuotraukomis vartotojai gali dalintis ne tik su savo auditorija, sekėjais, bet ir su visu pasauliu. Todėl fotografijos dalijimosi funkcija Instagram‘o platformoje yra susijusi su socialinio ryšio mezgimu. Instagram‘e tampa svarbus ne pavaizduotas subjektas, objektas, o pats dalijimosi aktas. Jeigu anksčiau fotografijoje socialinis gyvenimo akimirkos būdavo užfiksuojamos norint jas patirti ir prisiminti, dabar socialinio gyvenimo akimirkos yra numatomos į priekį (Champion, 2012). Pavyzdžiui, daugelis žmonių renkasi kelionės vietą pagal tai, kokių vietovių gražias nuotraukas jie yra matę medijose, o ypatingai, Instagram‘e. Negano to, vartotojas ne tik išsirenka jau kitų žmonių atrastą, patirtą ir pažintą vietą, bet ir atkartoja jų maršrutus, lankytinus objektus, restoranus, restoranų užsakymus, nepamirškite dar to, kad jis ir prie tų pačių lankytinų objektų  vienodai surežisuoja pozą, veido išraišką ir t.t. Iki fotografijos kelionių tikslas būdavo patirti, išvysti, ištirti, ką nors nepažįstama, keliautojas būdavo aktyvus tyrinėtojas, tuo tarpu atsiradus fotografijai keliautojas tapo pasyvus. Kaip rašė McLuhan‘as (2003):  „Šių dienų keliautojas atvykęs prie Pizos bokšto tegali pasitikrinti savo reakciją į tai, ką jis jau daug kartų matė anksčiau medijose, ir pats pasidaryti šio objekto nuotrauką.“. Pasak jo, pasaulis tampa savotišku muziejumi objektų, su kuriais susidūrėme kokioje nors kitoje medijoje (McLuhan, 2003.) Kitas aspektas yra tas, jog Intagram‘o dėka pats patyrimo momentas atidedamas ir išgyvenamas tik tada, kai fiksuojamas objektas ar subjektas yra nufotografuotas (Champion, 2012). Nieko nenustebinsiu tokiu pavyzdžiu, bet Jums tikrai viešoje vietoje, pavyzdžiui, kavinėje yra tekę matyti, kaip  padavėjas(-a) restorano lankytojams atneša pietus ar vakarienę, tačiau šių dienų vartotojas tikrai neskuba užuosti ar kitaip mėgautis maistu, pirmiausia, ką jis padaro tai pakyla nuo kėdės, iškelia rankas į viršų ir iš viršaus bando užčiuopti estetiškai malonų maisto ir stalo vaizdą, tada pakoreguoja nuotrauką, kad maistas įgytų dar ryškesnių apetitą žadinančių spalvų, pasidalina kadru, greičiausiai dar patag‘ina restoraną ir jau gerokai atšalus maistui – ragauja. Na ir paskutinis svarbus aspektas yra tas, jog Instagram‘as yra greita nuotraukų vartojimo forma. Trend‘us diktuoja ir kontroliuoja patys vartotojai, jie like’ų skaičiumi, engagement‘u, share’inimu ir t.t. įvertina, ar fotografija yra vertinga. Nuotraukos vertė apsrendžiama ne pagal tai, kas reta ar išskirtinio, o pagal tai, ką vertina kiekvienas vartotojas, kas jam atrodo įdomu (Champion, 2012). Neretai vartotojams įdomiausios asmenukės, tad visgi McLugan teisus sakydamas, jog fotoaparatas turi savybę paversti žmones daiktais, o nuotrauka pratęsia ir padaugina žmogaus atvaizdą tiek kartų, kad jis tampa masiškai gaminama preke (McLuhan, 2003). Vartotojas puikiai įvaldęs Instagram‘o naudojimo įgūdžius tam tikra prasme sukuria kultūrinį kapitalą, matuojamą pagal sekėjų skaičių ir pagarbą toje bendruomenėje, kuris vėliau gali būti transformuojamas į ekonominį kapitalą, jeigu žmogus-brand‘as pradeda reklamuoti gamintojų produktus savo nuotraukų galerijoje ir pan. (Manovich, 2017). Iš esmės asmenukės šioje situacijoje ir tampa pagrindiniu nuotraukų kategorija, kuri yra masiškai gaminama, skleidžiama ir vartojama, norint parduoti produktus ar paslaugas.

(nuotrauka rasta Google paieškos sistemoje).

