Nuo partnerio “užsisakymo” iki beveik aklų vestuvių: kaip bendravimas socialiniais tinklais keičia romantinių santykių ribas?

Išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų pasaulyje darosi vis sunkiau atskirti bendravimą tinkle nuo “realaus”, veidas į veidą bendravimo. Ellison et al. [5] nurodo, jog įprastai išskiriami trys galimi online ir tradicinių, veidas į veidą, santykių sąveikos būdai. Vienas variantas – socialinių medijų sistemos padeda kurtis naujiems santykiams leisdamos išvengti tam tikrų tradicinių santykių trūkumų. Antras, kiek labiau pesimistinis variantas – online santykiai pakeičia ir taip naikina tradicinius veidas į veidą santykius. Galiausiai, socialinių medijų sistemų įgalinami online ryšiai gali papildyti ir sustiprinti jau egzistuojančius tradicinius veidas į veidą santykius.

Nors dažniausiai susiduriame su trečiuoju variantu, kai ryšį su konkrečiu žmogumi palaikome tiek gyvai, tiek socialinių tinklų pagalba, ko gero, verta pasvarstyti ir apie antrame variante slypintį veidas į veidą santykių svarbos mažėjimo pavojų bei jų pakeitimą online ryšiais. Kita vertus, galima tiesiog susitaikyti su visuotiniu tarpasmeninių santykių pasikeitimu, gyvą bendravimą papildant ar pakeičiant bendravimu medijomis, ir priimti tai kaip natūralų reiškinį, kuris nebūtinai yra blogas: ko gero, jei asmuo teikia prioritetą bendravimui socialiniais tinklais, tai, matyt, jo vertinama kaip patrauklesnė ar patogesnė alternatyva ir tokio pobūdžio ryšiai jį tenkina ir atneša daugiau džiaugsmo nei veidas į veidą. Santykių užmezgimas internetu darosi vis įprastesnis dalykas, o jau egzistuojančio ryšio palaikymas socialinių tinklų pagalba, ko gero, neatsiejamas nuo daugelio žmonių kasdienybės. Tačiau ar internetinių pažinčių populiarėjimas nekeičia pažinčių kultūros realiame gyvenime ir apskritai šiuolaikinių žmonių požiūrio į santykius? Ar santykis kuriamastiknaudojantis socialiniais tinklais gali būti tapatus gyvam bendravimui? O gal apskritai neverta jų lyginti?

Šis klausimas tampa ypač aktualus bandant įvertinti romantinius santykius ir jų pokyčius skaitmeninėje eroje. Socialiniai tinklai suteikia galimybių susipažinti bei vystyti santykį, tačiau būtent tokioms pažintims vis populiarėjant ir, galbūt, netgi tampant norma, keičiasi požiūris į romantinius santykius apskritai. Štai, pavyzdžiui, Tinderis „kaltinamas“ pasimatymų kultūros ir net santuokos institucijos griovimu [9, 10]. Patogus, sužaidybintas programėlės dizainas leidžia rinktis potencialius partnerius kaip prekes internetinėje parduotuvėje, o tam, jog tokio pobūdžio prekę užsisakytum, dažnai užtenka trumpo susirašinėjimo.

Pati programėlė sukurta taip, kad vartotojai nepatirtų pasimatymų keliamo streso bei paverčia galimą santykių užmezgimą tam tikru “žaidimu”, reikalaujančiu mažiau laiko ir emocinio įsitraukimo[8]. Kiti vartotojai pateikiami kaip kortos, ant kurių nurodytas minimalus informacijos kiekis bei maksimaliai didelės nuotraukos, taigi, galima greitai susidaryti vienokį ar kitokį įspūdį apie žmogų ir atitinkamai svaipinti per daug nesukant galvos. Programėlės dizainas apsaugo nuo nemalonių emocijų, kadangi nesužinome, jei kažkas mūsų nepasirinko ir, tuo pačiu, per sekundę atmetus kitą žmogų nereikia jaudintis dėl galimos jo reakcijos. Nors matai tikrų žmonių profilius, programėlės dizainas ir visas pasirinkimų procesas toks nužmoginantis, jog pasidaro lengva pamiršti, kad už kortelių slypi kažkas gyvesnio nei keletas nuotraukų su keletu parašytų bruožų ar pomėgių. Jei jau vien bendravimas internetu (vs. akis į akį) sukuria psichologinį atstumą, tokie dizaino pasirinkimai jį tik dar labiau padidina.

