Dalyvavimo kultūra ir jos platesnės implikacijos

Liudvikas Bagdonas

1. Įvadas

Anot neseniai atliktos „Pew internet & American Life project“ studijos, daugiau nei pusė visų paauglių yra sukūrę tam tikrą turinį medijose ir daugiau nei trečdalis paauglių, kurie naudojasi internetu yra pasidalinę tuo sukurtu turiniu. Didelė dalis šių atvejų yra paaugliai, kurie yra įsitraukę į tai, ką mes vadiname dalyvavimo kultūromis“ (Jenkins, Purushotma, Weigel, Clinton ir Robinson, 2009, p. xi). Turint omenyje šiuos, nors ir labai apibendrintus, bet statistinius duomenis galima pradėti tikslingai kalbėti apie dalyvavimo kultūrų fenomeną. Verta paminėti, jog dalyvavimo kultūros yra ilgiau nei pats internetas egzistuojantis reiškinys, tad nederėtų kalbant šia tema apsiriboti vien post-modernistinėmis sąvokomis. Būtent todėl, šiame tekste tema yra pradedama vystyti nuo istorinio fenomeno konteksto ir tik vėliau daugiau pradedama kalbėti  interneto egzistavimo laikotarpio kontekste. Pati dalyvavimo kultūros sąvoka gali būti apibrėžiama keliais būdais, dažnai galima aptikti apibrėžimus, apribojančius šią sąvoką, kaip išskirtinai internete vykstančių socialinių ryšių produktą, tačiau šiame tekste dalyvavimo kultūra yra apibrėžiama kaip tam tikras kultūros tipas, kurioje vyksta nuolatinis turinio kūrimas ir dalinimasis tarp to turinio kūrėjų ir jų pasekėjų, kuriuos taip pat vienija panašios veiklos, interesai ir panašūs socialinių sąveikų būdai, o visa tai yra atliekama tam tikroje erdvėje, kurios paskirtis būtent ir yra kurti, pažinti ir išsireikšti (Jenkins, 2016, p. 1). Verta pabrėžti, jog pats Jenkinsas, kuriuo šiame tekste yra ypač daug remiamasi, daugiausiai skiria dėmesio internete vyraujančių dalyvavimo kultūrų sąveikai su už interneto ribų esančiu socialiniu pasauliu, tačiau pats apibrėžimas visgi yra universalus ir yra tinkamas vartojimui kalbant ir apie iki-internetines dalyvavimo kultūras. Turint omenyje aukščiau pateiktą Jenkinso ir kolegų citatą, verta atkreipti dėmesį į didėjantį jaunimo poreikį saviraiškai ir tuo pačiu į besiplečiančias šios saviraiškos galimybes, kurios tampa neatsiejamos nuo šių laikų modernių visuomenių socialinio gyvenimo.

Šiame tekste yra aptariamos kelios temos: kaip jau buvo paminėta, dalyvavimo kultūros fenomeno analizė yra pradedama nuo istorinės šios sąvokos vartojimo tradicijos, vėliau pati sąvoka yra aptariama kiek plačiau, yra išplėtojamas jos „lankstumo“ paaiškinimas, nemažai dėmesio yra skiriama ir dalyvavimo politikos, kaip dalyvavimo kultūros produkto aptarimui ir taip pat, vėliau yra pereinama prie šių reiškinių įtakos socialinei kaitai. Taip pat svarbu šį dalyvavimo kultūros reiškinį aptarti ir per tam tikras ateities prognozes bei pasvarstyti apie galimas ateities dalyvavimo politikos išraiškas ir įvertinti jų įtakos stiprumą socialinei kaitai.