PLAČIAUSIAI PAPLITUSIOS NUOTRAUKŲ KATEGORIJOS INSTAGRAM‘E

Kątik minėjau, kad Instagrame nuotraukų vertė yra apibrėžiama pagal tai, kas patinka kiekvienam vartotojui, o jis nuotrauką gali įvertinti „like“ mygtuko paspaudimu ir pan., tokiu būdu paskatindamas, kokios nuotraukos turėtų būti gaminamos kūrėjų, kitų vartotojų. Vykstant tokiai masinei nuotraukų produkcijai, paremtai kitų vartotojų vertinimu, atsirado daug šabloniškų nuotraukų. Šios šabloniškos nuotraukos Instagrame išskiriamos į tris nuotraukų kategorijas: kasdienės, profesionalų ir surežisuotos. Kasdienių nuotraukų tikslas yra įamžinti įvykį, situaciją, žmogų ar žmones. Kasdienėse fotografijose nėra svarbu nuotraukų koregavimas ar kadro režisavimas, svarbiausia tiesiog reprezentacija. Ši praktika nieko nesiskiria nuo 1950m. „namų fotografijos“, kuomet sumažėjo juostelių ryškinimo kaina. Profesionalioje fotografijoje fotografui rūpi taikyti kompozicijos taisykles ir pan., tačiau tai nėra tai, iš ko uždirbama pinigus. Surežisuotos yra tos, kurios buvo suplanuotos ir suredaguotos atitikti tam tikrą stilių (Manovich, 2017).

Tačiau nereiktų Instagramo fotografijos minimizuoti iki trijų kategorijų, anot to pačio Manovich (2017), Instagram‘as nesukuria vienos ir vienodos fotografijos kultūros, bet palaiko įvarovę: megėjų, profesionalų, reklamos, portretinė, mados, produktų ir t.t. Esu pastebėjusi ir dar vieną plačiai išpopuliarėjusią kategoriją –  analoginę fotografiją. Ją galima traktuoti kaip tam tikrą fotografų bendruomenės protestą prieš Instagramo skaitmeninių nuotraukų šabloniškumą, mažai pastangų reikalaujamą procesą. Galima matyti, kad tai, kas tapo visiems įprasta – skaitmeninė fotografija imta laikyti tai, kas nėra tikra, o tai, kas reikalauja daugiau fotografo kompetencijų ir pastangų, ar tai, kas yra arčiau pačios fotografijos istorinės pradžios – labiau tikra. Aišku, nebūtinai yra taip, aukštesnėmis fotografo kompetencijomis taip pat galima laikyti skaitmeninių nuotraukų redagavimo įgūdžius, tam tikrų redagavimo programų įvaldymą ir pan. Šiuo tekstu nenoriu pasakyti, kad analoginė fotografija yra tikroji fotografija. Labiau kalbu apie fotografų bendruomenę, teikiančią didesnę vertę analoginei fotografijai ir talpinančią juostiniu fotoaparatu užfiksuotus kadrus į socialines medijas, ir mano supratimu, taip kurdami tam tikrą subkultūrą Instagram’e ir vėlgi kaip vartotojai kontroliuojantys ir apsprendžiantys tai, kas šiuo metu yra vertinga būti užfiksuota.

Surežisuotų nuotraukų pavyzdys (nuotrauka paimta iš L. Manovich knygos “Instagram and Contemporary Image”).

