Dalijimasis kasdienybe: naujas ar senas reiškinys?

    Šiandieniniame pasaulyje socialinių tinklų naudojimas tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Atrodo, kad šis veiksmas atlieka lygiai tą patį vaidmenį, kaip ir kiti kasdieniai ritualai. Taip, kaip yra įprotis valytis dantis rytais ir vakarais, taip yra ir įprotis naudotis išmaniuoju telefonu. Arba veiksmas, kai užrakini savo namų duris ir vėliau net nepagalvoji arba negali prisiminti, ar tikrai užrakinai duris, nes tai tampa savaime suprantama, taip ir naudojimasis socialiniais tinklais yra visiškai nesureikšminamas, tapęs įpročiu bei ritualu. Yra įvairiausių socialinių tinklų formų: ,,YouTube“, ,,Facebook“, ,,Instagram“, ,,Twitter“ ir panašiai, kuriuose mes atliekame įvairiausias veiklas, kurios turi įtakos pačiam socialiniam pokyčiui, pavyzdžiui, turinio kėlimas, taip konstruojant savo tapatumą ir išreiškiant save arba nuolatinis kitų žmonių stebėjimas, kuris leidžia mums lygintis su kitais ir vertinti save per kitų prizmę. Tačiau dažnai socialiniuose tinkluose yra dalijamasi savo kasdienybe. Tokiais dalykais, kurie kitiems žmonėms gali atrodyti neverti dėmesio, banalūs, perdėti ar neperteikiantys jokios svarbios informacijos. Tad kodėl rašymas apie savo kasdienio gyvenimo detales ir to dalijimasis su kitais egzistuoja? Kitaip tariant, iš kur kyla poreikis dalintis savo kasdienybe su kitais? Ir ar tai yra naujas reiškinys, o gal šis poreikis yra jau nuo seno, tik mes niekad neleidome sau pamąstyti, kad tai, kas vyksta dabar, galėjo būti ir anksčiau tik kitokia forma?

Iliustracijos autorius Vaclav Kantor

    Poreikis dalintis savo kasdienybe glūdi mūsų istorijoje. Nuo pat seno žmonės dokumentuodavo daugelį savo kasdienio gyvenimo aspektų būtent dienoraščiuose. Tačiau, kokia buvo jų funkcija anksčiau ir kaip tai gali būti susiję dabar su pakitusia dienoraščių forma – socialiniais tinklais? Autorė Humphreys savo knygoje ,,The qualified self: Social media and the accounting of everyday life“, teigia, kad yra keturi dienoraščių žanrai. Tai yra kelionių dienoraščiai, viešieji dienoraščiai, savimonės dienoraščiai ir asmeninių atsiminimų dienoraščiai.

    Kelionių dienoraščiai buvo ypatingi tuo, kad jie yra naudingi savo informacija kitiems žmonėms, ypatingai tiems, kurie nekeliauja po pasaulį ir suvokia jį bei formuoja savo pasaulėžiūrą tik iš savo gyvenamosios aplinkos. Panašiai yra ir dabar tik tai vyksta socialiniuose tinkluose, kai individai dokumentuoja savo keliones, aplankytas vietas įvairiais būdais, pavyzdžiui, tai perteikdami per video, kurį patalpina ,,YouTube“ platformoje arba, kai pasidalija fotografija su kitais ,,Instagram“ platformoje. Tokiu būdu stebintieji gauna naują informaciją ir tokiu būdu sužino daugiau apie pasaulį ne tik iš artimiausios aplinkos. Taip pat dalijimasis kelionių patirtimi gali turėti įtakos potencialių keliautojų sprendimų priėmimams, į kurią vietą rinktis keliauti. Pats savo kelionių patirties dalijimasis medijose gali būti paveiktas to, kad žmonės, kurie yra socialinėse medijose, yra tam tikrose bendruomenėse ir jei toje bendruomenėje yra dalijamasi kelionių patirtimis, tai gali daryti įtaką jų sprendimų priėmimų taip pat dalintis savo kelionėmis. Tad atsiranda socialinė įtaka, kurią sukelia bendruomenės nariai, nes individas tiki, kad žmonės, kurie jam yra svarbūs, nori, kad ir jis taip pat elgtųsi.