2. Istorinio dalyvavimo kultūros konteksto apžvalga

Neišvengiamai, kalbant apie įvairias dalyvavimo kultūras, reikia pradėti kalbėti nuo pirmųjų fanų bendruomenių, kuriomis galima pažymėti ir pirmųjų dalyvavimo kultūrų atvejų atsiradimą. Seras Artūras Konanas Doilis 1887 m. sukurdamas Šerloko Holmso veikėją ir vėliau išleisdamas apie jį keturias noveles, be jokios intencijos sukūrė pirmąją modernią fanų bendruomenę (Lantagne, 2014, p. 267). Holmso fanai ir pasekėjai pradėjo kurti „fanų fikcijas“ (fanfiction) nuo 1897 m. ir nuo to laiko rašymo procesas taip ir nesustojo, o fanų bendruomenių ir dalyvavimo kultūrų įvairovė pradėjo tik didėti. Anot Lantagne, skaitytojai, o ne rašytojai galiausiai sukuria ikonas (2014) ir būtent taip ir nutiko Šerloko Holmso atveju, kai autorius nusprendė parašyti istoriją, kurioje pagrindinio veikėjo nuotykiai pasibaigia mirtimi kovoje. Šerloko Holmso fanų bendruomenės reakcija į protagonisto mirtį buvo žaibiška ir vienareikšmiška: daugiau nei 20 000 žmonių nutraukė savo  „The Strand“ žurnalo, kuriame buvo leidžiamos Holmso istorijos, prenumeratą. Moterys rengėsi gedulo drabužiais, o vyrai vaikščiojo nešiodami juodas apyrankes ir galiausiai, 1901 m. Doilis parašė dar vieną Holmso istoriją ir vėliau kūrybą tęsė (Lantagne, 2014, p. 268). Tai buvo pirmoji fanų grupė, kuri įkvėpė kūrėją sukurti istorijos tęsinius, kas niekada, be pačių fanų įtakos, nebūtų įvykę. Taip pat, vėliau buvo atvejis, kai vienas iš fanų Doiliui nusiuntė savo „fanų fikcijos“ kūrybą, kurią Doilis pasiūlė tiesiog perrašyti su naujais veikėjų vardais, o pats originalą nusipirko. Ši fanų bendruomenė yra pirmasis pavyzdys, kaip stipriai gali kultūriškai angažuotis grupė žmonių, mėgstančių arba besidominčių tam tikra populiariosios kultūros dalimi. Vėliau dalyvavimo kultūrų tik daugėjo, o vienu iš svarbiausių šių bendruomenių kūrimosi kriterijumi tapo spausdintuvo technologijos pradėjimas naudoti kasdieniuose ir buitiniuose žmonių gyvenimuose. Būtent tai paskatino kūrybos ir dalinimosi procesą ir „išmynė taką“ subkultūrinėms bendruomenėms dalintis ir reikšti savo perspektyvas apie šiuolaikinę visuomenę. Šioje vietoje verta pabrėžti, jog dalyvavimo kultūra ties spausdintuvo technologijos išvystymu pradeda apimti naujus vartotojiškumo būdus (Jenkins, 2006, p. 555). Vėliau atsiranda pirmieji videokasečių grotuvai ir įrašytuvai, vartotojai gauna galimybę ne tik dokumentuoti ir dar geriau kontroliuoti jiems asmeniškai svarbų turinį, bet dar ir patiems tapti turinio kūrėjais. Ties 1990-aisiais, medijų fanai naudojo videokasečių įrašytuvus savo mėgstamų televizijos laidų redagavimui, o tai atvėrė naujus socialinio komentavimo būdus. Prieinamumas prie žemos kainos kamerų ir kiek vėliau skaitmeninių kamerų paskatino vis daugiau žmonių įsitraukti į filmų kūrimo procesą. Nešiojamosios technologijos kaip mobilieji telefonai leido žmonėms nešiotis medijas su savimi ir dar labiau plėsti vieną bendrą socialinį tinklą. Kompiuteriniai žaidimai suteikė suvokimą, kad buvimas fanu gali apimti ir laiko leidimą savo pasirinktuose pasauliuose. Galiausiai didžiausią poveikį dalyvavimo kultūroms ir apskritai medijų socialumui padaro „Web 2.0“ įsitvirtinimas žmonių kasdienybėje. „Web 2.0“ išskirtinis bruožas ir yra tai, jog interneto naudotojai pradeda masiškai generuoti turinį, juo dalintis ir save išreikšti internete. Turint visa tai omenyje, galima gana aiškiai įvardinti, jog tarp technologijų kūrimosi bei tobulinimo ir dalyvavimo kultūrų kaitos bei plėtros yra itin tvirta sąsaja. Dalyvavimo kultūros tampa neatsiejama internetinio pasaulio dalimi, taip pat pradedama atpažinti ir tai, jog šių bendruomenių nariai su savo veikla gali aktyviai keisti ir formuoti tiek savo, tiek aplinkinių socialinę tikrovę – kitaip tariant, daryti įtaką socialinei kaitai.

