Kodėl socialiniuose tinkluose žmonės overshare‘ina?

g4ll4is

Šiandien, skrolinant socialinių tinklų sienas ir žiūrint draugų įkeltus story‘s stebėjau, ką veikia draugai: vieni dalinosi savo pietų kepsniu, kiti džiovė spalvotus bei juodus skalbinius, keli draugai ieškojo produktų Maximoje, o kiti apsipirkinėjo Humanoje. Pamačiau daug nuotraukų iš draugų darboviečių, kurios identiškai atrodo beveik kasdien. Pamačiau daug naminių gyvūnų, kurie taip pat kartojasi kasdien, tačiau išsiskiria iš kitų pasikartojančių story‘s tuo, kad visada išlieka mieli ir niekad nenusibosta. Suku link to, kad leidžiant laiką socialiniuose tinkluose ir stebint, ką veikia mano pafollowinti žmonės, dažnai imu savęs klausi „Ok, o tai ką man dabar daryti su šita informacija? Kodėl gaištu savo laiką tai žiūrėdama? Kodėl žmonės viešoje erdvėje dalinasi asmenine nereikšminga informacija? Kodėl išnyksta riba tarp privatumo ir viešosios erdvės?“

Atsakant į šiuos klausimus pirmiausia verta bandyti pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Viena iš galimų alternatyvų, paaiškinanti, kodėl žmonės linkę dalintis savo kasdienybe socialiniuose tinkluose – žmogaus intuityvus polinkis rašyti dienoraštį. Pastebėta, kad nuo seniausių laikų, ypatingai moterys, rašydavo dienoraščius, taip fiksuodamos, kokia veikla užsiėmė kasdien ir kokios mintys užplūsdavo. Dienoraščiai buvo tikrai plačiai paplitęs savo minčių ir kasdienių veiklų fiksavimo būdas. Kaip bebūtų keista, nors dienoraščių turinys atrodo labai asmeniškas, tačiau anksčiau buvo populiaru skaityti savo dienoraščių ištraukas draugams ar giminėms, norint papasakoti, kokiomis aktualijomis dabar gyvenama bei norint papasakoti, kas nutiko per tą laiką, kol nebuvo susitikę. Tad, atsižvelgiant į šį fenomeną – galime sakyti, jog nedaug kas pasikeitę ir šiomis dienomis. Humphreys (2018) savo atliktame tyrime pagrindžia šią mintį, sulygindamas temas, kuriomis žmonės dalinasi dienoraštyje su tomis temomis, kuriomis dalinasi „Twitter“ paskyroje. Buvo pastebėta, kad temos dienoraščiuose ir Twitter paskyrose kartojasi, nes iš esmės dalinamąsi apie praėjusios dienos įspūdžius ir patyrimus. Populiariausiomis temomis buvo išskirtos šios: praėjusios dienos veiklos, maistas, oras, sveikata, šeima, miegas, religija. Tad, iš esmės, socialinių medijų atsiradimo nereikėtų kaltinti dėl overshare’inimo kasdien, nes dienoraščio rašymo įprotis galimai tiesiog pakeitė savo pradinę formą ir persikėlė į įvairias socialinių tinklų platformas.

Kalbant apie overshare’inimą iš socialinių tinklų kūrėjų požiūrio taško – nepaslaptis, kad kūrėjų siekis yra skatinti žmones share’inti kuo daugiau. Tad, nors dažnai mums atrodo, kad patys kontroliuojame savo veiklą socialiniuose tinkluose, verta susimąstyti, jog kartais tiesiog nepastebime, kaip reiklama mums daro įtaką ir skatina įsitraukti kuo labiau. Naudodamiesi išmaniaisiais telefonais, mes nuolat gauname viliojančius kvietimus pasinaudoti dar nenaudotomis programėlės funkcijomis. Jei dar nesame įkėlę story  – programėlė pati automatiškai mums nuolat primins apie galimybę įkelti. Tokiu būdu žmonės „užkimba“ pirmąjį kartą, pasidalindami pirmąja gražia nuotrauka, jausdami, kad dalinimuisi tikrai puiki ir išskirtinė proga. Pavyzdžiui – pavyko užfiksuoti momentą, kaip augintinis ryte atneša prie lovos šlepetes. Tačiau, kai kuriais atvejais, po pirmųjų tokių išskirtinių ir vienetinių post’ų, riba tarp to, kas yra išskirtinumas ir kasdienybė kai kuriais atvejais ima blankti. Po truputėlį pradedama dalintis vis kasdieniškesniais ir mažiau ypatingais momentais, kol galiausiai pradedame post’inti savo pietus, pusryčius ir vakarienę. Juk jei kartą įkėlėme story ir padarėme trumpą pertrauką – iškart gauname priminimą, kad post’inome jau labai seniai, o tai, vėlgi, skatina post’inti kuo daugiau. Tad, pati socialinių tinklų tiesioginė įtaka mums, jos sukeliamas spaudimas share’inti, taip pat gali būti vienas iš galimų aiškinimo būdų, kokia yra overshare’inimo „etiologija“.

