Dienoraščių formos ir jų kūrimo priežastys

Kasdieniame mūsų gyvenime, darbų rutinoje įvyksta begalė nutikimų, kuomet patiriame įvairiausius įspūdžius, tiek teigiamus, tiek neigiamus. Manau, jog didžioji dalis mūsų jaučiame vidinį troškimą pasidalinti įspūdžiais, patirtomis emocijomis, kurias patiriame kasdienėse veiklose. Viena dalis žmonių gali pasidalinti artimųjų rate, o kiti tai nori padaryti su platesne auditorija ir kiek kitokiu formatu – rašant arba filmuojant dienoraščius.

Dienoraštis, tai fiksuoti įrašai, kuomet žmogus aprašo savo dienos nutikimus, patirtus jausmus, išgyvenimus. Dienoraštį galima vadinti tinklaraščiu, nes iš dalies tai tas pats, kas dienoraštis, tačiau tinklaraštis yra internetinėje erdvėje. Tinklaraštis gali būti rašto, video, pasakojimo, iliustracijų formomis. Anot Vytauto Kubiliaus, dienoraštis kaip dokumentinės literatūros žanras išsiskiria iš kitų savo nepaprastu nuoširdumu ir atviru pasakojimu. Dienoraštyje yra tarsi kalbama su savimi, keliami atviri klausimai sau ir stengiamasi atrasti klausimus į iškeltus klausimus, tuo metu vyksta savotiška savirefleksija. Rašant dienoraštį žmogus gali vertinti save, savo veiksmus, kadangi aprašęs jis mato save iš šono ir pradeda vertinti savo padarytus veiksmus. Tačiau žmonės gali būti linkę į viešuosius dienoraščius, kurie yra prieinami kiekvienam, rašyti bereikšmę informaciją, kuri nėra reikšminga skaitytojams, tačiau įdomi ir svarbu pačiam autoriui. Manoma, jog pirmieji  dienoraščiai buvo pradėti rašyti 1994-ais metais, kai vienas JAV interneto naršytojas sugalvojo savo kasdiene veikla dalintis internete. Jis aprašydavo matytus filmus, skaitytas knygas, patirtas veiklas, tiesiog viską, kas jam atrodė svarbu. Vėliau daugelis žmonių pasekė jo pavyzdžiu ir sparčiai pradėjo kurti dienoraščius. Pačios sąvokos „blog“ (tinklaraščio) susikūrimo istorija tokia, kuomet buvo pradėtas vartoti žodžiu junginys web + log ir kurį laiką buvo naudojama weblog, kas reiškia žiniatinklis + dienynas, tačiau vėliau buvo dar labiau susiaurintas ir pavadintas blog. Pačioje pradžioje, maždaug 2000-aisiais metais, atviri dienoraščiai buvo rašomi specialiose svetainėse, tokiose kaip: „blogger.com“ ar „blogas.lt“. Socialiniams tinklams besivystant, susikūrus tokiems tinklams kaip „Facebook“, „Twitter“, „Youtube“, žmonės gali ne tik laisviau skelbti dienoraščius, pritraukti daugiau skaitytojų, bet ir išbandyti kitokias dienoraščio kūrimo formas. Pati dalijimosi kasdiene informacija forma yra sukurta žiniasklaidos, kuri kasdienes naujienas aprašinėdavo spaudoje ir socialiniuose tinkluose. Fothergill išskiria keturis angliškų dienoraščių rašymo žanrus:

  • Kelionių žurnalai – kuris žmonėms plačiai aprašydavo apie įvairiausias pasaulio vietas, kuris leisdavo žmonėms perimti kitų patirtą patirtį. Tai skaitydami, žmonės gali daugiau sužinoti daugiau, nei būdami savo artimoje aplinkoje.
  • Viešieji žurnalai – reguliariai rašomi įrašai, kurie yra susiję su žmogaus profesija, užduotimis, pareigomis.
  • Asmeniniai dienoraščiai – tai paties autoriaus įrašai, aprašomi kaip pirmojo asmens rašymai apie jo išgyvenimus, pats autorius pasakoja apie savo veiklas.
  • Asmeniniai dienoraščiai ir sąmonės žurnalai – jie yra paremti kasdiene veikla ir įvykiais, o ne emociniais ar religiniais apmąstymais ateičiai.

Taip pat, norėčiau paminėti, kad žmonės, kuriantys blogus gali kalbėti ne tik apie savo kasdienybę, o gali tai suskirstyti į įvairiausias temas, tokias kaip religija, sportas ir kita. Rašant atvirą dienoraštį žmogus gali rašyti ir ne tiesą, o išgalvotus dalykus, norėdamas pritraukti plačią auditoriją skaitytojų. Fothergill teigia, jog dienoraščiai nėra teisingi, bet yra tikri. Rašant dienoraštį autorius rašo tai, ką jaučia tuo metu, ką galvoja, nors tai gali būti ir ne tikri faktai. Tad galime manyti, jog dienoraštis yra tarsi jausmų išlaisvinimo erdvė, kuris leidžia žmogui tuo metu išlieti jausmus. Dienoraščio rašymas gali tapti tam tikru ritualu, neatsiejama veikla žmogaus gyvenime, kuomet neįsivaizduojama diena be įrašo įkėlimą į socialinius tinklus. Galbūt vidutinio amžiaus moteris, neįsivaizduoja vakaro, be dienoraščio parašymo ir įkėlimo į socialinius tinklus.

