#JustBorderlineThings: psichinės sveikatos memų fenomenas

Šiame įraše pamėginsiu panagrinėti memus, tiksliau, memų ir psichologinių sutrikimų santykio problemą. Socialiniuose tinkluose kiekvieną kartą pamačius kokį nors naują depresijos apibūdinimą, nelabai teisingą (ir gal nelabai tikslingą) dviejų sutrikimų lyginimą, relatable memą su kuriuo, sprendžiant iš šaltinio, neturėčiau relatinti, normalaus elgesio pavertimą simptomu ir pan., kyla klausimas, ar psichologinių sutrikimų memifikavimas yra labiau teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Aišku, kiek pasigilinus į tai, kas apskritai yra memai ir kas jiems būdinga, kyla ir daug kitų klausimų. Ar memas –  tai konkretus paveikslėlis, ar, visgi, kas kita? Ar įvairūs sutrikimai memuose bent jau atitinka realybę? Ar memai apie depresiją turėtų būti relatable jos neturintiems? O turintiems? Ar memų virusiškumas gali lemti savotišką psichologinių sutrikimų užkrečiamumą? Ar specifinės socialinės grupelės, vienijamos bendrų patirčių, besidalindamos savo memifikuota kančia labiau sau padeda ar trukdo?

Šaltinis: @depressionmemesthatcure instagram. Iš tikrųjų, kam reikia terapijos, kai yra tokių memų?

Tačiau pradėkime nuo pradžių: kas yra memai?

Dėl memo sąvokos atsiradimo dėkoti galime Richard Dawkins. Tiesa, 1976 jo pasiūlytas apibrėžimas nėra visai tinkamas apibūdinti tam, ką memais (internetiniais) laikome dabar. Kai kurie autoriai, memus laikantys žanru, teigia, jog memu tam tikra idėja gali būti laikoma tik tuomet, kai tampa dalyvavimo kultūros dalimi ir yra sąmoningai perdirbama ir tampa bendresniu formatu (Wiggins & Bowers, 2015). Vis dėlto mano nuomone, originalus Dawkins apibrėžimas pritaikomas ir aktualus ir dabar. Anot jo, memas – tai kultūrinis vienetas arba idėja, kuris siekia daugintis su tikslu išlikti. Dawkinso memai – įgimtai savanaudiški, plintantys it virusas, tarpusavyje konkuruojantys dėl protų užkrėtimo ir tų protų naudojimo dauginimuisi (Wiggins & Bowers, 2015). Tokių memų pavyzdžiai galėtų būti šūkiai, mados, išmokstami įgūdžiai, religiniai ritualai ir panašios užkrečiamos idėjos. Vieni autoriai – mentalistinės memetikos atstovai – memu laiko būtent pačią perduodamą idėją, taip ją atskirdami nuo „nešiklio“ arba konkretaus idėją perteikiančio objekto (paveikslėlio, judesio ar kt.), kiti – elgesiu varomos memetikos atstovai – teigia, jog memas be nešiklio negali egzistuoti, t.y., nešiklis, idėjos išraiška ir yra pats memas (Shifman, 2013). Egzistuoja ir trečias, abu jau minėtus apimantis, požiūris – memas gali būti tiek idėja, tiek nešiklis (Shifman, 2013).

Šaltinis: @justborderlinethings instagram.

Kodėl tai svarbu? Skirtingos klasifikacijos parodo, jog memas – visai nebūtinai konkretus paveikslėlis, kuriame vaizduojamas saldžiai miegantis Homeris Simpsonas „po to, kai ilga verkimo sesija pagaliau mane atjungė“. Pasirodo, memas gali būti ir paveikslėliu perteikiama idėja. Kiek idėjų perteikia toks paveikslėlis – nešiklis? Pirmiausiai, ko gero, gana tiesiogiai perduodama idėja apie įprotį verkti prieš miegą. Bendriau – nešiklyje matoma žinutė apie kančią arba tam tikrą problemą ir to nulemtą elgesį. Vis dėlto pats tokios idėjos perdavimas nurodo dar vieną po tuo slypintį memą – norą dalintis savo skausmu tokiu būdu, kuris nereikalauja tikro pažeidžiamumo, pridengiant jį humoru. Na, o kadangi šiuo paveiksliuku pasidalino puslapis, pavadinimu justborderlinethings, ko gero, dar viena netiesioginė nešiklio idėja yra ta, jog verkimas prieš miegą, matyt, kažkaip yra susijęs su borderline things, t.y. ribiniu asmenybės sutrikimu. Jei memais laikome ne tik konkrečius objektus, bet ir idėjas, atsiranda labai daug laisvės interpretacijai bei iškraipymams. Kita vertus, nesvarbu, ar idėjas laikome memais, ar ne – jos vis tiek yra čia pat, pastebimos, interpretuojamos ir sklindančios kaip virusas kartu su memu-nešikliu.

