Pasitikėjimas informacija

Jeigu mąstytume apie tai kaip pasitikėjimas informacija kito žmonijos istorijos eigoje svarbu suprasti ir tai, kokiame kontekste bei kokiais būdais buvo dalinamasi ir skleidžiama informacija. Pavyzdžiui, gūdžiais laikais, kai dar nebuvo rašto, pagrindinis formatas dalintis žiniomis buvo kalba. Žmogus, ramiai sėdintis ir besimėgaujantis nauja diena, išgirdęs, kad pagrindinėje miesto aikštėje esančiame turguje šįryt privežė kažkokių nematytų pupų, grubiai tariant turėjo vieną išeitį norint išsiaiškinti ar tikrai jau tos pupos tokios nematytos ir ar tikrai jos apskritai yra – jis turėjo pats nusigauti iki to turgaus ir pagaliau susirasti tą pardavėją. Na, galbūt dar koks kaimynas galėjo pridėti pasitikėjimo pastarąja naujiena parodydamas savo parsineštas naująsias pupas. Mano nuomone čia svarbu išryškinti du momentus, kurie yra svarbūs patikimumui: (1) prielaida, kad kiti tavęs neapgaudinėja (lūkestis, kad kaimynas neturėjo sukurto plano, kaip apgauti žmogų jam parodant kažką panašaus į pupas) ir didžiausią pasitikėjimą keliantis variantas (2) išsiaiškinimas savo paties akimis. Staigia peršokant į po-Gutenberginius laikus, kuomet knygos buvo plačiai spausdinamos ir buvo pasiekiamos – nežinau kokiai tiksliai, bet tebunie – nemažai visuomenės daliai, atsiranda kitų svarbių momentų. Viena vertus, išspausdinta informacija materialiame pavidale, ant kurio viršelio yra autoriaus pavardė, o dar ir pačioj knygoj rašoma apie rimtus dalykus, suteikia tam tikro patikimumo. Noriu paminėti, kad čia aš kalbu apie spausdinamas knygas, kurių turinys didžiąja dalimi žmogui buvo naujas, tikėtina kad ir sunkus. Taigi, žmogui susidūrus su knygomis ir jose esančiu informacijos kiekiu variantas išsiaiškinti – arba patikrinti – pateiktą medžiagą tampa dar sunkesnis. Jis, žinoma, yra, kadangi didelis kiekis informacijos iš tikrųjų žmogui suteikia galimybę ją tikrinti, ieškoti nuoseklumų ir pan. Bet čia labiau noriu užfiksuoti momentą, kad susidurdamas su nauja informacija žmogus iš esmės turi ją tikrinti. O tam, kaip žinoma, ne visada užtenka, noro, motyvacijos ar kitų žmogiškų resursų. Na, dar yra variantas daryti prielaidą, kad žmogus rašęs knygą (1) iš tikrųjų žino ką jis ten rašė ir (2) neturėjo intencijos apgauti. Bet pasitikėjimas taip pat turi savo ribas.