3. Dalyvavimo kultūros sąvoka ir paties fenomeno galimos formos

Kaip jau buvo minėta įvade, kai šiame tekste yra kalbama apie dalyvavimo kultūras, tai yra turimas omenyje tam tikras, išskirtinis fanų bendruomenių gebėjimas kurti ir dalintis įvairiu turiniu, dažnai atitinkančiu tos fanų grupės interesus. Erdvė, kurioje tai yra atliekama dažniausiai ir yra būtent tokios paskirties. Itin svarbus, anot Jenkinso, dalyvavimo kultūrų aspektas yra tarpusavio kūrybiškumo ir visapusiško priimtinumo skatinimas, kas dažnai iškelia nemažai diskusinių klausimų. Cituojant patį Jenkinsą: „dalyvavimo kultūroje dalyviai taip pat galvoja, jog jų indėlis yra ganėtinai svarbus ir tarpusavy jaučia tam tikrą socialinio ryšio laipsnį (mažų mažiausiai nariams rūpi vienas kito nuomonė apie jų kūrinius).“ Diskusiniai klausimai šia tema gali pasireikšti iškeliant radikaliosios politinės dešinės pakraipos „fanų grupių“ pavyzdžius, kurios išnaudoja savo saviraiškos platformas dešiniųjų politinių idėjų išsakymui ir aktyviam palaikymui. Atrodytų, jog šios grupės lyg ir prasilenkia su dalyvavimo kultūros sąvoka, todėl kaip ir nelabai galėtų naudotis šiuo apibrėžimu bandydamos legitimuoti savo veiklos svarbą ir naudą socialinei aplinkai, tačiau atsižvelgiant į sąvokos apibrėžime akcentuojamą angažuotumą tam tikroms idėjoms, panašioms veikloms bei keliamą svarbą turinio kūrimui ir dalinimuisi, visgi galima aptikti dešinės, politinės pakraipos bendruomenių, kurios šiuos išvardintus kriterijus pakankamai tiksliai atitinka. Šioje vietoje derėtų pristatyti ir dalyvavimo politikos sąvoką. Dalyvavimo politiką galima apibrėžti kaip tam tikrą dalyvavimo kultūros ir civilinio bei politinio dalyvavimo sankirtą. Šiuo atveju politinė kaita yra perteikiama ar siūloma ne per politines institucijas, bet veikiau per socialinius ir kultūrinius visuomenės mechanizmus. Vartojant šią sąvoką verta akcentuoti piliečio gebėjimą pačiam suprasti bei įvertinti savo politinius poreikius ir juos laisvai išsakyti, dažniausiai tai darant per socialines medijas (Jenkins, 2016, p. 2). Remiantis Jenkinsu galima teigti, jog dalyvavimo politikos sąvoka yra neatsiejama nuo dalyvavimo kultūrų veikimo socialinėje erdvėje, o turint omenyje dalyvavimo kultūros sąvokos neišvengiamą demokratinių idėjų (lygybės, tarpusavio tolerancijos ir t.t.) aprėptį gaunasi, jog ir dalyvavimo politikos sąvoka yra neišvengiamai „demokratiška“. Šis dalyvavimo kultūros ir dalyvavimo politikos santykis neišvengiamai kelia klausimą, ar galima visgi tam tikras radikaliai politiškai ir, iš tikrųjų, net nebūtinai vien politiškai bet ir ideologiškai pasisakančias grupes priimti po šių sąvokų apibrėžtimis. Siekiant visapusiško analitiškumo, atrodo, derėtų kiek laisviau žvelgti į dalyvavimo kultūros sąvokos akcentuojamą išskirtinai aukštą šių grupių narių tarpusavio tolerancijos lygmenį ir bandyti sąvoką apibrėžti kaip turinio kūrimą bei dalinimąsi skatinančią bendruomenę, kuri yra atvira narių saviraiškai bei kūrybai turint omenyje galimybę susilaukti kritikos. Į kritikos sąvoką derėtų žiūrėti taip pat gana laisvai, kas reikštų galimybė susilaukti tiek gana aršios, tiek konstruktyvios kritikos. Pats Jenkinsas pateikia kelis dalyvavimo kultūrų pavyzdžius, kurių viena yra Hario Poterio fanų bendruomenė, jau ilgą laiką kurianti „fanų fikciją“ bei tarpusavy, o dažnai ir visiems prieinamai,  ją platinanti. Ši bendruomenė, iš esmės, puikiai atitinka dalyvavimo kultūros sąvokos apibrėžimą, nes pasižymi išskirtinai dideliais kiekiais generuojamo turinio, tačiau tarp šios bendruomenės narių yra apstu įvairių konfliktinių situacijų, susijusių su vienas kito kūrybos ypač aršia ir kartais netgi destruktyvia kritika. Vienas iš populiaresnių konfliktinių atvejų buvo 2014 m. kai J.K.Rowling, Hario Poterio knygų autorė, paskelbė, jog viena iš trijų pagrindinių veikėjų, ištekėjusi už kito pagrindinio veikėjo, visgi, autorės nuomone, turėjo ištekėti už trečiojo pagrindinio veikėjo, o ne antrojo. Šis pareiškimas įžiebė konfliktą ne tik tarp skirtingų fanų grupių, bet taip pat ir tarp vieną pusę palaikančios fanų dalies bei pačios autorės. Cituojant vieną, publicistinio pobūdžio straipsnį „J.K. Rowling komentarai iš naujo įžiebia Hario Poterio bendruomenės dramą“ („J.K. Rowling comments reignite Harry Potter fandom drama“), kuriame autorė trumpai apžvelgia šį Hario Poterio fanų bendruomenės viduje vykstantį konfliktą: „Tie, kurie nesutiko su tam tikroje internetinėje svetainėje priimtina veikėjų romantinių santykių tvarka, buvo agresyviai moralizuojami ir piktybiškai atstumti“, galima aiškiai pastebėti, jog tam tikrose Hario Poterio fanų bendruomenės dalyse vietos diskusijai veikėjų romantiniais santykiais nebuvo, ką jau kalbėti apie turinio (piešinių, „memų“ ar kitokios kūrybos) generavimą. Šioje vietoje vėl galima grįžti prie dalyvavimo kultūros sąvokos apibrėžimo ir, siekiant išnaudoti pilną sąvokos vertę ir su savimi nešamą analitinę galią, įvertinti ir šiose kultūrose vykstančių konfliktų daromą įtaką narių socialinei sąveikai ir iš to kylantį prieštaringumą originaliajam sąvokos apibrėžimui. Priimant šią išreikštą kritiką pirminės dalyvavimo kultūros sąvokos apibrėžimui, šiek tiek pasikeičia ir dalyvavimo politikos sąvokos samprata. Dalyvavimo politikos sąvoka tampa atsieta nuo „demokratizuotos“ dalyvavimo kultūros sąvokos, tačiau sustiprėja ryšys su dalyvavimo kultūros jau ne tokia griežta ir išskirtinės narių tarpusavio tolerancijos nereikalaujančia sąvoka. Žinoma, nederėtų suabsoliutinti šio pataisymo siūlymo, nes tam tikras grupės atvirumo laipsnis visgi yra būtinas kalbant apie dalyvavimo politiką. Uždara dalyvavimo kultūra, visų pirma, nelabai iš vis gali būti dalyvavimo kultūra, nes tai atmeta laisvo prisijungimo prie bendruomenės galimybę ir apskritai, atrodo, būtų sudėtinga laisvai dalintis įvairiapusišku turiniu tokiose bendruomenėse, nesulaukiant bent jau ypatingai pašiepiančios ir atstumiančios destruktyvios kritikos, o turint tai omenyje, toks dalyvavimo kultūros tipas iš esmės, nelabai turi galimybių paskatinti ir dalyvavimo politikos užsimezgimo, kuri reikalauja tiek aktyvaus narių politinio aktyvumo, tiek, vėlgi, pakankamai laisvų galimybių prisijungti kitiems visuomenės nariams.

Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus pamąstymus, radikalios dešinės ar apskritai radikalių, „uždarų“ pažiūrų bendruomenės negali būti apibrėžtos kaip dalyvavimo kultūros, tačiau analizuotinų dalyvavimo kultūrų laukas, visgi, gerokai prasiplečia ir leidžia aptarinėti tokias grupes kaip, pavyzdžiui, Facebook‘o platformoje esanti grupė – „Pievelė II ir Azkabano kalinys“, kuri, nors ir pasižymi savo dešinės pakraipos, ganėtinai „uždaromis“ politinėmis pažiūromis visgi yra labiau „memų“ ir „juodo“ humoro dalinimosi vieta, kurios nariai pakankamai laisvai žiūri į grupei nebūdingas nuomones reiškiančiuosius, bet ir visada tuo pačiu palieka galimybę išreikšti kandžią ir nebūtinai malonią kritiką. Taip pat ši grupė tinka ir kaip dalyvaujančios politikos pavyzdys, nes grupės nariai yra intensyviai įsitraukę į domėjimąsi politika, o dauguma dar ir turi aiškų supratimą, kaip turėtų funkcionuoti tam tikros politinės institucijos. „Pievelės“ nariai kartais surengia susitikimus ir nors susitikimai nepasižymi dideliu žmonių skaičiumi, atėję nariai diskutuoja, kalbasi ir, iš esmės, rūpinasi esama politine situacija. Tarp „Pievelės“ narių yra nemažai studentų, įvairių politinių veikėjų ir kitų Lietuvos populiariosios kultūros ikonų. Kitu atveju, tokios bendruomenės kaip „Skydas[1], kurios pasižymi išskirtinai uždaromis, fašistinėmis politinėmis pažiūromis jau prasilenkia, tiek su dalyvavimo kultūros sąvoka, tiek ir neišvengiamai su dalyvavimo politikos sąvoka.

Aptarus šiuos dalyvavimo kultūros ir dalyvavimo politikos sąvokų ypatumus, verta daugiau dėmesio skirti šias sąvokas atitinkančių bendruomenių įtakos socialinei kaitai analizei.

