Asmenybė asmenukėje arba kaip selfiai formuoja mūsų tapatumą

               Vienas žymiausių asmens tapatumą nagrinėjusių psichologų buvo Erikas Eriksonas, identiteto formavimosi stadijas pasauliui pristatęs geru pusšimčiu metų prieš atsiradus galimybei saityne nueiti į vikipediją ir surasti žodžio tapatumas reikšmę – asmenybės vidinė vienovė, išgyvenama kaip savo paties Aš1. Eriksono knyga „Vaikystė ir visuomenė“ 1950-ais metais buvo medijų rūšis, paaiškinusi žmonėms, kas yra tapatumas. Sparčiai besivystant technologijoms, šiandien – skaitmeniniame amžiuje – medijos ne tik leidžia sužinoti, kas yra tapatumas, bet ir jį kurti.

                     Šiame bloge noriu panagrinėti, kokią įtaką viena iš naujųjų medijų (medijų technologijų ir kompiuterijos raidos darinio) formų – selfiai – turi asmens tapatumo formavimuisi.

Woof woof

                     Kalbant apie medijų įtaką asmeninio tapatumo formavimui kompiuteriniame amžiuje, galime prisiminti 1993-iais metais Peter Steiner „The New Yorker“ žurnale paskelbtą karikatūrą2, kurioje vaizduojami du šunys, vienas iš kurių teigia: „Internete niekas nežino, kad esi šuo“. Prabėgus beveik dvidešimčiai metų, naujųjų medijų amžiuje visi gali žinoti, jog esi šuo – tereikia pasirinkti tinkamą filtrą savo selfiui.  

                     „Bet kas tas selfis?!“ – beskaitydama susimąstė mano baba. Dabar tai ir aptarsim, kad tikrai visiems būtų aišku, pridedu nuotrauką… uoj, tai yra, selfį3.

Metų žodis ar keiksma’žodis?

                      Visų pirma, reikia paaiškinti, kad šiame bloge naudojamas žodis selfis turi lietuvišką atitikmenį – asmenukė. Kadangi šis naujadaras lietuvių kalbos žodyne vietos kol kas dar nerado, o ir žodis selfis greičiausiai yra suprantamas daugelyje pasaulio kalbų, vartosime jį, vis dėlto, iš pagarbos mūsų kalbai, kiek pakrypusį.

                      Kalbant apie žodynus, 2013-ais metais žodis selfie Oxford žodyno buvo paskelbtas metų žodžiu. Merriam–Webster žodyne selfis apibūdinamas kaip „asmens nuotrauka, nufotografuota pačio asmens, naudojantis skaitmenine kamera, siekiant pasidalinti socialiniuose tinkluose“4. Senft ir Baym, kalbėdamos apie selfį, pabrėžia, jog visų pirma tai yra fotografinis objektas, skirtas perteikti žmogaus jausmus komunikacijos kontekste5. Taip pat selfį galima laikyti veikla – gestu, galinčiu siųsti skirtingas žinutes skirtingiems žmonėms, bendruomenėms5.

                     Mes kalbėsime apie selfį tiek kaip asmens darytą savo paties nuotrauką, tiek kaip apie tam tikrą veiklą, leidžiančią išreikšti save. Dažniausiai tokios nuotraukos daromos ištiesus ranką, telefone įsijungus priekinę kamerą ar naudojant fotoaparatą tiesiog nukreipiant objektyvą į save. Selfiais laikomos ir nuotraukos, kuriose asmuo ar asmenų grupė fotografuojasi prieš veidrodį. Žvelgimas į veidrodinį savo atspindį primena vieną istoriją… bet prie selfių sukeliamo narcisizmo ar narcisizmo sukeliamo noro selfintis dar grįšim. Dabar svarbu išsiaiškinti, kas gi buvo tas drąsuolis, paėmęs kamerą į savo rankas. Kaip atsirado selfis?

                     Nors teigiama, jog Robert Cornelius, 1839-ais metais pirmasis padarė asmeninę savo nuotrauką, selfio išpopuliarinimo pradininku galim laikyti MySpace paskleistą fotografavimosi prieš veidrodį užkratą. 2005-ais metais urbandictionary.com oficialiai paskelbė žodį selfie savo tinklalapyje. Tam įtakos turėjo tuo metu itin populiarus jau minėtas MySpace ir selfių naudojimas Facebook tinkle.