Informacijos revoliuciją, atėjusią su internetu, taip pat būtų galima įvardinti kaip kitą kertinį laikotarpį. Dar niekada žmogus neturėjo tokios prieigos prie tokios galybės informacijos. Plečiantis tinklui vis daugiau ir daugiau žmonių savo norą sužinoti apie geidžiamiausius dalykus, įdomiausius žmones ar dar velniai žino ką, galėjo patenkinti neišeidami iš namų. Taigi, turint omeny padidėjusias galimybes prisiliesti prie didžiulio kiekio informacijos įdomu, kaip tai gali veikti žmonių pasitikėjimą ja ir ką jie dėl to gali daryti. Viena vertus, lengvesnė galimybė matyti skirtingus požiūrius, nuomones ir pan. turėtų pagelbėti žmogui atsirenkant kas jam yra tiesa ir kuo tikėti. Kita vertus, ta mintis, jog pats gali – ir netgi turi – savarankiškai valdyti informaciją ir spręsti apie jos patikimumą, kartais gali pakišti koją. Kaip pavyzdį galėtume paimti šiuo laikotarpiu aktualią temą – skiepus, kadangi mano nuomone tai puikiai iliustruoja prieigos prie informacijos galią. Pastaraisiais dešimtmečiais kilo daug sumišimo dėl skiepų naudojimo, kadangi atsiranda vis daugiau ir daugiau žmonių tvirtinančių, kad vakcinos ko ne tiesiogiai „sukelia autizmą“. Trumpai tariant, atsirado dvi barikadų pusės iš kurių viena neigia pastarąjį teiginį, tuo tarpu kita teigia, kad jis teisingas. Per daug nesigilinant į detales tiesiog čia norėčiau išryškinti tokį momentą: nemažai žmonių kurie yra, švelniai tariant, susirūpinę vakcinų žala naudoja tokį lyg ir teiginį „that’s basic begginer research“. Na, neva tai „kvaileli, pasieškok informacijos internete ir tau viskas pasidarys aiškiau“. Atsiradus galimybei autonomiškai valdyti milžiniškus kiekius informacijos, ją interpretuoti ir ja dalintis, žmogus staiga pasijaučia galintis pasidaryti tą basic begginer’s research. Iš tikrųjų turint omeny diskutuojamą temą – primenu, skiepai – pats teiginys basic begginer’s research man čia kažkaip nelabai tinka. Bet kita vertus, esant tokiems link’ams kaip šis (https://www.scribd.com/doc/220807175/157-Research-Papers-Supporting-the-Vaccine-Autism-Link ) iš dalies galima bandyti suprasti kiek pasitikėjimo tai gali suteikti žmogui. Net jei jis ir nesigilina į tyrimų metodologijas, net jei jis nesupranta kas antro trumpinio naudojamo straipsniuose, didesnę ar mažesnę įtaką tai vis tiek turi.

Moksliniuose tyrimuose tyrėjai nagrinėja įvairias klaidingos informacijos formas: satyra, parodija, gandai, konspiracijos teorijos, propaganda, fake news ar bullshit’as (Giglietto, Iannelli, Valeriani ir Rossi, 2019). Šias kategorijas būtų galima skirstyti dar į kelias: disinformacija ir misinformacija. Abu šie informacijų tipai yra klaidingi (na, jie neatskleidžia tiesos), tačiau disinformacija yra skleidžiama su intencija, tuo tarpu misinformacija – pavadinkim – netyčia, neturint blogų ketinimų (Egelhofer ir Lecheler, 2019). Aš per daug nelįsiu į skirtingų informacijos formų nagrinėjimą (nors ir jis labai aktualus, ypač esamam fake news (tiek termino, tiek reiškinio) paplitimui). Mane labiau domina kaip tai veikia mus ir koks mūsų santykis su šia, mus supančia informacija. Iš pradžių būtų gerai žinoti apskritai kas yra netiesa/melas, kadangi be šios sąvokos sunkiai galime apibrėžti kas yra melaginga informacija. Tačiau čia iškyla sunkumų, kadangi variantas aptikti melą savo juslėmis, pavyzdžiui, nueiti ir savomis akimis išsiaiškinti ar visgi yra tų naujų pupų, tampa daug sunkesnis ir mažiau realistiškesnis, kuomet facebooke perskaitai, kad tos pupos yra kažkokiame, pavyzdžiui, Niujorko kvartale. Žinoma, iš esmės tas pats buvo ir atsiradus knygoms, o iš tikrųjų net ir pas tą patį žmogų, kuris gyveno dar iki-rašto laikais (turiu omeny, kad visada buvo dalykų, kurių negali patikrinti), tačiau čia esminis momentas yra tas, kad būtent tik šiais laikais ir tik su tokiais informacijos srautais žmogus gali sužinoti apie tokias pupų parduotuves, apie kurias joks prieš tai gyvenęs žmogus sužinoti negalėjo. Ir dar svarbiau yra tai, kad internetas yra tiek persismelkęs į kiekvieno gyvenimą, kad tam tikra prasme žmogus dažnai net neturi pilnos kontrolės valdyti tai ką jis perskaitys, pamatys ar sužinos. Na, visada yra išeitis nieko neskaityti ir nežiūrėti, bet visgi, scrollinant mes nesame tikri ką naujo sužinosime, o žiūrint PewDiePie video mes, vėlgi, nesame tikri ką pamatysime. Iliuostruosiu pavyzdžiu: prieš kelias valandas naršydamas facebook’ą pamačiau, kad viename įraše buvo pažymėtas vienas iš mano draugų; įrašas buvo apie tai, kad neva tai „Stranger things“ naująjį sezoną planuoja filmuoti Lukiškių kalėjime. Aš to straipsnio neskaičiau, tiesą sakant, net nesu įsitikinęs ar ten buvo straipsnis, bet patį faktą užfiksavau. Taigi, mano nuomone, būtent toks naujienų atsiradimas žmogaus akiratyje yra naujas ir būdingas šiems laikams – nebūtinai svarbus, dažnai miglotas, bet vis tiek išliekantis. Pastovus buvimas prisijungus, iššokantys pranešimai ir didžiuliai mąstai informacijos iš esmės kuria terpę, kurioje žmogus yra pastoviai bombarduojamas naujienomis – iš naujienų portalų, iš socialinių medijų ir t.t. Taip pat naujosios medijos ir apskritai naujienų dalinimasi principai vis labiau ir labiau trina ribas tarp profesionalaus žurnalizmo ir tiesiog paprastų vartotojų generuojamo turinio (Zimmer, Sheibe ir Stock, 2019). „Mėgėjų žurnalistų“, reportuojančių naujienas facebook’e, twitter’yje ir pan., auditorijai tenka atsirinkinėti kas tikra, o kas ne. Jau vien pats faktas, kad vienoje platformoje, pavyzdžiui – facebooke, yra tiek profesionalaus žurnalizmo, tiek „mėgėjų žurnalizmo“ apsunkina tikros ir melagingos tiesos diferenciavimą.

