Kaip ir kodėl keitėsi memai

Kas tas memas? Aš memą apibrėžčiau kaip įdomia, dažniausiai vizualia, forma pateiką juokelį. Bet toks lakoniškas apibūdinimas neaprėpia visos memo esmės. Seniau memo fenomenas būdavo traktuojamas kaip komiški paveikslėliai, lengvas turinys, skirtas nuotaikai praskaidrinti. Dabar memai įgauna vis didesnį svorį ir tampa vienu pagrindinių bendravimo internete metodų. Jie yra dalis šiuolaikinės kultūros. Memu gali būti bet kas, net žmonės, jų poelgiai, manieros, kalbėjimo būdas:

Su laiku memai įsigali vis platesniuose horizontuose. Dabar memu paversti galima realiai bet ką. Tuo pačiu juos apibrėžti darosi vis sunkiau.

Pradžioje dar norėčiau adresuoti vieną, jau gana pasenusią, problemą/ginčą. Kaip visgi tarti tą paslaptingąjį žodį meme? Man rodos, anglakalbių gretose šis ginčas jau išspręstas. Be abejo, šia tema taip pat buvo sukurta daugybė memų. Pavyzdžiui:

O kaip dėl lietuviško varianto? Sutarimo šiuo klausimu dar tikriausiai nėra, bet man vienintelis natūraliai skambantis variantas yra „mymsai“. Tai norėčiau prie jo ir pasilikti.

Grįžtant prie mymso apibrėžimo, interneto platybėse galima rasti įvairių versijų. Pavyzdžiui, Karen Shubert mymsus apibrėžė kaip veiklą, konceptą, posakį ar tiesiog medijos elementą, kuris plinta internetu. Dažniausiai jo tikslas yra humoristinis. Asaf Nissenbaum and Limor Shifman mymsus apibūdina kaip skaitmeninius elementus, turinčius bendras charakteristikas, kurie yra imituojami ir pakartojami visame internete. Vienas iš šių dviejų apibrėžimų yra 12 metų senesnis už kitą. Manau, nesunku atspėti, kuris. Skirtumas tarp šių apibrėžimų gana gerai iliustruoja anksčiau minėtą mymso apibrėžimo sudėtingėjimo problemą. Gana ironiška, bet labiausiai mymsų esmę, mano nuomone, atspindintis apibrėžimas yra seniausias. Dar 1976 metais Richard Dawkins mymsą apibrėžė kaip kultūrinį vienetą, perduodamą vieno žmogaus kitam. Apibrėžimas abstraktus, bet mymso konceptas irgi.

Iš pirmo žvilgsnio mymsai gali pasirodyti paviršutiniški, nereikšmingi, skirti tik trumpalaikiam pasilinksminimui ir nenešantys jokios prasmingos žinutės. Milnerio ir Shifmano teigimu, taip mąstyti yra klaidinga. Anot jų, mymsai yra savitas dabartinės skaitmeninės kultūros produktas ir apibūdina daugelį jos esminių savybių. Mano manymu, pirmieji, „ankstyvieji“ mymsai iš tikrųjų buvo gana paviršutiniški ir neprasmingi, o daugiau prasmės ir kompleksiškumo mymsai įgavo tik vėliau.

Gal pamenat, o gal ir ne, vieni pirmųjų mymsų buvo juokeliai apie Chuck Norris:

Kitas ankstyvųjų mymsu pavyzdys – rage komiksai – trumpi situaciniai komiksai su tokiais veikėjais, kaip me gusta bičas, true story bičas ir kt.

Kas bendro tarp šių ir kitų (mano nepaminėtų) ankstyvųjų mymsų? Visi jie lengvai suprantami net ir be konteksto. Pavyzdžiui, aš niekad nesu mačiusi jokio filmo su Chuck Norris, tačiau iš mymsų galiu suprasti, kad jis filmuose tikriausiai atlieka kažkokio super stipraus, neįveikiamo herojaus vaidmenį. Kitas bendrumas – jie neturi tiesioginio sąlyčio su specifiniais kultūriniais, politiniais įvykiais, aktualijomis, todėl juos galima laikyti nesenstančiais.