Dalytis nedrąsiais kasdieniais įvykiais yra keista ir socialiai rizikinga, tačiau žvelgiant iš socialinės psichologijos pusės, jog tokie įrašai skaitytojams gali patikti ir sudominti, kadangi jis yra paprastas, parašytas laisva forma, nepagrąžinant spalvų. Tačiau pasidaro smalsu, kodėl žmonės (įrašų skaitytojai) labiau vertina paprastus įrašus, kuriuos rašydamas žmogus rizikuoja būti sukritikuotas, išjuoktas ir nesuprastas? Teigiama, jog žmonėms tai patinka dėl to, jog parašytame dienoraštyje randa panašumų į save. Skaitydamas pasidalintą dienoraštį skaitytojas kartu su teksto autoriumi išgyvena įvairiausius jausmus, gali lengviau suprasti situaciją, jeigu tai yra išgyvenęs seniau. Taip pat skaitydami nepažįstamų žmonių įrašus, skaitytojai gali pasisemti naujų idėjų, sužinoti kažką naujo. Barsach mano, jog žmonių nerimas socialinėje medijoje keltų realesnes nuotraukas, o ne bandytų lygiuotis į įvairius modelius, kurie yra populiarūs. Šis lygiavimasis į garsenybes, žmogui gali kelti stresą, nes žmogus galvoja, kaip sureaguos auditorija. Manoma, jog kuo žmogus įsikels tikroviškesnę, mažiau programų apdorotą nuotrauką, tuo ji susilauks daugiau teigiamo dėmesio. Straipsnyje „Your Boring, Everyday Life Belongs on Social Media“ rašoma, kad socialinė žiniasklaida padarė mus visus pardavėjais, kuomet parduodame savo privatumą ir atskleidžiame visas gyvenimo detales viešai auditorijai. Socialinė žiniasklaida viešindama įvairiausias naujienas, kurios nėra svarbios mums, (kuriose nurodoma, kuri įžymybė išsiskyrė su sutuoktiniu ar panašiai) suformavo mumyse norą domėtis kitų gyvenimais, domėtis intymiomis gyvenimo detalėmis, kurios tarsi užpildo tuščius, atvirus langus mūsų gyvenimuose. Šio srauto, kurį gauname iš socialinės žiniasklaidos ir iš dienoraščių suvaldyti negalime, nes tai yra skelbiama kasdien. Remiantis analitikų įmone „Tehnoratis“, naujas tinklaraštis sukuriamas kas sekundę, kiekvieną valandą yra sukuriama 54 tūkstančiai įrašų, o per metus sukuriamas 1,3 milijono naujų įrašų. Visus šiuos įrašus mes galime pastebėti naršydami „Facebook‘e“ ar „YouTube“. Žinoma, mes galime kontroliuoti jų srautą, ar jie mus pasieks, ar ne, tačiau jie vis tiek mums gali būti siūlomi per prievartą ir gražiomis, bei apgaulingomis antraštėmis siūlomi perskaityti.

