💁‍♀️📝💯

Evoliucinė psichologija yra mokslas, studijuojantis žmonių elgesį. Jis teigia, kad mūsų svarbūs vidiniai mechanizmai yra adaptacijos, kilusios dėl natūralios atrankos. Nors žmogus stipriai skiriasi nuo kitų gyvūnų rūšių daugeliu aspektų, vienas iš dalykų, kurį mes akivaizdžiai matome, kad sutampa, yra socializacijos aspektas. Kaip ir gyvūnams, kurie gyvena bandose ir grupelėse, žmonėms neįmanoma būti vieniems – jiems reikia kažkur priklausyti, su kažkuo būti. 1943 metais garsus humanistinės krypties psichologas Abraham Maslow pristatė daugeliui gerai žinomą poreikių hierarchijos teoriją. Trečioji šios hierarchijos pakopa yra poreikis būti mylimam ir priklausomam. Taigi, nors ir kartais būna dienų, kada visi ir viskas užknisa ir be galo norisi pabėgti kažkur į kitą pasaulio galą, kuriame nėra nei vienos gyvos būtybės ir daugiau iš ten nebegrįžti, vis dėlto to nepadarome, nes žmogus negali tiesiog išjungti noro būti sociumo dalimi.

Dar vienas aspektas, kuriuo mes stipriai skiriamės nuo gyvūnų yra tai, kad mes turime tokį fenomeną kaip kalba. Anot Oksfordo žodyno, kalba – tai kalbinė ir raštinė komunikacijos sistema, kuri yra būdinga tam tikrai šaliai arba regionui. Kalba sudaro mums galimybę per komunikaciją bendrauti su kitais individais. Kalba yra itin svarbi dalis mūsų susietumo poreikiui patenkinti, nes kalba mes, na, paprasčiausiaikomunikuojame su kitais. Žvelgiant į gyvą bendravimą, pagal Psychology Today, 55 % žmonių komunikacijos sudaro mūsų kūno kalba, 38% balso tonas, o tik 7% – žodžiai.

Šiais laikais egzistuoja socialiniai tinklai, kurie prisideda prie mūsų susietumo poreikio patenkinimo – jie suteikia galimybę mums bendrauti su pažįstamais, susirasti naujų pažinčių, rasti bendraminčių, palaikyti ryšį su žmonėmis iš kitų pasaulio kraštų ir panašiai. Tiesą pasakius, jau netgi 2010 metais buvo atskleista, jog susirašinėjimas buvo daugiausiai naudojama komunikacijos forma tarp paauglių, jis pralenkė netgi gyvą, vadinamą face-to-face, bendravimą. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad susirašinėjant, kitaip tariant, komunikuojant raštine kalba, mes nematome žmogaus kūno kalbos ir negalime išgirsti jo tono (nebent jis atsiunčia savo balso įrašą). Tačiau šiais laikais mes turime atsiradusį įrankį, kuris dažnai geba kompensuoti tų kitų dviejų aspektų (kūno kalbos ir tono) susirašinėjant nebuvimą. Tai – jaustukai.

Jaustuko (angl. emoji) atsiradimo istorija prasidėjo 1982 metais  Pensilvanijoje. Carnage Mellon universitetas internete turėjo komunikacijos platformą, kuri varijavo nuo labai rimtų temų, kaip abortai, iki humoristinių istorijų. Dėl to, kad jaustukai seniau neegzistavo, žmonės, kurie ta platforma naudojosi, ne visada galėdavo suprasti, kai žmonės raÅ¡ydavo rimtai ir kai siekdavo pajuokauti. IÅ¡ to dažnai kildavo nesusipratimų ir kartais netgi kivirčų, todėl minėtojo universiteto informatikos profesorius Scott E. Fahlman pasiÅ«lė pažymėti „:-)“ prie temų, kurios yra smagesnės, ne rimtos, o „:-(“ prie tų, kurios yra rimtos ir nehumoristinio pobÅ«džio. Å tai originali žinutė:

