You want a piece of me?

„Manau, kad išreikšti save yra geras dalykas“ kažkada protingai leptelėjo Britnė (Spears). Iš esmės ji neklysta, tačiau kyla klausimas kokia gi forma mes pasirenkame tai daryti. Neretai paskatinti visuomenėje puikiai žinomų veidų nebijoti atsiskleisti, reikšti save, žmonės griebiasi įvairiausių priemonių. Vieni ima tapyti, kiti kurti drabužius, treti atranda dar patogesnę terpę skleidimuisi – socialines medijas. Bet ar tikrai jose išsireiškiame? O gal tik sukuriam alternatyvų save?

Prisimenant pradžių pradžią svarbu aptarti kaip apskritai interneto radimasis negrįžtamai pakeitė mūsų visų socialinio bendravimo ypatumus. Jei prieš kelis šimtus metų tarpasmeninės komunikacijos greitis buvo itin lėtas: laiškai, pašto karveliai ar telegramos, tai šių laikų žmogui ištverti tas kelias sekundes užstrigus telefonui tampa didi kančia ir baisus susierzinimas. Tapome ne tik priklausomi nuo greičio, tačiau ir nuo nuolatinio buvimo online. Sakydama online, turiu omenyje ne tik nuolatinį tiesioginį buvimą prisijungus internetinėje erdvėje, tačiau ir platesne prasme. Juk esame įpratę visur ir visada it kokį prakeiksmą kartu tampytis smartfoną: o gal kas parašys? O gal paskambins? O gal bus kas gražaus ką reikės nufotografuoti? Jei šiandien nesi online, tai galima sakyti neegzistuoji sudėtinguose socialinių medijų algoritmuose.

Kol instagram ar facebook platformoje puikuojasi milijonai nuotraukų bei video – milijonai kasdienybės nuotrupų iš kitų žmonių gyvenimo, galime savęs klausti – o kas visame šitame kontekste esu aš? Pasyvus, sebėtojo poziciją užimantis dalyvis, ar aktyvus jos narys? Greičiausiai dauguma iš mūsų galėtų susitapatinti būtent su pirmąją grupe. Tačiau lažinuosi, kad kiekvieno iš mūsų drauguose yra tas vienintelis, ar vienintlė, apie kurio(-s) kasdienį gyvenimą žinome tiek daug, kad kiekvieną dieną socialiniai tinklai mirga nuo pastarųjų nuotraukų, tekstinių ar video įrašų.

Kalbant apie tokias bendravimo galimybes, kokias pasiekiame šiandien, imame ir netikėtai susvetimėjame. Atrodo, pakankamai paradoksalu, kad technologijos, kurios buvo sukurtos iš dalies palengvinti žmonijos komunikaciją vieno su kitu – sukūrė nedidelius burbulus, kuriuose kiekvienas iš mūsų gyvename tokį gyvenimą, kokio norėtume, arba koks atrodo priimtinas visuomenėje. Bailey Parnell iškelia labai įdomią dalinimosi tik gražiausiais gyvenimo momentais koncepciją ir pavadina ją highlight reels. Tai tarsi kiekvieno asmeniškas geriausių gyvenimo momentų pakartojimas, visai kaip per krepšinio varžybas rodomi gražiausi įdėjimai. Tačiau šioje vietoje galima išskirti dvi aktyvių vartotojų grupes: pirmoji – dalinasi tais geriausiais momentais (atostogų kadrais ar švenčių momentais), antroji – ypač aktyvi vartotojų grupė, kuri dalinasi jei ne kiekvienu, tai bent jau kas antru savo žingsniu.

Nors pirmieji realybės fiksuotojai buvo ir tebėra dienoraščiai Humphrey pastebi ir vieną skirtumą tarp šiuolaikinio dienoraščio socialinėje medijoje ir paprasto ranka rašyto. Pastarasis daugiau fokusuojasi į refleksiją ir praėjusios dienos įvykius, kai tuo tarpu, nuotraukos, įrašai ar video atspindi žmogaus veiksmus esamuoju laiku. Kadangi šiomis dienomis daug patogiau arti savęs laikyti išmanųjį nei dienoraščio knygelę – dauguma renkasi dalintis mintimis bei vaizdo medžiaga socialinėje erdvėje.

Įdomu tai, aktencuoja Humphrey, kad internetinio pobūdžio pasidalijime kasdienybės detalėmis dažnai digsta žodis „aš“. Dažniausiai sakiniai formuojami be šio asmenvardžio. Pavyzdžiui, vietoje: aš nuėjau į parduotuvę, aš vedžioju šunį. Dažnai belieka: nuėjau į parduotuvę, vedžioju šunį. Autorius teigia, kad toks reiškinys gali būti matomas ir susijęs su tam tikromis egzistuojančiomis socialinėmis normomis socialiniuose tinkluose, kurios apriboja nepaliaujamą „aš“ vartojimą ir pakeičia jį kiek mažiau direktyviu.