[1] Pateikiama nuoroda į grupės generuojamą turinį, kuris atspindi grupės išskirtinį uždarumą ir netinkamumą dalyvavimo kultūros ir dalyvavimo politikos sąvokoms: https://www.bitchute.com/channel/fQt1iGFCPwz9/?fbclid=IwAR3Nz-LPJapl80h9kHtIOq3-Mrw8EohYokmMRS618-_eqjLbHlat1tH_zMU [Prieiga: 2020-10-18]

4. Dalyvavimo kultūrų vaidmuo ateities visuomenėse

Remiantis Sophia B. Liu bei Jenu Ziemke, pasaulyje vykstantis informacinių ir komunikacinių technologijų, tokių kaip internetas ir vis stipresni mobilieji telefonai, augimo procesas tuo pačiu kuria ir pasaulinę dalyvavimo kultūrą (2012). Šioje vietoje svarbu pabrėžti, jog anot autorių, ši pasaulinė dalyvavimo kultūra yra vienareikšmiškai žmogaus kuriamų technologijų produktas, kuris tiesiog išpildo tai, kaip technologijų kūrėjai įsivaizduoja jų kuriamų technologijų paskirtį. Turint tai omenyje galima panašiai bandyti suprasti ir apskritai visas dalyvavimo kultūras, kurių pagrindinės platformos yra socialinės medijos, kas yra būdinga beveik visoms šiuolaikinėms dalyvavimo kultūroms. Taip pat galima pastebėt ir ypač padidėjusį demokratinių judėjimų skaičių tiek vakaruose, tiek rytuose, ką dar kitaip būtų galima pavadinti „kultūra, kurioje yra dalyvaujama“ („culture of participation“). Verta pabrėžti, jog tarp dalyvavimo kultūros ir kultūros, kurioje dalyvaujama yra reikšmingas „visuotinumo“ skirtumas. Antruoju atveju dalyvavimas, kaip socialinis veiksmas, tampa integruota kultūros dalimi ir tampa būdingu visuomenės narių bruožu. Toliau remiantis minėtais autoriais, šiuolaikinį „dalyvavimo“ veiksmą galima suvokti kaip tam tikrą užgimstančią vertybę, kuri,  bent jau dabar, pasireiškia išskirtinai demokratiškais judėjimais. Tačiau taip pat yra svarbu ir tai, jog toks demokratiškas dalyvavimas iššaukia ir gana ryškų oponuojančių idėjų aktyvizmą, kas taip pat yra kultūros, kurioje dalyvaujama, simptomas. Šis dalyvavimo procesas, neišvengiamai, yra skatinamas technologijų, kurios pačios gali būti pavadintos, kaip dalyvavimo technologijos (Delwiche ir Henderson, 2012, p. 186). Dalyvavimo technologijos, kaip „Web 2.0“ ir socialinės medijos yra tokių, dalyvavimo technologijų pavyzdžiai.

Vienas iš būdų bandyti suvokti dalyvavimo kultūrų veikimo prognozes gali būti bandymas analizuoti jau šiuo metu vykstančius reiškinius, susijusius su dalyvavimo kultūromis, kurie gana aiškiai provokuoja tam tikrą socialinę kaitą visuomenėse. Tokio reiškinio pavyzdžiu galėtų būti hakerių subkultūra (Delwiche ir Henderson, 2012, p. 249). Visų pirma, verta akcentuoti, jog hakeriai pilnai tinka dalyvavimo kultūros apibūdinimui, nes ši bendruomenė pasižymi išskirtiniu narių vienas kito įkvėpimu tobulėti savo hakinimo srityje ir tarp visų šių žmonių yra dalinamasi itin dideli kiekiai jų pačių generuojamo turinio ar tai būtų dalinimasis kodais ar, vėlgi, tais pačiais „memais“, kas yra didelė hakerių kultūros dalis. O visų antra, apie juos tinka kalbėti dalyvavimo kultūrų ateities kontekste, nes ši grupė žmonių yra vis dar ganėtinai nepažįstama šiuolaikinės visuomenės dalis, o jų veikla tampa vis aktualesnė, turint omenyje technologijų tobulėjimą ir vis platesnį pritaikymą įvairiose gyvenimo srityse. Hakerių grupuočių yra įvairių: vienos yra piktybiškos bei pramoginės, o kitos – politiškai angažuotos ir savo nelegalią veiklą pateisinančios „laisvo interneto“ idėja. Pastaroji hakerių grupė, dar kitaip vadinama haktivistais, kaip jau galima suprasti yra ir tinkamas dalyvavimo politikos pavyzdys, net jeigu ir jų „dalyvavimo“ būdai yra netradiciniai ir, dažnai, už teisėsaugos ribų. Haktivistai vadovaujasi konkrečiu etiniu principu: internetas turi būti laisvas nuo korporacijų pelno siekio, reklamų ir apskritai nuo bet kokio turinio privatizavimo. Šį etinį principą galima vertinti įvairiai, tačiau vienas iš populiaresnių vertinimo būdų yra laikyti šį principą kaip turintį komunistinės ideologijos pagrindą. Galvojant tokiu būdu, haktyvistai gali įgauti tam tikrus ateities herojų arba antagonistų įvaizdžius, priklausomai nuo vertintojo pažiūrų, tačiau abejais atvejais juos būtų galima vadinti „revoliucionieriais“. Konkrečiai įvardinti jų potencialios „revoliucijos“ įtaką socialinei kaitai būtų keblu, tačiau apsvarstyti tai, kaip galimybę atrodo būtų ganėtinai pagrįsta. Tokio pobūdžio spekuliacija leidžia įsivaizduoti vieną iš dalyvavimo kultūrų potencialių būdų pradėti socialinės kaitos procesus ateityje. Hakerių grupuotės ir dabar jau vaizduoja dalyvavimo kultūrų gajumą būti reikšmingais visuomenės socialinės tikrovės formavimo dalyviais, tad turint omenyje šių laikų technologijų tobulėjimą ir įvairias socialinio aktyvizmo išraiškas, dalyvavimo kultūros tampa, bene, pagrindiniu „dalyvavimo“ skatinimo dėmeniu.

