Kas tie aido kambariai ir su kuo jie valgomi?

Atėjo metas susiimti ir parašyti dar vieną šio tinklaraščio įrašą. Nes dedlainas jau alsuoja į nugarą. O bėgti nėra kur. Norėtųsi virsti kokiu barsuku, susisukti šiltą guolį ir užmigti žiemos miegu, bet deja, tai šiuo metu nėra labai įmanoma. Reikia gyventi ir daryti dalykus. Tad ta proga linkiu sau ir visiems likimo broliams bei sesėms  jėgų ir dvasios stiprybės – mums pavyks išgyventi dar vieną sesiją, kolegos!

Taigi. Skaitinėjau dėstytojos siūlomas temas, mąsčiau, apie ką gi šį kartą galėčiau rašyti, ir akys užkliuvo už slėpiningo žodžių junginio „aido kambariai“. Šiek tiek girdėjau apie visą šitą reikalą seminarų metu, tačiau taip ir nepavyko susidaryti pilno įsivaizdavimo, kas gi tai yra. Tad kodėl gi neišmokus kažko naujo? Šiandien kviečiu Tave kartu su manimi leistis į šią mįslingą naujųjų medijų kelionę, kurios finale, tikiuosi, jau abu tvirtai žinosime, kas tie aido kambariai ir su kuo jie valgomi. Let‘s go.

Kas tie aido kambariai?

Išgirdus frazę „aido kambarys“ (angl. echo chamber), gali kilti daugybė klausimų. Kas tas Aidas? Kodėl apie jį kalbame? Ką jis veikia kambaryje? Kur tas kambarys? Bet iš tiesų viskas kiek kitaip. Sakyčiau, daug rimčiau. Zimmer, Scheibe ir Stock savo straipsnyje teigia, jog aido kambarys yra metafora situacijai, kurios metu žmonės keičiasi tik tam tikromis konkrečiomis idėjomis, nuomonėmis ir įsitikinimais. Autoriai tęsia aiškindami, jog, kalbant paprasčiau, aido kambarys yra grupė tarpusavyje sąveikaujančių asmenų, kurie pasižymi tomis pačiomis ideologijomis, pomėgiais ir ieško tokios pačios informacijos. Straipsnio autorių teigimu, šie žmonės ieško ir dalinasi tik tokia informacija, kuri atitinka jų įsitikinimus ir tuo pačiu tuos įsitikinimus stiprina. Zimmer, Scheibe ir Stock sako, jog aido kambariui priklausantys asmenys praktikuoja savotišką su konkrečia tema susijusią informacijos „dietą“ – vartoja tik tokią informaciją, kuri sutampa su jų įsitikinimais. O visa kita informacija jiems paprasčiausiai nėra prieinama. Aido kambarių fenomenas gali pasireikšti tiek realybėje, tiek internete. Pavyzdžiui, jei gyventume tais laikais, kai dar nebuvo interneto, ir pasirinktume užsiprenumeruoti kokį nors naujienų laikraštį, turėtume puikią galimybę pakliūti į aido kambarį – mūsų pasirinktas laikraštis galimai palaiko tam tikrą konkretų politinį požiūrį, tad visos jame skelbiamos naujienos bei straipsniai bus to požiūrio persmelkti. O mes galbūt apie tai visiškai nesusimąstytume ir visą laikraštyje publikuojamą informaciją priimtume kaip tikrų tikriausią ir vienintelę galimą tiesą. Na o internete pakliūti į aido kambarį yra dar paprasčiau – didelis AČIŪ algoritmams.