https://psicopico.com/en/author/ivan-pico/

    Viešieji dienoraščiai yra susiję su individo profesija. Pavyzdžiui, ankstesni moterų dienoraščiai buvo rašyti apie užduotis, pareigas bei darbą, kurie buvo buitiniai ir asmeniniai. Beje, būtent šio tipo dienoraščiai atliko labai svarbią socialinę funkciją, nes jie atspindėjo tuometinius buities ar pačios bendruomenės įvykius bei veiklą ir tai tapo naudinga informacija aiškinantis istorinius aspektus. Tačiau, kalbant apie dabartį, tai yra pakitę. Viešųjų dienoraščių alternatyva dabar yra dalijimasis savo kasdieniais, buitiniais dalykais socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, moterys, kurios yra motinomis, puikiai tai daro norėdamos pranešti apie savo kaip motinos vaidmenį ,,Facebook“ platformoje. Jos tai atlieka keldamos įvairų turinį, kuris atvaizduoja jų vaikus, pavyzdžiui, fotografijas. Beje, šis viešas savo vaikų nuotraukų dalijimasis yra neapgalvotas ir keliantis etikos, socialinius, asmens privatumo bei saugumo klausimus. Tokie vaikai, kurių istorijomis yra dalijamasi be jų žinios, ateityje gali išreikšti pasipiktinimą savo motinų sprendimui viešinti jų gyvenimo istorijas ir dar tai gali turėti įtakos jų socialinei emocinei būsenai.

    Trečias žanras yra savimonės dienoraščiai, kurie yra būtent orientuoti į vidinį rašytojo gyvenimą. Šie dienoraščiai pačiam rašytojui padėdavo sustiprinti įsitikinimus bei tokiu būdu formuoti būsimus veiksmus. Net tėvai skaitydavo savo vaikų dienoraščius ir tai panaudodavo kaip auklėjimo priemonę, kuri jiems padėdavo kontroliuoti tinkamą vaikų elgesį. Šiais laikais tėvai taip pat kontroliuoja savo vaikų elgesį, stebėdami jų viešinamą turinį socialinėse medijose. Arba tinklaraščių rašymas ir jų dalijimasis taip pat yra susijęs su savo požiūrio bei įsitikinimų sustiprinimu.

    Galiausiai, ketvirtas žanras yra asmeniniai dienoraščiai. Tai yra apie pačio asmens veiklą, parašytą apie dabartį dabartyje. Jie yra apie tos dienos veiklą, apmąstymus ir tai yra tos dienos įvykių atspindžiai. Jie yra pagrįsti kasdiene veikla ir įvykiais. Tai konstruojama su autobiografijomis ir memuarais, tačiau tai yra retrospektyva. Šio tipo dienoraščio alternatyva šiandieniniame pasaulyje galėtų būti vlogai, kuriuos aptarsiu vėliau.

    Taigi, dienoraščiai rašyti praeityje turi skirtumų bei panašumų su socialiniais tinklais. Pagrindinis skirtumas yra informacijos pateikimo forma, kuri dabar yra lengviau pasiekiama. Taip pat anksčiau dienoraščiai nekeldavo tokių klausimų, kokius kelia turinys patalpintas socialiniuose tinkluose. Tačiau panašumas yra tai, kad tiek dienoraščiai, tiek savo kasdienių detalių dalijimasis perteikia esamumą, nes jie yra parašyti apie tai, ką rašytojas ar posto autorius tą akimirką jautė, galvojo, tikėjo ar troško. Taip pat, kaip autorė Humphreys, teigia, kad tiek dienoraščiuose, tiek į socialinius tinklus keliamame turinyje dažnai praleidžiamas pirmojo asmens įvardis, tai yra ,,Aš“. Dienoraščiuose, kaip ir socialiniuose tinkluose, jis praleidžiamas, nes dalis rašytojų jaučia socialines normas, kad be paliovos kalbėti apie save yra nepriimtina ir šis pirmojo asmens praleidimas yra tylus atsiprašymas dėl didelio susidomėjimo savimi.