Trys memams būdingos savybės

Shifman (2013) straipsnyje pateikiamos ir memams būdingos trys pagrindinės savybės. Pirmiausia – nors memai perduodami vieno asmens kitam, sklinda „mikro“ lygmenyje, galiausiai išsirutulioja į daugeliui pažįstamą socialinį fenomeną bei turi įtakos žmonių mąstymui, elgesio formoms ir socialinių grupių elgesiui makro lygmenyje (Knobel & Lankshear, 2007, iš Shifman, 2013). Antra, memai dauginasi įvairiomis imitacijos formomis. Jei verbalinės komunikacijos metu su idėjomis susipažįstame pojūčių pagalba, jas apdorojame savo protu ir perduodame tą savaip apdorotą idėjos versiją kalbėdami, internetinės komunikacijos amžiuje šis procesas gali būti supaprastinamas. Turinį galime skleisti visiškai nepakeistą, tiesiog pasidalindami nuoroda ar nukopijuodami paveikslėlį (tai vadinama mimikrija). Vis dėlto, memai dažnai ir pakeičiami, perdirbami interneto naudotojų prieš persiunčiant juos kitam – tai lengvai leidžia padaryti begalės programėlių, skirtų paveikslėlių ar video redagavimui bei dalijimuisi turiniu. Na ir trečia memams būdinga savybė – konkuravimas ir atranka. Vieni memai išpopuliarėja ir išlieka, kiti neprigija, o memų kovą už būtį itin lengva sekti tiesiog stebint kiek žmonių juos laikina ar dalinasi jais.

Sutrikimų romantizavimas bei iškraipymas: ar depresija gali būti užkrečiama?

Susivokimo akimirka. Šaltinis: @BorderlineMemesForBorderlineDreams Facebook.

Čia, ko gero, svarbūs keli dalykai: pirma, jei memai gali veikti žmones, ko gero, svarbu, kokius memus vartojame ir matome. Nesunku užsidaryti tiek memų apie bipolinį sutrikimą, tiek „mylėk savo vidinį vaiką“ patarimų aido kambariuose – klausimas, kas geriau, tačiau reikia įsisąmoninti, jog informacija, su kuria susiduriame, ko gero, vienaip ar kitaip mus gali veikti. Marc Bryant, medijų tyrėjas, teigia, jog atvirai depresyvaus ar suicidinio turinio vartojimas gali neigiamai paveikti žmones, turinčius minčių apie savižudybę ir konfrontuoti tuos, kurie anksčiau jau yra bandę žudytis. Sunku įvertinti tiesioginę šio fenomeno įtaką žmonių (ypač paauglių) realiam elgesiui ir gerovei, tačiau Jungtinėje karalystėje pastarąjį dešimtmetį 10-14 metų paauglių savęs žalojimas padažnėjo 70% vos per dvejus metus; paauglių, kurie pranešė patyrę depresijos epizodą padidėjo 37% ir merginų, kurios buvo hospitalizuotos po savęs žalojimo skaičius išaugo net 285% (Jadayel & Medlim, 2017). Tų pačių autorių teigimu, daug paauglių ir jaunų suaugusiųjų dabar mato psichologinius sutrikimus kaip relatable, normalius ir net trokštamus, o žmonės, iš tikrųjų turintys vieno ar kito psichologinio sutrikimo diagnozę, gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad tai, ką jie patiria, yra normalu ir dažna.

Nei daug, nei mažai.