                     Vis dėlto, pamenu, kad dar gerokai vėliau, kuomet buvau paauglė, mes fotografuodavomės naudodami laikmatį – ne tik darydami nuotrauką su draugais, bet ir būdami vieni. Tokiu būdu kurdavom įvaizdį, jog mus kažkas nufotografavo. Savo nepažįstamiems draugams one.lt parodydavom, jog turim draugų, o savo draugams IRL6 kad turim dar ir kitų draugų… Keliaudami prašėm visiškai nepažįstamų žmonių mus nufotografuoti, net ir rizikuodami atiduoti fotoaparatą į vagies rankas. Dabar visi žymiausi pasaulio objektai įamžinami iš ištiestos rankos perspektyvos, arba, kaip Marshall McLuhan pasakytų, žmogaus tęsinio – selfio lazdos pagalba.

                     Selfinimosi kultūrai plisti padėjo sparčiai besivystantys socialiniai tinklai bei vis didėjantis žmonių įsitraukimas į offline pasaulio gyvenimą. 2010-ais metais atsiradęs Instagram ir 2011-ais sukurtas Snapchat yra tik keli socialiniai tinklai, kuriose kasdien pasidalinama šimtais tūkstančių selfių7. Nenuostabu, jog dabar žmonės naudoja selfius net oficialiems dokumentams pildyti, ką jau kalbėti apie gyvenimo aprašymus ar medicinines pažymas, studento pažymėjimus.

Kodėl selfis yra selfish?

                     Ne, ne dėl to, jog pasitarnautų kaip priemonė parduodant žuvį. O gal8

                     Sung su kolegomis išskiria keturis pagrindinius motyvus dalintis selfiais: dėmesio siekimas, komunikavimas (dalinimasis suvokiamas kaip savęs išraiška), linksminimasis (dalinimasis padeda prastumt laiką, pakelia nuotaiką), archyvavimas (kasdienio gyvenimo ar ypatingų progų užfiksavimas ir išsaugojimas)9. Dauguma šių motyvų minima ir kitų autorių darbuose, vis dėlto, Sung ir kolegų atliktas tyrimas svarbus tuo, jog nurodo, kad tyrimo dalyvių narcisizmo lygis reikšmingai koreliuoja su trimis iš keturių selfių dalinimosi motyvų – dėmesio siekimu, komunikavimu ir linksminimusi. Negana to, narcisizmas išskirtas kaip vienintelis faktorius, lemiantis selfių dalinimosi dažnumą: kuo labiau narcisistiška asmenybė, tuo dažniau dalijasi selfiais9 (surprise surprise…). Kita vertus, tai juk koreliacinis tyrimas – lygiai taip pat galime pasakyti, kad kuo dažniau dalinasi selfiais, tuo labiau narcisistišku asmeniu tampa ir taip selfiai formuoja žmogaus tapatybę.  

Ta pati tapatybė?

                     Griffiths teigimu, selfiai suteikia asmeniui galimybę kurti savo tikrą, autentišką tapatybę arba suvokiamą tapatybę10. Selfiai leidžia išreikšti tikrąjį save arba sukurti savo idealų Aš, bet kuriuo atveju – tai didina asmens pasitikėjimą savimi10. Griffiths nuomone, socialiniai tinklai dar labiau palengvina tapatybės formavimąsi tuo požiūriu, jog leidžia save pristatyti kur kas didesniam ratui žmonių: prieš dešimtmetį buvo kur kas sunkiau pasidalinti asmenine patirtimi su žmonėmis, kurie nėra tavo socialiniame rate10, nepaisant galimybės darytis selfius – jie turi būti matomi, o dar geriau, mėgstami. Šiandien, itin išpopuliarėjus socialiniams tinklams ir gerokai pasikeitus bendravimo kultūrai – vis labiau tolstant nuo rašytinio žodžio ir įtraukiant daugiau neverbalinių ženklų į kasdienį bendravimą – selfis apie žmogų gali pasakyti daugiau nei jo asmeniškai parašyta žinutė, visaip kaip dėžutė Raffaello gali pasakyti daugiau nei tūkstantis žodžių.

                     Griffiths pabrėžia, jog selfiai gali padėti kurti norimą tapatybę ir kitiems žmonėms, medijų pagalba, parodyti save tokį, kokiu norėtume būti10. Man lieka neaišku: jei kuriu savo netikrą įvaizdį, kuriuo dalinuosi socialiniuose tinkluose, su kuo galų gale aš tapatinuosi – nesaugiu, savimi nepasitikinčiu ir pripažinimo siekiančiu asmeniu, ar šauniu ir mėgstamu veikėju iš savo Instagram sienos? Kokia yra mano tikroji tapatybė?