    Kodėl kai kurie žmonės nuolat ir betarpiškai dalijasi savo kasdienio gyvenimo detalėmis? Pavyzdžiai paminėti šio įrašo pradžioje gali išduoti atsakymą į šį klausimą. Tai tampa rutina, kai nuolatinis dalijimasis tampa savaime suprantamas ir šio veiksmo prasmė yra užtemdoma. Nėra supratimo, kodėl žmonės tikrina savo telefonus kas kart, kai tam yra laiko. Būtent susiformavęs įprotis pastūmėja atlikti tą patį veiksmą vėl ir vėl, tai yra, automatiškas perėjimas prie judesių. Informacijos kaupimas, jos kėlimas ir dalijimasis socialinėse medijose yra vieta, kur mintis ir veiksmas pasiteisina.

Iliustracijos autorė Aliona Zbughin

    Visuomenė veiksmus, kurie skatina sutelkti dėmesį tik į save, paprastai vadina narcistiškais. Savo asmenukių dalijimasis socialiniuose tinkluose kartais būtent dėl šio aspekto gali būti vertinamas kaip savo ego paaukštinimas. Tačiau, ar iš tiesų individai dalindamiesi savo kasdienybe išreiškia narciziškumą? Pavyzdžiui, žmonės, kurie kelia savo video į ,,YouTube“ platformą, nuolat kalba apie save, apie tai, kas būtent juos domina ar kas jiems rūpi. Tačiau, taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Per dalijimąsi medijose galima geriau suprasti save, remiantis būtent savo išgyventa patirtimi. O reikalavimas, kad kiti atkreiptų dėmesį į mane yra susijęs su ryšio užmezgimu su auditorija, tačiau ne pačiu poreikiu rodyti tik save. Dar vienas kontrargumentas narciziškumo priskyrimui kasdieniam dalinimuisi yra tai, kad jei turinio autorius nuolat būtų suinteresuotas tik savimi, jis negalėtų išlaikyti auditorijos. Norint ją išlaikyti reikia būti jai atidžiam ir atsižvelgti į jos poreikius. Taigi, vlogų kūrimas bei dalinimasis jais turi tam tikrą kontrolę, tad sunku tvirtinti, kad tai narciziškumo išraiška.

    Žmonės dalijasi savo kasdienybę būtent socialiniuose tinkluose dėl to, kad žino, jog šį turinį pamatys ir kiti. Tačiau dėl kokių priežasčių žmonės stebi šiuos, kaip minėta įrašo pradžioje, banalius, informacijos nesuteikiančius dalykus ir ar tai yra naujas socialinių medijų suformuotas dalykas? Dienoraščių skaitymas viliodavo dėl to, kad per juos galima pamatyti perspektyvą, kurios neįgyjame išgyvendami savo gyvenimo patirtis. Kitų žmonių kasdienio gyvenimo aspektų skaitymas ar stebėjimas suteikia galimybe permąstyti savo pačių gyvenimus ir tuo pačiu nuo jų pabėgti. Taip pat, kai individas nusprendžia pasidalinti savo kasdienybe, jis perteikia intymias detales apie savo gyvenimą, o žmonės mėgsta tai skaityti ar matyti. Ir būtent šis domėjimasis kitais vyksta jau šimtus metų. Pavyzdžiui, anksčiau dienoraščiai buvo skaitomi tam, kad sustiprintų giminystės ryšius. Taip pat net ir kai nėra jokio ryšio tarp besidalijančio ir skaitančiojo, galima vertinti nepažįstamų žmonių išgyvenimus ir tai gali būti linksma. Taigi, žmonės stebi, atrodo, perdėtą turinį, kuriuo dalinasi kiti, nes jau nuo pat seno žmones domina intymios kitų gyvenimo detalės.

