AKTYVIZMAS: TADA IR DABAR

Vienas iš būdų, kuriais žmonės siekia pokyčių yra aktyvizmas. Lietuvių žodynas pateikia štai tokį žodžio aktyvistas apibrėžimą – veiklus politinės, visuomeninės ar ūkinės organizacijos narys. Ir nors ir šis apibrėžimas nurodo lyg aktyvizmas yra aktyvizmu tik tuomet, kai į tai yra įtrauktos organizacijos, tačiau aš sakyčiau, kad šiame įraše galime suprasti aktyvizmą bendresne prasme. Per daug nelendant į sąvokas ir apibrėžimus, noriu patikslinti, kad čia linkstu kalbėti apie politinį aktyvizmą.

Būrimasis į grupes žmonėms nėra naujas. Pradedant nuo to, kad prieš daug tūkstančių metų buvimas grupėje didino šansus išlikti, baigiant tokiu fenomenu, kad dar iki šiol karts nuo karto pastebiu, kad vakarėlių metu merginos į tualetą taip pat eina grupėmis. Visais laikais žmonės jungėsi vieni su kitais į grupes, grupės su grupėmis ir t.t. Dažniausiai susieti tų pačių tikslų, bendrų idėjų ar panašių pomėgių, žmonės reiškia savo nuomonę, siekia savo tikslų, kovoja su problemomis, stengias pakeist pasaulį. Vedami bendrų idėjų ir vieningos dvasios drąsieji buriasi į mases, reiškia susirūpinimą ir nepasitenkinimą taip parodydami, kad nesitaikstys su neteisybe. Burdamiesi žmonės parodo, kad jiems rūpi, kad jie taip pat turi savo nuomonę ir žodį ir kad jiems svarbu, kad tas žodis būtų išgirstas. Mano nuomone ši galimybė turėti abipusį ryšį tarp valdžios ir tautos yra puiki priemonė komunikuoti ir taip bandyti rasti bendrus sprendimus.

Vieni, ko gero, ryškiausių ir pirmiausiai į galvą ateinančių pavyzdžių, kalbant apie socialinius judėjimus ir aktyvizmą, yra pilietinių teisių judėjimas ir feminizmas. Žinoma jų – judėjimų – yra ir buvo daug daugiau ir įvairesnių, bet šie pavyzdžiai dėl savo masto leidžia ganėtinai aiškiai pamatyti aktyvizmo mintį ir galią. Taigi, turbūt daugelis yra girdėję apie Martino Liuterio Kingo svajonę, ar dabar sunkiai suvokiamą faktą, kad moterys turėjo iš esmės kovoti dėl to, kad galėtų balsuoti rinkimuose, kad būtų priimtos į akademinį pasaulį ar dėl dar daugybės absurdiškų dalykų, dėl kurių, beje, kovoja dar iki šiol. Pagrinde vykę 20-ame amžiuje, pilietinių teisių judėjimas bei feminizmas puikiai parodo žmonių įtakąpolitiniams sprendimams ir žmonių pasaulėžiūroms. Na, žiūrint dabartinę padėtį nesunku matyti, kad pokyčių valstybinių lygiu buvo laukta didesnių, tačiau bent jau dėl atkreipto didžiulio dėmesio į judėjimų idėjas ir iškeltas problemas abejoti netenka. Žinoma, tos pačios problemos kamuojančios žmones ir šiais laikais rodo, kad galbūt visgi dėmesio buvo atkreipta per mažai. Bet visgi, Martino Liuterio Kingo 1963 metų kalba „I have a dream“ buvo pasakyta prie 250.000 tūkstančių žmonių ir dar iki šiol yra įvardinama kaip viena ikoniškiausių kalbų istorijoje. Taigi, įtaka, neabejoju, jautėsi tiek tada, tiek, kaip matome jaučiama ir iki šių laikų.

