Greičiausiai nesumeluočiau sakydama, kad dauguma iš mūsų esame kokios nors internetinės bendruomenės narys. Jei prieš kelis šimtus metų aktyviausias miestiečių gyvenimas vykdavo centrinėje aikštėje, tai šiomis dienomis galėtume sakyti, kad be galo aktyvus gyvenimas verda jau ir internetinėje erdvėje. Juk joje gali būti aptariami įvairiausi, visuomenei ar tam tikrai grupei žmonių aktualūs klausimai bei problemos. Pastaraisiais dešimtmečiais drąstiškai pasikeitus pagrindinėms komunikacijos priemonėms jos iš esmės išlaisvino ir panaikino bet kokius etinius, geopolitinius ar lokacinius barjerus tarp žemės gyventojų. Interneto pažanga sukūrė naują terpę tarpusavio bendravimui, informacijos dalinimuisi ir apjungė tokius pačius interesus turinčius pasaulio gyventojus. Šis fenomenas šiai dienai yra įvardijamas kaip dalyvavimo kultūra, kuri apima bendruomenę, kuriančią tarpusavyje turinį ir besikeičiančia ja.
Visgi, dalyvavimo kultūrą konkrečiai apibrėžia vienas žymiausių jos tyrinėtojų – H.Jenkins. Jis išskiria penkis svarbiausius dalyvavimo kultūros aspektus: 1. tai kultūra, kuriai būdingos nežymios meninės raiškos ir pilietinio įsitraukimo kliūtys, 2. joje vyrauja stipri parama kuriant ir dalijantis savo kūryba, 3. taip pat vyrauja tam tikros rūšies neformali mentorystė kitiems grupės nariams, tai, kas pažįstama labiausiai patyrusiems, perduodama pradedantiesiems, 4. šioje kultūroje dalyvaujantys nariai tiki, kad jų indėlis yra svarbus, 5. jie taip pat jaučia stiprų socialinį ryšį vienas su kitu (Jenkins, 2006). Iš esmės, autoriaus iškeliamus apibūdinimus galima būtų prilyginti nedidelio kaimelio bendruomenei, kurioje kiekvienas (arba nebūtinai) prisideda prie bendro gerbūvio, vertina vieni kitus ir padeda prireikus pagalbos. Tik šiuo atveju, toji bendruomenė, o tiksliau visa kultūra, įsikūrusi ir spėjusi plačiai paplisti – virtuali.
Kalbant apie tai, kaip apskritai susikūrė interneto bendruomenės, o paraleliai ir pati dalyvavimo kultūra, kapstytis giliai nereikia. Didžiausią įtaką šio fenomeno atsiradimui padarė vadinamasis „Web 2.0“. Tačiau kuo jis toks ypatignas? Jei sugrįžtume kelis dešimtmečius atgal, interneto erdvėje nuo 1989 iki maždaug 2005 metų vyravo „Web 1.0“, kuris, anot, Barners-Lee, įvardijamas kaip read-only (Choudhury, 2014). Pirmos kartos žiniatinklis buvo skirtas tik ieškoti ir skaityti įvairią informaciją. Kitaip tariant, jame buvo itin mažai vietos tarpusavio komunikacijai. Tačiau 2004 metais įvyksta lūžis ir randasi jau anksčiau minėtas „Web 2.0“, kuris nubrėžė liniją tarp turinio gamintojų bei vartotojų ir nukreipė dėmesį nuo informacijos prieinamumo prie galimybės prieiti prie kitų žmonių. Naujų rūšių internetiniai šaltiniai, tokie kaip socialinių tinklų svetainės, tinklaraščiai, wiki ir virtualios bendruomenės, leido žmonėms, turintiems bendrų interesų, susitikti, dalytis idėjomis ir bendradarbiauti novatoriškai. Iš tiesų, „Web 2.0“ sukūrė naujo tipo dalyvavimo terpę (Brown and Adler, 2008). Taip radosi nauja read-write era.