Kita dirbtinio intelekto pagalba ateinanti naujovė – deepfake. Jeigu nežinote kas tai yra, čia yra trumpas video: https://www.youtube.com/watch?v=gLoI9hAX9dw . Nors kolkas ši technologija nėra taip stipriai ištobulinta, tačiau, kad ji pasieks tokį lygį, kuomet žmogus negalės savo akimis, ar kitomis juslėmis, nuspręsti ar tai yra tikras vaizdo įrašas, abejoti netenka. Nesunku sugalvoti kokiais tikslais žmonės gali naudoti tokias technologijas. Na, vienas pirmų į galvą ateinančių pavyzdžių ko gero būtų naudojimas politikoje. Turint omeny naujienų sklidimo greitį, įsivaizduokim, kad prieš prezidento rinkimus pasklinda vaizdo įrašas, kuriame vienas iš kandidatų sako provokuojančius, radikalius dalykus. Net jei po kažkurio laiko būtų išsiaiškinta, kad vaizdo įrašas buvo suprogramuotas, žala vis tiek būtų padaryta. „Žmonės vartoja turinį, kuris stimuliuoja jusles bei protą (angl. Mind)“ – teigia danah boyd (boyd, 2009). Pasirodžius stimuliuojančiam turiniui daug daugiau žmonių yra linkę jį vartoti ir juo dalintis, o deepfake yra puiki priemonė kurti būtent tokį – stimuliuojantį – turinį. Vaizdas, garsas ir judesiai kurie atrodo kaip autentiško žmogaus, jokiais kitais laikais nebūtų kėlę abejonės ar tai yra tikra ar ne. Todėl panašu, kad posakį „If it looks like a duck, swims like a duck, and quacks like a duck, then it probably is a duck.“ turės keisti posakis „if it looks like a duck, swims like a duck, and quacks like a duck … we still don’t really know if it is a duck“.

Our bodies are programmed to consume fat and sugars because they’re rare in nature. Thus, when they come around, we should grab them. In the same way, we’re biologically programmed to be attentive to things that stimulate: content that is gross, violent, or sexual and that gossip which is humiliating, embarrassing, or offensive. If we’re not careful, we’re going to develop the psychological equivalent of obesity. We’ll find ourselves consuming content that is least beneficial for ourselves or society as a whole.” – danah boyd

Benas Beliukevičius

boyd, danah. 2009. Streams of Content, Limited Attention: The Flow of Information through Social Media. Web2.0 Expo.New York, NY: November 17.

Egelhofer, J. L. ir Lecheler, S. (2019). Fake news as a two-dimensional phenomenon: a framework and research agenda. Annals of the International Communication Association, 43:2, 97-116, DOI: 10.1080/23808985.2019.1602782

Zimmer, F., Scheibe, K. ir Stock, W.F. (2019). Echo Chambers and Filter Bubbles of Fake News in Social Media. Man-made or produced by algorithms?

Giglietto, F., Iannelli, L., Valeriani, A. ir Rossi, L. (2019). ‘Fake news’ is the invention of a liar: How false information circulates within the hybrid news system. Current sociology, 1-18

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s