                     Vienas iš galimų atsakymų į šį klausimą – selfiai padeda ieškoti savo tikrojo Aš. Wright nurodo, jog dalis jaunų žmonių išmėgina savo naujas tapatybes online pasaulyje, prieš atskleisdami jas IRL(6)11. Tai gali apimti ir selfinimąsi: asmuo gali išmėginti naujas roles ir įamžinus jas paties darytoje nuotraukoje pasidalinti socialiniuose tinkluose bei sulaukti offline bendruomenės reakcijų11. Jei jos teigiamos, ir kaip Griffiths sako, pakelia pasitikėjimą savimi10, tai kodėl gi nesusitapatinus su selfie self? Davis ir Weinstein kalbėdamos apie tapatybės formavimąsi skaitmeniniame amžiuje nurodo, jog žmonės iš realaus gyvenimo tikisi, kad jų draugų online įvaizdis bus atpažįstamas ir atitinkantis offline elgesį11. Deja, tikriausiai visi žinome pavyzdžių, kuomet tai neįvyksta, ir pernelyg į savo tapatybės virtualiame pasaulyje kūrimą įsitraukę asmenys galiausiai ne pasidaro selfį, o patampa savo selfiais, ypač tuomet, kai stengiasi mėgdžioti kitus žmones.

                     Vienu metu žaibiškai išplitusi tendencija dalintis savo keturių skirtingų socialinių tinklų – LinkedIn, Facebook, Instagram ir Tinder – profilio nuotraukomis12, rodos, atskleidė tai, jog mes ne tik negalim būti tapatūs online ir offline pasauliuose, mes net nesam tie patys mes skirtinguose appsuose. Nepaisant to, jog naudojamasi skirtingais socialiniais tinklais, turinčiais skirtingus tikslus, vis dėlto, tai vieno ir to paties asmens padarytos nuotraukos. Jei tokio asmens telefono galerijos selfių albumas apsilankytų pas psichiatrą, jam tikrai būtų nustatytas ribinis selfenybės sutrikimas…

                     Manoma, kad visi žmonės turi skirtingas kaukes ir naudojasi jomis atitinkamose aplinkose realiame gyvenime – šeimoje, darbe, draugų rate ir t.t. Galbūt tai (kaip ir beveik viską…) perkeliam į internetinį pasaulį – mūsų kuriami ir publikuojami selfiai skirtinguose socialiniuose tinkluose gali būti suvokiami kaip kaukės, leidžiančios tapatintis su tam tikrais vaidmenimis – atsakingu darbuotoju, šeimos žmogumi, vakarėlio siela draugų rate ar itin patraukliu meilužiu.

#niekamneįdomu

                     Reikia pripažinti – nu tikrai niekam neįdomu, ką tu valgei, gėrei, su kuo leidai penktadienio vakarą. Nors ir #niekamneįdomu kokia veikla užsiimi, tai gali būti svarbus faktorius, lemiantis tapatybės formavimąsi. O jei jau kalbam apie tai, kokią įtaką tam turi selfiai, svarbu į juos pažvelgti ne tik kaip į fotografijos objektą, bet ir kaip į asmens pasirodymą.

                     Donnachie teigimu, selfiai transliuoja žinutę apie asmens buvimą, tarsi sakydami: „Pasižiūrėkit, aš čia!“, mes žavimės selfiais dėl jų betarpiškumo ir sąžiningumo7. Nesu tikra, kiek tiesos yra šiuose žodžiuose, turint omeny visus filtrus ir fotošopo apps’ų gausą, bet tiek to… Koliska ir Roberts oponuodamos šiam požiūriui teigia, jog selfiai yra speciali komunikacijos medija, turinti dvi pagrindines funkcijas: kurti asmens tapatybę bei liudyti, dokumentuoti įvykius iš asmeninės perspektyvos14. Selfis, pasak autorių14, veikiau sako ne „Aš esu čia“, o „Aš liudiju tai“.