O kodėl būtent tokio formato mymsai tapo populiarūs ir paplito internete? Kate Miltner tyrinėjo mymsų kultūros psichologinius mechanizmus ir padarė išvadą, kad ši plačiai paplitusi komunikacijos forma yra tokia populiari, nes ji patenkina mūsų dalyvavimo kultūroos internetinėje erdvėje poreikį. Idėja yra tokia, kad bendras mymsų turinio kūrimas leidžia interneto vartotojams aktyviai įsitraukti į internetinės žiniasklaidos dialogą, leidžiant anksčiau balso neturėjusiems internetinės visuomenės nariams dalyvauti naujose humoro kūrimo formose. Anot Rintel, tai yra stebėtinai glaučiai susiję su kai kuriais sudėtingais psichologiniais aspektais, įskaitant socialinį įtraukimą, tapatumą ir galios dinamiką internete. Taigi, panašu, kad ankstyvųjų mymsų išpopuliarėjimą lėmė jų paprastumas, „tinkamumas“ plačiai auditorijai. Tokio formato mymsus paprasta kurti pačiam ar tiesiog suprasti po jais slypintį juokelį, o tai suteikia tam tikrą pritapimo, tapatumo jausmą.

Sekantis populiarus mymsų formatas – viral videos. Šio formato išpopuliarėjimui įtakos turėjo YouTube atsiradimas. Šios kategorijos veteranais būtų galim laikyti „Chocolate Rain“, „Numa Numa“ ir kt.

Taip pat su video mymsais atsirado rickrollinimo fenomenas. Rickrollinimas yra pokštas (prank)-mymsas, kurio esmė – netikėtas Rick Astley “Never Gonna Give You Up” klipo pasirodymas. Prank‘as įgyvendinamas naudojant užmaskuotą hyperlink‘ą. Šis mymsas yra ypatingas savo formatu. Anksčiau žmonės galėdavo pasijausti dalyvaujantys ar prisidedantys prie mymsų judėjimo dėl to, kad supranta juokelį arba patys kuria turinį. Rickrollinimo atveju patys žmonės tampa mymso dalimi. Juk pokšto esmė ne pats “Never Gonna Give You Up” klipas, o tai, kad jis tave užklupo netikėtai. Toks formatas tik dar labiau sustiprina dalyvavimo ir svarbumo pojūtį ir todėl yra itin įtraukiantis.

Mymsai susilaukė platesnės auditorijos ir tapo mainstreaminiu turiniu, kai išpopuliarėjo Tumblr‘e, o vėliau ir Facebook‘e bei Twitter‘y. Šiose platformose buvo pradėtos kurti paskyros, skirtos būtent mymsam. Turinys, kuris prieš tai buvo prieinamas tik reliatyviai mažoms grupėms „išrinktųjų“, tapo pasiekiamu visiems. Išaugus auditorijai, automatiškai jos gretose atsirado ir daugiau kūrėjų. Išpopuliarėjo originalaus content‘o transformavimas, remiksavimas, įvairios interpretacijos.

Mano nuomone, būtent čia ir prasidėjo didysis mymsų pokytis. Paprastumas ir suprantamumas – savybės, anksčiau lėmę mymsų sėkmę, tapo šiokia tokia problema. Taip, žmonės mėgsta jaustis grupės dalimi, žinoti, kad jie kažkur priklauso ir bus suprasti. Tačiau žmonės taip pat mėgsta būti išskirtiniais.

Mymsams tapus mainstream‘u, prasidėjo šioks toks karas tarp ilgaamžių mymsų kultūros fanų ir naujai prisijungusių sekėjų. Nauji mymsų gerbėjai tapo kone pašaipų aukomis, o mymsai, kurie susilaukdavo populiarumo jų gretose, senųjų fanų greitai būdavo nurašomi kaip nevykę, nuvalkioti. Žodis mainstream įgijo neigiamą konotaciją. Vėliau situacija apsivertė aukštyn kojom – nekęsti mainstream‘o tapo mainstream‘u ir t.t. Žinoma, visas šis konfliktas buvo fiksuojamas mymsų formatu:

Kitu ginklu prieš mainstreaminę masę tapo savotiškas mymsų „apstatymas“ žinių barjerais. O tai iš esmės pakeitė mymso koceptą iš linksmo content‘o, skirto visiems, į linksmą content‘ą, skirtą tiems, kas supras. Šis naujas turinio pokytis leido „originaliesiems“ mymsų kūrėjams susigrąžinti išskirtinumo pojūtį, kurį jiems anksčiau teikė dar neišpopuliarėjęs mymsų menas.