Savaime kyla klausimas: kiek iš tikrųjų žmonės įsitraukia į dalyvavimo kultūrą ir prisideda prie virtualios bendruomenės gyvavimo? Remiantis 2005 m. „Pew Internet and American Life“ projekto atliktu tyrimu, apie 57 procentai Amerikos paauglių, kurie naudojasi internetu, gali būti laikomi internetinio turinio kūrėjais. Tyrimo duomenimis turinio kūrėjas yra tas, kuris sukūrė tinklaraštį ar tinklalapį, internete patalpino originalius meno kūrinius, fotografijas, istorijas ar vaizdo įrašus arba „pajungė“ jau esamą internetinį turinį į savo naujus kūrinius. Trečdalis paauglių internete dalijasi savo sukurtais dalykais su kitais, 22 procentai turi savo asmenines svetaines, 19 procentų – tinklaraščius ir 19 procentų perdaro internetinį turinį (Clinton et al., 2006). Galima tik numanyti, kad šiai dienai šis procentas yra gerokai išaugęs ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Jau vien prisiminus išpopuliarėjusią platformą „TikTok“, kurioje yra daugiau nei 500 milijonų aktyvių vartotojų, matome didžiulį jaunimo įsitraukimą į turinio (nesakau, kad kokybiško) kūrimą. Naudodami ir papildydami kitų vartotojų idėjas, kūrinius vartotojai kuria vis daugiau naujesnio turinio.
Sugrįžtant ir atliepiant į pirmąjį H.Jenkins dalyvavimo kultūros apibūdinimą, galima teigti, jog XXI amžius yra puiki terpė kiekvienam asmeniui pabūti internetinės kultūros dalyviu ir paties turinio kūrėju. Kaip pažymi E. Keltie (2017), naujosios medijos technologijos, įskaitant nebrangius aukštos raiškos fotoaparatus ir programinę įrangą redagavimui pradedant nuo nemokamos (pvz.: „Windows Movie Maker“ ir „iMovie“) iki aukštesnės klasės profesionalios programinės įrangos (pvz.: „Adobe Premiere“ ir „Final Cut Pro“), suteikia galimybę aktyviai dalyvauti medijos turinio kūrime, o ne tik vartoti jau sukurtą turinį. Naudodamiesi šiomis priemonėmis auditorijos gali kovoti ir nesutikti su dominuojančioms idėjomis, jos gali konkuruoti kurdamos savo produktus, leisdamos internete plisti naujoms idėjoms ir identitetams (Keltie, 2017). Vadinasi, prisidėti prie dalyvavimo kultūros šiomis dienomis gali kiekvienas.
Kalbant apie pačią dalyvavimo kultūrą, Clinton ir kiti (2006) aprašydami jos principus išskiria keturias kultūros formas. Pirmoji jų – priklausymas, kuris apima oficialią ir neformalią narystę internetinėse bendruomenėse; antroji – išraiškos – jos apima naujas kūribines formas: video kūrimą, fan fiction rašymą, nuotraukų redagavimą ir daugelį kitų; trečioji – bendras problemų sprendimas – tai formalus ir neformalus darbas kartu komandose tam, kad būtų plėtojamos naujos žinios (pvz.: „Wikipedia); ketvirtoji forma – cirkuliacija – apima viso medijos srauto (pvz.: internetinėm transliacijom ar blogais) formavimą. Iš esmės autoriai įvardina pagrindinius keturis aspektus, kurie ne tik apibūdina dalyvavimo kultūrą, tačiau ir nurodo kodėl ji yra tokia svarbi žmonėms. Juk į kiekvieną iš šių formų galėtume žvelgti kaip į vieną iš žmogaus psicholognių poreikių patenkinimą: priklausymo grupei, asmeninės raiškos ar susietumo su panašių interesų turinčiais asmenimis.