5. Išvados

Dalyvavimo kultūros yra jau XIX a. pabaigoje gimęs reiškinys, neatsiejamas nuo pirmųjų populiariosios kultūros fanų bendruomenių. Dalyvavimo kultūros gali būti įvairios ir yra pajėgios keistis atitinkamai pagal jų narių poreikius ir idėjas, kas taip pat įgalina ir dalyvavimo politikos reiškinio atsiradimą. Šių bendruomenių veiklą galima interpretuoti skirtingai, tačiau yra ypač svarbu jas suvokti kaip vieną iš pagrindinių, šių laikų, socialinės kaitos skatintojų, tą argumentuojant didėjančiu kiekiu aktyvistinių judėjimų ir technologijų tobulėjimu, turint omenyje socialinių medijų buvimą pagrindine dalyvavimo kultūrų narių saviraiškos platforma. Toks mąstymas įgalina galvojimą tam tikromis ateities prognozėmis, kurių vienas iš pavyzdžių yra dalyvavimo kultūrų suvokimas kaip pagrindinių socialinės visuomenės revoliucionierių. Bet kuriuo atveju, į tokį prognozavimą derėtų žvelgti kritiškai dėl tam tikrų, tekste nurodytų pačios dalyvavimo kultūros sąvokos apibrėžimo netikslumų, šiek tiek atspindinčių originaliosios teorijos autorių nuomonės ir požiūrio į socialinę kaitą šališkumą.

6. Literatūros sąrašas

  • Banaji, S., & Moreno Almeida, C. (2019). Politicising participatory culture at the margins: the significance of class, gender and online media for the practices of youth networks in the MENA region. Global Media and Communication.
  • Delwiche, A., & Henderson, J. J. (Eds.). (2012). The participatory cultures handbook. Routledge.
  • Jenkins, H. (2006). Quentin Tarantino’s Star Wars?: Digital cinema, media convergence and participatory culture. Media and cultural studies: Keyworks, 549-576.
  • Jenkins, H. (2009). Confronting the challenges of participatory culture: Media education for the 21st century (p. 145). The MIT Press.
  • Jenkins, H. (2016). Youth voice, media, and political engagement. By any media necessary: The new youth activism3, 1-60.
  • Lantagne, S. M. (2014). Sherlock Holmes and the case of the lucrative fandom: recognizing the economic power of fanworks and reimagining fair use in copyright. Mich. Telecomm. & Tech. L. Rev.21, 263.

2 thoughts on “Dalyvavimo kultūra ir jos platesnės implikacijos

  1. Įvadas
    Įvadas pradedamas citata, kuri skaitytojui nurodo teminę kryptį, tačiau kartu ir kiek suklaidina – joje akcentuojama turinio vartotojų ir kūrėjų grupė yra paaugliai, todėl atsiranda lūkestis, kad daugiausiai dėmesio bus skiriama būtent paauglių vaidmeniui/santykiui su dalyvavimo kultūra, nors pats tekstas yra kur kas bendresnis, neišskiriantis konkrečios amžiaus grupės. Apskritai reikšmingų pastebėjimų šiai darbo daliai neturiu, įžanga sklandi, autorius aiškiai apibūdina, ko tikėtis, į kokias potemes bus koncentruojamasi, skaitytojas „įvedamas“ į tekstą.