Anot sampratos lygmens teorijos[4] didėjant psichologiniam (t.y., socialiniam, erdviniam, laiko ar tikėtinumo) atstumui, keičiasi mūsų psichinio konstravimo pobūdis – psichologiškai tolesnius objektus konstruojame abstrakčiau, orientuojamės į esmę, visumą, bendrą vaizdą, o psichologiškai artimesnių objektų psichinės reprezentacijos, priešingai, yra konkretesnės, detalesnės, didesnė reikšmė suteikiama kontekstui ir periferinėms savybėms. Taigi, tikėtina, jog tinderio sąlygomis pirmą įspūdį susidarysime greitai, ir, kadangi kita informacija neprieinama arba antraplanė, tikriausiai, orientuosimės būtent į nuotrauką kaip į pagrindinį informacijos šaltinį. Atrodytų, tam, jog galėtum tinkamai dalyvauti žaidime, reikia save pateikti daugiau ar mažiau kaip prekę, efektyviai atskleidžiant geriausias savybes dėmesį patraukiančiu būdu.

Ko gero, skamba liūdnai ir visai neromantiškai? Nors palyginus neseniai romantinių pažinčių mezgimas internetu buvo stigmatizuojamas, dabar šis reiškinys atrodo visiškai normalus: 2013 m. atlikta apklausa nurodo, jog 38% vienišų amerikiečių yra naudojęsi online pažinčių puslapiais ar programėlėmis [12]. Vis dėlto susipažinti tinkle įmanoma tikrai ne tik per būtent romantinių santykių paieškai skirtus puslapius. Nuo Game of Thrones teorijų reddito iki last.fm ir nuo runescape iki twitterio: dabar visai nesunku užmegzti santykį su žmogumi iš kito pasaulio krašto ir tą santykį laipsniškai stiprinti net ir bendraujant tik CMC pagalba. Nustatyta, kad dažnesnis susirašinėjimas bei ryšio palaikymas keletu skirtingu facebook bendravimo formų siejamas su laipsnišku santykio stiprėjimu [6]. Tikriausiai esate girdėję bent vieną istoriją apie poras, susipažinusias tinkle ir taip užmezgusias romantinį ryšį – ko gero, tokios situacijos nebestebina. O ar įmanoma įsivaizduoti sužadėtuves internetu ar planus susituokti, prieš tai partnerio nemačius realybėje? Pasirodo, taip.

Reddito forume [11], kuriame žmonės iš viso pasaulio dalinasi savo santykių per atstumą patirtimis, tai – gana dažnas reiškinys. Tokios poros, vadinamos nevermets, dalinasi santykių problemomis, klausia patarimų, ieško būdų, kaip pradžiuginti ar nustebinti partnerį ar dalinasi džiaugsmu su kitais forumo nariais dėl greitai įvyksiančio susitikimo su partneriu. Nemažai ir porų, kuriuos susižadėti ar tuoktis dar nežada, tačiau vos po kelių mėnesių pažinties vis tiek nusprendžia apibrėžti savo ryšį kaip romantinius santykius. Forumo nariai dažnai savo santykius aršiai gina ir teigia, jog yra pasiruošę daug dėl jų dirbti, jei iškils nesklandumų, kai susiduria su skeptiškesnį požiūrį turinčiais žmonėmis, manančiais, kad tokie santykiai tiesiog negali būti tapatūs realiems ir tuoktis vienam kito nemačius yra naivu ir kvaila.

“Taigi jūs vienas kito net nepažįstat!!”

Atrodytų, jog poros, esančios tokiose situacijose, geriausiai žino, kaip elgtis ir kaip vertinti savo santykius, tačiau, tikriausiai, lengviau suprasti skeptikus. Iš tikrųjų, kaip galima įsimylėti žmogų (kartais labai greitai) nemačius jo gyvai ir dar taip stipriai, jog norisi su juo praleisti visą likusį gyvenimą ir rimtai įsipareigoti? Kuo skiriasi santykiai palaikomi virtualioje erdvėje ir „realybėje“? Ar galima sutikti, jog vienintelis skirtumas – negalėjimas būti viename kambaryje ir, jei taip, ar jis iš tikrųjų nėra esminis? O kaip santykių turinys? Ar galima medijas, kuriomis bendraujama, vertinti kaip neutralų kanalą, kuriuo perduodama tapati informacija abiem atvejais?