Būtent čia pereiname prie kito klausimo – kaip veikia ir kaip atrodo ta dalyvavimo kultūra pačiame jos viduje? Kitaip tariant – kaip šios kultūros perkėlimas iš relaus gyvenimo į skaitmeninę aplinką ją pakeitė? Visų pirma, kaip pažymi M.Hills, naujoji skaitmeninė aplinka padidina gerbėjų bendravimo greitį. Jei žmonės kadaise idėjomis keitėsi laiškais, jie dabar visa tai matytų kaip „sraigių paštą“. Šiomis dienomis įvarios internetinės bendruomenės pasižymi žaibišku greičiu – gerbėjai dabar gali prisijungti prie interneto ir diskutuoti apie naujus epizodus iškart po transliacijos ar net reklamų metu, norėdami pademonstruoti savo atsidavimą (Jenkins, 2013). Puiki metafora, galinti apibūtinti bet kokią dalyvavimo kultūrą yra bičių avilys. Tai tarsi daugybė narių, kurie net minimaliai prisidėdami sukuria didžiulį bendrą produktą. Kaip puikų dalyvavimo kultūros pavyzdį galėtume paimti programuotojų tinklalapį „GitHub.“ Jame kiekvienas vartotojas privalo susikurti individualų profilį, o jame pateikiama informacija pilnai priklauso nuo paties žmogaus. Tokiu būdu galima pasirinkti kokią informaciją pateikti: ar nuotrauką, ar aprašą, ar atskleisti savo tikrąjį vardą, ar pasirinkti slapyvardį. Taip pat jame programavimu besidomintys žmonės gali laisvai dalintis savo kodais, projektais ar kitokiomis įžvalgomis. Tuo tarpu, kiti vartotojai gali tą kodą peržiūrėti, įvertinti ir/ar papildyti, pataisyti ir vėl iš naujo pasidalinti su kitais. Ši bendruomenė puikiai iliustruoja tokių pačių interesų turinčių žmonių tarpusavio santykius, keitimąsi specifinėmis (šiuo atvėju – programavimo) žiniomis, galimybę papildyti/pataisyti kito vartotojo turinį bei diskutuoti. Ši platforma panaikina bet kokius geografinius ar statuso barjerus, nes į ją gali užsiregistruoti visi besidomintys programavimu. Kaip teigia Clinton ir kiti (2006) dalyvavimo kultūra perkelia dėmesį nuo individualios raiškos prie bendruomenės įsitraukimo, ką puikiai galime pamatyti ir šioje specifinėje bendruomenėje.
Tačiau kalbėdamas apie dalyvavimo kultūrą internete H. Jenkinsas iškelia klausimą: kokią reikšmę turi ši kultūra tokiose gigantiškose platformose kaip „Facebook“ ar „Instagram“, kurios yra valdomos didžiulių korporacijų, suinteresuotų kuo didesniu pelnu? Ar mes išvis turime dalyvavimo galimybę, ar tik parduodame savo duomenis? Būtent šios vienos pagrindinių socialinių platformų šiomis dienomis yra labiausiai įsitraukusios į verslą, nei į pirminę socialinio komunikavimo idėją. Nors tiek „Facebook“, tiek „Instagram“ galime laisvai dalintis mintimis, nuotraukomis ar kitokiu turiniu, dažnai lankymąsi šiose platformose užgožia daugybė reklamų ar nereikalingo/neįdomaus/neaktualaus turinio. Tačiau iš kitos pusės, surinkus ir išanalizavus mūsų duomenis – ką laikiname, ką komentuojame, ką žiūrime ir ką spaudžiame – esame nuolat apsupti panašaus turinio, kurį iš tikrųjų mėgstame. Tokiu būdu turime itin įtraukiantį ir daugiau laiko verčiantį praleisti tinklą. Mano nuomone, tiriant nuolatinio buvimo online problemą, dalyvavimo kultūra turi tikrai menkesnį vaidmenį nei algoritmų siūlomas turinys ar kiti psichologiniai aspektai, tokie kaip, nenoras kažko praleisti. Nuolatinis noras būti prisijungus greičiausiai mažai svarbus su noru dalyvauti. Žmonėms svarbu būti pasiekiamiems, kad su jais galėtų susisiekti draugai ir viskas vyktų realiuoju laiku. Svarbiausia yra išmokti atskirti kuriose platformose aš iš tikrųju siekiu dalyvauti, o kuriose tiesiog leidžiu laiką stebėdamas turinį, kuriuo mane šeria algoritmas.