    Istorinio dalyvavimo kultūros konteksto apžvalga
    Autorius aprašo istorinę dalyvavimo kultūrų raidą, pateikdamas konkrečius pavyzdžius ir susiedamas juos su tema, kas padeda geriau suprasti aptariamą reiškinį. Skaitant kai kuriuos sakinius tekdavo kelis kartus skaityti iš naujo, kad suprasčiau, kas turima omenyje, arba tiksliau įsivaizduočiau, ką reiškia viena ar kita sąvoka, tad kai kuriose vietose būtų buvę prasminga įterpti bent trumpus paaiškinimus ar pavyzdžius, kad esmę būtų galima suvokti greičiau ir vaizdingiau (pvz., klausimų kelia „nauji socialinio komentavimo būdai“ – galbūt tai žinojimo ar atidumo spraga, bet tai nėra itin dažnai kasdienybėje pasitaikanti sąvoka, tad man, kaip skaitytojai, norinčiai detaliau susipažinti su dalyvavimo kultūra, trūksta paaiškinimo, kas yra socialinis komentavimas ir kokie tie nauji jo būdai, kaip jie susiję su dalyvavimo kultūra; taip pat norėtųsi paaiškinimo, kas yra fan fiction – nors tai, atrodo, daugeliui pažįstamas reiškinys, bent minimalus jo apibūdinimas būtų suteikęs dalyvavimo kultūros aiškinimui daugiau svorio). Manyčiau, būtų buvę prasminga kiek daugiau išsiplėsti kalbant apie Web 2.0 atsiradimą, visgi tekste daugiausiai dėmesio skiriama dalyvavimo kultūroms, besivysčiusioms būtent šiame tinkle (pvz., galima paminėti kur kas didesnės įvairovės atsiradimą, didesnį prieinamumą).

    Dalyvavimo kultūros sąvoka ir paties fenomeno galimos formos
    Skaitant kilo klausimų dėl dalyvavimo kultūros ir dalyvavimo politikos santykio. Galbūt abejonės kyla dėl nežinojimo, kaip veikia ir tarpusavyje sąveikauja radikalių politinių grupių nariai, tačiau dekonstruojant pateiktą dalyvavimo kultūros apibrėžimą man buvo sunku tokias grupes iš jo „išmesti“ – nariai kuria jiems aktualų, jų interesus atitinkantį turinį ir juo dalinasi, komentuoja ir pan.. Vėliau dalyvavimo kultūros apibrėžimas papildomas vieno iš autorių pateikiamo „demokratiškumo“ kriterijumi, kas lyg ir pagrindžia bandymą radikalias politines grupes atskirti nuo dalyvavimo kultūros reiškinio, tačiau abejočiau to prasmingumu ir čia pritariu Liudvikui, siūlančiam kiek laisviau ir plačiau žvelgti į dalyvavimo kultūros apibrėžimą; mano galva, tai labai taiklus pastebėjimas. Man šiek tiek pritrūko aiškumo, kalbant apie bendruomenių „uždarumą“ ir jį naudojant kaip kriterijų tam tikrų bendruomenių nepriskirti dalyvavimo kultūroms. Suprantu Liudviko bandymą (manau, labai vykusį) atskleisti sąvokos problematiškumą kuo išsamiau, tačiau nebuvau tikra, ar „uždarumas“ labiau suprantamas kaip privatumas, ribotas patenkamumas, ar kaip „siaurumas“, vienpusiškų pažiūrų demonstravimas (sakyčiau, tekste reikėjo tai aiškiai atskirti, nes kartais atrodo, kad viename sakinyje naudojama viena reikšmė, vėliau kita, tai šiek tiek trikdo).

    Dalyvavimo kultūrų vaidmuo ateities visuomenėse
    Labai įdomus hakerių subkultūros pavyzdys ir su jais atsiradęs reiškinys „haktyvizmas“. Manau, čia būtų buvę tinkama įtraukti “kolektyvinio sumanumo” (collective intelligence) sąvoką, naudojamą dažnai minimo Henry Jenkins. Kolektyvinio sumanumo esmė skamba taip: „None of us can know everything; each of us knows something; and we can put the pieces together if we pool our resources and combine our skills.“ (Jenkins, 2006). Tai pagrindžia, ką teigia pats Liudvikas: „ ši bendruomenė pasižymi išskirtiniu narių vienas kito įkvėpimu tobulėti savo hakinimo srityje ir tarp visų šių žmonių yra dalinamasi itin dideli kiekiai jų pačių generuojamo turinio ar tai būtų dalinimasis kodais ar, vėlgi, tais pačiais „memais“, kas yra didelė hakerių kultūros dalis.“ Jenkins kolektyvinio sumanumo apibrėžimą pildo sakydamas, kad šiuo metu šią kolektyvinę jėgą daugiausiai naudojame kaip pramogą, tačiau netrukus šį įgūdį pasitelksime kur kas „rimtesniems“ tikslams (Jenkins, 2006). Tokia idėja tęsia Liudviko, kaip pats įvardija, „spekuliaciją“ apie šios subkultūros reikšmę socialinei kaitai ateities perspektyvoje. Būtų buvę įdomu „išgirsti“ Liudviko „spekuliacijas“ šiuo klausimu/komentarą šiame kontekste ir apie anksčiau minėtas radikaliąsias politinės dešinės grupes.