Kalbant apie psichologinę būklę, kuri veda link overshare’inimo, taip pat galime pastebėti įdomias tendencijas. Kai kurie psichologijos krypties atstovai teigia, kad žmonės ima aktyviau share’inti socialiniuose tinkluose tada, kai jaučia nerimą ar išgyvena stiprias emocijas. Berger (2011) atliko tyrimą, kuriame tiriamiesiems sukeldavo stiprų sujaudinimą (tiek teigiamą, tiek neigiamą) ir stebėjo, kaip afekto būsenoje žmonės elgiasi socialiniuose tinkluose. Buvo pastebėta, kad stipraus afekto būsenoje žmonės linkę dalintis patyrimu dažniau, nei įprastoje būsenoje. Tad,  tikėtina, kad žmogus, jaučiantis stiprų nerimą, ar, priešingai, stiprų pakylėjimą, socialiniuose tinkluose turiniu dalinsis dažniau, nei neutralioje būsenoje. Ši psichologinė įžvalga puikiai paaiškina, kodėl taip dažnai matome, kaip neblaivūs žmonės dalinasi savo nuotykiais (alkoholis sustiprina patiriamas emocijas). Taip pat, manau, jog šia teorija reminatis galima suprasti, kodėl taip dažnai matome savo draugų naujų pirkinių nuotraukas bei maisto restorane nuotraukas (juk įvairūs pirkiniai dažniausiai mums sukelia pakylėjimą). Kai kurie kiti evoliucinės krypties psichologai šį reiškinį aiškina mūsų prigimtiniu įpročiu dalintis įspūdžiais po patirtų stiprių emocijų. Anksčiau šis instinktas pagelbėdavo, kai gentainius reikėjo kuo greičiau informuoti ir įspėti spie galimą pavojų. Socio-kognityvinės psichologijos krypties atstovas Mark Schaller kelia prielaidą, kad dalinimasis informacija ir įspūdžiais su kitais yra natūralus veiksmas, padedantis sumažinti susijaudinimą ir grįžti į ramybės būseną.

Tačiau, klausimas, kodėl žmonės socialiniuose tinkluose dalinasi kasdiene buitimi iš psichologinės pusės vis dar lieka neatsakytas. Viena iš galimų priežasčių galėtų būti žema savivertė. Psichologas Sandi Mann tvirtina, kad būtent žema žmogaus savivertė labiausiai skatina oversharinti socialiniuose tinkluose. Žmonės dalinasi kasdienybe, nesąmoningai siekdami patvirtinimo ir pripažinimo iš kitų. Kasdieniais buitiniais post’ais siekiama sukurti iliuziją, kad gyvename sėkmingai, laimingai, turime gražius namus, esame sėkminguose santykiuose su antrąja puse, valgome skanų maistą ir t.t. Tačiau, neretai viso to esmė yra tik užtikrinti sau pačiam, kad „viskas su manimi ir mano gyvenimu yra gerai“, o viso to priežastis – žema savivertė. Tad, šia teorija puikiai galime pagrįsti perdėtą dalinimąsi buitimi socialiniuose tinkluose, kasdien pasikartojančias beveik identiškas nuotraukas ir neišsenkantį norą pasigirti savo “tobulu” gyvenimu kitiems. Sandi Mann teigia, kad kai kurie žmonės eina į prabangius vakarėlius, bendrauja su įžymiais žmonėmis, leidžia pinigus prekybos centruose ne dėl to, kad patys jaučia tam didelį poreikį, o tam, kad pakeltų savivertę ir galėtų kažkuo pasidalinti socialiniuose tinkluose.