                     Hess patvirtina tokį požiūrį, teigdamas, jog selfis yra savęs versija15. Svarbi tiek vieta, kurioje padarytas selfis, tiek nuotraukos perspektyva ir asmens poza. Galiausiai ir socialinis tinklas, kuriame dalijamasi selfiu, turi specifinę reikšmę, nes tai lemia auditoriją, kuriai tas selfis skirtas. Šie dalykai susiję su motyvacija daryti selfį, atskleisti save15. Jau kalbėjome apie tai, kaip gali skirtis selfiai LinkedIn ir Tinder tinkluose… Hess manymu, selfis yra pasirodymas, kviečiantis offline bendruomenės narius parodyti, kad jie tikrai buvo tame renginyje, tikrai atostogavo toje šalyje, sutiko įžymybę, numetė tuos kilogramus, valgė tame restorane ir t.t.15 Tokiu būdu selfiai gali prisidėti prie asmens tapatumo vystymosi, siejant savo pasirodymus socialiniuose tinkluose su turimomis vertybėmis.

#boredtodeath

                     Deja, ne visi pasirodymai socialinėje erdvėje gali būti vertinami taip pat palankiai, kaip realiame gyvenime… Vienas keisčiausių dalykų, kurių niekada nesupratau, buvo laidotuvių nuotraukos. Senoliai aiškino man, jog tos nuotraukos reikalingos, kad tuo metu nedalyvavę asmenys galėtų pamatyti, kaip vyko atsisveikinimo ceremonija. Tai, aišku, man nepadėjo atsakyti į klausimą #kodėl#kam#wtf, bet dabar žinau, jog tokios nuotraukos nėra keisčiausias dalykas – jas šioje sferoje gerokai lenkia laidotuvių selfiai.

                     Senft ir Baym atliktas tyrimas parodė, kad nors prie anglišku žodžiu funeral, reiškiančiu laidotuves, pažymėtų nuotraukų saitažodžių (grotažymių) pasitaiko ir kitų, netinkamų saitažodžių, pavyzdžiui, #bored #havingfun, iš esmės selfinimasis laidotuvių metu gali būti traktuojamas kaip tinkamas naujas būdas gedėti bei pagerbti mirusiojo atminimą5. Ką šis (asmeniškai man) naujas ir netikėtas faktas, kad žmonės selfinasi laidotuvių metu, turi bendro su asmens tapatybe? Tai, jog nors Senft su Baym ir pripažįsta, kad selfiai turi narcisistinį atspalvį, vis dėl to, autorių teigimu, selfiai atlieka komunikavimo funkciją, perduodami informaciją apie asmens emocinius išgyvenimus ar esamą gyvenimo situaciją5. #funeral selfis nėra, kaip gali pasirodyti, netinkamoje vietoje netinkamu laiku padaryta nuotrauka, tai yra asmens jausmų ir bendro požiūrio į ritualinį įvykį apibendrinimas5. Tai gali būti būdas išreikšti savo tapatinimąsi su grupe, kurios nario laidotuvėse dalyvaujama, demonstruojamos asmeninės vertybės. O su kuo mes, sekėjai, tapatinsim draugo paskelbtą selfį kapinių fone, jau priklauso nuo to, kiek #liberty #freeworld #mychoice selfių turime savo account’uose.

Identiški identitetai

                     Daugelio žmonių pamatinės vertybės yra tokios pačios, tad nenuostabu, jog socialiniuose tinkluose matome kone identiškus, visiškai skirtingų žmonių, net nepažįstančių vienas kito, account’us. Ypač dažnai tarp paauglių pasitaikanti tendencija kopijuoti įžymybes ar įvairiais kitais būdais atkreipti į save dėmesį socialinių tinklų platformose gali sukelti ir skaudžių pasekmių. Nepaisant to, jog naujųjų medijų pagalba galime vis iš naujo kurti savo tapatybę, tai negarantuoja, jog kiti žmonės mūsų netapatins su klaidomis iš praeities. Gabriel straipsnyje atskleidžia, jog paauglių selfinimasis būnant nuogiems gali ne tik sukelti neigiamų pasekmių ateityje (saitynas nieko nepamiršta!), bet net ir privesti prie savižudybės16. Kodėl išvis reiktų dalintis savo nuogo kūno ar geriamo alkoholio nuotraukomis? – jaunimui tai sukelia priklausymo grupei jausmą, kuris yra itin svarbus vystantis tapatumui16.

                     Tapatinimasis su grupe yra svarbus faktorius, lemiantis dalijimosi selfiais dažnumą bei apskirtai lemiantis tokio veiksmo iniciavimą17. Priskirdami save vienai ar kitai grupei mes išreiškiame savo identitetą, galiausiai tai paverčia mus mase, su kuria tapatinasi kiti pavieniai asmenys savo grupės (tai yra mūsų) fone. Socialinio identiteto teorija pabrėžia būtent tai, jog asmuo, bendraudamas su tam tikros socialinės grupės nariais, internalizuoja grupės vertybes ir priskiria jas sau, laikydamas naujas normas savo socialinio tapatumo dalimi.