Karts nuo karto pasidalinti norimomis gyvenimo detalėmis atrodo visai normalu – juk reikia informuoti facebooko draugus, kad pradėjote lankyti universitetą ar susižadėjote. Tačiau įdomiausia, kad sulaukus pakankamai pastiprinimo (t.y. patiktukų ir komentarų) retkarčiais pasidalinama informacija gali peraugti į savotišką kasdienybę, sako Humphrey. Grįžus vakare, susitvarkius namuose prieš einant miegot galima peržiūrėti per dieną įkeltus postus, pareflektuoti apie praėjusią dieną, o kitą rytą vėl viską pradėti iš naujo. Tai savotiškas ritualas, iš kurio labai sunku ištrūkti. Sako, kad panašiai jaučiasi bandantieji mesti rūkyti. Atsisakę paties rūkymo proceso jie jaučiasi netekę galimybės pokalbiui prie cigaretės su draugu, arba dar daugiau – jaučiasi netekę ritualo. Panašią situaciją galima įžvelgti ir čia. Savo kasdienės veiklos raportavimas medijų kanalais tampa toks įprastas, kad atsisakius tai daryti kurį laiką gali kamuoti įkyrios mintys, nerimas, kitaip tariant savotiškas abstinencijos priepuolis.

Savaime suprantama kyla klausimas: kodėl žmonės socialinėje žiniasklaidoje dalijasi dalykais, kuriais nėra linkę dalintis akis į akį? Visgi, raketų mokslui šios problemos prilyginti nedrįsčiau. Kiek geriau pasvarsčius ir pažvelgus į žmonių elgesį internetinėje erdvėje priežasčių ieškoti ilgai nereikia.

Pirmiausia, B. Parnell siūlo pamatyti socialinę erdvę per „dėmesio ekonomikos“ prizmę, kurioje egzistuoja ir socialinė valiuta. Būtent vartotojai tampa pagrindine preke, kurios vertę nustato kiti vartotojai. Juk žmogaus populiarumą socialiniuose tinkluose vertiname per sekėjų, laikų, komentarų ar įrašų pasidalinimų skaičių. Beveik viską galime pamatuoti per skiriamo dėmesio kitiems kiekį – kuo daugiau spaudžiame patinka, tuo didesniu dėmesiu apdovanojame kitus. Pavyzdžiui, ar kam yra nutikę, kad pašalinote nuotrauką vien dėl to, kad ji nesusilaukė pakankamai dėmesio?

Socialiniuose tinkluoe gaunamas dėmesys ir tuo metu išsiskiriantys nedideli, tačiau reikšmingi dopamino kiekiai smegenyse paverčia viską įtraukiančiu žaidimu. Būtent todėl dauguma mokslininkų tokį reiškinį sulygina su kazino. Nes norisi vis tikrinti ir laukti, tikrinti ir laukti draugų spaudžiamų like ir rašomų komentarų. Psichologas ir psichoterapeutas D. Jakučionis kiekvieną gautą dėmesio dalelę iš aplinkinių taikliai prilygina dopamino šotu mūsų organizmui. Jis taip pat pastebi, kad tam tikra žmonių grupė, kurie dalinasi menkiausiomis savo gyvenimo detalėmis gali turėti skirtingų tikslų. Vieni siekia išgarsėti, o kiti – tiesiog laukia dėmesio, pripažinimo, kurie padeda pasijusti geriau. Šioje vietoje vėlgi sugrįžtame į dopamino dozių ratą. Vadinasi, viena iš kasdienybės dalinimosi internete priežasčių galėtų būti susijusi ir su biocheminiais procesais mūsų smegenyse, ir su dideliu noru sulaukti kitų dėmesio, kitaip tariant savotiško paskatinimo, pritarimo tam, kokiais esame ar bent jau vaizduojamės.

Antroji, kiek paprastesnė priežastis, kaip aprašo P. Sutradhar – informacijos pateikimas kitiems. Nuolat dalindamiesi nuomonėmis ar nuotraukomis, kai kurie gali įsivaizduoti, kad dalinasi itin svarbia informacija su aplinkiniais: kokioje parduotuvėje šiandien pigesni bananai, kad lauke iškrito pirmasis sniegas, kad mieste koncertą surengs visų mėgstamas atlikėjas ir pan. Šioje vietoje nedrįsčiau generalizuoti, nes tikrai nemaža vartotojų dalis dalinasi išties aktualia informacija, straipsniais bei nuomonėmis. Juk iš dalies viena pagrindinių interneto funkcijų ir yra dalintis informacija, tačiau, matyt, kai kurie tai priima per daug asmeniškai ir dažnai nebepajaučia ribų – kur svarbu aptarti politinius rinkimus, o kur pademonstruoti keliems šimtams žmonių naujas kojines.

