Dalijimosi kasdienybe ritualas

Radau straipsnį pavadinimu „You Tweet What You Eat: Studying Food Consumption Through Twitter”, kurio pagrindinis tikslas – socialiniame tinkle „Twitter” išsifiltravus žmonių, esančių skirtinguose pasaulio kampeliuose, įrašus, vertinti, ką kokios šalies gyventojai valgo. Šio straipsnio autoriai teigia, kad maistas yra mūsų kasdienybės dalis, kuri iš esmės sąlygoja žmonių gerovę, sveikatą ir ilgaamžiškumą. Maistas taip pat puikiai atspindi kultūrą ir įsitikinimus. Autoriai taip pat teigia, kad socialinės medijos – puiki terpė vartotojams dokumentuoti savo kasdienį gyvenimą, tuo tarpu ir valgymo įpročius. Tyrimas iš tikrųjų pavyko puikiai, patys autoriai teigė, kad tokia metodika leidžia apdoroti be galo didelius kiekius duomenų per labai trumpą laiką. Šis straipsnis ir tai, kad Twitterio įrašų („status update”) apie maistą pakako išvadoms apie skirtingų šalių valgymo įpročius suformuoti, yra puikus įrodymas, kad žmonės kasdien ir aktyviai dalinasi savo kasdienybe. Visgi, tai taip pat yra puikus kasdienybės ritualo pavyzdys. 

Visi mes turime kažkokių ritualų. Ritualų yra kuo įvairiausių, ir kiekvienas gali turėti labai unikalių ir išskirtinių. Dabar, ko gero, vienas populiariausių ir kiekvienam dažnai pastebimų „ritualų” – dalijimasis kasdienybe. Sustojame prieš pradėdami valgyti, kad galėtumeme nufotografuoti savo patiekalą, kuriuo, beje dalintis galbūt net neketiname. Tiesiog sustoti ir fotografuoti, filmuoti ar įrašinėti tapo įpročiu. Šio įpročio išmokome nuolat ypatingesnius, gražesnius, tačiau dažnai net ir pačius nuobodžiausius dalykus norėdami parodyti kitiems. Ir nesvarbu – siunčiame juos privačia žinute, postiname savo socialiniuose tinkluose, ar paprasčiausiai stebime, kaip tai daro kiti. Svarbiausia, kad šiuo metu tuo gyvename ir vis tiek kažkodėl sustojame ar palaukiame, norėdami pirmiausia viską įamžinti.

wow bao, app, bao, salad, potstickers, peanut noodles, people, basket, catering, human, iphone, photo, group, group shot, catering

Norėtųsi sakyti, kad dalijimasis kasdienybe yra ganėtinai naujas reiškinys. Juk mes pradėjome ženkliai dažniau matyti, ką veikia ir kuo dalinasi kiti tik atsiradus įvairiausiems socialiniams tinklams. Dabar šie tinklai yra populiariausia ir patogiausia terpė su kitais dalintis savo kasdienybe, bei stebėti, kuo kasdien dalijasi kiti. Pasirodo, dalijimosi kasdienybe fenomenas visada egzistavo dar prieš atsirandant socialiniams tinklams. Dienoraščiai yra pats pagrindinis kasdienio gyvenimo dokumentavimo pavyzdys, kurį dabar, ko gero, praktikuojame vis rečiau. Pats žodis „dienoraštis” – yra kilęs nuo lotyniško žodžio „diarium” (kurio „dia” – diena). Fothergill įvardino pagrindinius keturis tokio tipo dienoraščius – kelionių žurnalai, vieši žurnalai, sąmoningumo žurnalai, ir asmeninių prisiminimų žurnalai. Visi šie tipai, žinoma, gali pasirodyti ir viename, bendrame dienoraštyje. 

Kelionių žurnalai yra skirti dokumentuoti kelionių patirtis – fiksuoti vietas, prisiminimus, veiklas, įspūdžius ir viską, kas atrodo svarbu tiek keliautojui, tiek skaitytojui. Šio tipo dienoraščiai buvo viena anksčiausiai pripažintų formų, kuri visais laikais buvo labai svarbus informacijos šaltinis tiems, kurie nekeliavo ir galėjo apie pasaulį mokytis iš šių užrašų.

Vieši žurnalai yra kasdien, reguliariai pildomi įrašai, dažniausiai susiję su kažkokiais darbais ar užduotimis. Šie dienoraščiai istoriškai siejami su atsakomybėmis ir darbu, dažniausiai privačiu. 

Sąmoningumo žurnaluose dėmesys skiriamas vidiniams rašytojo išgyvenimams, anksčiau dažniausiai šios formos dienoraščiai atlikdavo saviugdos ir savidisciplinos funkciją. Juose atsispindi emociniai ir religiniai pasakojimo aspektai, priešingai nei asmeniniuose dienoraščiuose, kurie labiausiai skirti aprašyti kasdienėms veikloms ir įvykiams.