Aido kambarių mechanizmai

Studijuoju psichologiją, tad pats pirmas dalykas, kuris šovė į galvą perskaičius aido kambario apibrėžimą buvo patvirtinimo šališkumo (angl. confirmation bias) fenomenas. Tai žmogaus natūrali tendencija pastebėti ir kreipti dėmesį būtent į tą informaciją, kuri atitinka jau susiformavusius jo įsitikinimus bei nuomones. Pavyzdžiui, mums gali būti pateiktos dvi prieštaringos, tačiau vienodu lygiu pagrįstos nuomonės, tačiau greičiausiai bus taip, kad palankiau žiūrėsime į tas idėjas, kurios labiau atitinka jau iš anksčiau susiformavusią mūsų nuomonę. Visi mes pasižymime skirtingo lygio patvirtinimo šališkumu, tačiau visgi galime daryti išvadą, kad aido kambario fenomeno variklį užveda reiškinys, kuris žmogui šiaip jau yra ganėtinai natūralus.

Be to, šiame procese veikia ir kognityvinio disonanso fenomenas, kuris žmogui taip pat yra labai natūralus. Kognityvinio disonanso fenomenas teigia, jog susidūrę su keliomis prieštaringomis idėjomis mes patiriame diskomfortą – kadangi diskomfortas nėra malonus dalykas, mes bandome jį pašalinti. Pavyzdžiui, rūkančiam žmogui žinia, jog tokia praktika gali sukelti sveikatos sutrikimų, sukelia kognityvinį disonansą – žmogus rūko, tačiau tuo pačiu suvokia, jog rūkymas yra nesveika. Šis asmuo gali bandyti panaikinti patiriamą diskomfortą mesdamas rūkyti, kaip nors save pateisindamas („taip, aš rūkau, bet daug sportuoju, todėl tas ant to“) arba vengdamas informacijos apie rūkymo žalą. Taigi, tam tikros natūralios žmogaus tendencijos sukuria palankią terpę įvairių aido kambarių formavimuisi.

Na o vyšnaitė ant torto – internete veikiantys algoritmai. Paieškos sistema „Google“, „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai yra surėdyti taip, kad rodytų mums kuo daugiau būtent tokios informacijos, kuri kuo labiau atitinka mūsų pomėgius. Straipsnyje „The Echo Chamber Effect. A Common Critique and its Implications for the Future of Journalism“ rašoma, jog iš pirmo žvilgsnio toks algoritmų veikimas interneto vartotojams atrodo super naudingas. Juk personalizuoti algoritmai padeda vartotojams greitai rasti reikiama informaciją ir mums netenka valandų valandas knistis po dalykus, kurie mums yra visiškai neaktualūs. O įvairius dalykėlius pardavinėjančioms kompanijoms algoritmai taip pat be galo naudingi, nes padeda pritraukti daug karštos auditorijos. Tačiau dažnai nesusimąstome, kad toks personalizuotų algoritmų mechanizmas labai lengvai uždaro mus į informacijos burbulą mums to net nežinant. Štai čia ir gimsta mūsų mylimi aido kambariai.

Algoritmų veikimą ir svarbą labai puikiai iliustruoja Eli Pariser eksperimentas, apie kurį jis pasakojo savo TedTalk‘e „Beware Online Filter Bubbles“. Pariser kartą paprašė kelių savo draugų į „Google“ paiešką įvesti žodį „Egiptas“ ir tada atsiųsti jam paieškos rezultatų skrynšotą. Kaip ir buvo tikėtasi, draugų rezultatai tarpusavyje kardinaliai skyrėsi. Visų pirma, paieškoje pateikiami paveikslėliai buvo labai skirtingi. Bet čia dar nieko. Daugiau susirūpinimo kėlė pagrindinė „Google“ paieškos skiltis.  Tuo metu pasaulyje buvo itin daug kalbama apie Egipte vykusį protestą, tačiau kai kurių draugų rezultatuose straipsnių apie tai buvo daug, o pas kai kuriuos informacijos apie tai iš viso nebuvo!

