Tapatybės dalis: aš socialinėse medijose

Leonidas Donskis (2006) žmogaus tapatybę apibudina kaip kupiną įtampų savęs ir mus supančio pasaulio interpretacijos bei supratimo lauką, kuriame kryžiuojasi tai, ką apie mus galvoja ir sako kiti, ką apie save galvojame ir kalbame mes patys, ir kuo norime būti. Socialinės medijos mums tapo puikiu įrankiu norimos savojo ,,Aš” versijos kūrimui, neįdedant išskirtinai didelių pastangų. Didelis žmonių kiekis Facebook draugų skiltyje, iš kurių daugelio nesutinkame nė karto į metus, netiesiogiai mums leidžia užsiimti šia apgaulinga veikla. Pasąmoningai numanydami, jog tikroji tiesa daugelio atveju neišaiškės, užsiėmame kūryba be sąžinės griaužaties. Skaitydami straipsnius apie naująsias medijas dažnai girdime sąvoką netikra informacija (angl. fake news) ir pasipiktinę kalbame, koks tai didelis žmonių apgaudinėjimas bei manipuliavimas. Tačiau, ar patys prie to neprisidedame kurdami savąsias virtualiasias tapatybes, kurios parodo tik gražiausias mūsų asmenybės dalis? Kartu, vartotojiškumo kupiname pasaulyje pasiduodame greitam gyvenimo tempui, kuris užpildytas triukšmo trukdo atpažinti ir suprasti save patį. Todėl šiandien konstruojant savo tapatumą, atrodo, neužtenka atsigręžti į įgimtas savybes – reikia ieškoti ir gilintis. Dėja, dalis žmonių pasirenka lengvesnį kelią ir sukuria tokį profilį, kuris patiktų daugumai. Įdomu, jog tarptautinių žodžių žodyne (2013) tapatumas apibrėžiamas kaip „1. ko nors apibrėžtumas, individualumas, tapatybė; visiškas, iki smulkiausių detalių, sutapimas; 2. psichol. asmenybės vidinė vienovė, išgyvenama kaip savo paties „aš“, savimonė“. Šiame apibūdinime dėmesį atkreipia žodis: vienovė. Egzistuoja atvejų, kai socialinėse medijose sukurta tapatybė atitinka labiau priešingą tam asmens apibūdinimą realybėje. Todėl norisi grįžti prie filosofo Donskio apibūdinimo ir šį fenomeną paaiškinti savo arba kitų norimos versijos atskleidimu.  Tačiau, kuris iš profilių yra tikrasis ,,savojo Aš” paveikslas?  Nereikėtų susidaryti įspūdžio, jog mūsų tapatybės yra ar turi būti vienalytės. Priešingai, tapatybė yra daugialypė terpė, susidedanti iš skirtingų komponentų kaip lytis, rasė, tautybė, ekonominė situacija, gebėjimai, išvaizda ir t.t. (Seymour & Roseneil, 1999). Taip pat, remiantis Dobrowsky (2012) įžvalgomis, gyvenant vis modernėjančioje kultūroje tapatumas apibūdinamas kaip nuolat kintantis, pabaigos neturintis procesas, o ne statiškas raidos produktas žmogaus suaugystės stadijoje. Taigi, normalu, jog keičiantis kai kuriems komponentams, bendras tapatybės suvokimas kinta kartu. Tačiau, kodėl vykstant šiam neišvengiamam procesui mes norime rodyti tik gražiausią jo pusę? Arba sukurti jį visai kitokį? 

