Algoritmai. Informacijos pasirinkimo laisvės iliuzija.

Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybes pasiekti didelius mastus informacijos, tačiau kaip tą informacija atsirenkame mes? Vis dažniau išgirstame nuogąstavimus, kad mes nesame iš tikrųjų tokie laisvi kaip įsivaizduojame, kad internetas nebėra laukiniai vakarai, kad mus valdo technologijos, o ne mes jas. Paskutiniais metais masinėse medijose pasirodė straipsniai kaip Facebook įtakojo 2016 metų JAV prezidento rinkimus, ar socialinių medijų įtaka brexit balsavimo eigai. Pradedama kalbėti apie internetinę segregaciją (žmonių suskirstymą į atskiras grupes), kad visi vartotojai yra tam tikrose aido kambariuose ir filtro burbuluose, kurių dėka vartotojas gali pasiekti tik tam tikrą informaciją, kuri personalizuota būtent jam, nemetą iššūkio jo pažiūroms ir neatskleidžia kitos pusės. Tačiau yra ir mokslininkų, kurie teigia, kad didėjantis pasirinkimas ir socialiniai tinklai išlaisvina individus ir suteikia galimybe įvairesnių nuomonių atsiradimui. Pastebima vis daugiau socialinių ryšių tarp skirtingas ideologijas turinčių individų. Taigi ar mes pasirenkame informacija ar ji yra parinkta mums? 

Aido kambariai ir filtro burbulai…

Internetas rodo mums tik tai, ką jis galvoja mes norime matyti, bet nebūtinai tai, ką mes turime pamatyti. 

Eli Pariser

Pirmiausia išsiaiškinkime kas yra šios sąvokos, kurios taip dažnai pasirodo masinėse medijose (žiniasklaidoje). Pagrindinė idėja, kad mes atsirenkame informaciją, kuri mums naudinga arba kuriai pritariame. Galiausiai patenkame į uždarą ratą – aido kambarius, kuriuose vartojame “informacijos dietą” – tik informacija, kuri mums maloni skaityti. Aido kambariuose bendraujame tik su žmonėmis, kurie pritaria mums, dalindamiesi informacija, kuri neprieštarauja mūsų pažiūroms. Tada į mūsų pasirinkimą įsikiša algoritmai – filtro burbulai, kurie pagal mūsų veiklą internete informaciją personalizuoja, apskaičiuoja tikimybę, kad mes paspausime būtent vieną ar kitą nuorodą sukurdamas subalansuotą “informacijos dietą”. Problema iškyla, kai personalizuoti filtrai daugiausiai dėmesio skiria į tai ką vartotojas paspaudžia pirmiausiai, tai gali išbalansuoti filtrą, ir tuomet vietoj subalansuotos “informacijos dietos” vartotojui gali likti tik “greitas, nesveikas informacijos maistas.” Taigi aido kambariai, fenomenas sukurtas pačių žmonių, o filtro burbulai priklauso nuo kas individas yra ir nuo ką jis veikia, tačiau informacijos pats nepasirenka. Tačiau, klausti kas pirmas ar individas įspraudžia save į aido kambarį ar algoritmas pagal jo pasirinkimus – individą į filtro burbulą yra tas pats kas klausti kas atsirado pirmas – višta ar kiaušinis. 

Fake news (melagiena) 