Aido kambarių keliamos rizikos

Kodėl aido kambariai yra svarbus reiškinys? Kur čia problema? O problemų daug ir jos didelės. Allison Chaney, Brandon Stewart ir Barbara Engelhardt savo straipsnyje rašo, jog algoritmai uždaro mus į burbulą ir palieka mus su sena gera vištos ir kiaušinio dilema – ar aš atsidariau šitą straipsnį todėl, nes man iš tiesų įdomu, ar todėl, kad jis buvo man parekomenduotas? Straipsnio autoriai rašo, jog pradžioje mes patys personalizuojame algoritmą domėdamiesi tam tikrais dalykais, tačiau vėliau pats algoritmas ima mus valdyti ir „liepia“ mums elgtis taip, kaip jo nuomone mes turėtume elgtis. Laikui bėgant, mūsų aido kambarys darosi vis mažesnis, siauresnis ir specifiškesnis. David Robson savo straipsnyje mini Cass Sunstein žodžius, kuris teigė, jog didžiulė dalis interneto vartotojo mano, kad internete plečia savo minčių horizontus ir išgirsta daug skirtingų nuomonių bei požiūrių, tačiau realybė yra visiškai kitokia. Vartotojai kasdien kuria specifiškus informacijos tinklus, kurie yra pritaikyti specialiai jiems, tad jokio horizontų plėtimo čia kaip ir nėra. Vartotojai užsidaro savo mažuose aido kambariuose net nesuvokdami, jog yra atsiriboję nuo didžiulės dalies pasaulio.

Iš pirmo žvilgsnio viskas gali atrodyti gana nereikšmingai. Gali įsijungti „YouTube“, pažiūrėti krūvą katinėlių video ir patekti į aido kambarį, kuris tau siūlo tik kačių vaizdo įrašus. Visai juokinga, ar ne? Bet kai susimąstai, jog lygiai tokie patys dalykai vyksta ir su politines bei kitas pasaulio aktualijas aptariančiais straipsniais, viskas pasidaro kiek rimčiau. David Robert Grimes savo straipsnyje rašo, kad internete plaukioja tikrai nemažai straipsnių ir „įrodymų“, kurie teigia, jog klimato atšilimas yra išgalvotas reiškinys. Ir tokio pobūdžio pasisakymai yra stipriai surišti su tam tikromis politinėmis nuomonėmis. Tai reiškia, jog egzistuoja aido kambarių, verčiančių interneto vartotojus manyti, jog kalbos apie klimato atšilimą yra visiška nesąmonė. Taigi, aido kambarių fenomenas kuria poliarizuotas interneto vartotojų bendruomenes, atsitvėrusias viena nuo kitos aukštomis, tvirtomis sienomis. Šis reiškinys skatina žmonių susiskaldymą nuomonės atžvilgiu ir tą susiskaldymą nuolatos stiprina.

Kaip išsivaduoti iš aido kambario gniaužtų?

David Robert Grimes teigia, jog turime stengtis būti kuo labiau analitiški ir nepriimti visko, ką skaitome ir žiūrime, už gryną pinigą. Turime mokytis atskirti nuomones nuo tikrų įrodytų faktų. Turime stengtis nepasiduoti įgimtam patvirtinimo šališkumui ir visuomet išlikti budrūs. „Forbes“ straipsnyje „Are You In A Social Media Echo Chamber? How To Take An Objective Look“ rašoma, jog mes tapome visuomene, kurių vertinimas yra labiau paremtas jausmais nei racionalus. Jei kokia nors informacija mums „patinka“ ir tiesiog atrodo teisinga, mes ją priimame ir ja tikime. Straipsnyje rašome, jog visuomet turime stengtis išgirsti abiejų pusių nuomones – turime domėtis, daryti savo mažus tyrimus ir viską išsamiai analizuoti.