Poreikis socialiai pritapti, visuomet gyvavo ir gyvuos, dėl prigimties gyventi individų grupėse, kuriose natūraliai formuojasi vaidmenys, nesąmoningai klijuojantys etiketes stereotipų ar nuostatų pagalba. Socialinės medijos tapo ypač tinkanti priemonė savęs pristatymui, nes medijų funkcijos būti nuolat matomam ar galimybė redaguoti turinį vartotojams suteikia naujų įrankių skirtų kurti ir valdyti informaciją apie save (Fox and Moreland, 2015). Vartotojai prie šių funkcijų prisitaiko siųsdami “būsenos” atnaujinimus (pvz.: Twitter, Facebook), vaizdo įrašus (pvz.: Youtube) ar įkeldami nuotraukas, paveisklėlius (pvz.: Instagram, Snapchat). Tai darydami asmenys pabrėžia savo įdomiausias ir geriausias savybes tam, kad sulauktų aplinkinių susidomėjimo ar susižavėjimo (Sung et al., 2016). Idealizuotas tapatumas tampa lyg kasdienybė, o kuo daugiau sekėjų turima socialiniame tinkle, tuo daugiau asmenų susidomi formuojama žymaus žmogaus nuomone ir stengiasi į jį lygiuotis (Kleckaitė, 2019). J.W. Rettberg savo knygoje ,,Seeing Ourselves Through Technology”(2014) saviprezentaciją socialinėse medijose suskirsto į tris polius: vizualinę, tekstinę ir skaitmeninę. Geriausiai visus šiuos komponentus vienoje vietoje galime matyti story post’uose, kai žmogus įkelia nuotrauką, parašo komentarą bei pasitelkdamas tam skirtas funkcijas prideda tos dienos temperatūrą/laiką/ judėjimo greitį ir t.t. Gilinantis į vizualinį savęs reprezentavimą J.W. Rettberg (2014) kalba apie profilio nuotraukų pasirinkimą ir pamini keletą galimų tapatybės įvaizdžių grupių. Remiantis autoriumi, profilio nuotraukos ne visada rodo tikrąjį asmens veidą, tačiau gali pažymėti norą parodyti priklausymą kokiai nors socialinei grupei. Pavyzdžiui, dalis kurdų, kurie nėra oficialiai pripažinti kaip tauta, norėdami pabrėžti savo tautiškumą, profilio nuotraukoms naudoja tautos vėliavą, žmones apsirengusius tautiškus rūbus tam, kad pasipriešintų Facebook draudimui kelti Kurdų vėliavos nuotraukas. J.W. Rettberg pastebi, jog asmenys pasitelkia savo profilį savo politinių pažiūrų, interesų reiškimui. Tai mums, atveria lengvesnį kelią burtis į grupes turinčias panašų mąstymą įvairiuose gyvenimo aspektuose. Burtis į bendruomenes taip pat padeda kiekvieno išsakytos mintys raštu. Tačiau tai tik maža dalis, kaip šiandien yra naudojama teksto viešinimo funkcija. Remiantis autoriumi blog’ai/post’ai tampa vis labiau naudojami reklamai ar asmeninių ryšių palaikymui (pvz.: juokelių pasidalinimui) nei idėjų vystymui ar savęs tobulinimui. Skaitmenizuota mūsų socialinių medijų dalis mums leidžia sužinoti kiek laiko praleidžiame prie ekranų, kiek kavos puodelių išgeriame per dieną, kiek nužingsniuojame. Mūsų kasdienės rutinos įpročiai tampa skaičiukais rodančiais vienokią ar kitokią tendenciją. Tai tampa patogu norintiems kontroliuoti ar manipuliuoti žmonėmis. Tačiau net ir tai suvokdami mes toliau naudojame naująsias technologijas bei socialinius tinklus. Iš dalies tai gali paaiškinti vieno iš šių metų (2019) belgų mokslininkų tyrimo rezultatai, kurie atskleidė gana paradoksalų fenomeną. Tyrimo tikslas buvo ištirti socialinių medijų vaidmenį formuojantis jaunesnių paauglių savivertei. Rezultatuose buvo galima matyti, jog pozityvus grįžtamasis ryšys socialiniuose tinkluose (pvz.: like’ų gavimas) siejosi su aukšta paauglių saviverte. Taigi, skaičiukų rinkimas po savo paskelbta bet kokios formos informacija turėtų kelti mūsų savivertę.  Tačiau padidėjusi priklausomybė nuo nuolatinio socialinio priėmimo (angl. social approval) siejosi su žemesne saviverte. Šiuos rezultatus autoriai aiškina per apsisprendimo teorijos prizmę (angl. self-determination theory), kuri teigia, jog išorinis atlygis per laiką gali susilpninti vidinę asmenų motyvaciją ir galiausiai pakenkti savivertei bei bendrai gerovei (Deci ir Ryan, 1995). Šiuo atveju, tai iš dalies galėtume sulyginti su menininkų darbu. Iš pradžių gera ir smagu, kai tavo darbas yra pagiriamas arba įvertinamas (už jį sumokama), tačiau kai dailininkas pradeda tapyti vien dėl atlygio, vidinė motyvacija krenta, kuri vėliau paliečia ir savivertę. Mūsų profiliai socialinėse medijose yra mūsų kūriniai. Mūsų mažos šventyklos, kurias statydami įdedame daug darbo, kūrybos ir leidžiame kitiems užeiti bei įvertinti. Tačiau puoselėdami jas dėl kitų žmonių ,,like’ų” galimai nebejaučiame, jog jos atspindi mus pačius – profiliai tampa kitų įvertinimų visumos produktas. Gretindami save su kitais jaučiamės vis nepakankamai geri, gražūs, pakankamai keliaujantys ir t.t. Pradedame lyginti skaičius rodančius populiarumą ir patys tampame dar vienu skaičiuku interneto erdvėje.  