U.R.
Literatūra:
- Choudhury, N. (2014). World Wide Web and Its Journey from Web 1.0 to Web 4.0. http://ijcsit.com/docs/Volume%205/vol5issue06/ijcsit20140506265.pdf
- Clinton et al. (2006). Confronting the Challenges of Participatory Culture: Media Education for the 21st Century. https://www.macfound.org/media/article_pdfs/JENKINS_WHITE_PAPER.PDF
- Henry Jenkins: Participatory Media in a Networked Era https://vimeo.com/144753686
- Henry Jenkins. Why Participatory Culture Is Not Web 2.0: Some Basic Distinctions http://henryjenkins.org/blog/2010/05/why_participatory_culture_is_n.html
- Keltie, E. (2017). The Culture Industry and Participatory Audiences. Palgrave Macmillian. Agency in Practice: A Participatory Utopia.
Nuotraukos iš: https://unsplash.com/
how is this an upgrade 
Ačiū už aiškiai ir trumpai pateiktą dalyvavimo kultūros istoriją :). Teigi, kad dalyvavimo kultūra gali padėti žmonėms kovoti ir nesutikti su dominuojančioms idėjomis, jos gali konkuruoti kurdamos savo produktus, leisdamos internete plisti naujoms idėjoms ir identitetams. O ką manai apie priešingą idėją – dalyvavimo kultūra kuria aido kambarius. Seth Flaxman, Sharad Goel Ir Justin Rao (2016) aido kambarius apibrėžia kaip erdvę, kurioje individas supamas jo požiūrį atitinkančios nuomonės. Kitaip tariant, tai lyg uždaras ratas, kuriame matome tik tą informaciją, kuri neprieštarauja mūsų požiūriui, yra mums aktuali ir įdomi. Aido kambariuose bendraujame tik su žmonėmis, kurių nuomonė sutampa su mūsų, dalindamiesi informacija, kuri neprieštarauja mūsų pažiūroms. Toks apibūdinimas tikrai neprieštarauja keliems iš tavo minėtų Jenkins dalyvavimo kultūros aspektų – vyrauja stipri parama kuriant ir dalijantis savo kūryba; vyrauja tam tikros rūšies neformali mentorystė kitiems grupės nariams, tai, kas pažįstama labiausiai patyrusiems, perduodama pradedantiesiems; taip pat jaučia stiprų socialinį ryšį vienas su kitu. C. Fuchs (2014) apibrėždamas dalyvavimo kultūrą pabrėžia, kad jos esmė yra turinio kūrimas, būtent tuo ji skiriasi nuo vartojimo kultūros. Aido kambariams turinio kūrimas nėra būtina sąlyga, tačiau manau, kad abiejų fenomenų rezultatas tam tikrais atvejais gali būti tas pats – virimas savose sultyse. Ką manai? 🙂
Milda V.
LikeLike
Labai informatyvus postas, patiko, kad “užkabinai” daug įvairių autorių. Šiek tiek pakartotinai permečiau Henry Jenkins straipsnius ir paminėsiu kelias jo išsakytas mintis, kurios man atyrodo reikšmingos.