Laiškai, karveliai, telefonai, internetas – visi šie dalykai jau seniai keičia ir papildo žmonių bendravimą akis į akį. Žmogų, sėdintį prie popieriaus lapo rašantį laišką ir planuojantį atsakymą gauti už 2 mėnesių, pakeitė taip pat sėdintis žmogus, tik jau su telefonu prie ausies ir galintis pranešti, kad visgi neatvyks kitą penktadienį, kaip kad žadėjo, o pastarąjį pakeitė žmogus per messengerį galintis paklausti „kodėl tu man neatsiliepi į skambučius?“. Bendraujant laiškais ar telefonu, visad yra tikslus adresatas, didžiąja dalimi, nors nevisada – adresatas pažįstamas. Bet svarbiausia, kad jis yra vienas, na išsiųsti to pačio laiško (turiu omeny tą patį fizinį laiško vienetą) keliems adresatams, ko gero, dar niekam nepavyko. Tačiau internetas – bendrąja prasme – suteikia žmogui galimybę turėti iš esmės begalę adresatų. Išreikšdamas požiūrį ar tiesiog siųsdamas net ir paprasčiausią žinutę, siuntėjas iš tikrųjų nebegali būti tikras kiek žmonių tai pamatys ir perskaitys. Minties ar idėjos raiška ne tik kad tampa sekundžių reikalas, bet tuo pačiu gali pasiekti daugybę žmonių. Socialinės medijos, tokios kaip Facebook, Twitter, Tumblr ar kt. yra puikios platformos žmonėms keistis idėjomis, bendrauti, burtis į grupes su bendraminčiais, ir apskritai pažinti kitus žmones, kurių, tikėtina, be šių platformų nepažintum. Kaip ir realiame gyvenime, taip ir virtualiame, žmonės yra linkę kurti grupes.Vienos kuriamos tiesiog norint sužinoti skaniausią vištienos receptą, kitos tam, kad sužinotum aktualias naujienas ir kitų nuomones tų naujienų klausimu. Taip pat socialinės medijos pastarąjį dešimtmetį pasirodė ypatingai patrauklios žmonėms, norintiems išreikšti savo rūpesčius vienais ar kitais politiniais klausimais.

Jeigu reiktų nurodyti apytikslų laiką, kada socialinės medijos pradėjo rodyti savo rolės svarbą politinėje-socialinėje visuomenės plotmėje, tai ko gero būtų 2014-2015 metai. #BlackLivesMatter, būtent toks hashtag’as nuo 2013 iki 2018 metų buvo panaudotas beveik 30 milijonų kartų1. Neapsikentę dėl pastovaus rasizmo kuris buvo jaučiamas ne tik individualiame lygmenyje, tačiau ir iš valstybinės pusės, afroamerikiečiai pradėjo daryti streikus, kurie, beje, buvo aktyvūs gatvėje kaip ir virtualioje erdvėje. Kaip paskutinį lašą išprovokavusį protestų bangą nemažai žmonių įvardina dviejų jaunuolių nužudymus įvykusius 2014 metais. Vieną iš jaunuolių – Maiklą Brauną – policijos pareigūnai nušovė, tuo tarpu Erikas Garneris pareigūnų buvo pasmaugtas. Iš pradžių pagrindinis aktyvizmas vyko gatvėse2, tačiau galų gale tai išsirutuliojo į daug didesnį judėjimą. Buvo pastebėtas didžiulis suaktyvėjimas, kurį rodo tiek tai, kad pradėjo kurtis vis daugiau ir daugiau skirtingų organizacijų bei veiklų, tiek, manau, tai, kad per pirmą valandą po Eriko Garnerio nužudymo paskelbimo buvo sulaukta 13.000 tweet’ų su grotažymėm #BlackLivesMatter. Ir prie viso šio augimo, neabejotinai (ir netgi akivaizdžiai) prisidėjo socialinės medijos. Tačiau čia įdomu ne tik pats faktas kad prisidėjo, bet ir tai kaip prisidėjo? Pagrindiniai veiksniai lėmę socialinių medijų įtaką šiam judėjimui iš tikrųjų yra ganėtinai akyvaizdūs: informacijos sklaida bei pasiekiamų žmonių kiekis. Jeigu kalbant konkrečiau, galima paminėti Marcia Mundt, Karen Ross ir Charla Burnett tyrimą (2018), kuriame apklausti organizacijų nariai pagrinde ir vardino socialinių medijų pliusus, kurie daugiau ar mažiau yra susiję su prieš tai minėtais veiksniais, pavyzdžiui, kai kurioms Black Lives Matter (toliau – BLM) grupėms socialinės medijos pasitarnavo kaip priemonė kuriant ir stiprinant ryšius su kitomis to pačio judėjimo grupėmis (tikėtina, kad ne tik tarpgrupiniu lygmeniu, bet ir tarpasmeniniu). „Tai leidžia mums būtų pilnaverčiu tinklu (angl. Network) nebūnant šalia vienas kito“ – teigė vienas iš narių. Taip pat, organizacijų nariai minėjo socialinių medijų suteikiamą galimybę informuoti narius apie ateinančius įvykius, rinkti lėšas (ar kitus svarbius resursus). Visgi labiausiai socialinės medijos aktyvistams pasitarnauja tuo, kad leidžia kurti ir kontroliuoti savo naratyvą ir taip parodyti ko iš tikrųjų siekia jų judėjimas. Tai gelbėja tada, kai žmonės pastebi, kad populiarioji medija (naujienų portalai, televizorius ir pan.) skleidžia jų manymu tikrovės neatitinkančias naujienas. Taip pat viename iš darbų buvo paminėta dar viena labai svarbi socialinių medijų suteikiama galimybė jungtis etninių mažumų feministėms – ar feministams – bei tiems, kurie nėra tiesiogiai susiję su formaliomis organizacijomis (Clark, 2016). Feminizmo istorijos eigoje, nors ir atrodytų visi šios srities aktyvistai yra susirūpinę ta pačia problema, buvo grupių, kurios buvo atskirtos, ar, kitaip sakant, nebuvo priimamos pilnavertiškai prisidėti prie judėjimo eigos, todėl tokioms grupėms socialinės medijos yra labai svarbios norint dalyvauti socialiniuose judėjimuose.