Asmeniniai dienoraščiai apibūdinami pirmojo asmens įrašais apie veiklas arba patį autorių dabartyje ir jo dabarties išgyvenimus. Jie skiriami nuo autobiografijų ar memuarų dėl to, kad dažniausiai rašomi apie dabartį, o ne apie visą gyvenimą ar praeitį.

Pagrindinė priežastis, kodėl dienoraščiai yra lyginami su dalijimusi kasdienybe socialinėse medijose yra natūrali dienoraščio prigimtis skirstyti dienas bei pažymėti tikslią datą ir laiką. Taigi, tiek dienoraščio įrašas, tiek socialinių medijų postas yra fragmentuoti ir charakterizuojami duotuoju momentu bei nutrūkstamumu. Pagrindinis skirtumas tarp dienoraščio įrašo ir posto socialinėse medijose yra tas, kad įrašyti, reiškia dokumentuoti, o postinti reiškia parodyti ar eksponuoti kažkokią žinutę. Šiuo skirtumu turima omeny, kad viskas, kas įrašoma į dienoraštį yra užregistruojama „nuoga”, tikra ir natūralu, o tai, kas papostinama – tampa vieša, prieinama, matoma kitiems. Taigi, „postas” iš karto neperduoda tos pačios tuo metu užregistruotos žinutės pobūdžio.

Kitas svarbus dienoraščio aspektas yra jo kasdienis pildymas. Iš esmės dienoraščio įrašas yra apie tai, kaip buvo praleista diena. Kartais, žinoma, tai gali būti įrašai, kuriuose atsispindi ir praėjusios dienos įvykiai ar kažkokie kiti prisiminimai. Fothergill teigia, kad dienoraščiai nėra būtinai teisingi, bet jie yra faktiški ir realūs. 

Lygiai taip pat kaip dienoraščiai, taip ir socialinių medijų postai gali tapti kasdienybe, rutina ir ritualu. Tai yra viena svarbi dalinimosi kasdienybe priežastis. Dalijimasis kasdienybe galiausiai yra labai svarbus įvykių pažymėjimui ir jų reikšmės validavimui. Tokiu būdu asmeninių įvykių patirtys tampa viešomis. Taigi, dokumentuojant patirtis ir dalinantis jomis su kitais, mūsų kasdienybė yra transformuojama. Kai kasdien fiksuojame kažkokias veiklas, kurias galiausiai postiname – jos pavirsta tarsi ritualizuotu pasirodymu. 

Kodėl mums rūpi kasdieniai ir nuobodūs kitų keliami įrašai? 

Socialinės medijos yra kritikuojamos dėl to, kad žmonės jose dalinasi kasdieniu, nuobodžiu turiniu, tačiau, pasirodo, tai yra labai svarbi tarpasmeninių santykių formavimo ir palaikymo dalis. Pirmiausia, veiklos, įvykiai ir elgesys, pasireiškiantis kiekvieną dieną atskleidžia svarbią rutinos dalį, kuri yra esminė žmogaus gyvenimo dalis. Tokiu būdu perteikiamos socialinės vertybės. Taip pat, tam, kad būtų užfiksuojami reikšmingi momentai, jie turi būti dokumentuojami ir iki tol – jų laukimas, planavimas, žingsniai iki igyvendinimo, svajojimas apie juos ir panašiai. Pagrindinė idėja, išteisinanti kasdienio turinio nuobodumą ir nereiškmingumą yra tai, kad pats turinys dažniausiai yra mažiau svarbus, nes svarbiausia – sukurtas intymumas.

Taigi, kokios, visgi, yra pagrindinės dalijimosi kasdienybe priežastys?

Dalinamės, nes norime perduoti naudingą informaciją kitiems. Ši informacija gali būti bet kas, kas mūsų akimis yra įdomu bei naudinga aplinkiniams, ar konkretiems asmenims. Dalindamiesi informacija mes siekiame atnešti vertės aplinkiniams, o jeigu informacija iš tikrųjų „pasiteisina” ir būna vertinga – tai pakelia ir mūsų pačių kartelę.

Dalinamės dėl socialinių priežasčių. Tuo, kuo dalinamės, iš esmės kuriame savo identitetą. Informacija, kurią keliame ir nusprendžiame dalintis su kitais, formuoja kitų supratimą apie mus, o tuo pačiu padeda kurti norimą savęs vaizdą prieš kitus. Šitaip valdome savo įvaizdį, renkamės, kokį jį norime sukurti ir perduoti aplinkiniams. Šis fenomenas dar gali būti vadinamas „socialine valiuta”, kurią augina ta informacija, kuria dalinamės. Taigi, savo mintimis, nuomone, patirtimis ir viskuo, ką postiname, formuojame savo įvaizdį.

Dalinamės dėl emocijos. Turiniu, kurį keliame, siekiame sukelti tam tikras emocijas.  Ypatingai siekiame sukelti „wow” jausmą. „Wow” jausmas – tai nuostaba, kurią norime perduoti kitiems kasdien, ne tik dalindamiesi socialinėse medijose. Juk kas, jei ne emocijos, o ypač stipriai išgyvenamos, suartina dar labiau ir kuria glaudų, artimą ryšį.