                     Remdamiesi minėta teorija, Barker ir Rodriguez atliko tyrimą, kurio metu siekta išsiaiškinti, kokią reikšmę selfiai turi asmeniniam bei socialiniam žmogaus tapatumui17. Asmeninis tapatumas apibrėžiamas kaip buvimo savimi jausmas, o socialinis tapatumas šiame darbe aprėpia identifikavimąsi su artimais draugais, savo lytimi, rase ir seksualine orientacija17.

                     Barker ir Rodriguez tyrime nustatytas ryšys tarp asmeninio tapatumo ir selfinimosi: ši veikla tyrimo dalyviams pakėlė pasitikėjimą savimi, galios jausmą, suteikė pozityvų grįžtamąjį ryšį ir leido kontroliuoti aplinkinių nuomonę apie save17. Kalbant apie lyčių skirtumus, asmeninio tapatumo jausmas labiau lėmė moterų selfinimąsi (jos tai darė dažniau) 17.

                     Pasak autorių17, LGBTQ nariai dažniausiai selfinasi politiniuose renginiuose, o tai verčia juos jaustis turint daugiau galios. Taip pat, jų nuomone selfiai padeda aktyviai save reikšti online pasaulyje, tapatinantis su kitais LGBTQ bendruomenės nariais17. Barker ir Rodriguez tyrimo rezultatai atskleidžia ir tai, jog dažniausias afroamerikiečių motyvas selfintis yra siekis tapatintis su „tokiais kaip aš“17. Taip pat nustatyta, jog ne baltaodžiai tyrimo dalyviai kur kas dažniau selfinosi šeimos renginiuose bei įvairių aktyvistinių judėjimų kontekste17. Iš to galėtume daryti išvadą, kad minėtiems asmenims šeima bei kova už savo teises yra svarbi tapatybės dalis.

                     Įdomu ir tai, jog afroamerikiečiai selfius, padarytus aktyvistinių renginių fone, dažniau postino Twitter tinkle. O plačiau apžvelgus motyvus dalintis selfiais skirtinguose socialiniuose tinkluose, pastebime, jog norint parodyti savo pasiekimus, atskleisti save, pakelti sau nuotaiką, gauti teigiamą grįžtamąjį ryšį ir apskritai pranešti pasauliui apie save, asmeninėmis nuotraukomis dalijamasi Instagram tinkle17. Skirtingų asmeninio tapatumo motyvų dalintis selfiais kontekste Instagram nukonkuruoja visus išskyrus Twitter, kuomet kalbama apie galios jausmą17. Tai tik dar kartą patvirtina Hess15 nuomonę, jog selfis yra pasirodymas ir kiekviena jo detalė – nuo filtro iki auditorijos bei socialinės platformos – yra svarbi išreiškiant savo tapatumą.

                     Ir taip, kartais tam, kad pažintume žmogų, nereikia skaityti ilgiausių memuarų – užtenka vos kelių selfių. Nors mano nuomonė socialinių tinklų vartojimo bei selfinimosi kultūros atžvilgiu yra kritiška, tikiu, kad viskas, kas daroma protingai, gyvenime gali praversti. Sakoma, jog pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių. Norisi tikėti, kad vis labiau mus įtraukiančiame offline pasaulyje šis posakis išliks tiesa18. Juk mes visi esam unikalūs! Tegu tai lieka vienintelis dalykas, darantis mus visus vienodus.

Adrija N.

****

Šaltiniai:

1 https://lt.wikipedia.org/wiki/Identitetas

2 paveikslėlis paimtas iš: https://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/f/f8/Internet_dog.jpg

3 paveikslėlis paimtas iš: https://i.pinimg.com/originals/7b/65/e7/7b65e7d22ad76681d2b1680a4907397d.jpg

4 https://www.merriam-webster.com/dictionary/selfie

5 Senft, T., M., & Baym, N., K. (2015). What Does the Selfie Say? Investigating a Global Phenomenon. International Journal of Communication.

6 In real life (liet. Reliame gyvenime)

7 Donnachie, K. (2015). Selfies, #me: Glimpses of Authenticity. In A. Bieber (Ed.), Ego Update. London: Koenig Books.

8 paveikslėlis paimtas iš:  https://www.stocksy.com/1384619/man-selfies-with-fish-shoal

9 Sung, Y., Lee, J. A., Kim, E., & Choi, S. M. (2016). Why we post selfies: Understanding motivations for posting pictures of oneself. Personality and Individual Differences97, 260-265.