19-Sep-82 11:44    Scott E  Fahlman             🙂
From: Scott E  Fahlman <Fahlman at Cmu-20c>  

I propose that the following character sequence for joke markers:
🙂  
Read it sideways.  Actually, it is probably more economical to mark things that are NOT jokes, given current trends.  For this, use  
😦

Nuo 1982 metų iki dabar jaustukų naudojimas stipriai kito ir itin išpopuliarėjo. Tiesą pasakius, jų naudojimas išaugo itin stipriai per pastaruosius kelis metus. 2015 metais Oxford Languages jaustukui 😂 (verkimas iki ašarų) suteikė metų žodžio titulą. Crazy, ane?

Taigi, jaustukai. Kas tai? Žodis emoji (liet. jaustukas) originaliai yra kilęs iš japonų kalbos: 絵 (e – nuotrauka) 文 (mo – rašymas) 字 (ji – ženklas). Oksfordo žodynas apibrėžia kaip mažą, skaitmenizuoto pavidalo vaizdą, kuris naudojamas išreikšti idėją arba emociją internete. Jaustukus galima rasti savo išmaniojoje įrangoje ir jie yra naudojami kaip komunikacijos įrankis socialiniuose tinkluose. Pirmasis jaustukų rinkinys buvo sukurtas 1999 metais japonų menininko Shigetaka Kurita. Anot jaustukų autoriaus, žmonės negali raidėmis ir skaičiais išreikšti savo emocijų, todėl sukūrė 176 jaustukų rinkinį. Jie atrodė šitaip:

Jaustukų kūryba prasidėjo dėl, sakykime, kapitalistinių priežasčių – visi žmonės prieš kelis dešimtmečius naudojo internetą ir kūrė kažką jame, siekdavo iš to užsidirbti pinigų. Nuo to laiko jaustukų kiekis bei estetika stipriai kito, o ir motyvai šiais laikais kurti nebėra vien dėl finansinių priežasčių. Šiandien internete galima rasti svetainių, pavyzdžiui, https://emojipedia.org/ ar https://www.emojimeanings.net/, kuriose yra nurodyta kiekvieno jaustuko reikšmė bei kaip jie atrodo, priklausomai nuo to, kokį tu elektroninį įrenginį ar socialinių tinklų svetainę naudoji (t. y., „iOS“, „Android“, „Facebook“, „WhatsApp“ ir pan. – visų jaustukų estetika skiriasi. No shade, bet iOS jaustukai tikrai gražesni už kitus 😎‍).

Taip, teisingai supratote, kiekvienas jaustukas turi savo tam tikrą reikšmę. Pavyzdžiui, 😉 reikšmė yra veido išraiška, kai žmogus mirkteli akį. Na, tarkim 🐘 – dramblys, o čia – ♋ –astrologinė vėžio zodiako simbolinė reikšmė. 🎻 – tai smuikas, o 🏇 simbolizuoja jojimą. Kaip matote vien iš šių kelių pavyzdžių, jaustukų yra labai skirtingų, apimančių įvairias sritis, nuo veiklos ir objektų, iki išraiškų ir simbolių.

Shatha Ali A Hakami (2017) straipsnyje mokslininkas siekia žmonėms padėti geriau suprasti jaustukus, minima, kad jaustukai yra savita kalbos forma, tiksliau, netgi, galbūt, galima būtų pavadinti skaitmeninės kalbos įrankis. Kaip jau buvo minėta blogo įrašo pradžioje, jaustukai padeda kompensuoti kūno kalbos ir tono stygių raštiškoje komunikacijos formoje – jie greitai ir efektyviai įneša į bet kokią žinutę ar įrašą tam tikro charakterio ir kažkokios spalvos. Pats S. Hakami jaustukų analizės straipsnyje pamini, jog pastaruosius kelis metus jaustukai buvo nemažai nagrinėti ir buvo pastebėta, jog mūsų smegenys jaustukus apdoroja ir interpretuoja kaip emociją suteikiantį aspektą skaitmeninėje komunikacijoje. Iš lingvistinės perspektyvos jaustukai turi tris funkcijas: (1) jaustukai susiję su žmogaus emocine būsena ir atspindi žmogaus veido išraišką, pavyzdžiui, šypsosi arba liūdi, (2) jaustukai vaizduoja individo ne emocinę būseną, bet apibūdina jo veido išraišką, pavyzdžiui, juokas ir (3) jaustukai neatspindi asmens veido išraiškos, tačiau nurodo jo gilesnius, galbūt net užslėptus, ketinimus ar tikslus. Taigi, tikriausiai jau patys supratote, jei ne iš asmeninės praktikos, tai, tikiuosi, bent iš šio blogo įrašo, kad jaustukai nėra visiškai primityvus komunikacijos įrankis, jį ne visais atvejais reikia tiesiogiai taip, kaip juos matome, suprasti.