Išvados išvadėlės

Taigi taigi taigi. Tikiuosi dabar viskas atrodo aiškiau ne tik man, bet ir tau. Manau, jog aido kambarių fenomenas yra svarbus ir pavojingas pagrinde todėl, nes jis paremtas ne tik technologijų dalykėliais (algoritmais), bet ir žmogaus psichologija. Žmogus yra linkęs vartoti informaciją, kuri patvirtina jo turimus įsitikinimus, o algoritmai skatina ši procesą ir perkelia jį į visiškai naują lygį. O prie problemos prisideda ir tai, kad daugybė žmonių apie tai net nesusimąsto ir galvoja, kad domėdamiesi dalykais internete sėkmingai plečia savo nuomonių horizontus. Tikiu, kad kai kuriems skaitytojams visas šitas reikalas gali atrodyti kiek perspaustas ir priminti kokią nors „sąmokslo teoriją“, bet kad ir kaip ten bebūtų – manau, jog bet kokiu atveju visuomet turime stengtis būti budrūs, racionalūs ir analitiški. Šitie dalykai tikrai niekada nepamaišys.

Julija S.

LITERATŪRA

Chaney, A. J. B., Stewart, B. M. & Engelhardt, B. E. (2018). How Algorithmic Confounding in Recommendation Systems Increases Homogeneity and Decreases Utility. RecSys ’18, 224-232.

Grimes, D. R. (2017). Echo chambers are dangerous –  we must try to break free of our online bubbles. The Guardian. Paimta iš https://www.theguardian.com/science/blog/2017/dec/04/echo-chambers-are-dangerous-we-must-try-to-break-free-of-our-online-bubbles

Pariser, E. (2011). Beware online “filter bubbles”. Paimta iš https://www.ted.com/talks/eli_pariser_beware_online_filter_bubbles/transcript

Quora (2018). Are You In A Social Media Echo Chamber? How To Take An Objective Look. Forbes. Paimta iš https://www.forbes.com/sites/quora/2018/02/28/are-you-in-a-social-media-echo-chamber-how-to-take-an-objective-look/#265a3a6561f9

Robson, D. (2018). The myth of the online echo chamber. BBC Future. Paimta iš https://www.bbc.com/future/article/20180416-the-myth-of-the-online-echo-chamber

The Echo Chamber Effect. A Common Critique and its Implications for the Future of Journalism. Journalism in the Digital Age. Paimta iš https://cs181journalism2015.weebly.com/the-echo-chamber-effect.html

Zimmer, F., Scheibe, K. & Stock, W. (2019). Echo Chambers and Filter Bubbles of Fake News in Social Media. Man-made or produced by algorithms? 2019 Hawaii University International Conferences.

One thought on “Kas tie aido kambariai ir su kuo jie valgomi?

  1. Likimo sese, ačiū ir sėkmės tau. Beje labai patiko barsuko idėja, manau už ją vieną turėtum gauti 10. Iš tiesų visų pirmą kai perskaičiau, galvojau komentuoti kažką apie aido kambarių pliusus, kadangi stipriai pabrėžiai minusus. Bet paskaitęs literatūros (Zimmer, Scheibe & Stock, 2019), nusprendžiau aprašyti kitą aspektą.
    Pradžioje teksto kai aiškini aido kambario sąvoką, labiau aiškini ją iš žmogiškos pusės, o po to jau iš visos algoritminės. Tai mano prieš tai minėti autoriai panaudojo dvi skirtingas sąvokas šiems veiksmaims: sąvoka aido kambariai, labiau naudojama apibūdinant ir remiantis žmonių informaciniu elgesiu, o sąvoka filter bubble (burbulinis filtras galbūt vertinys nežinau), jau labiau nusako algoritminį informacijos filtravimą ir rezultatų rodymą įvairiose paskyrose ir vietose. Tada būtų galima manau daugiau pasamprotauti kaip pirmasis yra antrojo atsiradimo priežastis (ką iš esmės ir darai, tačiau didesniu mąstu).
    Taip pat. nors įvardijai keletą psichologiniu motyvu, dėl ko žmonės gali tikėti false news ir gaunama informacija iš visų šitų aido kambarių, dar man visai gražiai tam pačiam straipsnyje paminėta, jog parengtis (angl. priming) gali būti viena iš informaicjos iškraipymo ir jos priėmimo priežasčių.

    Bet žodžiu, ačiū, už įdomu skaitalą. sveikinu parašius abu blogus. valio, gražiu švenčių

    Aivaras

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s