10 Griffiths, M. D. (2019). The psychology of the selfie. Psychology Today.

11 Davis, K., & Weinstein, E. (2017). Identity Development in the Digital Age: An Eriksonian Perspective. In M., F., Wright (Ed.), Identity, Sexuality, and Relationships among Emerging Adults in the Digital Age. Pennsylvania: IGI Global.

12 paveikslėlis paimtas iš: https://www.independent.co.uk/life-style/meme-linkedin-facebook-instagram-tinder-dolly-parton-ellen-naomi-campbell-a9299741.html

13 Senft, T., M., & Baym, N., K. (2015). What Does the Selfie Say? Investigating a Global Phenomenon. International Journal of Communication (9), 1588–1606.

14 Roberts, J., & Koliska, M. (2015). Selfies: Witnessing and Participatory Journalism with a Point of View.International Journal of Communication (9), 1672–1685.

15 Hess, A. (2015). The Selfie Assemblage. International Journal of Communication (9), 1629–1646.

16 Gabriel, F. (2014). Sexting, selfies and self-harm: young people, social media and the performance of self-development. Media International Australia (151), 104–112.

17 Barker, V., & Rodriguez N., S. (2019). This Is Who I Am: The Selfie as a Personal and Social Identity Marker. International Journal of Communication (13), 1143–1166.

18 paveikslėlis paimtas iš: https://www.boredpanda.com/celebrity-instagram-parody-celeste-barber/?utm_source=google&utm_medium=organic&utm_campaign=organic

2 thoughts on “Asmenybė asmenukėje arba kaip selfiai formuoja mūsų tapatumą

  1. Straipsnio autorė subtiliai pateikia savo nuomonę ir išreiškia (ne)pritarimą vieniems ar kitiems pasisakymams. Straipsnio struktūra tolygi, pradedama nuo paaiškinimo kas yra asmenukė, pereina iki istorinių asmenukių įvykių, įpindama šiek tiek ir savo asmeninės patirties, toliau žaviai paliečia motyvus, pasėkmes, tapatybės klausimą, bei asmenukių darymosi keistenybes laidotuvėse bei aiškina kodėl tai galbūt nėra taip keista. Pats straipsnis turi nemažai angliškų žodžių, tačiau jie populiarūs ir dažnai vartojami, todėl suprantami. Na, greičiausiai vyresnis žmogus, aktyviai nesunaudojantis socialinėmis medijomis ar nemokantis anglų kalbos susidurtų su tam tikrais sunkumais skaitant, tačiau pats straipsnis įdomus ir šiuolaikiškas.
    Straipsnio autorė puikiai apžvelgė asmenukių temą, paliesdama labai nemažai aspektų. Visgi kalbant apie narsicizmą, taip pat verta paminėti, jog tai nėra vienintelė asmenukių pasėkmė. Maždaug kiekvieną mėnesį pasirodo naujienų straipsnis, kuriame asmenukių fotografavimas siejamas su tokiomis psichinėmis būsenomis kaip kūno dismorfija (McKay, 2014), tas pats narsicizmas ir netgi psichozė (Gregoire, 2015). Asmenukės netgi buvo kaltinamos dėl žalos kitiems, pavyzdžiui, dėl nelaimingų atsitikimų, kuriuos sukėlė per didelis panyrimas į ekraną besidarant selfį ir nepaisant realaus gyvenimo supančios aplinkos (Hughes, 2015). Nors autorė ir aiškiai parodo koreliaciją tarp asmenukių ir narsicizmo, norėčiau pabrėžti, jog viena iš knygos autorių Anne Burns teigia, jog narsicizmas yra labiau kaltinimas nei diagnozė. Knygos autorė, įkvėpta Foucault, analizuoja daugybę internetinių memų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama asmenukių fotografavimui (Senft & Baym, 2015). Ji netgi tiria daugybę asmenukių mokomosios medžiagos (taip, pasirodo net ir tokių yra), bei pateikia feministinių įžvalgų apie tuštybę: „kai asmenukė bus nurodyta kaip narcisizmo ir tuštybės apibūdinimas, ji įamžins užburtą ratą, kuriame moterys yra tuščios, nes jos daro asmenukes, o asmenukės – tuštybę, nes moterys jas darosi“. Straipsnio autorė mini, jog moterys dažniau darosi asmenukes, tačiau verta pakalbėti apskritai apie požiūrio skirtumus. Kalbant apie lytį ir rasę, knygoje „The Lonely Selfie King: Selfies and the Conspicuous Prosumption of Gender and Race“ autoriai dalinasi rezultatais iš pokalbių apie vyrų ir moterų asmenukes Niujorke ir Teksaso valstijoje. Pastebima, kad juodaodės ir lotynų Amerikos moterims santykinai labiau patiko bet kurios rasės vyro asmenukės, tačiau baltaodėms moterims bet kurio vyro asmenukės turėjo atitikti labai griežtus lūkesčius (Senft & Baym, 2015). Į šiuos lūkesčius taip pat įeina ir vyriškumo pasirodymo aspektas, autoriai teigia, jog moterys nori labai natūralaus, nesurežisuoto, mažai pastangų atrodančios nuotraukos, kuri dar ir simbolizuotų tikrą suvoktą vyriškumą.
    Straipsnio autorė pradžioje mini ir žodžio „selfis“ vartojimo trūkumus lietuvių kalboje, bei renkasi iš pagarbos kalbai visgi vartoti anglišką sulietuvintą žodį. Tekste galima pastebėti ir kaip veiksmažodį naudojamą žodį „selfinimasis“, nurodantį veiksmą atliekant darantis asmenukę, populiarų anglišką trumpinį „IRL“ – Realiame gyvenime (angl. in real life). Pasak „Global Language Monitor“, tokių naujų žodžių vien anglų kalboje kasmet atsiranda 5400, iš kurių apie 1000 išlieka ir yra dažnai vartojami, pavyzdžiui „sudoku“, „hackathon“, „twerk“, „Brexit“. Nors dažnai yra sakoma, kad technologijų atsiradimas tarsi „sumažino atstumus“ tarp žmonių dėl didesnio, greitesnio pasiekiamumo, net kalbos vartojimas ir vis greitėjanti globalizacija socialiniuose tinkluose gali turėti tam įtakos.