Galbūt kilo klausimas, kaip ir kodėl jaustukas galėtų turėti netiesioginę reikšmę nuo to, kaip jis atrodo, ir turėti užslėptą toną ar mintį. Pagalvokime ir apie šnekamąją kalbą – juk ne visada mes sakome tai, ką turime omeny. Komunikacijoje egzistuoja tokie dalykai, kurių žodinis turinys gali nuskambėti vienaip, tačiau tų sakinių intencija būna visai kitokia. Pavyzdžiui, sarkazmas. Įprastai jis turi ironiškų bei satyriškų elementų su žiupsneliu humoro. Juk sarkazmas, pasyvi agresija ir kitos panašios komunikacijos išraiškos irgi yra naudojamos susirašinėjant. Taigi, kartais analogiškai būna panaudojami ir jaustukai. Pasižiūrėkime į žemiau esantį pavyzdį:

Matome, kad individas, kuris rašė Tiffani, nesulaukęs atsako dėl prisijungimo kažką smagaus veikti, pasyviai agresyviai atrašė „Fiiiiine“ ir panaudojo taiką simbolizuojantį jaustuką. Taip pat gali būti naudojami ir kiti jaustukai pastiprinti tokio pobūdžio verbalines išraiškas, todėl, svarbu nepamiršti, kad žinutėje esantis jaustukas gali būti panaudotas ne dėl jo pirminės, oficialios reikšmės. Komunikacijos specialistai Luke Stark ir Kate Crawford (2015) mano, kad jaustukai atlieką svarbią rolę dėl skeuomorfizmo (angl. skeuomorphism – skaitmenizuotas dizainas objekto, kuris mėgdžioja, atkartoja realaus pasaulio aspektus taip, kad žmogus galėtų juos suprasti, naudoti ir su jais sąveikauti.), bet tuo pačiu ir dėl jaustukų abstraktaus plastiškumo. Jie teigia, jog taip yra dėl to, kad jaustukai yra ant ribos tarp ideogramų (angl. ideogram – simbolinė reprezentacija koncepcijos ar idėjos) ir piktogramų (angl. pictogram – tai ideogramų vaizdinė reprezentacija), todėl jaustukų naudojimas gali būti naudojamas ne vien dėl tiesioginės jo reikšmės.