„Dėl didžiulės įtakos ir turimos galios, Tumblr yra kertinė platforma skatinant aktyvizmą“ – teigė Liba Rubenstein3. Dėl milžiniškos auditorijos, kurios pusė žmonių yra nuo 15 iki 34 metų, Tumblr yra puiki platforma plėsti ir skatinti aktyvizmą. 2014 metų gruodžio 4 dieną, kuomet teisėjas nusprendė nepateikti kaltinimų jau minėtoje Eriko Garnerio byloje, Tumblr užplūdo BlackLivesMatter ir SocialJustice tag’ai. Į klausimą kodėl visi šie tag’ai ir kitos socialių medijų priemonės (video, foto ar tiesiog įrašai) lengvai skatina aktyvizmą atsakyti būtų sunku, tačiau, jau minėta Liba Rubenstein teigė, kad „ką socialinės medijos sugebėjo padaryti tai išplėsti patį papraščiausią, negilų įsipareigojimą“. Vadinasi, turint omeny galimybes perpostinti, repostinti ar tiesiog postinti, turint omeny tai, kad visą tai padaryti dažnai užtrunka kelis paspaudimus ir tai, kad paspaudęs ant hashtag’o atsiduri erdvėj su turiniu susijusiu tik su ta tema, manau galima daryti prielaidą, kad tai tikrai įgalina ganėtinai lengvai įsitraukti, prisidėti ir išreikšti savo nuomonę. Galbūt čia ir prasideda tas paprasčiausias, negilus įsipareigojimas kuris yra taip pat labai svarbus, kadangi jau minėti autoriai Marcia Mundt ir kiti (2018) teigia, kad socialinės medijos žmonėms su skirtingomis patirtimis leidžia atrasti kitus žmones su panašiomis patirtimis ir tarsi integruot visų patirtis į tam tikrą kolektyvinį identitetą, kuris yra itin svarbus siekiant socialinio judėjimo efektyvumo.