    Viltė J.
    ———————————
    Šaltiniai:
    1. Gregoire, C. (2015). Take a lot of selfies? You might be a psychopath, science says. Huffington Post. Paimta iš: http://www.huffingtonpost.com/2015/01/12/selfies-narcissism-psychopathy_n_6429358.html
    2. Hughes, T. (2015). NTSB: Selfies led to fatal Colo. plane crash. USA Today. Paimta iš: http://www.usatoday.com/story/news/nation/2015/02/03/ntsb-selfies-disoriented-pilot-causing-crash/22785475/
    3. McKay, T. (2014). A psychiatric study reveals selfies are far more dangerous than you think. Mic. Paimta iš: http://mic.com/articles/86287/a-psychiatric-study-reveals-selfies-are-far-more-dangerous-than-you-think
    4. Senft, T., M., & Baym, N., K. (2015). What Does the Selfie Say? Investigating a Global Phenomenon. International Journal of Communication.

    Like

  2. Persakičius Adrijos blogo įrašą apie selfius, kilo keletas minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti. Pirmiausia, analizuojant priežastis kodėl asmenukės tapo ypač populiariu reiškiniu šiomis dienomis, nepaisant minėtosios socialinių tinklų daromos įtakos, kurių pagalba galima asmenukėmis dalintis su draugais ir norimomis tam tikromis socialinėmis grupėmis, įžvelgčiau stiprią technologinės pažangos įtaką, bei keletą psichologinių faktorių, paskatinančių žmones slefintis. Nepaisant to, kad dar iki išmaniųjų telefonų atsiradimo pasitaikydavo tokių savęs fotografavimo metodų, kas dabar jau turi savo terimą – asmenukė, kai žmogus atsukęs į save skaitmeninės fotokameros objektyvą pasidarydavo norimą nuotrauką, nes aplink nėra kitų žmonių, kurie galėtų jį nufotografuoti ar dėl kitų priežasčių. Tačiau, selfiai, kai jau egistavo pirmieji socialiniai tinklai nebuvo tokie populiarūs, ne tik dėl to, kad socialiniai tiklai neišpopuliarino šio fenomeno, bet ir dėl to, kad tai tiesiog nebuvo taip patogu su turima fotografavimo įranga. Esminis lūžis įvyko apie 2010 metus, kai išmanieji telefonai (ypač iPhone 4) pradėjo įdiegti savo komplektacijose gana kokybiškas priekines vaizdo kameras (Day, 2013) . Daryti asmenukes, tapo ne tik paprasta, bet ir įdomu ar net naudinga. Priekinės kameros pagalba asmuo besidarantis asmenuokę gali matyti būsimos nuotraukos preliminarią versiją išmaniojio telefono ekrane, todėl gali keisti pozą, fotografavimo kampą, veido išraišką ar fotografuojamo fono padėti, nedarydamas begalės nuotraukų, o tiesiog sukinėdamas įrenginį savo rankose. Dėl šios priežasties įsiamžinti save tinkamoje pozicijoje užtrunka gerokai trumpiu laiko ir įdedama mažiau pastangų, nei tai taliekant skaitmenine kamera ir kartojant fotografavimosi procesą keletą kartų kol pasiekiamas norimas rezultatas. Palaipsniui tobulėjant išmaniesiems telefonams, pradėjo rastis vis daugiau mobiliųjų aplikacijų arba papildomų fotografavimo funkcijų, kokių kaip filtrai koreguojantys veido