Pakalbėkime truputį apie jaustukų naudojimą, palyginant su kalba. Pažiūrėkime į kalbą, jos vartojimą ir galimybes iš asmeninės patirties. Įprastai žmogus savo gyvenimą pradeda mokindamasis gimtąją kalbą. Dauguma atvejų tai būna viena kalba, pavyzdžiui, tikėtina, jog šio straipsnio skaitytojas ir vertintojas bus mokinęsis lietuvių kalbą nuo gimimo. Kiek mažiau dažnai, bet vis tiek ne retai pasitaiko situacijų, kai žmogaus turi porą arba kelias gimtąsias kalbas – ar tai būtų lietuvių ir anglų, kaip mano (aišku, tą iš mano vardo galima buvo atspėti), ar tai būtų lietuvių ir rusų, ar suomių ir lenkų, ar vokiečių, ar kokia nors dar kalba. Aišku, esu susidūrusi per gyvenimą ir su tokiais individais, kurie turi netgi tris pilietybes ir tris gimtąsias kalbas, bet tokių asmenų pasitaiko vienetai. Taigi, būdami dar ikimokyklinio amžiaus mes, niekuo neišsiskiriantys mirtingieji, bent jau mano socialinėje aplinkoje, dažniausiai jau mokame 1–2 kalbas. Mokykloje mes įprastai mokomi papildomai bent vieną arba dvejas kalbas privalomai. Jeigu neklystu, Lietuvos mokyklose tai dažniausiai būna prancūzų, vokiečių arba rusų. Vadinasi, galima daryti prielaidą ar spėti, jog, pabaigus 12 klasių, apytikslis kalbų skaičius kiek žmogus geba susišnekėti su kitais yra 2–4 kalbos (čia, žinoma, neįskaitant tų atvejų, kai už mokyklos ribų papildomai pasirenkama mokytis kažkokią kalbą). Skaičius nei mažas, nei didelis, bet visgi tai parodo, kad mes per gyvenimą, žvelgiant bendro pasaulio mastu ir kiek kalbų egzistuoja, esame apriboti komunikacijos prasme tiek, kiek yra tikimybė, jog sutiktas asmuo mokės bent vieną iš tų 2–4 kalbų, kurias tu moki. Žinoma, reikia nepamiršti ir tų talentingų individų (vadinamų poliglotais), kurie moka ir gerokai daugiau kalbų. Savo artimoje aplinkoje turiu draugą, kuris geba kalbėti penkiomis kalbomis taip, kad jį suprastų vietiniai, kalbantys jomis, ir dar kitų trijų bazinius pradmenis jau yra įkirtęs. Tokie kaip jis Europoje nepražūtų ir galėtų laisvai gyventi bet kurioje šalyje, ten save išlaikydamas ir turėdamas padorų socialinį gyvenimą. Kad ir koks talentingas būtų šis vaikinas, vis tiek atsirastų žmonių, su kuriais mano bičiulis negalėtų susišnekėti ir yra šioks toks apribojimas. Dabar atkreipkime dėmesį į jaustukus. Mes gyvename laikais, kai pasaulis tampa vis labiau kosmopolitiškas ir yra noras bendrauti su žmonėmis iš kitų kraštų, reaguoti į visokiausius vaizdo įrašus ar dainas, kurių kalbos nesuprantame, pakomentuoti po kokios nors iš Azijos kilusios nuomonės formuotojos (angl. influencer) įrašu ar panašiai. Žinoma, galima bandyti išsireikšti angliškai, nes tai yra skaitoma pagrindine pasaulio kalba, bet garantijos, kad kitas ją supras, nėra 100%. Bet žinote, kas yra pati aiškiausia komunikacijos forma internete, kurią gali suprasti bet kokio amžiaus, bet kokios rasės ir bet kokio išsilavinimo žmogus? Teisingai – jaustukai! Šeši bilijonai jaustukų yra panaudojami kiekvieną mielą dieną. Nors jaustukai yra labai universaliai suprantami ir naudojami, vis dėlto yra svarbu paminėti, kad jie yra plačiausiai ir dažniausiai naudojami jaunesnių žmonių. 2018 metais mokslininkai Oriol J. Bosch ir Melanie Revilla atliko tyrimą, susijusį su jaustukų naudojimo dažniu, kontekstu, priežastingumu ir pan. Tyrime dalyvavo 1614 ispanų ir meksikiečių kilmės dalyvių, kurių amžius buvo tarp 16 ir 34. Dalyvių užpildytų klausimynų rezultatai atskleidė, jog tūkstantmečio karta dažniausiai naudoja jaustukus, palyginus su kitomis amžiaus grupėmis. Tyrimo rezultatuose taip pat matyti, kad jaustukai yra naudojami pagrinde bendraujant su draugais, artimaisiais, o rečiau – darbo kontekste, pavyzdžiui, rašant laiškus. Šie rezultatai nestebina – jaustukų visos trys funkcijos yra susietos su emocijų išraiška ar žinutėmis gilesne prasme. Žmogus, norėdamas užmegzti ar palaikyti artimą ryšį, privalo rasti ne tik bendrą kalbą su kitu asmeniu, bet ir gebėti sukurti emocinį tarpusavio ryšį. Bendraujant internetu jaustukai yra tas įrankis, kuris padeda sukurti emocinę atmosferą pokalbyje ir padeda vieniems kitus geriau suprasti. Manau, kad Maslow irgi naudotų daug jaustukų, siekdamas papildyti savo susietumo poreikį 😂.