Atsakymų galima ieškoti CMC teorijose. Egzistuoja požiūris, jog medijos apriboja socialinį buvimą (social presence) ir sukuria didesnį psichologinį atstumą, todėl kompiuterių medijuojama komunikacija yra mažiau emocionali ir mažiau asmeniška [1].

Socialinis buvimas apibrėžiamas kaip kito žmogaus sąveikoje ryškumas ir iš to atsirandantis paties tarpasmeninio santykio ryškumas [2] arba kaip kito žmogaus įsisąmoninimo lygis tarpasmeniniuose santykiuose [3]. Kitaip tariant, kiek žmogaus, su kuriuo bendraujame, esybės galime jausti. Socialinis buvimas susideda iš intymumo (artumo ir priklausymo jausmo tarp dviejų žmonių, kuriamo iš neverbalinių užuominų) ir betarpiškumo (pokalbio ir partnerio svarbos, reikšmingumo). Taigi, socialinis buvimas neišvengiamai priklauso nuo medijos, kuria bendraujame: gyvas bendravimas sukuria didžiausią socialinio buvimo lygį, o naudojantis CMC socialinis buvimas mažėja dėl užuominų netekimo. Pavyzdžiui susirašinėdami neturime informacijos apie kito žmogaus kūno kalbą ir paraverbaliką, taigi, prarandame bendravimui veidas į veidą būdingas neverbalines užuominas.

Nors užuominų netekimo požiūris ganėtinai senas ir dabar nelabai populiarus, iš dalies dėl emotikonų ir emoji atsiradimo, kurie suteikia daugiau galimybių perteikti emocijas tekstu, derėtų apsvarstyti ir kitus susirašinėjimo ir bendravimo veidas į veidą skirtumus. Pavyzdžiui, asinchroniškumą: atrašyti galima nebūtinai tą pačią akimirką ir pokalbis, kuris “realybėje” truktų minutę gali išsitęsti visa parą, tuo pačiu metu vis dar trukdamas minutę. Daugiau galimybių ir apsimesti geresniam nei bendraujant gyvai: gavus žinutę apie nežinomą reiškinį ar kultūrinį objektą, išsilavinimo spragas greitai galima užpildyti pagooglinus ar paprašius salės pagalbos iš draugų. Asinchroniškumas pakeičia ir emocijų reguliavimą ar bent jau jų perteikimą žmogui, su kuriuo susirašinėjama: visada yra laiko apgalvoti, ar tikrai konkreti žinutė suerzino ir ar verta tai parodyti, o jeigu gaunamas nelabai juokingas memas, apsimesti, kad jis juokingas, rašant gerokai lengviau, nei dirbtinai juoktis realybėje. Vis dėlto, nors apsimesti susirašinėjant lengviau, tam visai nebūtinai yra poreikis: nesvarbu, ar bendraujama anonimiškai, ar atskleidus savo tapatybę, atrodytų, jog žmonės vienodai linkę būti atviresni, nuoširdesni online nei veidas į veidą [1]. Tai iš dalies paaiškinama psichologiniu atstumu nuo žmogaus su kuriuo bendraujame – fizinė atskirtis, asinchroniškumas ir užuominų trūkumas sumažina socialinį spaudimą būti geresniam, taigi, ir motyvaciją meluoti. Kita atvirumo, kurio kartais susirašinėjant būna net per daug, priežastis – poreikis kompensuoti prarastas socialines užuominas. Walther [7] iškėlė hiperasmeniško – pranašesnio ir peržengiančio veidas į veidą ribas – bendravimo idėją. Selektyvaus savęs pristatymo galimybės bei atsargi norimos perduoti informacijos atranka leidžia efektyviai valdyti įspūdį, kurį norima sukurti žmogui, su kuriuo bendraujama. Bendravimas tekstinėmis žinutėmis leidžia išvengti nejaukių pauzių, lengviau pakeisti pokalbio temą ar net vystyti pokalbį keliomis skirtingomis temomis vienu metu, ką realybėje, tikriausiai, būtų sunku įsivaizduoti. Gyvam bendravimui būdingų užuominų trūkumas lemia didesnį susitelkimą į ir didesnės svarbos teikimą subtilioms iš CMC gaunamoms užuominoms, pagal kurias bandome susidaryti vaizdą apie kitą žmogų. Kadangi jų įprastai būna mažiau, nežinomą informacijos dalį sukuriame patys ir taip dažnai idealizuojame žmogų, su kuriuo bendraujame. Taigi, susipažinus internete, esame linkę daugiau atvirauti dėl įsivaizduojamo artumo bei panašumo su susirašinėjimo partneriu bei dėl noro kompensuoti gyvam bendravimui būdingų užuominų trūkumą (intymumo mažėjimą) tekstu (didinant betarpiškumą) – taip iš tikrųjų gali kurtis ryšys, kuris abiems bendravimo partneriams atrodys unikalus ir stebuklingas.