Tačiau kita labai svarbi ir įdomi tema – kodėl mes sekame overshare’inančius žmones? Juk kasdien matydami beveik vienodas įkeltas nuotraukas – vis tiek jas peržiūrime, o dažnai net pagauname save stalk‘inančius mums visai nereikšmingų, nepažįstamų, ar netgi nemėgstamų žmonių profilius. Humphreys užsimena, kad žmonės turi nuolatinį susidomėjimą paskalomis ir mums visada bus įdomu kas su kuo draugauja, kas su kuo nebedraugauja, kam sekasi puikiai, o kam prastai, kas turi daug pinigų ir pan. Prisiminkite, ar nesate susidūrę su situacija, kai sutikote seniai matytą draugą ir ėmėte pasakoti vienas kitam apie tai, kas vyksta pastaruoju metu, nors iš tiesų vienas apie kitą viską jau žinojote vien iš socialinių tinklų? Tokių situacijų tikrai pasitaiko, o dar dažniau gaištame laiką stalk‘indami žmones, kurių negalime pakęsti. Ypatingai šis reiškinys pastebimas tada, kai kalbame apie įžymybių profilius. Juk dažnai stebime tiek mėgstamų, tiek nemėgstamų įžymybių profilius socialiniuose tinkluose vien dėl to, kad mums įdomu, kaip atrodo jų asmeninis gyvenimas. Su tokiomis priešpriešomis tenka gyventi kasdien, nes esame per daug smalsūs, kad „nekištume nosies“ į įvairių žmonių socialinių tinklų profilius 🙂

Iš tiesų, esame labai sudėtingos būtybės, todėl vienokį ar kitokį elgesį paaiškinti labai sunku. Aiškinant, kodėl socialiniuose tinkluose atsiranda overshare‘inimas galime žiūrėti iš įvairiausių požiūrio taškų ir prieiti labai skirtingas įžvalgas. Pateikiau keletą galimų požiūrio taškų, tačiau jų tikrai gali būtų ir daugiau 🙂

– Monika R.

Literatūra:

Berger, Jonah A. and Milkman, Katherine L., What Makes Online Content Viral? (December 25, 2009). Available at SSRN: https://ssrn.com/abstract=1528077 or http://dx.doi.org/10.2139/ssrn.1528077

Humphreys, L. (2018). The qualified self: Social media and the accounting of everyday life.

Villarica H. (2011). The Physiology of (Over-)Sharing.

Durlofsky P. (2018). Pause Before Posting: The Benefits of Not Over Sharing on Social Media.

Mann S. (2015). The Psychology of ‘Over-Sharing’.

4 thoughts on “Kodėl socialiniuose tinkluose žmonės overshare‘ina?

  1. Šaunus informatyvus straipsnelis. Dar būtų buvę įdomu išsiaiškinti, ką tas oversharinimas reiškia, kuo skiriasi nuo tiesiog sharinimo. Savo knygoje Daring Greatly mokslininkė Brene Brown teigia, kad pagrindinis skirtumas tarp dalijimosi ir oversharinimo yra dalijimosi tikslas. „Naudotis savo pažeidžiamumu nėra tas pats, kas būti pažeidžiamam; tai yra priešingybės“.
    Taip pat sharinimo ir oversharinimo tema atlikta nemažai kiekybinių tyrimų. Apibendrinus jų rezultatus, galima daryti išvadą, kad oversharinimas jo stebėtojams kelia neigiamas emocijas; linkę oversharinti žmonės yra mažiau mėgstami, nei žmonės, kurie saikingai dalinasi. Pavyzdžiui, Stephen Rains ir kolegų 2014 metų tyrimas parodė, kad oversharinimas gali net pakenkti draugystei – kuo daugiau paviršutiniškų postų sharini, tuo labiau tavo draugai bus nepatenkinti jūsų draugyste. O Emery, Muise, Alpert ir Le (2014) išsiaiškino, kad poros, kurios oversharina ir giriasi apie savo santykius, yra mėgstamos mažiau, nei poros, kurios minimaliai ar visai nepostina apie savo santykius. Taigi, autorių patarimas – rodyk, bet nesigirk. O bendresnė išvada – oversharinimas neneša naudos nei sharintojui, nei turinio vartotojui.
    Milda V.

    Like

  2. Puikus straipsnis, Monika! Skaityti buvo išties smagu ir įdomu 😊
    Turint omenyje šią temą, dar labai įdomu aptarti galimas overshare‘inimo rizikas. Christianne Nates savo straipsnyje pabrėžia, jog, visų pirma, dalindamiesi savo kasdienybe socialinių tinklų vartotojai realiu laiku atskleidžia sekėjams savo lokaciją. Dažnai apie tai nesusimąstome, tačiau tokios informacijos atskleidimas gali būti labai pavojingas. Kad ir kaip bebūtų creepy, stalker‘iai egzistuoja ne tik siaubo filmuose. Nates taip pat pažymi, jog neapgalvotas oversharine‘imas potencialiai gali sutepti mūsų reputaciją darbdavių ar verslo partnerių akyse, tad vien dėl kelių įrašų Instagram istorijose galime prarasti svarbias karjeros galimybes. O štai Alexia Hendrickson teigia, jog dalinimasis atostogų planais ir savo buto/namo nuotraukomis gali būti labai pavojingas, nes taip vagys sužino, kada mūsų nėra namuose ir ką vertingo tuose namuose galima rasti. Svarbu paminėti ir tai, jog socialinių tinklų įrašai gali būti naudojami kaip įrodymai teismo bylose! Taigi, išvada tokia – prieš dalindamiesi turime gerai įvertinti galimas įrašo pasėkmes.
    Julija S.