 Net jeigu jaučiamės atsparūs memams ir jie nepaveikia mūsų įsitikinimų apie save, nesusimąstant apie algoritmus ir aido kambarius, nesunku susidaryti įspūdį, jog 1. Arba visas pasaulis serga X.  2. Arba niekas neserga X ir X apskritai neegzistuoja, Iš tikrųjų, memai nesukuria tikslaus vaizdo ir neturėtų būti edukacinė priemonė, tačiau kai labai asmeniškos patirtys, su kuriomis nesunku relatinti, pateikiamos kaip simptomai, ko gero, kyla minčių pasitikrinti. Jeigu ir ne, visada svarbu pasitikrinti faktus ir aklai nepasitikėti memais. Tikriausiai akivaizdu? Galbūt ne visiems –  taip prieiname prie antrosios memų savybės, būtent, galimybės juos lengvai keisti ir platinti. Jei kas pamatęs jau minėtą Homerio Simpsono memą-paveikslėlį ir susiejęs aprašytą verkimą prieš miegą su memu-idėja, jog čia, matyt, yra ribinio asmenybės sutrikimo dalykas ir nepasigilins į situaciją daugiau, tikėtina, jog tokį savo ribinio sutrikimo įsivaizdavimą vienaip ar kitaip kada nors perduos kitam. Memų sklidimas iš dalies veikia kaip sugedęs telefonas, todėl labai svarbu kritiškai vertinti informaciją, net jei kai kurių memų artimumas bei juokingumas leidžia prarasti budrumą. Būtent iškreiptas sutrikimų reprezentavimas tiek tiesiogiai ar netiesiogiai sutrikimui kaip simptomą priskiriant su juo nebūtinai susijusį elgesį, tiek klaidingos sutrikimo sampratos perdavimas tolyn verčia kelti klausimus apie stigmas, supančias psichinę sveikatą. Akivaizdu, ši tema nebėra tabu, ypač turint omenyje hiperatviravimą memuose, tačiau ar toks – dažnai iškreiptas – kalbėjimas apie psichologinius sutrikimus tikrai geriau nei jokio?

10 nuo visuomenės slepiamų ADHD simptomų, kurių gydytojai jums nepasakys arba tiesiog Aaaaaaaaaaaaaa. Padaryta iš tumblr įrašo.

Trečioji savybė – memų kova už būvį – su tema siejasi ne visai tiesiogiai, tačiau vis tiek svarbiu aspektu. Susidaro užburtas ratas: dėl  jau aptarto tam tikrų sutrikimų romantizavimo matome daugiau memų apie juos, šių patrauklumas ir lengvas pritaikymas sau dar labiau didina sutrikimų populiarumą. Kai psichinė sveikata ir su ja susiję memai tampa matomi visur, depresija tampa trendu, ir tie, kurie nepriklauso ją turinčių žmonių ratui, gali užsimanyti būti grupės dalimi.  Dr. Stan Kutcher, paauglių psichiatrijos ekspertas, teigia pastebėjęs romantizuojamos depresijos trendą socialiniuose tinkluose. Na, o kai psichologinis sutrikimas pasidaro savotiškai fetišizuojamas, jo reikšmė neišvengiamai sumenksta – tiek dėl netinkamo sąvokų vartojimo (tikriausiai pokalbiuose pastebite, kad žodis “depresija” vartojamas nusakyti praktiškai bet kam nuo iš tikrųjų diagnozuotos klinikinės depresijos, iki lengvos savigraužos dėl pramiegotos paskaitos), tiek dėl netikslaus įprasto elgesio simptomizavimo memais tiesioginiais ar netiesioginiais būdais, tiek dėl socialinių platformų pobūdžio, lemiančio itin lengvą liūdesio estetikos idėjų-memų paiešką ir dalinimąsi jomis.