HOW IS THIS AN UPGRADE

Atsakant į pagrindinį šio blog’o klausimą “How is this an upgrade?”, Instagram’as kaip medija ir jos forma riboja fotografijos kūrybinę laisvę lanksčiau išdėstyti nuotraukas erdvėje, keičia žiūrovo patyrimą. Nuotraukų naršymas tampa vieninteliu galimu fotografijos kaip meno patyrimu, todėl svarbus tampa vartotojo sudominimas, kad būtų išvengtas nuotraukos nematomumas ar pasiklydimas nuotraukų begalybėje. Tam, kad sudominti vartotoją reikia fiksuoti tai, kas jam atrodo įdomu, todėl fotografas arba kitas vartotojas tampa tiesiogiai nuolankus kitų vartotojų diktuojamam skoniui ir vertinimui. Instagram’as pakeitė fotografijos imperatyvą nuo fotografuoti galima tai, ką reikia fotografuoti iki fotografuoti galima viską. Taip pat Instagram’o funkcijos skatina vartotojus masiškai gaminti ir skleisti nuotraukas, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad nuotraukos yra gaminamos ir skleidžiamos greitai. Gražūs kadrai Instagram’e gali atrodyti sukurti čia ir dabar, tačiau už jų gali slėptis ilgas procesas, kurį lydi daug pastangų surežisuoti patrauklesnį kadrą, daug praleistų valandų koreguojant, retušuojant nuotraukas, tad iš esmės tai tokio paties ilgio ir pastangų reikalaujantis fotografijos procesas koks buvo ir anksčiau iki socialinių medijų. Man atrodo, kad svarbiausias aspektas, kaip Instagram‘as kaip medija pakeitė fotografiją yra tai, jog fotografija tapo daug didesne mūsų komunikacijos dalimi negu ankščiau. Mūsų tėvai tikrai nesidalindavo su draugais ar nepažįstamais šitokiu kiekiu nuotraukų, ką jie šiuo metu veikia ar valgo. Tam tikra prasme Instagram’as prisidėjo prie to, jog nuotraukos tapo mūsų naujaja komunikacijos forma. Šią naująją komunikacijos formą vartotojai naudoja reprezentuoti savo gyvenimus, o kadangi gyvenimus žmonės mėgsta pagražinti, Instagram’o dėka vartotojų gyvenimai tapo labiau apie nuotraukas nei apie patį gyvenimą. Instagram’o šūkis galėtų būti – “Gyventi reikia taip, kad būtų ką nufotografuoti!”. Tačiau nenoriu būti hipokritė ir pripažinsiu, kad Instagram’as kaip vartojama medija sudarė palankias sąlygas  pažinti save fotografės vaidmenyje ir tam tikra prasme tai paskatino. Kiekvienas vartotojas (tarp jų ir aš) užsiregistravęs šioje platoformoje dėl socialinių ryšių palaikymo nejučiomis galėjo praktikuoti savo kaip fotografo įgūdžius ir auginti auditoriją, na ir galiausiai patapti fotografu, jeigu per daug prie šios sąvokos neprisikabinėsime.

Literatūra:

  1. Manovich, L. (2017). Instagram and Contemporary Image. Paimta iš: http://manovich.net/index.php/projects/instagram-and-contemporary-image
  2. McLuhan, M. (2003). Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai. Baltų lankų leidykla.
  3. Champion, C. (2012). Instagram: je-suis-la?. Philosophy of Photography, 3(1),  83-88. doi: 10.1386/pop.3.1.83_7
  4. Tifentale A., Manovich L. (2018) Competitive Photography and the Presentation of the Self. In Eckel J., Ruchatz J., Wirth S. (eds), Exploring the Selfie. Palgrave Macmillan, Cham. doi:10.1007/978-3-319-57949-8_8
  5. Morlot, E. (2013). Nostalgic consumption behaviours among young generations in photography. A comparative approach of Instagram and analogue photography. Master thesis, Umea School of Business and Economics. Paimta iš: https://www.diva-portal.org/smash/get/diva2:635911/FULLTEXT01.pdf

S.D.

2 thoughts on “FOTOGRAFIJA INSTAGRAM‘E

  1. Perskaičius šį darbą manau, jog esė yra pritaikytas lengvam, greitam skaitymui bei skirtas plačiajai auditorijai. Patiko, jog autorė išlaikė aiškią struktūrą, nemažai samprotavo bei kėlė klausimus, į kuriuos iškart buvo atsakoma: “Kam skirtas Instagramas, kokia jo vieta šiuolaikinėje visuomenėje, kaip instagramas keičia visuomenę, ar tai meno forma, ar galima tai pavadinti fotografija ir pnš.” Be aiškios struktūros, jautėsi, jog darbas buvo parašytas jaunam žmogui, buvo suteiktos įdomios iliustracijos, integruoti paveikslėliai, nuotraukos, norint pagyvinti straipsnį bei sudominti skaitytoją. Kalbant apie darbo limitacijas, trūkumus – norėjosi šiek tiek daugiau įžvalgų, komentarų, tyrimų iš užsienio autorių. Tam tikrais atvejais asmeniškai man trūko pavyzdžių, kurie leistų pasigilinti į tai, kiek žmonės yra priklausomi nuo šių socialinių tinklų (šiuo atveju “Instagram”), kokį pasitenkinimą bei disforiją junta iš kitų (visuomenės), reaguojant į jų įdėtus “postus”, nuotraukas ir kt. Kitaip sakant, norėjosi šiek tiek daugiau temų ir potemių įvairovės, žvelgimo iš kitos pusės į rašytą temą. Nors ir buvo keletas menkų trūkumų, jie nebuvo esminiai ir probleminiai šiame darbe. Manau, jog esė darbas atliktas tinkamai bei įdomiai. Patiko įžvalgos. Viena iš daugelio pavyzdžių, jog : atsiradus fotografams ir instagrameriams buvo pabėgta nuo dabarties, t.y. vietoj to, kad žmogus grožėtųsi aplinka, gamta, situacija, žmonėmis – kitaip momentu – asmuo planuoja, aktyviai galvoja, kaip kuo gražiau atlikti nuotrauką, ką įtraukti į šią, kad surinktų kuo daugiau “like” mygtukų ir socialinio virtualaus pritarimo iš vartotojų. Pateikiant tokias įžvalgas, tinkamai pritraukiamas skaitytojas. Darbo pabaigoje buvo apibendrinta ir atsakyta į pagrindinį “blog’o” klausimą. Stuktūruota, aišku, lengvai skaitomas darbas. ))