Gilinantis į šios temos ypatumus, norisi galvoti, jog virtualios tapatybės kūrimas neatitinkančios realybės yra vien neigiamų pasekmių turintis užsiėmimas. Tačiau verta prisiminti ir kitą monetos pusę. Žmonės nedrįstantys ar nesugebantys atskleisti savęs realiame gyvenime, kurio aplinka nėra tam palanki (pvz.: kai kuriems mokiniams – mokykla, kurioje jiems nepavyksta susirasti draugų; patyčių atvejais ir t.t.), gali susirasti bendraminčių socialinių tinklų bendruomenėse susikūrę tokią tapatybę, kokios nori. Tokiais atvejais savo tapatybės formavimas socialiniuose tinkluose žmogui gali atrodyti daug saugesnė ir priimtinesnė forma nei realaus gyvenimo visuomenėje. Taigi, geriausiai nuspręsti gali pats asmuo sąmoningai pasirinkdamas sau priimtiniausia saviprezentacijos būdą. 

Katryna Spangelytė

Literatūra:

Meeus, A., Beullens, K., Eggermont, S. (2019). Like me (please?): Connecting online self-presentation to pre- and early adolescents’ self-esteem. New Media & Society 1–18. 

Jensen Schau, H., & Gilly, M. C. (2003). We Are What We Post? Self-Presentation in Personal Web Space. Journal of Consumer Research, 30(3), 385–404. doi:10.1086/378616 

Deci, E.L., & Ryan, R.M. (1995). Human autonomy: the basis for true self-esteem. In: Kernis MH (ed.) Efficacy, Agency, and Self-Esteem. New York: Plenum Press, pp. 31–49.

Donskis, L. (2006). Globalizacija ir tapatybė: asmeninės pastabos apie lietuviškuosius tapatybės diskursus. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2, 69-83.

Tarptautinių žodžių žodynas (2013). Vilnius: Alma littera, p. 342.

Kleckaitė, V. (2019). Asmens tapatumo konstravimas socialiniuose tinkluose: televizijos šou fenimenas. Magistrinis baigiamasis darbas. VDU. 

Dobrowsky, D. (2012). Constructing identity on social networks. An analysis of competence of communication constituted on Facebook.com. Central European journal of communication 1, 91-103.

Roseneil, S. & Seymour J. (1999). Practicing Identities: Power and Resistance, London: Macmillan. Introduction. Explorations in Sociology. British Sociological Association.   doi.org/10.1007/978-1-349-27653-0

Sung Y, Lee JA, Kim E, et al. (2016) Why we post selfies: understanding motivations for posting pictures of oneself. Personality and Individual Differences 97: 260–265.