Nauja „ne visiems prieinama“ banga mymsams atneša daugiau sudėtingumo, kultūrinių, socialinių, politinių detalių. Šis pokytis iš esmės mymsams suteikia kultūrinio kapitalo statusą. Nissenbaum ir Shifman teigia, kad iš įvairių kapitalo rūšių, naudojamų norint įgyti statusą įvairiose srityse, kultūrinis kapitalas yra ypač aktualus interneto mymsų reiškiniui. Kultūrinis kapitalas apima kultūrinio išsilavinimo pranašumus – kultūros vertybių, nuorodų ir kodų žinojimą bei atpažinimą kartu su gebėjimu juos savarankiškai realizuoti. Šiuo atveju kultūrinis išsilavinimas „užtarnauja“ aplinkinų pagarbą, išskiria iš minios, suteikia aukštesnį statusą. Būtent to mymsų pobūdžio keitimu ir siekta.

„Naujosios mokyklos“ mymsus dar būtų galima skirstyti į keletą lygių.

I lygis – tarpinis variantas tarp senosios ir naujosios mokyklų. Tai mymsai, kurių supratimas nereikalauja specifinių žinių, bet jų žinojimas yra lyg narystė tam tikrame klube. Puikus šios kategoris pavyzdys – vines. Vines yra trumpi, vos keleto sekundžių filmukai. Dažnai tai būna iš konteksto išimta reakcija, frazė. Tikriausiai tai, kad dažniausiai neįmanoma suprasti, kas vyksta, daro Vines juokingais. Žmonės Vines‘uose išgirstas frazes mėgsta komentuoti po nesusijusiais postais ar net paversti savo bendravimo dalimi. Žmonėms, nemačiusiems cituojamo vaizdo įrašo, frazė gale nekelti jokių asociacijų, o mačiusiems sukelia visai kitokią reakciją. Pavyzdžiui:

Lyg ir niekuo neišsiskirianti frazė. Tačiau Vine‘ą mačiusiai bendruomenei ši citata yra užuomina į originalų video.

II lygis – mymsai, kuriuos norint suprasti reikia turėti specifinių politinių, istorinių, psichologinių ar kt. žinių. Pavyzdžiui:

Nežinant fakto, kad Kolumbas ketino plaukti į Indiją, bet vietoj to atrado Ameriką, šis mymsas praranda prasmę. Labai geras šios kategorijos pavyzdys yra uždarų bendruomenių mymsai. Pavyzdžiui, medikų mymsai ar Vilniaus universiteto mymsai. Pasak Bourdieu, kultūriniam kapitalui ypatingos svarbos turi atskirų sričių, grupių, bendruomenių egzistavimas. Šių darinių viduje kuriamos taisyklės, nustatomi standartai, numatoma daiktų/žinių/gebėjimų vertė. Vidiniai standartai atskiria grupės narius nuo autsaiderių. Dėl to Vilniaus universiteto mymsai bus nesuprasti ir neturės vertės Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenėje.

III lygis – mymsai, kuriuos norint suprasti reikia specifinių žinių iš keleto skirtingų sričių. Dažniausiai šie mymsai apima tam tikrą kultūrinę ar kt. sritį ir specifinį formatą, kurį reikia žinoti, norint suprasti mymsą. Pavyzdžiui:

Realiai šito mymso idėja yra lygiai tokia pati kaip aukščiau pateikto Kolumbo mymso. Tačiau jis pateiktas specifiniam formate, kuris yra juokelio dalis ir kurį reikia žinoti, norint iki galo suprasti sąmojį.

Kitas pavyzdys:

Šiuo atveju norint suprasti mymsą reikia „įveikti“ net tris žingsnius – žinoti, kad neseniai rinkoje pasirodė gana komiškai atrodantis iPhone su trimis kameromis, žinoti loss mymsų formatą, atpažinti nestandartiškai pateiktą formatą.

Taigi, mymsai vis sudėtingėja, bet kas iš to? Išskirtinumo, statuso, priklausymo pojūtis.