    Robertas Karapetian

    Like

  2. Užbėgant įvykiams už akių, norisi iškart padėkoti straipsnio autorei už šiems laikams aktualią temą. Tema yra sukonkretinta iki vienos aktualiausių šių dienų platformų, o pasirinktas rakursas apie fotografiją yra be galo svarbus skaitytojui eroje, kai estetika, išreikšta popieriuje, atiduoda savo svarbą skaitmeniniui estetikos pasauliui. Tikiu, jog straipsnis būtų suprantamas bei „įkandamas“ daugelio amžiaus grupių skaitytojams.
    Nuosekli struktūra bei tiksliai išsikeltos nagrinėjamos potemės – autorė, nurodydama į klausimą savo temoje, iš karto sukuria klausimui tąsą su išsamiais atsakymais, bei palieka pačiam skaitytojui erdvės pasamprotauti. Teksto struktūra taip pat yra šio straipsnio stiprioji pusė todėl, kad pastraipos yra koncentruotos, nenuklystančios į kitas temas bei neperpildytos nereikalinga informacija, o tik atsakančios į išsikeltą klausimą. Taip skaitytojas nepasimeta, apie ką eina kalba bei gali nuosekliai pildyti žinių bagažą tik reikalingomis žiniomis.
    Tekstą labai „pagardina“ tinkamos iliustracijos, surištos su pastraipų esme. Autorė kalba apie auštantį maistą siekiant užfiksuoti jo pateikimo momentą – pridėta iliustracija su kavos puodeliu puikiai iliustruoja aprašytą įvykį – kava aušta, tačiau „instagrammeris“ fotografuoja kuo jausmingesnį puodelio kadrą. Kitame paveiksliuke parodytas tobulas fotografijų išsidėstymas spalvine, nuotaikine prasme, kas atneša galbūt vyresniam skaitytojui puikų pavyzdį, kokia paskyra yra laikoma omeny kalbant apie fotografus instagrame.
    Paliečiant perskaityto teksto limitacijas ir trūkumus, noriu atkreipti dėmesį į bendrą nedidelį šaltinių skaičių – straipsnis yra ne tiek moksliškas, kiek skirtas pasamprotavimui, skaitytojo apmąstymams. Galbūt galima būtų papildyti straipsnį tokia informacija, kuri atsakytų į klausimus, kaip pavyzdžiui, kokią įtaką fotografija instagrame padarė žmonėms, kurie anksčiau negalėjo „prasimušti“ fotografo karjeroje dėl nepakankamų lėšų gerai įrangai. Taip pat, minima, jog fotografija, lengvai prieinama visiems instagramo vartotojams, formuoja skonį – būtų smagu pasiskaitinėti, kokį pokytį patyrė visuomenė šia prasme. Ar estetikos suvokimas pasikeitė, ar bendros suvokiamos estetikos taisyklės ir tradicijos sulaužytos? Galbūt instagramo fotografija turi pavyzdžių, kur buvo sulaužytos tokios klasikinės taisyklės, kaip „rule of thirds“? O galbūt spalvų psichologijoje spalvos įgavo kitokias prasmes ir asocijuojamus jausmus po tam tikrų estetikų kategorijų preferencijų instagramo fotografijoje?
    Be galo patiko išplėtota McLuhano mintis: „fotoaparatas turi savybę paversti žmones daiktais, o nuotrauka pratęsia ir padaugina žmogaus atvaizdą tiek kartų, kad jis tampa masiškai gaminama preke“. Pati skaitydama tai, ne iki galo supratau, kaip žmogus ar vartotojas gali tapti masiškai gaminama preke, tačiau pagrindimas, iliustruotas „like‘ais“ ir pasidalinimais, priartina skaitytoją prie neįprastų idėjos autoriaus minčių. Juk šiai dienai, žmogui nereikia parduot nei prekės, nei paslaugos – pakanka tik būt įdomiu, patraukliu ir įtakingu veidu, kad tai uždirbtų pelną besidalinant vien egocentrišku turiniu.
    Dėkoju už lengvą, įdomu ir spalvingą tekstą. Straipsnis, nutiesiantis tiltus link susidomėjimo fotografija. Esu įkvėpta kuruoti savo instagram‘o paskyrą taip, jog ten atsirastų daugiau fotografijos ir… mažiau pačios manęs.

    Jolita P.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s