Rettberg, J. W. (2014). Seeing Ourselves Through Technology. doi:10.1057/9781137476661

Rettberg, J. W. (2017). Self-Representation in Social Media. SAGE Handbook of Social Media

2 thoughts on “Tapatybės dalis: aš socialinėse medijose

  1. Man buvo smagu skaityti tavo įrašą, dėl to, kad jis yra nuoseklus. Tačiau aš dar norėčiau papildyti, kad žmonės norėdami reprezentuoti save ne tik renkasi nuotrauką, reprezentuojančią jų priklausymą socialinei grupei, pabrėžiančią jų tautiškumą ar ja naudojasi politinių pažiūrų, interesų išreiškimui. Bet, kaip rašo J.W. Rettberg, kad kartais žmonės norėdami reprezentuoti save per profilio nuotraukas renkasi savo vaikų nuotraukas arba netgi pačius save, kai dar buvo vaikais. Tai suteikia anonimiškumo jausmą bei tuo metu yra sukuriama tam tikra metonimija: jog yra vaizduojamas ne pats aš, bet dalis manęs. Taigi, iš tiesų yra įvairių būdų, kaip žmonės renkasi vaizduoti save per savo profilio nuotraukas.

    Taip pat pats galėjimas išreikšti save suteikia žmonėms pasimėgavimą fotografijomis. Tuo metu individas gali valdyti visą fotografavimo procesą: ką fotografuoti, kaip redaguoti nuotraukas bei pasirinkti, kuriomis nuotraukomis dalintis su kitais. Tačiau, kaip užsiminė J.W. Rettberg, ne visada ši kontrolė yra nuotraukos pozuotojo rankose. Jos gali būti panaudotos prieš individo valią: policijos institucijų interesams, daromos fotografijos riaušių metu, vairuotojo pažymėjimui ar nuotraukų pateikimas santuokos įrodymui. Bet taip pat būna, kai nuotraukos yra naudojamos ir prieš pačių institucijų valią. Pavyzdžiui, kai yra užfiksuojamas policijos žiaurūs veiksmai ir tokiu būdu gali būti smerkiami policijos veiksmai. Arba, kai pasidalinai su kuo nors savo nuoga fotografija, ja vėliau taip pat gali būti pasinaudota šantažavimui. Taigi, ne visada žmogus gali valdyti savęs reprezentavimo nuotraukomis procesą, ne visada gali nuspręsti, kas pamatys jo nuotrauką ar kaip ja bus pasinaudota. Bei tuo metu nėra galimybės vaizduoti save taip, kaip nori, kad kiti tave matytų.

    Kristina S.

    Like

  2. Išties labai įdomus tekstas, man labai patiko, jog į realybės ir socialinių tinklų savasties neatitikimą buvo pažvelgta iš daugelio skirtingų perspektyvų. Labai pritariu išsakytai idėjai apie daugialypį tapatumą, tad Leonido Donskio ir Seymour & Roseneil tapatumo apibrėžimai atrodo logiški ir pagrįsti.