Skaitmenizacijos kuriamas psichologinis atstumas atitraukia nuo realybės čia ir dabar: vienu aptartu atveju nužmogindamas santykius ir paversdamas juos tam tikru verslo sandoriu, kitu atveju – idealizuota, į tam tikrą pasaką paversta, realybės versija. Iš tikrųjų, online santykiai gali atrodyti naiviai, tiek dėl apgaulės galimybių (į galvą ateina Spike Jonze filmas “Her”, kurio pagrindinis veikėjas įsimyli kažką panašaus į “Siri”) – žinome tik tai, ką sąmoningai ir kruopščiai atrinkdamas informacija mums leidžia žinoti kitas žmogus, tiek dėl susitikus neišvengiamai kažkiek pasikeisiančio bendravimo turinio. Kita vertus, toks ryšys sukuria tam tikrą “mes prieš pasaulį” jausmą, o atstumas kaip kliūtis verčia dar labiau mistifikuoti santykius ir idealizuoti partnerį. Taigi, galbūt, šioks toks naivumas ne tik pateisinamas, bet ir būtinas bendros pasakos kūrimui. O tol, kol abu santykiuose esantys žmonės ja tiki, santykiui palaikyti tikriausiai užtenka ir socialinių tinklų.

Visai kitokia situacija patogiai neįpareigojančių ryšių internetinių pažinčių platybėse ieškantiems: nėra nei naivumo, nei pasakų, o bendravimas panašesnis į efektyvų abipusiai naudingų sandėrių sudarinėjimą. Vėlgi, net jei toks požiūris stipriai pakeičia romantikos ir apskritai santykių reikšmės supratimą, tol, kol abi pusės tokiu sandoriu patenkintos, tol nereikėtų nurašyti ir ciniškai pragmatiškos internetinių pažinčių pusės. Na, o jeigu tinderio romantika netenkina, visada galima iš jos bent jau pasijuokti. Taigi, nors romantinių santykių ribos ir samprata neišvengiamai keičiasi ir plečiasi, o laisvės ir pasirinkimų daugiau nei bet kada, ko gero, neverta ginčytis dėl vienokių ar kitokių santykių validumo ar juos lyginti – daug prasmingiau įsivardinti, koks ryšys tinkamas mums patiems, aiškiai tai išreikšti galimiems partneriams ir tikėtis geriausio – geriausio pirkinio, geriausių online sužadėtuvių arba geriausio kažko per vidurį.

Elena

Literatūra:

  1. Baym, N. (2015). New forms of personal connection and Making new media make sense. Second edition. Polity: Malden, MA.
  2. Gunawardena, C. N. (1995). Social Presence Theory and Implications for Interaction and Collaborative Learning in Computer Conferences. International Jl. of Educational Telecommunications 1(2/3), 147-166
  3. https://link.springer.com/content/pdf/bbm%3A978-3-319-56756-3%2F1.pdf
  4. Trope, Y., & Liberman, N. (2011). Construal-Level Theory of Psychological Distance. Psychol Rev. 117(2), 440–463.
  5. Matook, S., & Butler, B. (2014). Social Media and Relationships. 10.1002/9781118767771.wbiedcs097.
  6. Sosika, V. S., & Bazarova, N. N. (2014). Relational maintenance on social network sites: How Facebook communication predicts relational escalation. Computers in Human Behavior 35, 124–131.
  7. WALTHER, J. B. (1996). Computer-Mediated Communication: Impersonal, Interpersonal, and Hyperpersonal Interaction. Communication Research, 23(1), 3–43.

Kita:

8. https://time.com/4837/tinder-meet-the-guys-who-turned-dating-into-an-addiction/

9. https://nypost.com/2015/08/16/tinder-is-tearing-apart-society/

10. https://www.vanityfair.com/culture/2015/08/tinder-hook-up-culture-end-of-dating#

11. http://www.reddit.com/r/LongDistanceRelationships

12. https://www.pewresearch.org/internet/2013/10/21/online-dating-relationships/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s