Tačiau galima matyti ir priešingą mymsų raidos kryptį – paprastėjimą. Dabar mymsu galima laikyti tiesiog katės nuotrauką ar komentarą „me“ po Ikea baldų reklama. Tokie mymsai atsveria sudėtingų mymsų išimtinumą, jie tinka visiems. Jų principas realiai priešingas – nereikia išskirtinių žinių, tereikia pajausti, susitapatinti. Šių mymsų turinys emocinis, o ne racionalus.

Taigi, išvada tokia – ko per daug, tas nesveika. Kai mymsai tapo prieinami visiems, atsirado poreikis juos keisti, susiaurinti „vartotojų“ bendruomenę. O kai mymsai tapo sudėtingi, atsirado atsvara ir tam. Mymsų raida susijusi su žmonių poreikiais – būti grupės dalimi, turėti galimybę dalyvauti, o vėliau  – išsiskirti, įgyti statusą. Nissenbaum ir Shifman mymsus įvardino kaip nestabilias kultūrines formas, kurių pagrindas yra iš esmės nesuderinamas  konvencijos ir naujovių prieštaravimas. Dėl to mymsai nuolat kinta ir niekada neįgaus stabilios formos.

Milda V.

Literatūra:

Bourdieu, P. (1993). Sociology in Question. London: SAGE.

Dawkins, R. (1989). The Selfish Gene (2 ed.). Oxford: OXFORD UNIVERSITY PRESS.

Miltner, K., M. (2014). “There’s no place for lulz on LOLCats”: The role of genre, gender, and group identity in the interpretation and enjoyment of an Internet meme. First Monday, 19(8).

Nissenbaum, A., & Shifman, L. (2015). Internet memes as contested cultural capital: The case of 4chan’s /b/ board. New Media & Society, 19(4).

Rintel, S. (2013). Crisis memes: The importance of templatability to Internet culture and freedom of expression. Australasian Journal of Popular Culture, 2(2), 253-271.

Schubert, K. (2003). Bazaar goes bizarre. USA Today.

One thought on “Kaip ir kodėl keitėsi memai

  1. Pati nesu didelė mymsų fanė ir neseku kažkokių specifinių mymsų puslapių, bet šitą blogo postą paskaityti labai norėjau ir iš tikro buvo labai įdomu. Vien dėl to, kad visada, kai man kas nors atsiunčia kokį mymsą, kuris man labai artimas – aš juokiuosi ir jį išsisaugau savo telefone (žinoma, kad galėčiau vis karts nuo karto užmesti akį ir pasijuokti vėl ir vėl). Žodžiu man patinka „relatinti” su mymsu, nes tada jaučiuosi, kad esu ne viena, o taip, kaip jaučiuosi aš, jaučiasi dar tūkstančiai tų, kurie tą patį mymsą siunčia savo draugams ir jį išsisaugo. Taip pat, nors mymsais ir nesidomiu, iš to, ką tenka karts nuo karto pamatyti ar gauti privačia žinute, teko pastebėti tam tikrą tendenciją ir atpažinti populairiausius mymus. Įdomu tai, kad jie yra skirtingų tipų ir net turi specifines funkcijas ar tikslą. Taigi, vienas jų – „philosoraptor” mymsas, kurio pagrindinis herojus – mąstantis krokodiliukas (?). Šis mymsas žinomas dėl to, kad padeda mums spręsti įvairius egzistencinius klausimus. Kitas, kuo puikiausiai žinomas „trolface” mymsas, kurio pagrindinis veikėjas – išdykusia šypsenėle besišypsantis TROLIS. Jo pagrindinis tikslas yra identifikuotis su internetiniu troliu, arba identifikuoti su šiuo troliu kitus. Na ir trečiasis populiariausias mymsas – “doge”, žinoma, nuo žodžio “dog”.. Mymsas asocijuojamas su Šiba Inu šunų veisle. Mymse keičiama šuns veido išraiška, o fone dažniausiai būna išdėstyti įvairūs populiarūs pasakymai. Taigi, net ir specialiai nesidomint mymsais yra labai sudėtinga jų nepastebėti ir neįsiminti. Na o turint bent vieną socialinio tinklo profilį mymsų nesutikti yra tiesiog neįmanoma. Įdomus, informatyvus ir naudingas postas, ačiū!:) Gabrielė

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s