Memai kaip kultūrinis kapitalas ir memų skleidėjų statusas

Na gerai, tarkime, kad tiems, kurie desperatiškai nori užsiimti savidiagnostika remiantis memais, niekas nepadės ir iš viso, patys kalti, kad nesugeba kritiškai įvertinti informacijos socialiniuose tinkluose. Tačiau koks galimas sutrikimų memifikavimo poveikis tiems, kas tokius memus kuria dorojimosi tikslais? Koks poveikis mažesnei socialinei grupei – tokiai, kaip Borderline memes for borderline dreams puslapio fanai? Ar memų vartojimas ir dalinimasis jais tikrai bent truputį padeda pagyti, ar tiesiog suteikia galimybę parodyti priklausymą tam tikrai grupei ir nešioti sutrikimą kaip savotišką medalį? Ko gero, atsakyti gali tik sutrikimus turintys ir memais besidalinantys žmonės. Vis dėlto jeigu, kaip jau minėta, memai veikia mus, tikriausiai svarbu tai, jog įprastai sutrikimų memai siunčia žinutę apie simptomą, neadaptyvų elgesį ar kančią – ne apie viltį pasveikti ar sėkmingą kovą su sutrikimu. Ko gero, teigiamas, optimistiškas žinutes sunkiau pateikti kaip cinišką humorą, kuris, atrodytų, yra daugelio memų variklis, taigi, tenka pasitenkinti tuo, jog kažkas kenčia panašiai kaip ir mes. Tačiau kas diktuoja būtent tokią memų logiką ir kokybės standartus?

Šaltinis: @bpdboys instagram.

Internetiniai memai, anot Nissenbaum & Shifman (2015), gali būti vertinami ir kaip kultūrinis kapitalas. Memų supratimas ir tinkamas naudojimas reikalauja tam tikro raštingumo, kurį gebėjimas demonstruoti leidžia būti priskirtam konkrečiai memų kūrėjų ir vartotojų grupei arba būti nepritapėliu. Taigi, (ne)tinkamas memų vartojimas leidžia atskiria grupės narius nuo paprastų prašalaičių. Grįžtant prie memų psichologinių sutrikimų tema, galbūt galima įžvelgti paralelę tarp „tinkamo naudojimo/supratimo“ ir „relatinimo/supratimo? Memai, skirti ciniškai atskleisti savo bei kitų, turinčių vieną ar kitą sutrikimą, kasdienes kančias ar neįprastas patirtis, paprastai nėra labai sudėtingi savo formatu, kurio supratimui reikėtų specifinių žinių, tačiau neretai apima konkretaus simptomo pavadinimą ar pasireiškimo būdus, kurių žmonės, nesusidūrę su sutrikimu (arba jį apibūdinančiais memais) anksčiau, tikriausiai, nežino. Na, pavyzdžiui, ar žinote, ką reiškia splitting kalbant apie ribinį asmenybės sutrikimą? Aš (psichologijos studentė) nežinojau, kol nesusidūriau su memais, kuriuose vartojama ši savoka, ir nepasigooglinau. Taigi, jeigu nori būti pritapėlis, turi, mažų mažiausiai, būti susipažinęs su konkretaus sutrikimo simptomais. Aišku, geriausiai pritapsi, jei pats esi turėjęs panašių patirčių.

Nissenbaum ir Shifman (2015) straipsnyje nurodoma, kad kultūrinių objektų, nuorodų ir kodų atpažinimas ir supratimas generuoja pagarbą ir statusą iš toje pačioje socialinėje aplinkoje veikiančių žmonių. Kultūros išmanymas leidžia išsiskirti, tačiau išmanymo kapitalo kūrimui neužtenka: svarbu tampa paties kultūrinio objekto vertinimo kriterijų parinkimas. Įprastai šis darbas tenka žmonėms, turintiems aukštą statusą konkrečioje socialinėje grupėje. Jie, kurdami gera/bloga kanonus, taip ne tik suteikia vertę kultūriniams objektams, bet ir kuria statuso skirtumus tarp grupės narių (Bourdieu, 1984, iš Nissenbaum & Shifman, 2015). Taigi, pavyzdžiui, ribinių šiukšlių memų puslapio administratorius, turintis aukščiausią įmanomą statusą grupėje (ne tik formaliai būdamas puslapio įkūrėju ir administratoriumi, bet ir kurdamas arba atrinkdamas absoliučiai visą puslapyje matomą turinį, taigi, visiškai valdantis savo socialinės aplinkos kultūrą), iš esmės, gali skleisti bet kokį turinį, o sekėjai, pasitikėdami valdovo skoniu, pagal idėją, turi tuo turiniu džiaugtis, mėgautis ir dalintis, taip patvirtindami savo gerą skonį ir priklausymą grupei.  