Pirmiausia, man patinka ta idėja, jog Henry Jenkins dalyvavimo kultūros reiškinį grindžia bendra mūsų jau anksčiau išvystyta kultūra, kuri mus vienija. Kažkiek užsiminei apie tai netiesiogiai, bet čia dar norėčiau kiek pasigilinti į dalyvavimo kultūros etiologiją, t.y. kaip išvis šis reiškinys susiformuoja. Henry Jenkins teigia, kad yra tam tikros bendros visuomenėje susiformulavusios vertybės, standartai, socialinės normos – t.y. tam tikra bendra kultūra, kuri padeda pamatą sėkmingam dalyvavimo kultūros formavimuisi, kur kiekvienas yra įdomus, kiekvienas laukiamas, norintis išmokti, arba mokyti kitą. Tokį rezultatą galima pasiekti tik turint tam tikrų bendrybių – Henry Jenkins tai įvardija kaip bendrą kultūrą. Skaitydama būtent apie šią bendros kultūros sąvoką, pajaučiau, kaip man šis reiškinys “relate’ina” su vieno žinomiausių psichologijos mokslo pradininkų, C. G. Jungo iškelta sąvoka – kolektyvine pasąmone. Pagal Jungą, kolektyvinė pasąmonė yra griežtai atskirta nuo asmeninės pasąmonės, kadangi asmeninė pasąmonė yra asmeninės individo unikalios patirties šaltinis, o kolektyvinėje pasąmonėje įsirėžia tam tikros individų rūšies išgyvenimai (t.y. bendri žmonijos išgyvenimai). Kolektyvinę pasamonę sudaro 7 archetipai, t.y. universali, visiems žmonėms būdinga mąstymo forma. Jungo kolektyvinės pasąmonės apibrėžimas skamba pakankamai “griozdiškai”, bet iš esmės manau jis kiek plačiau paaiškiną tą “bendrą kultūrą”, apie kurią rašo Henry Jenkins ir kuri padeda pamatą dalyvavimo kultūros egzistavimui,
Taip pat, man irgi labai patiko avilio metafora. Praktiškai galbūt ją įgyvendinti ne visada pavyksta, tačiau tikrai įmanoma. Tikrai smagu, kai susikuria bendruomenė, kurioje žmonės mokosi vieni iš kitų, nuolat dalinasi infformacija, kol visos tos žinios tampa vieniu. Čia manau svarbu paminėti dar vieną dalyką apie kurį tiesiogiai neužsiminei – dalyvavimo kultūroje ir ypatingai šioje avilio metaforoje esmė yra tame, jog niekas iš dalijimosi savo žiniomis ar pagalbos kitiems nebando užsidirbti, iš esmės šioje kultūroje pinigai išvis neegzistuoja. Žmones jungtis ir dalintis motyvuoja pati avilio idėja, o ne kažkoks materialus ar piniginis atpildas.
Taip pat, neseniai žiūrėjau laidą su Henry Jenkins, kur jis pasakojo apie tai, kaip Hario Poterio, Dungens and Dragons ir įvairios kitos bendruomenės gali išeiti iš savo fantastikos pasaulio ribų ir veikti realiame pasaulyje bei savo įtaka gali paveikti netgi politinį ir visuomeninį gyvenimą. Pavyzdžiui,
Hario Poterio fanų bendruomenė visoje Hario Poterio istorijoje įskaitė mintį, kad pats Haris Poteris yra berniukas, visad kovojantis už teisybę, niekad neužsimerkiantis prieš kvailus valdžios ar kitų žmonių sprendimus ir tikrai ne tas žmogus, kuris eina su minia, negalvodamas, kas yra teisinga, o kas neleistina. Tad, šie fanai ėmė patys įsitraukti į pasaulio politinį ir visuomeninį gyvenimą. Jie išsiuntė lėktuvą į Haitį, pilną būtiniausių prekių nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo. Taip pat, Meino ir Kalifornijos valstijose aktyviai kovoja už homoseksualių žmonių santuokos įteisinimą. Šiuo pavyzdžiu norėjau pasakyti, kad Henry Jenkins užsimena ir apie tai, kaip būtent dalyvavimo kultūra ir įvairios labai specifinės grupuotės gali prisijungti prie realaus geresnio pasaulio kūrimo.
Monika R.
LikeLike