Kadangi individas skaito tik tam tikrą filtruotą informaciją yra vis sunkiau atskirti melą nuo tiesos. Kalbama, kad mes gyvename post-tiesos pasaulyje, kuriame nebėra objektyvios tiesos sampratos. Aido kambarį vis siaurėjant vartojamos informacijos srautui yra vis didesnė tikimybė perskaityti nepatikimą informaciją, kuri turi naudos šios informacijos kūrėjui. Netikros žinios piktybiškai skleidžiamos mimikuojant tikrus teisėtus šaltinius. Ši informacija yra lengvai skleidžiama per socialines medijas, ypatingai Facebook, kur po straipsnio nuoroda matomą piktogramą galima lengvai supainioti su tikrais, faktais patvirtintais šaltiniais. Apgaulinga informacija prisideda prie vis didėjančios nelygybės tarp vartotojų politinio išsilavinimo. Tai yra pavojus demokratijai. Kad rinkėjas dalyvautų politinėje veikloje, jis turi būti informuotas teisingai.  Bet ar filtro burbulai ir algoritmai įtakoja tam tikrą vartotojo požiūrį ar pati melagiena? Netikra informacija prisitaiko prie vartojo pažiūrų, kitaip jis tuo netikėtų. Galime pasijuokti iš JAV prezidento Donaldo Trumpo, kuris vis mini “fake news” kalbėdamas apie masines medijas, ypač į linkstančias į liberaliąją, kairiają pusę. Bet galbūt jo pasisakymuose yra šiek tiek ir tiesos. Masinėms medijom yra svarbu, kad būtent jų parašytus straipsnius perskaitytų kuo daugiau vartotojų. Anksčiau, prieš interneto atsiradimą tam tikro laikraščio populiarumas buvo skaičiuojamas pagal tai kiek egzempliorių būdavo parduota. Dabar laikraščiui persikėlus į internetą jiems yra svarbu kiek žmonių būtent paspaudė ant vieno ar kito straipsnio nuorodos. Tad masinės medijos pradeda išpūsti pavadinimus, kad jie būtų emocionalus ir patrauktų vartotojo dėmesį, tačiau straipsnis gali ir neatitikti tiesos. Taip susiduriame su dar viena problema – kadangi informacijos yra tiek daug, kartais mums užtenka perskaityti straipsnio pavadinimą, kad susidarytume tam tikrą nuomonę apie įvykį. Tuo gali pasinaudoti ir melagienos kūrėjai. 

Liberalai versus konservatoriai. Elgsena renkantis informaciją.

Filtruota, personalizuota informacija vartotojui suteikiama visur, juk platformos tikslas išlaikyti individą kuo ilgiau.  Žmogus pirmenybę teikiantis žinių portalams dažniausiai orientuojasi į jo mėgstamiausius ir turinčius pripažintą vardą portalus, kurie nors yra populiarus, taip pat lygiuojasi į politinį centrą ar nors sakosi, kad taip daro. Juk žurnalistų pagrindinis moto yra būti nešališkais. Tačiau juk nėra paslaptis, kad tokie vardai kaip BBC ar New York Times yra labiau progresyvus, o Donaldo Trumpo taip pamėgtas Fox News yra konservatyvesnis žinių portalas. Nors jie taip pat filtruoja ir personalizuoja informaciją iškeliant straipsnius, kurių temomis individas parodė susidomėjimą, yra didesnis šansas, kad straipsniai nebus neutralus ir links į vieną ar kitą ideologinę pusę. Teigiama, kad socialiniai tinklai propaguoja homogeniškumą, tačiau taip pat  ir silpnus ryšius, kurie duoda didesnę galimybę susidurti su nauja informacija. Pastebėta, kad liberalai dažniau renkasi žinias socialinių tinklų pagalba, o konservatoriai eina tiesiogiai į žinių portalus. Tai gali būti dėl to, kad socialiniai tinklai, ypač facebook yra linkę palaikyti liberalus, reprezentuojantys juos labiau. Liberalai net 20 procentų yra labiau linkę skaityti informaciją ne tik kairės politinės krypties ir diskutuoti politinėmis temomis su oponentais.