atspalvį, formą, ištrinantys randelius, spuogus, raukšles ir panašiai, ko nebuvo galima atlikti iki tol naudojant įprastą skaitmeninį fotoaparatą (Day, 2013). Šiam tikslui prireikdavo papildomų programų, tokių kaip „Photoshop“ ir atitinkamų įgūdžių nuotraukoms koreguoti. Dalis žmonių asmenukes, su specifiniais filtrais (šuns ausys, įžymaus žmogaus kūnas, kitokios spalvos plaukai, šukuosena ar panašiai) darosi norėdami savo nuotraukas padaryti unikalesnėmis, pritraukti daugiau dėmesio, išsiskirti iš draugų, pajuokauti (Day, 2013).
    Sekantis aspektas į kurį norėčiau labiau įsigilinti – tai psichologinės priežastys, dėl kurių išpopuliarėjo ir yra daromos asmenukės. Kaip jau minėjau anksčiau, įvairių mobiliųjų aplikacijų ir priekinės kameros pagalba, nesunkiai galima nufotografuoti „tobulą“ nuotrauką, kuriai išgauti įprastai fotografuojant fotoaparatu reikėtų ne vieno kadro ir darbo su papildomomis nuotraukų koregavimo programomis. Daugelį metų žmonės siekė įvairiais būdais tobulinti savo išvaizdą, pateikti „geriausią“ savo versiją, pradedant sportu, baigiant ilgomis valandomis praleistomis grožio salonuose ir plastinėmis operacijomis. Selfis kaip ir minėjau anksčiau sąlyginai nesudėtingai leidžia patenkinti poreikį parodyti „ tobulą“ savo įvaizdį prieš draugus ar kitus asmenis. Randama nemažai straipsnių su antraštėmis „Kaip atrodyti gerai nuotraukose?“ ir panašiai. Socialinė medija, marketingas, reklamose matomi asmenys įdiegė naują vertybę – fizinį patrauklumą, tai kartu tapo ir siekiamybe (Mittermeier ir Nicklen, 2019). Patalpinus socialiniuose tinkluose į šiuometinį „įdealą“ panašią nuotrauką sulaukiama nemažai populiarumo (komentarų arba patiktukų (angl. likes)). Tai kelia asmens savigarbą, veikia jo motyvacinę sistemą, nes smegenys tai suvokia tarsi apdovanojimą, to pasekoje kyla noras kartoti elgesį vėl ir vėl, nes todėl toks elgesys sulaukia pastirpinimo. Sulaukus pozityvių reakcijų į asmenukę, kyla asmens savigarba, formuojasi priklausymo grupei jausmas, ryšys su socialine aplinka, pakyla pasitikėjimas savimi (Shin, Kim, Im ir Chong, 2017). Visi šie aspektai paskatina žmogų kartoti tam tikrą elgesį – šiuo atveju darytis asmenukes.

    Radvilė

    Day, E. (2013) How selfies became a global phenomenon? The Guardian. Paimta iš: https://www.theguardian.com/technology/2013/jul/14/how-selfies-became-a-global-phenomenon
    Mittermeir, C. & Nicklen, P. (2019) Why is Beauty Important to Us? Paimta iš: https://www.nytimes.com/interactive/2019/12/07/opinion/andre-aciman-why-is-beauty-important.html
    Shin, Y., Kim, M., Im, C.& Sang Chul Chong, S. C. (2017) Selfie and self: The effect of selfies on self-esteem and social sensitivity. Personality and Individual Differences. Volume 111. Pages 139-145. ISSN 0191-8869. https://doi.org/10.1016/j.paid.2017.02.004.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s