    Like

  3. Monika,

    Man buvo labai įdomu skaityti tavo blogą. Tekstas nuoseklus ir aiškiai struktūruotas. Man patiko, jog įžvalgas apie ,,oversharinimo’’ fenomeną pateikei iš dviejų perspektyvų: kodėl žmonės oversharina?; kodėl mes vis tiek sekame jų kasdienę nieko neišsiskiriančią info?

    Kalbant apie kasdienybės dalinimosi kilmę, galėčiau pridurti, jog žiūrint iš istorinės perspektyvos pasak Humphreys (2018) dienoraščiuose aprašoma informaciją nebūdavo tik apie asmenines žmonių patirtis. Juose būdavo aptariamos / pasakojamos bendros netolimoje aplinkoje įvykusios naujienos. Tai veikdavo kaip naujienų šaltinis. Toks fenomenas dažniau pastebimas nagrinėjant moterų dienoraščius. Rašančios apie savo aplinkoje vykstančius įvykius nukreipdavo dėmesį nuo tiesioginės savęs ir atskleisdavo savo sociallinį vaidmenį. Taigi, socialinės medijos ir šiandien puikiai padeda tai įgyvendinti. Dalis žmonių dalinasi rupimų klausimų, tematikų informacija, kuri atskleidžia jų socialinį vaidmenį bei pažiūras. Tai irgi yra kasdienybės dalinimasis, tik kaip Humphreys (2018) pavadina: ,,užblurinant” savo asmenybę.

    Kalbant apie psichologinius faktorius skatinančius dalintis savo kasdienybe socialinėse platformose, dar yra vienišumo jausmas (Cole, 2019). Dėl jo žmonės pameta savo ribas, nebeskiria intymios ir bendrosios informacijos. Noras užpildyti vienišumo ,,skylę” apakina ir neleidžia to suvokti nepasižiūrėjus į save kritiškiau nei įprastai.

    Manau, jog tai labai įdomi ir šiandiena aktuali tema, todėl verta kiekvienam kritiškai apsvarstyti savo veiksmus ir turinį, kuriuo dalinamės su visu pasauliu.

    Katryna S.

    Like

  4. Monikos parašytą straipsnį yra lengva ir malonu skaityti bei sutinku su daugeliu išdėstytų minčių, tačiau yra vietų, kur norėčiau įterpti šiek tiek kitokių idėjų. Iš karto prisipažįstų, kad esu viena iš overshare’inančių, tad galiu pažvelgti ir iš kitos barikadų pusės.

    Visų pirma, labai patiko dienoraščio ir pasidalintų įrašų analogija. Kiekvienam mūsų žiūrint anksčiau įkeltas nuotraukas, vaizdiniai kartu primena ir įvykius bei išgyvenimus. Todėl su autorės mintimis sutinku. Tačiau trečioje pastraipoje išdėstyta mintis apie pačių programėlių įtaką pasirinkimams, manau, kad yra šiek tiek išpūsta. Nenorinčio žmogaus notification’as neprivers nieko per daug share’inti. Gyvenimo įspūdžių dalijimasis yra žmonėms įprastas reiškinys, nesvarbu apie kokią išraiškos formą kalbėtume. Programėlių tikslas yra “išjudinti” neaktyvius naudotojus, o ne skatinti juos per ne lyg daug dalintis.

    Straipsnio autorės minima emocijų įtaka dalinimosi dažniui – tikrai ne mitas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tiek teigiamos ir tiek neigiamos emocijos mane skatina tapti aktyvesne socialinių tinklų platformose. Kitą minimą argumentą objektyviai argumentuoti yra sunkiau. Savivertės didinimas socialiniuose tinkluose galimas dalykas. Like’ų skaičius tikrai sukuria šiokį tokį pasitenkinimą savimi, tačiau trumpalaikį. Bet like’ai ne vieninteliai skaičiai turintys tokį poveikį: per mėnesį uždirbti pinigai, kartai per savaitę sporto klube ar numesti kilogramai…

    Monikos iškeltą klausimą, kodėl kartais stebime žmones, nors jie jokios pridėtinės vertės kartais ir nesukuria man kartoja vaikinas. Pati turiu tokį polinkį ir savo subjektyvia nuomone, galiu teigti, kad tai tas pats kas žiūrėti televizija – dėl pramogos.

    Apibendrinus, straipsnis privertė susimąstyti ir paanalizuoti savo įpročius socialiniuose tinkluose.

    Inidė Jasnauskaitė

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s