    Išvados
    Manau, išvados parašytos sklandžiai ir suprantamai. Apskritai tekstą buvo malonu ir tikrai labai labai įdomu skaityti. Daug aptarimo nevertas pastebėjimas – pasitaikė skyrybos ir stiliaus klaidų.

    Jenkins, Henry. “Convergence Culture.” (2006). Interneto prieiga: https://is.muni.cz/el/fss/jaro2012/ZUR286/um/22759680/Jenkins__Henry_-_Convergence_Culture.pdf [žiūrėta 2020 10 29]

    Like

  2. Įvadas
    Įvadas atrodo solidžiai, parašytas išsamiai ir tiksliai. Pateikiamas aiškus darbo planas, kuris nuteikia skaitytoją, ko jis gali iš teksto tikėtis.

    Istorinio dalyvavimo kultūros konteksto apžvalga
    Pirmoje pusėje, nuosekliai pateikiami istoriniai faktai, kuriuos sunku komentuot, nes nėra ką pridurt ar papildyt. Ties Web 2.0, mano manymu galima buvo plačiau parašyt, nes tai kaip ir autorius minėjo svarbiausias dalykas dalyvavimo kultūros formavimesi. Dar vienas dalykas sukėlė neaiškumų, nes gal ne taip supratau, ką autorius norėjo pasakyti rašydamas: „dalyvavimo kultūra ties spausdintuvo technologijos išvystymu pradeda apimti naujus vartotojiškumo būdus“. Čia neaiškumas buvo dėl vartotojiškumo sąvokos, nes dalyvavimo kultūra buvo priešingas apibrėžimas vartotojiškai kultūrai, kadangi skatino kurti ir išreikšti save. Tai ne visai supratau, ką autorius šioje vietoje norėjo pasakyti.

    Dalyvavimo kultūros sąvoka ir paties fenomeno galimos formos
    Skaitant šį skirsnį, atrodė, kad autorius nenuosekliai dėstė mintis, nes atrodė taip, jog dalyvavimo politikos dalykai turėjo būti atskirai aprašyti, nes jie, bent jau man taip pasirodė, įsiliejo ne į temą. Kitas dalykas tai, kad sutikčiau su autoriumi liberaliau žiūrėti į dalyvavimo politikos apibrėžimą, kadangi autoriaus iškeltas politinės dešinės pavyzdys iškart natūraliai kelia klausimą apie politinę kairę. Ar galima traktuoti ją taip pat kaip ir politinę dešinę, jeigu ne tai kodėl, nes gaunasi viena dalis yra privilegijuota, o kita marginalizuota.

    Dalyvavimo kultūrų vaidmuo ateities visuomenėse
    Hakerių subkultūra kalbant apie ateities visuomenes yra taiklus ir aktualus pavyzdys, kadangi išties, kaip ir autorius rašė, jie turi savo bendruomenes, kuriose dalinasi savo atradimais, kodais ir kitais „hakeriškais“ dalykais, tuolab, kad tokio dalyko kaip hakinimo oficialiai vargu ar kur išmoksi (na bent jau Lietuvoje). Todėl hakeriai gal netgi galėtų dėl to slaptumo būti tyrimų objektais. Taip pat, tobulėjant technologijoms ir žmonėms besidarant vis labiau sąmoningiems dėl savo privatumo, yra logiška, kad hakerių gali daugėti ateityje, kas tik sustiprintų autoriaus rašytą teiginį, kad hakeriai gali būti reikšmingi socialinės tikrovės formavimo dalyviai.

    Išvados
    Dėl išvadų jokių priekaištų, visi akcentai sudėti aiškiai ir suprantamai.

    Literatūros sąrašas
    Literatūros sąrašas tvarkingas, išrikiuotas abėcėlės tvarka.

    Bendros pastabos
    Galbūt čia tik mano priekabumas, bet tekste yra nemažai sulietuvintų angliškų žodžių, tokių kaip generuoti, angažuoti, fikcija, kurie protarpiais kliūdavo už akių. Jie be problemų galėtų būti lietuviškos kilmės, kas būtų geriau tiek stiliaus, tiek suprantamumo prasme. Pasitaikė šiek tiek stiliaus klaidų, bet čia dažnai taip atsitinka, rašant mokslinius darbus. Pats darbas bendrai žiūrint atrodė solidžiai, parašytas gerai, buvo įdomių pavyzdžių, dėl ko ir skaitėsi lengvai, nebuvo kažkokių neužpildytų turinio „skylių“, viskas, kas buvo užsibrėžta įvade, darbe buvo įgyvendinta.

    Paulius Česnulevičius

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s