Youtube cenzūra 

Visų nuomonių reprezentacija yra svarbi. Tačiau socialiniai tinklai yra linkę palaikyti vieną ar kitą pusę. Algoritmai gali būti taip pat manipuliuojami, iškeliant tik tam tikrą turinį. Kiekvieną dieną kovoju su algoritmais kurie nustato mano rekomendacijos puslapį. Nors “prenumeruoju” man patinkančius kanalus, pasigendu įvairesnio turinio būtent rekomendacijos skiltyje. Nors ir šios skilties esmė man siūlyti personalizuojamą turinį, tai lengviausiai pastebimas filtro burbulo pavyzdys, kadangi atrasti naują turinį yra vis sunkiau. Taip pat šis “personalizuotas” turinys vis labiau jaučiasi vienodas visiems, kai rekomenduoto vaizdo įrašo komentaruose vartotojai klausia kam dar buvo rekomenduojamas šis vaizdo įrašas. Youtube platforma yra vis labiau valdoma, ne vien tik vartotojai tai pajaučia – youtuberiai susiduria su monetizacijos problema. Kai tam tikras turinys nebėra apmokamas, nes algoritmas aptiko netinkamą žodį ar vaizdinį vaizdo įraše. Tačiau iki šiol Youtube nėra paskelbusi kūrėjams tikslių taisyklių ko negali būti vaizdo įraše, pasiteisindama, kad radikalai galės apeiti sistemą.  Kanalas “Nerd City” bendradarbiaudamas su kanalais – “Sealow” ir “Youtube Analyzed” ištyrė virš 15 tūkstančių žodžių, norėdami sužinoti kuriems vaizdo įrašams youtube algoritmas suteiks žalią šviesą. Nors ir youtube reklamuojasi kaip LGBTQ+ draugai, visi žodžiai susiję su šia bendruomenę algoritmo buvo atmesti. Taip pat su šia problema susiduria edukaciniai istoriniai kanalai, kalbantis apie karus ir kitus rimtus istorinius įvykius. Youtube jau keletą metų einą šeimai draugiško (family friendly) turinio link, nors ir vartotojai turėtų būti 13 metų ir vyresni, ir nors egzistuoja Youtube Kids platformos dalis. Taip informacija vis filtruojama, paliekant vaizdo įrašus, kurie neprieštarauja Youtube platformos politikai, išstumiant kūrėjus, nors viešai skelbiantis pasisakanti už platformos diversiškumą. Taigi ar negali būti taip, kad tobulėjant sistemai skatinančiai vartotojų supanašėjimą ir socialiniuose tinkluose pasiekiama informacija tik ta kuri yra naudinga pačiai platformai.

Pabaigai. 

Gyvename post-tiesos eroje, kur riba tarp tiesos ir melo išnyksta. Algoritmai sprendžia kokią informaciją galime pasiekti. Platformos, kurios pasisako už toleranciją ir įvairias nuomones, slapta cenzūruoja jas, pateikdama tik tą informaciją, kuri naudinga platformos išlikimui. Uždaro mus į filtro burbulus “personalizuojant” informaciją pagal mus, nuspręsdami kokios informacijos mes ieškome. Technologijom einant į priekį vis labiau pasigendu laisvės, kurią turėčiau jausti internete. Tačiau ar mes galėtume išgyventi be algoritmų, kurie rūšiuoja mūsų informaciją, kai jos tiek daug? Ar jie pajėgus mums suteikti tinkamą informaciją, kai tiek daug jos yra klaidingos? Algoritmai irgi klysta, bet žmogaus pareiga yra juos tobulinti, o ne technologijų – mus.  

Silvija G.

Literatūra

Cardenal, A. S., Aguilar-Paredes, C., Galais, C., & Pérez-Montoro, M. (2019). Digital Technologies and Selective Exposure: How Choice and Filter Bubbles Shape News Media Exposure. The International Journal of Press/Politics24(4), 465-486.

Flaxman, S., Goel, S., & Rao, J. M. (2016). Filter bubbles, echo chambers, and online news consumption. Public opinion quarterly80(S1), 298-320.

Egelhofer, J. L., & Lecheler, S. (2019). Fake news as a two-dimensional phenomenon: a framework and research agenda. Annals of the International Communication Association43(2), 97-116.

Corner, J. (2017). Fake news, post-truth and media–political change.

Barberá, P., Jost, J. T., Nagler, J., Tucker, J. A., & Bonneau, R. (2015). Tweeting from left to right: Is online political communication more than an echo chamber?. Psychological science26(10), 1531-1542.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s