Taigi, tikiuosi, kad šis blogo įrašas truputėlį apšvietė jus apie jaustukų istoriją, prasmę ir kompleksiškumą bei naudojimą. Pasirodo, jaustukai turi daug funkcijų ir padeda kompensuoti tam tikrą gyvo komunikavimo niuansų nebuvimą kaip tonas ar kūno kalba. Na, o jeigu nerimaujate, kad su kažkuo nesusišnekėsite, tiesiog pridėkite daug jaustukų ir galbūt kažkaip vienas kitą suprasite. Žinoma, nepamirškite, kad skaitydami ateityje gaunamas žinutes, pagalvokite, ar tikrai tą, kas parašyta, žmogus turėjo omeny😉. O, šiaip, linkiu geros dienos. ❤️

Caroline S. 😺

Literatūra:

Bosch Jover, O., & Revilla, M. A. (2018). The use of emojis by Millennials.

Buss, D. M., & Kenrick, D. T. (1998). Evolutionary social psychology.

Fahlman, S. E. (2016). Smiley Lore :-).  https://www.cs.cmu.edu/~sef/sefSmiley.html

Hakami, S. A. A. (2017). The importance of understanding emoji: An investigative study. Research Topics in HCI, 1-20.

Lenhart, A. (2012). Teens, smartphones & texting. Pew Internet & American Life Project21, 1-34.

McLeod, S. (2007). Maslow’s hierarchy of needs. Simply psychology1.

Miller, H., Kluver, D., Thebault-Spieker, J., Terveen, L., & Hecht, B. (2017, May). Understanding emoji ambiguity in context: The role of text in emoji-related miscommunication. In Eleventh International AAAI Conference on Web and Social Media.

Oxford Languages. (2015). https://languages.oup.com/word-of-the-year/2015/

Stark, L., & Crawford, K. (2015). The conservatism of emoji: Work, affect, and communication. Social Media+ Society1(2), 2056305115604853.

Thompson, J. (2011). Is Nonverbal Communication a Numbers Game?. Psychology Today. https://www.psychologytoday.com/us/blog/beyond-words/201109/is-nonverbal-communication-numbers-game

One thought on “💁‍♀️📝💯

  1. Labai nuotaikingas, lengvai ir smagiai skaitomas straipsnis! Manau, jis labai aiškiai išdėstė emoji istoriją ir kodėl jų atsiradimas yra išskirtinai naujųjų medijų fenomenas. Kaip psichologei, man pat patiko kaip jų atsiradimą ir paplitimą susiejai su evoliucine psichologiją. Straipsnyje trumpam užsiminei apie Straw ir Crawford (2015) straipsnį ir kaip emoji išplitimą galėjo paveikti kapitalistiniai sumetimai. Manau, praleisdama progą toliau išplėtoti šią temą, praradai vertingą galimybę dar geriau iliustruoti sąsajas tarp evoliucinės psichologijos ir emoji fenomeno. Mano nuomone, buvo galima plėtoti idėją, kad emoji leidžia įmonėms naujosiose medijose vaizduoti žmogiškas emocijas ir taip gerinti pardavimus ir savo žinomumą. Žinoma, be šio pavyzdžio supratau apie ką yra tavo blogo postas ir mėgavausi jo skaitymu. 🙂
    Gabrielė R.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s