Pagrindinės temos liečiančios minėtą kultūrą yra lygiai tos pačios, kaip ir prieš tai minėtų socialinių judėjimų: rasizmas, moterų padėtis visuomenėje bei LGBTQ+ bendruomenes liečiančios problemos. Taigi, apie pačią kultūrą ir susirūpinimą ja. Pagrinde visas šurmulys kyla nes viena pusė yra susirūpinusi dėl savo teisių, saugumo, požiūrio į juos ir jų kultūrą, tuo tarpu kita – dėl žodžio laisvės. Žmonės, pasakę ne taip ar ne tą žodį, žmonės, užsidėję ne tą drabužį, ar žmonės, kad ir prieš ilgą laiko tarpą patweet’inę kažką ko nereikėjo tweet’int, susilaukia labai aršios reakcijos, kuri, kai kurių nuomone, ne visada yra proporcinga ir kuri ne visada ves prie tinkamiausio sprendimo. Ir kas svarbiausia, atrodo, kad protestuojanti ir siekianti teisingumo pusė net nevisada yra linkusi apskritai ieškoti sprendimo. Kaip pavyzdį galime paimti įvykį Jeilio universitete. 2016 metais Jeilio universiteto administracija prieš šiurpnaktį (angl. Halloween) išsiuntė laišką su prašymu, jog kostiumai nebūtų įžeidūs ir pan. Na, esmė, kad pateikė tam tikras gaires, ką reikėtų vilkėti ir ko ne. Tuomet viena dėstytojų, Erika Christakis, išsiuntė laišką studentams, kurio pagrindinė mintis buvo ta, jog, na, galbūt universitetai nėra ta vieta, kurioj administracija turėtų nurodinėti kaip rengtis, galbūt tai galima palikti spręsti studentams (norint paskaityti visą laišką: https://www.thefire.org/email-from-erika-christakis-dressing-yourselves-email-to-silliman-college-yale-students-on-halloween-costumes/). Etninių mažumų studentai buvo tuo labai nepatenkinti ir pradėjo kaltinti tiek Eriką, tiek jos vyrą, rasizmu ir nejautrumu. Geresniam studentų ir dėstytojo – Erikos vyro, Nikolo – konfrontacijos vaizdui susidaryti rekomenduoju pažiūrėti šį vaizdo įrašą: https://www.youtube.com/watch?v=hiMVx2C5_Wg. Ką iš šito vaizdo įrašo ir apskritai visos istorijos galima išnešti? Per daug nelendant į pačius studentų kaltinimus, reikalavimus, ar patį „diskusijos“ toną, noriu tik atkreipti į vieną vietą vaizdo įraše, kuomet viena mergina teigia (jeigu gerai išgirdau ir supratau), kad dėstytojas sukūrė, tebunie, terpę agresijai/smurtui ir kuomet dėstytojas teigia nesutinkantis su tuo, mergina atsako „it’s not a matter of debate“. Taigi, mano manymu šitas pavyzdys ganėtinai gerai iliustruoja pastarųjų metų nerimą dėl žodžio laisvės. Rodos, jog vis daugėja atvejų, kuomet ginant tam tikras idėjas, laisves ir dar daugybę kitų dalykų, vis dažniau stengiamasi primesti savo pusę ir net neleisti jos kvestionuoti. Kuo čia dėtos socialinės medijos? Iš tikrųjų tai nežinau, bet ta šviesioji medijų pusė, kuri leidžia pritraukti daug, jaunų ir entuziastingų aktyvistų, galimai turi ir šiokių tokių duobių. Kaip viena iš duobių į kurias įmanoma įkristi, galėtų būti tas visgi nepernelyg didelis įsitraukimas ir įsipareigojimas aktyvizmui. Na, nes skaitytis ir laikyti save aktyvistu dabar užtenka užsidėjus kelis simbolius prie savo profilio aprašymo, perpostinus jautrią naujieną ir dar retkarčiais užpildant kokią peticiją besimėtančią facebook’e. Žinoma, tai savaime tikrai nėra blogai, tačiau čia, manau, svarbu paminėti, kad to tiesiog neužtenka. Kitas dalykas kuris galimai yra svarbus – kolektyvinis identitetas. Vėlgi, pats savaime jis nėra blogas: jis vienija, sukuria bendrumo jausmą ir yra viena iš sąlygų socialinio judėjimo efektyvumui, tačiau kita vertus, kolektyvinis identitetas gali ištirpdinti asmeniškumą, individualumą, kas poto gali vesti prie elgesio budingo minioms. Ir paskutinis dalykas kuris mano nuomone yra ganėtinai svarbus – atstumas kurį sukuria virtuali erdvė. Viename, dabar nepasakysiu kuriame, podkaste filosofas Sam Harris palygino socialines medijas su važiavimu mašina. Visi esam užlipę kažkam ant kojos, ar pasimaišę netyčia kelyje ir tai dažniausiai baigias maloniu „atsiprašau-niekotokio“ apsikeitimu, o blogesniu atveju susidūrę žmonės tiesiog bando ignoruot šitą faktą. Tačiau, kai, atrodo, tas pats žmogus atsisėda prie vairo, staiga santykis su aplinka pakinta ir net menkiausias ne pagal tavo scenarijų įvykęs veiksmas gali vesti prie suabejojimo tiek kito vairuotojo lytimi, tiek jo seksualine orientacija, tiek psichine būkle. Galbūt socialiniai tinklai ir apskritai tinklas panašiai ir veikia? Galbūt dėl to ir vyksta kažkokie vat tokie dalykai:

O dabar, perduodu žodį: https://www.youtube.com/watch?v=qaHLd8de6nM

Benas

Šaltiniai

1)https://www.pewresearch.org/internet/2018/07/11/an-analysis-of-blacklivesmatter-and-other-twitter-hashtags-related-to-political-or-social-issues/

2)https://www.theguardian.com/us-news/2014/dec/05/eric-garner-case-new-york-protests-continue-through-second-night

3)https://www.forbes.com/sites/citi/2014/02/18/how-tumblr-is-changing-online-activism/#72899ce73200

4) Mundt, M., Ross, K., ir Burnett, C.M. (2018). Scaling social movements through social media: the case of Black Lives Matter. Social media + Society, 1-14.

5) Clark, R. (2016). Hope in a hashtag”: the discursive activism of #WhyIStayed.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s