    Mano požiūris tapatumo socialiniuose tinkluose klausimu labai panašus į tavo, gal vos vos teigiamesnis, tad bandysiu jį pagrįsti 🙂 Šiomis dienomis būtų sunku nuolat išlaikyti tapatybės vientisumą, nes kiekvieną minutę pro mūsų akis slenka nepamatuojamas informacijos srautas. Tad, turėtume būti labai konservatyvūs, statiški, įsikibę savo nekintančių vertybių, kad tas informacijos srautas nepakeistų mūsų tapatybės, ar net asmenybės. Jau labai seniai biheivioristinės psichologijos atstovai (B. F. Skinner ir kt.) pastebėjo, kad pastiprinimai iš aplinkos tikrai vienaip ar kitaip nulemia mūsų elgesį. Puikus teigiamo pastiprinimo pavyzdys – like’ai ir komentarai po įkeltomis nuotraukomis, pastiprinantys mūsų elgesį – nuotraukos įkėlimą. Tokį elgesį norėsime kartoti dar ir dar kartą, nes suprantame tai kaip situaciją, už kurią gausime teigiamą pastiprinimą – like’us ir komentarus. Taip pat, kalbant apie socialinio išmokimo teorijos šalininkus (A. Bandura ir kt.), galime pastebėti dar vieną tendenciją – mes nejausdami mokomės iš įžymybių, influencerių ir kitų populiarių žmonių, nes stebėdami jų content’ą socialiniuose tinkluose kuriamės vidines schemas, kaip elgiasi žmonės, kurie yra sėkmingi bei laimingi. Socialinio išmokimo principu priimame informaciją iš įžymybių kasdienio content’o, kad laimingi žmonės kelia būtent tokias nuotraukas ar komentarus, tad, kartais neatsižvelgdami į savo realią būseną ar situaciją, keliame content’ą, kuriame stengiamės atrodyti kaip tos nuostabiai gyvenančios įžymybės. Iš esmės, ką čia norėjau pasakyti, tai kad gyvenant dabartinėmis aplinkybėmis iš tiesų yra be galo sunku savęs “nepamesti”, visad išlikti savimi ir socialiniuose tinkluose perteikti tik tą vienalytį savo tapatuma, nes apskritai didelis klausimas, ar tas vienalytis tapatumas egzistuoja. Mus nuolat veikia didelis kiekis informacijos iš aplinkos, tad kartais pasileidžiame su vėju ir žiūrime, kur jis mus nuneš. Galbūt dėl to ir atsiranda tikrasis savasties neatitikimas socialiniuose tinkluose ir realybėje, kas tikrai ne visada yra blogai, nes žmonės nuolat ieško savęs, atranda kažką naujo, pasikeičia, o vėliau galbūt vėl sugrįžta prie senųjų įpročių.

    Galvojant apie bendrą ir nuolatinį žmonių įsitraukimą į socialinius tinklus, kyla mintis – galbūt socialiniai tinklai tai dar viena Henry Jenkins apibūdintos dalyvavimo kultūros forma? Žmonės dalinasi jiems aktualia informacija, kelia nuotraukas, mokosi vieni iš kitų, kaip tas nuotraukas geriau sukomponuoti ir pateikti. Taip, tiesa, kad kartais contentas gali prasilenkti su realybe, tačiau argi mes nenorime augti, kurti, mokytis ir skleisti įdomias idėjas? Ar socialinių tinklų paskirtis yra pateikti save “nuogą”, visiškai tokį, koks esi kasdien? Henry Jenkins teigia, kad bendros kultūrinės tradicijos dalyvavimo kultūroje mums padeda kurti ir mokytis vieniems iš kitų. Kalbant apie meniškus ir kūrybingus žmones manau, jog jiems dalyvavimo kultūra socialiniuose tinkluose labai svarbi. Nors jų contentas ir gali būti nutolęs nuo realybės – šie žmonės jausis gerai vien dėl to, kad dalyvauja gero content’o kūrime, mokosi iš kitų, arba moko kitus kurdami įdomius post’us ir jaučiasi dėl to pripažinti.

    Kitavertus, kaip tu ir minėjai, tikrai yra ir neigiamų pasekmių, susijusių su nuolatiniu dalijimusi informacija socialiniuose tinkluose. Net neieškosiu konkrečių straipsnių, nes jų tikrai labai daug apie socialinių tinklų sąsajas su žema saviverte, depresija, bendra gerove, pasitikėjimu savimi ir pan. Tikrai negalima užsimerkti prieš visus šiuos tyrimus, pastebėjusius rimtas sąsajas, tačiau mano nuomone čia reikėtų imtis konkrečių priemonių, kurios padėtų neigiamas emocijas socialiniuose tinkluose išgyvenantiems žmonėms. Tai galėtų būti laisvai prieinama online psichologinė pagalba tiesiogiai iš soc. tinklų platformų, pačių socialinių tinklų platformų įsitraukimas ir informavimas apie galimas pasekmes ar pan. Šios problemos tikrai yra, tačiau jos yra pakankamai seniai ir yra įsigalęžėjusios, tad tikrai būtų vertinga pradėti galvoti apie galimus sprendimo būdus.

    Monika R.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s