Iliustracijos autorė Kate Lahey

    Galiausiai, dalijimasis kasdienybe, kaip ir dienoraščių rašymas, yra dalis to, ką suprantame savo kultūroje, tai atskleidžia įvairias rutinas ir nors tai atrodo labai smulkmeniška ir nereikšminga, tačiau tai atskleidžia plačias socialinių vertybių tendencijas. Ir tai gali suteikti pagrindą, leidžiantį įvykti politinėms organizacijoms bei padaryti didesnius pokyčius.

    Apibendrinant viską, galiu teigti, kad dalijimasis savo kasdienybe yra tapęs įpročiu. Tai nėra naujas reiškinys, nes vienokia ar kitokia kasdienybės aprašymo forma egzistavo ir anksčiau, kaip ir poreikis domėtis kitų žmonių kasdienybe. Tačiau šiandieniniame pasaulyje šio reiškinio išpildymas sukelia naujų iššūkių, pavyzdžiui, vaikams, kurie gali ateityje susidurti su šio veiksmo padariniais. Taip pat tai turinyje, kuriuo yra be perstojo dalinamasi,  atsispindi vertybės. Ir nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai yra narciziškumo išraiška, tačiau tai paneigiant keliamas turinys yra kontroliuojamas ir nėra visiškai sutelktas į kūrėją. Tad dalijimas kasdienybe yra besitęsiantis procesas, tačiau labai pakitęs.

Kristina S.

Literatūros sąrašas:

  1. Humphreys, L. (2018). The qualified self: Social media and the accounting of everyday life: Sharing the everyday.
  2. Kang, M., Schuett, M. (2013) Determinants of Sharing Travel Experiences in Social Media. Journal of Travel & Tourism Marketing 30: 93-107. DOI: 10.1080/10548408.
  3. Karalienė, R. (2017). Motinų raiška „Facebook“ socialiniame tinkle. Informacijos mokslai 77:49-74. DOI: https://doi.org/10.15388/Im.

One thought on “Dalijimasis kasdienybe: naujas ar senas reiškinys?

  1. Labai įdomus ir informatyvus straipsnis! :—)
    Manau, kad kalbant šia tema yra ganėtinai svarbu atsižvelgti į tai, jog, priešingai nei senais laikais, socialiniuose tinkluose dalinamės su labai plačiomis auditorijomis. Ir tai daro nemažą įtaką tam, kuo nusprendžiame dalintis ir kaip nusprendžiame save pateikti. Rasa Ramonaitė teigia, jog besidalindami socialiniuose tinkluose interneto vartotojai suformuoja tam tikrą savireklamos strategiją – demonstruojamos geresnės asmens savybės, pasiekimai ir laimėjimai. Kitaip tariant, kadangi mus stebi daugybė žmonių, save stengiamės pateikti kuo pozityvesnėje šviesoje. Ann E. Schlosserself savo straipsnyje rašo, jog savęs pateikimas socialiniuose tinkluose apima tokią komunikaciją, kuri, tikėtina, sulauks pozityvių publikos reakcijų ir “užprogramuos” auditoriją susikurti apie mus teigiamą įspūdį. Komunikuojama informacija gali atitikti realybę arba būti klaidinga, tačiau bet kuriuo atveju ja dalinamės būtent dėl to, nes norime sulaukti sekėjų pripažinimo.
    Taigi, kadangi mūsų socialinių tinklų profiliai yra prieinami labai plačiai žmonių auditorijai, informacija, kurią nusprendžiame skelbti, įgauna daug didesnį svorį nei tai, kuo anksčiau žmonės dalindavosi su savo dienoraščiu. Tad nors pats dalinimosi reiškinys nėra naujas, įsigalėjus socialiniams tinklams jis labai smarkiai transformavosi.

    Julija S.

    Liked by 1 person

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s