Trečioji priežastis – gali būti susijusi su pačia vartotojo asmenybe. Nors šiuo klausimu tyrimų duomenys dažnai nevienareikšmiški, galime numanyti, kad itin detaliai savo gyvenimą socialiniuose tinkluose pateikia labiau ekstravertai, taip pat nuolat pritarimo ir paskatinimo ieškantys žmonės. Kevin viename straipsnyje mini, jog žmonės labai dažnai susitapatina su savo skelbiamu turiniu. Autorius turi omenyje, kad kiekviena nuotrauka, pasidalintas filmas ar išreikšta nuomonė yra dalis paties įrašo kūrėjo. Tokiu būdu žmogus teigia išreiškiantis save kaip asmenybę plačiąja prasme. G. Kane pabrėžia, kad vienareikšmiškai suprasti kodėl visi žmonės dalinasi gyvenimo detalėmis socialiniuose tinkluose neįmanoma. Pirmiausia reiktų atidžiai išanalizuoti kiekvienos grupės psichologinius poreikius.

Nors suprasti socialinę mediją iš pagrindų gali atrodyti neįmanoma, galiausiai tai yra tie patys dalykai, kurie žmones varo į bet kokią kitokią socialinę situaciją. Žmonės taip sutverti, kad jie nori priklausyti, nori kalbėti apie save. Žmonės nori jausti, kad dalykai kurie yra svarbūs jiems, rūpi ir kitiems. Čia galime prisiminti E.Kanto mintį apie grožį – pastarasis yra ne tik individualus, bet kartu ir visuotinis. Vadinasi, dalindamiesi gražia nuotrauka sau, tikimės, kad ji bus graži ir kitiems.

Šiomis dienomis Jansson pastebi, kad skaitmeninės žiniasklaidos priemonės tapo plačiai naudojamos ir integruotos į socialinį gyvenimą tiek, kad jos tapo nematomos tarsi natūrali kasdienio gyvenimo dalis. Vadinasi, ateityje kurti virtualius dienoraščius gali tapti taip įprasta, lyg rašyti juos ranka prieš kelis šimtus metų.

U.

Literatūra:

Bailey Parnell. (2017). TED talk: Is Social Media Hurting Your Mental Health? Paimta iš: https://www.youtube.com/watch?v=Czg_9C7gw0o&t=659s

Humphreys, L. (2018). The qualified self: Social media and the accounting of everyday life. Cambridge, MA: MIT Press. Skyrius Sharing the everyday.

Jakučionis, D. (2019). Kaip socialiniai tinklai veikia psichikos sveikatą? Paimta iš: https://www.youtube.com/watch?v=_1R7cK6f55E

Jansson, A., Paasonen, M., Sumiala, J. (2013). Social media: implications for everyday life, politics and human agency. Approaching Religion. 3. 26-37. 10.30664/ar.67514.

Kane, G. (2013). One Size Does Not Fit All in Social Media. Paimta iš: https://sloanreview.mit.edu/article/one-size-does-not-fit-all-in-social-media-2/

Kevin (2015). Social Media And Psychology — Why Do People Share? Paimta iš: https://www.avidian.com/uncategorized/social-media-and-psychology-why-do-people-share/

Sutradhal, P. (2017). Psychology of Sharing: Why Do People Share On Social Media? Paimta iš: https://www.linkedin.com/pulse/psychology-sharing-why-do-people-share-social-media-prakash-sutradhar/

One thought on “You want a piece of me?

  1. Labai įdomus ir įtraukiantis straipsnis, tačiau galėčiau jį šiek tiek papildyti. Visų pirma, New York Times Consumer Insight Group atlikus apklausą nustatė, kad 84% respondentų dalinasi dalykais todėl, kad nori paremti tam tikrą tikslą. Tai gali būti parėmimas kokios nors politinės problemos sprendimo ar tiesiog pasidalijimas kokiu nors vykstančiu populiariu įvykiu, tokiu kaip Ice Bucket Challenge. Taip pat 78% apklausos dalyvių teigė, jog jie dalijasi informacija, kad neprarastų ryšių su tais žmonėmis, su kuriais nutrūktų ryšys, jei šia informacija nebūtų dalijamasi.
    Atsižvelgiant į ,,dėmesio ekonomikos” aspektą, Sung et al. nustatė, jog narcisizmas yra susijęs su asmenukių dalijimųsi bei socialinių platformų naudojimu. Taip yra todėl, nes žmogus, turintis narcisistinių asmenybės bruožų, norėdamas išlaikyti susikurtus įsitikinimus savo atžvilgiu, taiko tokias savireguliacijos strategijas kaip nuolatinis siekimas, kad juo žavėtųsi, girimasis, materialinių dalykų demonstravimas. Šios strategijos yra orientuotos į aukštos savivertės palaikymą.
    Brigita

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s