Taip pat yra kita dienoraščių forma, kuri yra labai populiari visame pasaulyje, tai video vlogų kūrimas. Jų esmė tokia pati kaip ir rašytinių dienoraščių, tačiau skiriasi jų pateikimas, tačiau galima pridurti, jog video vlogo kūrėjas stengiasi komunikuoti ir tartis su žiūrovu. Dienoraščiai, kurie pateikiami video forma, žmogui gali būti daugiau priimtini, nei rašytiniai dienoraščiai. Kodėl? Video vlogai yra vizualesni, perteikiamas vaizdas, galima lengviau suprasti autoriaus idėją, lengviau perimti rodomą patirtį. Kaip pavyzdį pateiksiu daržovių tyrinėtoją, kuris kiekviename video vloge rodo, kaip vaikšto po įvairiausias miesto parduotuves ir tikrina vaisių kokybę, lyg inspektorius. Jei apie tai kalbėtų dienoraščiuose, kuriuose aprašo, jam reiktų gerokai pasistengti, kad galėtų tiksliai nupasakoti, kokie vaisiai yra nekokybiški ir kenkia vartotojai, o video vloguose, jam pakanka nufilmuoti ir minimaliai pakomentuoti argumentus. Video vlogai pateikiama iš autoriaus norimos vietos, tai gali būti ne tik namie, o jo automobilis ar darbovietė, priklausomai nuo to, koks autoriaus vlogo tikslas ir ką nori tuo ištransliuoti sekėjams. Pastebėta, jog vlogų kokybė labai skiriasi nuo to, ar jie yra keliami kasdien, ar kartą į savaitę. Keliant kasdien, vlogų kokybė prastėja, nes turima mažiau laiko jį apdirbti ir tinkamai suredaguoti, o keliant kartą į savaitę ar dar rečiau, kokybė būna geresnė, kadangi turima daugiau laiko kokybiškesniam montavimui, atkreipiama daugiau. Šiais laikais vlogai žiūrovui yra labiau priimtinesni nei tinklaraščiai dėl kelių priežasčių: Pirma, autorius parodo, kiek reikia daug darbo įdėti kuriant video ir parodomi viso to užkulisiai, kas skatina žiūrovą laukti naujų video ir juos žiūrėti vis dažniau. Antra vlogai neturi detalaus scenarijaus ir tai video padaro autentiškesniu, kas įtraukia žiūrovą. Tačiau gali pasitaikyti atvejų, kuomet žiūrovas gali netinkamai suprasti vlogą ir interpretuoti kitaip, suvokdamas kitą vlogo mintį ir tai gali pakeisti jo požiūrį į vlogo kūrėją. Galiausiai žmogus žiūrėdamas vlogą, matydamas kitokius gyvenimus, kitokius iššūkius nei jo paties, žmogus pabėga nuo savo gyvenimo ir pradeda mažiau galvoti apie savo paties gyvenimą.

Kodėl žmonės kuria tinklaraščius?

Tyrimais nustatyta, kad mes mėgstame apie save kalbėti daugiau nei 50%. Žmonės mėgsta kalbėti apie save, išpasakoti viską ką galvojame ir išgyvename, o tai kuomet kalbame apie save, mūsų smegenų dalys, kurios atsakingos už atlygio jausmą, suaktyvėja, tuomet jaučiamės laimingesni. Tai ką mes kalbame, kuo dalijamės, verčia kitus susidaryti nuomone apie mus, kitaip tariant, tai kuo mes dalijamės, mes patys suformuojame kitų įspūdį automatiškai, kurio mes norime. Šis reiškinys vadinamas socialine valiuta. Taip žmonės stengiasi gauti kuo didesnę socialinę valiutą. Gaudami didelę socialinę valiutą, jaučiamės teigiamai, jaučiame pasitenkinimą, kurį gauname iš šeimos ar draugų. Socialinę valiutą galime ne tik gauti iš kitų, bet ir ją skleisti kitiems, kad padidintume savo socialinę vertę. Socialinė verta didinama, kuomet dalinamės socialine valiuta ir tai mus išlaisvina, jaučiame daugiau emocijų. Internetinis portalas „Jeffbullas.com“ padarė viešą tyrimą ir klausė asmenų, kurie kuria vlogus, įvardinti, dėl kokių priežasčių kuria vlogus ir atsakymus surikiavo į top5:

  1. Dėl aistros kurti;
  2. Dėl dalinimosi kasdienybe su kitais;
  3. Dėl verslo;
  4. Dėl saviraiškos;
  5. Dėl naujų idėjų pateikimo kitiems.

Tai gi, galima matyti, jog didžioji dalis vlogerių, kuriančius video, tai daro dėl savo asmeninių dalykų ir galimybės iš to užsidirbti. Tačiau pats pagrindas, galimybė realizuoti savo galimybėmis ir kontaktuoti su žiūrovu.

Apibendrinant galima teigti, jog tinklaraščių kūrimas yra teigiama žmogaus saviraiškos forma, kuri leidžia žmogui skleistis ir nesijausti vienišu, būti pripažintu kitų bendraminčių. Svariausia tai, kad dalijimasis informacija su kitais, formuoja mūsų artimesnį ryšį su kitais.

Literatūra:

Humphreys, L. (2018). The qualified self: Social media and the accounting of everyday life. Cambridge, MA: MIT Press. Skyrius Sharing the everyday.

Your Boring, Everyday Life Belongs on Social Media https://www.wired.com/story/your-boring-everyday-life-belongs-on-social-media/

Psychology of Sharing: Why Do People Share On Social Media? https://www.linkedin.com/pulse/psychology-sharing-why-do-people-share-social-media-prakash-sutradhar

Plytninkaitė Miglė –  Tinklaraščiai kaip komunikacijos priemonė Lietuvos organizacijose;

Globienė Indrė – Asmenybės identiteto paieškos fotografijoje ir dienoraštyje;Miliūnaitė Rita – Pirmas žvilgsnis į tinklaraščių kalbą.

Iliustracijų nuorodos:

https://www.ionos.com/digitalguide/hosting/blogs/creating-a-blog/

https://www.diggitmagazine.com/academic-papers/what-makes-vlog-vlog

https://www.eff.org/bloggers

Svajūnas P.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s