Va kaip būna. Tūkstančiams. Paimta iš instagram: @bpdepresso

Nors memuose apie psichologinius sutrikimus pasitaiko specifinių konkretų sutrikimą apibūdinančių terminų, tai vis tiek nė iš tolo neprimena įspūdingai išplėtoto 4chano – memų istorinės tėvynės – žargono ir kalba nėra tokia svarbi. Svarbiausia pasidaro patirtys – jeigu tavo kančia atitinka mano kančią, galime kartu pasijuokti. Jeigu ne – ar tikrai tau čia vieta? „Negaliu suprasti žmonių, neturinčių psichikos sutrikimo“ – nu, ok, geras. Smerkiamas esi ne tada, jei parodai, jog nesupranti ar negerbi konkrečios socialinės grupelės kultūros, o jau vien dėl to, kad nepriklausai X sutrikimo varginamų žmonių klubui. Vėlgi, šiuo atveju svarbiau ne memų pavidalo, o turinio raštingumas, kas, dažniausiai, įmanoma arba turint panašių patirčių, arba suvartojus labai daug panašių memų. Taigi, sutrikimo meminę išraišką atitinkančių patirčių turėjimas, įgalinantis memus geriau suprasti ir relatinti, tampa savotišku statuso įtvirtinimu, o kaip tai įvertinti, spręsti jums.

Atrodytų, vienu ar kitu kampu bežiūrint į aprašomą reiškinį, grįžtama prie sutrikimų fetišizavimo problemos, o šiam reiškiniui memai yra itin patogus įrankis: išlieka tik geriausi (taigi, dauguma memų turėtų būti patrauklūs masėms), memais lengva dalintis (taigi, jų vartojame ir kitiems persiunčiame daug, nesunku užsidaryti aido kambaryje), lengva memus ir perkurti (taigi, nesunku iškreipti sutrikimų sampratas, apibrėžimus ir būdingus simptomus arba nesuprasti, jog vartojame iškreiptą, netikslią informaciją), memai veikia mūsų mąstymą ir elgesį (vėlgi, svarbu algoritmų pavojus ir sąmoningas informacijos vartojimas).  Kita vertus, pats tokių memų egzistavimas galimai nurodo bent kažkokią jų naudą, ko gero, bent jau tiems, kurie juos kuria ir platina, nors, ar ta nauda ilgalaikė, ar labiau trumpalaikis palengvėjimas, perskaičius 50 komentarų “same”, ilgainiui vedantis prie dar didesnės žalos, neaišku. Manau, kad vienareikšmiškai nuspręsti, ar psichinės sveikatos memai gerai, ar blogai, ko gero, negalima, tačiau svarbu į juos žiūrėti labai atsargiai ir kritiškai, pasitikrinant jais perduodamą informaciją ir neskubant užsikrėsti depresija arba, tiksliau, per sugedusį telefoną šimtą kartų perdirbta, iškreipta jos versija.

Elena

Literatūra:

Jadayel, R., & Medley, K. (2017). Mental disorders: a glamorous attraction on social media? Journal of Teaching and Education, 07(01), 465–476.

Nissenbaum, A. & Shifman, L. (2015). Internet memes as contested cultural capital: The case of 4chan’s /b/ board. new media & society, 1-19.

Shifman, L. (2013), Memes in a Digital World: Reconciling with a Conceptual Troublemaker. J Comput‐Mediat Comm, 18, 362-377.

Wiggins, B. E., & Bowers, G. B. (2015). Memes as genre: A structurational analysis of the memescape. new media & society, Vol. 17(11) 1886–1906.

Nemoksliniai:

https://www.theatlantic.com/health/archive/2013/10/social-media-is-redefining-depression/280818/

https://medium.com/@krawc/how-digital-natives-use-memes-to-cope-with-mental-struggle-22c71063d6ff
https://medium.com/@KleinKleinKlein/two-type-of-tears-unpacking-the-rise-of-mental-health-memes-f7aafe1c68da

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s