Dalinamės dėl viešosios nuomonės. Dažniausiai, kai esame neužtikrinti, nepasitikintys savimi, esame linkę daryti tai, ką daro kiti. Jeigu visi užsiima tam tikra veikla, ko gero, tai yra tinkama ir gera veikla. Kiti žmonės ir jų nuomonė mus lydi, mūsų akimis, tinkamo, deramo elgesio link.

Dalinamės norėdami didinti savivertę. Apskritai, socialiniai tinklai gali pakelti savivertę dėl to, kad žmonės yra linkę daug dažniau (kartais net ir visada) rodyti tik teigiamus savo gyvenimo aspektus ir išgyvenimus, dalintis geromis patirtimis ar gražiais dalykais. Tai padeda žmonėms tapti labiau pasitikinčiais savimi, kas, žinoma, turi didelės įtakos psichologinei gerovei ir gyvenimo kokybei. Svarbu paminėti ir tai, kad noras ištisai kontroliuoti savo įvaizdį mažina savikontrolę. Tampame priklausomi nuo pripažinimo.

Na ir.. Būtų nuodėmė nepaminėti narcisizmo. Tai yra ypatingai gretinama su vlogeriais. Būtent tai, kad galėtum „non-stop” save filmuoti, pasakoti apie save, kas tave domina ar dėl ko rūpiniesi, patenkina narcisistinius poreikius. Kita vertus, yra minčių, ginančių vlogerius ir sakančių, kad tam, jog būtum įdomus, turinys turi būti ne apie tave, o apie tuos, kurie tave žiūri. Dėl to, kitos vlogerius motyvuojančios priežastys galėtų būti  noras susikurti auditoriją bei užmegzti žmogiškuosius ryšius. 

New York Times atliko tyrima, kurio tikslas buvo suprasti turinio dalijimosi socialinėse medijose motyvaciją. Jie teigė, kad dalijimasis nėra nauja, tai yra žmogaus prigimtis, kurią puikiai paaiškina Maslow poreikių piramidė. Nuo socialinių poreikių, esančių trečiajame piramidės lygyje, galima paaiškinti žmonių motyvaciją dalintis. Savivertė, pripažinimas ir savirealizacija puikiai gali šiam poreikiui paantrinti. Taigi, rezultatuose atsiskleidusios pagrindinės dalijimosi priežastys: kitus supažindinti su vertingu ir įdomiu turiniu, apibrėžti save kitiems, platinti pažinčių ratą ir puoselėti turimas pažintis, patenkinti savirealizacijos poreikį, plėsti žinias apie svarbius tuo metu vykstančius įvykius.

O kodėl gi žmonės aktyviai skaito, stebi ir domisi kitų kasdienybe?

Žmonėms paprasčiausiai įdomu žinoti apie kitų intymų, privatų gyvenimą. Pirmiausia, tai stiprina tarpasmeninius ryšius. Visa tai nebūtinai yra apie turinį – svarbiausia yra pats faktas, kad žmogus dalinasi savo gyvenimu su mumis. Taigi, intymaus gyvenimo žinojimas leidžia kurti ir puoselėti artimesnius ryšius. Net nepažįstamų žmonių ar įžymybių stebėjimas panaikina visiško nepažįstamumo jausmą. Kai matome, kas vyksta šių žmonių asmeniniame gyvenime, kuriuo jie dalinasi, esame linkę jaustis artimesniais.

Tad akivaizdu, kad žmonės dalijosi kasdienybe visais laikais. Pagrindiniai dalykai, kurie lėmė informacijos dalijimosi pobūdžio ir formato pokyčius yra informacijos kiekis, šaltinių gausa, ženkliai didesnė auditorija ir, žinoma, dalijimosi dažnis bei sparta.

Gabrielė K

Literatūros sąrašas

Abbar, Sofiane & Mejova, Yelena & Weber, Ingmar. (2015). You Tweet What You Eat: Studying Food Consumption Through Twitter. 10.1145/2702123.2702153. 

Humphreys, Lee. „The Qualified Self: Social Media and the Accounting of Everyday Life.” (2018). Cambridge, MA: MIT Press. 

Keith Wilcox, Andrew T. Stephen, Are Close Friends the Enemy? Online Social Networks, Self-Esteem, and Self-Control, Journal of Consumer Research, Volume 40, Issue 1, 1 June 2013, Pages 90–103, https://doi.org/10.1086/668794

Nuoroda į New York Times tyrimo pristatymą: https://www.bostonwebdesigners.net/wp-content/uploads/POS_PUBLIC0819-1.pdf

Psychology of Sharing: Why Do People Share On Social Media? https://www.linkedin.com/pulse/psychology-sharing-why-do-people-share-social-media-prakash-sutradhar

Paveikslėlių nuorodos

https://www.leye.com/in-the-know/how-to/5-tips-for-shooting-food-on-your-iphone/

https://lowvelder.co.za/196857/dear-diary/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s